TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prie ištakų: nepaklusnieji išaugino Sąjūdį

Neseniai pasirodžiusioje knygoje "Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia" istorikai, politologai, sociologai atsako į klausimą, kaip sovietinėje visuomenėje galėjo kilti Sąjūdis. Kaip toji visuomenė 1988 metais galėjo susiorganizuoti į galingą judėjimą, ne tik pakeitusį valdymo sistemą Lietuvoje, bet ir išklibinusį Sovietų Sąjungos pamatus.

Pustrečių metų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI), Vytauto Didžiojo, Klaipėdos universitetų mokslininkai užrašinėjo prisiminimus, rinko medžiagą apie Sąjūdžio priešaušrį - nepaklusniųjų tinklus - etnokultūrinį, žaliųjų ir paminklosaugos judėjimus, bažnytinį pogrindį, muzikines (roko kultūros) erdves, menininkų ir mokslininkų diskusijų klubus. Buvo padaryta apie 300 interviu, kurių vidurkis - apie 2 valandos. Šalia akademinių knygos tekstų artimiausiu metu dar turėtų pasirodyti ir kompaktinė plokštelė (DVD) "Sąjūdžio priešistorė ir gimimas: gyvosios atminties archyvas" su autentiškais pasakojimais, kita per tyrimą surinkta medžiaga.

Apie atradimus dar visai nesenoje istorijoje kalbamės su "Baltų lankų" išleistos knygos sudarytojomis, mokslinėmis redaktorėmis, TSPMI dėstytojomis Aine Ramonaite ir Jūrate Kavaliauskaite.

Negalėjo atsirasti iš nieko

- Koks buvo šio projekto tikslas ir į kokį svarbiausią klausimą atsakėte, išklausiusios daugybę to meto liudininkų pasakojimų?

A.R. - Intuityviai jutome, kad dar prieš Sąjūdį turėjo būti kažkokia didelė jėga. Na, negalėjo jis taip iš nieko atsirasti. Jei viskas to meto visuomenėje būtų buvę persmelkta sovietinės dvasios (pasirodo, taip mano dalis mūsų istorikų, dalis visuomenės, kai kurie filosofai), tai sprogimas nebūtų įvykęs. Kai kurie tiki, kad Sąjūdis buvo įkurtas iš viršaus, kad tai KGB darbas. Teoriškai taip galėjo būti, tačiau jutome, jog buvo kitaip, kad Sąjūdis atsirado ne iš viršaus. Juk negalėjo saujelė iniciatyvinės grupės narių taip pakelti Lietuvos ir išsprogdinti režimo. Mus domino, kas buvo prieš Sąjūdį. Įtarėme, kad visuomenėje būta kažkokių labai stiprių jėgų. Nežinojome, kas tai per jėgos. Kai pradėjome analizuoti tuos nepaklusniųjų judėjimus, jų sąveikas, pamatėme, koks milžiniškas buvo tinklas. Tada ir paaiškėjo, kad Sąjūdis atsirado tikrai ne iš nieko.

- Kaip ir kur formavosi Sąjūdis?

J.K. - Supratome, kad, be palyginti negausaus disidentų būrio, laisvės dvasia gyvavo įvairiuose to meto "iš apačios" atsiradusiuose visuomeniniuose sambūriuose ir judėjimuose, kuriuos knygoje pavadinome savaimia visuomene. Jaunąją istorikų kartą dabar labai domina sovietmečio kasdienybė.

Atpažindavo iš segių

- Masiškiausias judėjimas turbūt buvo etnokultūrinis? Sovietmečiu slapčia per žygius būdavo rengiami istoriniai vakarai prie laužo, jaunimas dalydavosi informacija, kurios nebuvo to meto knygose, spaudoje, šventė pagoniškas Kalėdas, Rasos šventę, tvarkydavo piliakalnius...

A.R. - Taip. Tačiau iki šiol mažai kas žino apie tokio judėjimo mastą ir svarbą. Etnokultūrinį judėjimą sudarė žygeivių klubai, kraštotyrininkų ramuvos, kiti jų būreliai, folkloro ansambliai. Žygeivių judėjimas, galima sakyti, prasidėjo nuo 1966 metų Punios šile slapta pasirašytos sutarties ir turisto statuto, kurio pagrindiniai principai buvo - nė vieno žygio be konkretaus tikslo, žygyje - jokių svaigiųjų gėrimų. VU turistų klubo žygeiviškos dvasios įkvėpėjas iki šiol - Tadas Šidiškis.

