TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prezidento Kazio Griniaus metus pasitinkant

2015 12 17 11:00
Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius darbo kabinete.  K.Griniaus memorialinio muziejaus/LVGA nuotraukos

Šiandien sukanka 149 metai Prezidentui Kaziui Griniui. 2015 metų gegužės 14 dieną Seimas plenariniame posėdyje 2016-uosius paskelbė Prezidento Kazio Griniaus metais. Nors už Seimo nutarimą balsavo 78 Seimo nariai, prieš balsavusių nebuvo (susilaikė 3), tiek prieš balsavimą, tiek po jo, teko girdėti įdomių diskusijų ir nuomonių dėl Prezidento visuomeninės bei politinės veiklos. 

Dauguma renginių, skirtų Prezidento K. Griniaus 150-osioms gimimo metinėms vyks po metų – 2016 m. gruodį, tačiau artinantis Naujiesiems bei Prezidento gimimo dienos proga, žvilgtelkime į šią garbingą asmenybę ir jos nuopelnus.

Švietėjas ir knygnešys

Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būdoje, Marijampolės apskrityje, tuometinėje carinės Rusijos dalyje, neturtingo, tačiau kilmingo ūkininko šeimoje. Tėvas mokė sūnų rašyti ir skaičiuoti, mama – skaityti. Grinių namuose buvo ir nedidelė biblioteka, kurios turinį sudarė maldaknygės, įstatymų rinkiniai, L. Ivinskio bei M. Valančiaus knygos, P. Vileišio leidiniai. Trečioje Marijampolės gimnazijos klasėje pradėtos lankyti lietuvių kalbos pamokos laikytinos K. Griniaus visuomeninės veiklos ištakomis. Lietuvių kalbos K. Grinių mokė Petras Kriaučiūnas, priklausęs „Lietuvos mylėtojų draugijai“, leidusiai žurnalą „Aušra“. K. Grinius ne tik slapta iš Ragainės vežė ir Didžiojoje Lietuvoje platino „Aušrą“, bet kartu su mokslo draugu J. Mačiu-Kėkštu leido rankraštinį laikraštį „Priešaušris“.

Studijuodamas mediciną Maskvoje K. Grinius vadovavo slaptai lietuvių studentų draugijai, platinusiai lietuvišką spaudą ir kartu su latvių bei lenkų studentų bendrijomis vykdžiusiai priešvalstybinę veiklą. Baigęs studijas Maskvoje ir grįžęs į Lietuvą K. Grinius įkūrė draugiją „Šviesa“ kuri, nepaisydama carinės Rusijos žandarų persekiojimo, organizavo lietuviškų mokyklų veiklą, platino lietuvišką spaudą, steigė bibliotekas, šelpė lietuvius studentus ir rengė lietuvių literatūros vakarus. K. Grinius buvo ne tik vienas aktyviausių to meto periodinės spaudos leidybos organizatorių, bet ir publicistų – įvairiuose leidiniuose skelbė straipsnius sveikatos, ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo klausimais.

Demokratas ir piliečio teisių gynėjas

K. Griniaus politiniai įsitikinimai formavosi pasipriešinimo carinės Rusijos okupacijai, nacionalinio lietuvių atgimimo ir kovos už nepriklausomybę kontekste. K. Grinius buvo žurnalo „Varpas“ komiteto, kurio pagrindu 1896 m. įsteigta Lietuvos socialdemokratų partija nariu, tačiau 1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą dalyvavo kaip Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos narys. K. Grinius paskirtas vadovauti Steigiamojo Seimo koaliciniam ministrų kabinetui. Ši vyriausybė 1920 m. rugpjūčio 8 d. Maskvoje pasirašė taikos sutartį su Sovietų Rusija. Ja nustatytos abejų valstybių sienos etninėse ribose – Vilnius pripažintas Lietuvai. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašytos paliaubos su Lenkija – Suvalkų sutartis, kuria nustatyta demarkacijos linija.

Dėl nesutarimų tarp krikščionių demokratų, palaikiusių Katalikų bažnyčios siekį susigrąžinti Rusijos imperijos valdžios stačiatikiams atiduotas žemes ir valstiečių liaudininkų, siekusių žemės reformos, K. Grinius atsistatydino iš premjero pareigų, bet tęsė darbą Seime, rengdamas nuolatinės Konstitucijos tekstą. 1922 m. rugpjūčio 1 dieną priimta nuolatinė Lietuvos Konstitucija, o Steigiamasis Seimas, paskelbęs rinkimų į Seimą datą, išsiskirstė. Rinkimuose į II ir III Seimą K. Grinius dalyvavo kaip Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys. 1926 m. birželio 7 d. III Seime K. Grinius išrinktas Lietuvos Prezidentu. Deja, Lietuvos parlamentarizmo ir demokratijos raidą nutraukė per Prezidento K. Griniaus gimtadienį 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas karinis perversmas.

Prezidentas K.Grinius kalba dr. J.Basanavičiaus 75-mečio minėjime. Kaunas, 1926 m.

Kartais tenka girdėti kaltinimų, esą K. Grinius, pats būdamas socialistinių pažiūrų, „užleido“ Lietuvą komunistais, nuo kurių šalį teko gelbėti A. Smetonai. 1927 m. laiške JAV lietuvių veikėjui A. Strimaičiui, XIII ministrų kabineto pirmininkas M. Sleževičius rašė, jog „komunizmas Lietuvoje jokio pamato neturėjo ir neturi. Keliolika ar keliasdešimt, ar net keli šimtai rėkaujančių jaunuolių – tai toli gražu ne komunistinis pavojus. Jokio komunistų sukilimo negalėjo ir neturėjo būti. Tautininkams klerikalams reikėjo tą šmėklą išmislyti, kad savo žygį prieš tautą, prieš Konstituciją ir prieš įstatymus pateisinti“. Statistiniais duomenimis, 1926 m. pabaigoje laisvėje veikė tik apie 412 Lietuvos komunistų partijos narių, 95 komunistai buvo kalinami.

Pats Prezidentas K. Grinius apie savo politinius įsitikinimus kalba taip:

„Yra žmonių, kurie sako, jog partijų nereikią, kad valdyti reikią autoritetams. Bet tas jau seniai yra išrasta, jog tikras krašto valdymas yra krašto gyventojai, demokratija. Ir tobuliausias valdovas – žmonės, nes kaip jie nori, taip savo reikalus tvarko.“

„Politiškai nesusiskaidžiusi visuomenė gali būti tik diktatūriniuose kraštuose. Tik diktatūriniuose kraštuose vienas vadas, viena valia. Net partija, kuria remiasi diktatorius, yra bevalė politiniams sprendimams ir reikalinga tik vadui prisidengti.“

K. Grinius visuomet liko ištikimas demokratijai ir parlamentarizmui, pasisakė už asmens, spaudos, tikėjimo laisvę. Būdamas laisvamanis siekė, kad Lietuvoje būtų įvesta civilinė metrikacija, nuo tikybos pamokų atleisti netikinčių tėvų vaikai, tautinės mažumos galėtų steigti savo mokyklas ir mokytis sava kalba.

Gydytojas ir sveikatos apsaugos sistemos kūrėjas

Perversmą K. Grinius išgyveno skaudžiai. Prezidentas nepasitraukė iš politinės veiklos ir, kiek įmanoma partijų ir spaudos draudimo laikotarpiu, palaikė aštrią valstiečių liaudininkų jaunimo opozicinę veiklą, tuo pačiu nepritardamas jų „kairėjimui“ ir polinkiui į komunizmą. Vis tik bendražygiai, ypač jaunesnioji karta, kaltino K. Grinių neveiklumu, pasidavimu apatijai.

Tačiau K. Grinius intensyviai dirbo medicinos srityje – įkūrė ir vadovavo kelioms gydytojų draugijoms, kurios rūpinosi vaikų ir moterų sveikata, diegė higienos įpročius, siekė užtikrinti tinkamas higienos sąlygas ligoninėse, mokyklose ir darbovietėse, kovojo su tuberkulioze. K. Grinius visuomet buvo „žodžio žmogus“ – kūrė medicininius terminus lietuvių kalba, publikavo straipsnius populiariuose periodiniuose ir mokslo leidiniuose bei redagavo medicinos žurnalą „Sveikata“, kuriame įvesta naujovė tuometinės Lietuvos spaudoje – pradėta bendrauti su skaitytoju, tai yra gydytojai atsakydavo į skaitytojų užduotus klausimus.

1944 m. giminaičių įkalbėtas K. Grinius pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. atvyko į JAV. Mirė 1950 m. Čikagoje. Urna su Prezidento palaikais parvežta į Lietuvą 1994 m. ir palaidota gimtinėje – Selemos Būdos maumedžių giraitėje.

Esu girdėjusi sakant, jog K. Grinius savo įsitikinimais ir pažiūromis gerokai lenkė laikmetį – buvo žmogus iš ateities. Prezidento kritikai atkerta, kad tai buvo jo bėda – žmogus iš ateities nesugebėjo ir negalėjo įdiegti demokratinių vertybių bei principų tokiems pokyčiams nepasiruošusioje visuomenėje. Tiesa tikriausiai kažkur per vidurį – rinkimų į III Seimą rezultatai aiškiai parodo pokyčių poreikį. Deja, pradėjus įgyvendinti demokratinius principus – „visiškos lygybės prieš įstatymus visų Valstybės gyventojų be tautos, kilimo, tikėjimo ir lyties skirtumo, visiškos sąžinės, žodžio, spaudos, susirinkimų ir draugijų laisvės, mirties bausmės panaikinimo“ – šios reformos, bent jau daliai įtakingų gyventojų, pasirodė nepakeliamos.

Pabaigai – paties Prezidento K. Griniaus žodžiai: „Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“.

***

Literatūra:

Eidintas A., Kazys Grinius, Vilnius 1993.

Tamošaitis M., Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime 1926 – 1940, Vilnius 2014.

Svarauskas A., Tamošaitis A., Nuo Kazio Griniaus iki Antano Smetonos, Vilnius 2014.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"