KGB etnokultūrinį judėjimą laiko galinga ir pavojinga jėga, nes per jį veikė ir pogrindžio lyderiai. Etnokultūrininkai panaudojo teisėtas ar pusiau teisėtas struktūras ir kūrė alternatyvią, sovietinei ideologijai netarnaujančią gyvenseną. Nors Dainų ir šokių šventės sovietinėje Lietuvoje buvo švenčiamos masiškai, tačiau tikrieji etnokultūrininkai šių festivalių nekentė. Etnokultūrinis judėjimas tapo alternatyva sovietiniam tautiškumui. Dažnai vieni kitus atpažindavo iš savo pačių rankomis pasigamintų žalvarinių segių.

Tinklas plėtėsi

- Kodėl režimas tuos judėjimus, nors jie ir buvo įtartini, savotiškai toleravo?

A.R. - Ne visiems leido veikti. Etnokultūrininkus kartais "pripjaudavo", išsilaikyti buvo nelengva. VU kraštotyrininkų "Ramuva", tarkim, darė kompromisinius, gana gudrius, apgalvotus žingsnius. Klubas buvo ties uždraudimo riba, bet vis dėlto neuždraustas. Tuos, kurie nesileido į kompromisus, juos arba uždrausdavo arba iškeldavo tokias sąlygas, su kuriomis patys nesutikdavo ir išsiskirstydavo. Bet egzistavo daug neformalių, privačiose erdvėse gyvuojančių sambūrių. Kaip uždrausi kieno nors bute liaudies dainas dainuoti? Arba, tarkim, kaip neleisi vasario 16-ąją rinktis pas Bronislovą Genzelį švęsti jo gimtadienio?

J.K. - Tie draudimai ar leidimai svyravo, priklausomai nuo laikotarpio. Pavyzdžiui, Prahos pavasaris turėjo tam tikrą raišką ir Lietuvoje. Daug draudimų būta prieš ateinant į valdžią Michailui Gorbačiovui - Konstantino Černenkos, Jurijaus Andropovo valdymo metais.

A.R. - Nepaisant represijų, kurios buvo ypač didelės po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais, vyko nuolatinė savaimios visuomenės plėtra. 1973 metais buvo iškelta garsioji byla kraštotyrininkams, keletas suimta, tačiau žmonės buvo gudrūs, jie keitė taktiką. Štai kai 1970 metais uždraustos Kernavėje Rasos šventės, per trejus metus tapusios masinės, organizatoriai pasirinko kitą strategiją - imta švęsti dešimtyje Lietuvos vietų. Judėjimas neužgeso, jis bangavo tai vienur, tai kitur stipriau pasireikšdamas. KGB nežinojo, ko griebtis.

J.K. - Kodėl įtartinų klubų KGB neuždraudė? Reikėjo turėti tam tikrų terpių, kur galėtų veikti represinėms struktūroms įtartini žmonės. Ten juos įmanoma stebėti. Saugumas daug ką žinojo, beveik viską žinojo, bet neįvertino besimezgančių ryšių, nenumatė, kas iš to gali išeiti, nesuvokė, kad tie ryšiai gali persikelti į kitas erdves.

- Ar tie skirtingi judėjimai, klubai, susibūrimai kaip nors bendradarbiavo, siejosi?

A.R. - Teoriškai jie lyg ir turėjo veikti atskirai, nes, atrodo, kas čia gali būti bendra tarp Žaliųjų, hipių ar katalikiško pogrindžio. Regis, visiškos priešingybės. Tačiau kai pradėjome braižyti jų tinklus, apstulbome. Kai padariau grafiką, iš pradžių net negalėjau patikėti, kad taip gali būti - viskas susijungė.

J.K. - Tik nereikia manyti, kad tie skirtingi sambūriai kažkur nuolatos kartu eidavo ir viską kartu darydavo. Tačiau ryšius vieni su kitais turėjo. Kad ir per vieną žmogų. Ir taip cirkuliavo informacija, idėjos, resursai. Knyga yra ne apie atskirus sambūrius, bet apie ryšius tarp jų.

A.R. - Vienas žmogus bejėgis prieš režimą, o tinklaveika jį išsprogdino.

Sprogstamoji jėga

- Kuris judėjimas buvo svarbiausias?

A.R. - Viena svarbiausių terpių, kurioje subrendo Sąjūdis, buvo etnokultūrinis judėjimas, nors iš pirmo žvilgsnio to nematyti - juk Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje beveik nėra šio judėjimo atstovų. Pirmieji nuo valdžios institucijų nepriklausomi Žaliųjų ir paminklosaugos judėjimai (tarkim, Kaune "Atgajos", Vilniuje "Talkos" klubai) sudarė sprogstamąją jėgą. Tačiau jų šaknys - taip pat etnokultūriniame judėjime.

J.K. - Prie Žaliųjų, formaliai žvelgiant, valdžiai buvo gana sunku prikibti, nes jie atitiko "perestroikos" dvasią. Ypač po Černobylio atominės elektrinės katastrofos tapo aktualu ir legalu užsiimti ekologine veikla. Tačiau saugumas nė nenutuokė, kas šaus į galvas į Žaliųjų akcijas susibūrusiems žmonėms. Viskas sruvo į gerokai platesnius vandenis. Pavyzdžiui, Kauno žalieji 1989 metais iškėlė gana radikalių reikalavimų - išvesti sovietų kariuomenę! Tai pašiurpino net Sąjūdį.

Lemtingos smulkmenos

A.R. - Net ir 1988 metų birželio 3 dieną susirinkimas Mokslų akademijos salėje, kai buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, neįtikimai susijęs su etnokultūriniu judėjimu. Jei ne gegužę vykęs festivalis "Skamba skamba kankliai", jei ne atsitiktinumas su į Lietuvą atvykusiais estų ekonomistais Michailu Bronšteinu ir Ivaru Raigu, Sąjūdis birželį nebūtų įkurtas. Kad Estijoje jau įkurtas Liaudies frontas, B.Genzelis žinojo iš VU lietuvių kalbos besimokančio Marto Tarmako. Tačiau Romualdas Ozolas manė, kad Lietuvoje ką nors panašaus geriau kurti rudenį, nerimavo, kad tik įkurtas Sąjūdis užges, nes juk birželį visiems prasideda atostogos. Kazimieros Prunskienės į ekonomistų konferenciją (1988 metų gegužės 26 dieną) pakviesti estai (I.Raigas buvo dar ir Liaudies fronto narys) pradėjo pasakoti apie judėjimą Estijoje, ragino panašų darinį steigti ir Lietuvoje. Tačiau ekonomistai jų nesuprato, nuo tokių kalbų buvo pašiurpę, apstulbę. Gerai, kad ten buvo jaunas aspirantas Alvydas Medalinskas, po truputėlį dalyvaujantis daugelyje judėjimų, pažįstantis aktyviai veikiančių žmonių. A.Medalinskas suprato, kad I.Raigą reikia nuvesti į kitą auditoriją, ir I.Raigas sutiko Vilniuje pabūti dar vieną dieną. Įsivaizduokite, kaip per tokį trumpą laiką surinkti daug žmonių. Kaip tik tuo metu vyko festivalis "Skamba skamba kankliai", tad A.Medalinskas pasivaikščiojo po senamiesčio kiemelius, kur buvo susibūrę reikalingi žmonės - etnokultūrininkai. A.Medalinskas žinojo, kad šie supras ir palaikys. Jis žinią nunešė į tinkamą terpę. Susitiko su Gintaru Songaila (paminklosaugos klubo "Talka" vadovu), Vytautu Musteikiu (VU Istorijos fakulteto etnografinio ansamblio vadovu, "Talkos" aktyvistu), Eigirdu Gudžinsku iš "Žemynos" klubo. Žinia buvo greitai paskleista savaimios visuomenės erdvėje. Tie žmonės kitą dieną (gegužės 27-ąją) susirinko į Mokslų akademijos konferencijų salę susitikti su I.Raigu. Šis susitikimas buvo lemiamas įvykis, o ne banali smulkmena. Svarbiausia buvo laiku rasti tinkamų žmonių ir pasėti idėją. Per gegužės 27 dienos susirinkimą nuspręsta įsteigti Sąjūdį ir išrinkti žmones - A.Medalinską, G.Songailą ir Zigmą Vaišvilą, kurie buvo įpareigoti po savaitės surengti gausesnį susirinkimą. Šis branduolys į pagalbą pasikvietė B.Genzelį ir R.Ozolą.

Viskas vyko labai greitai. Gegužės 31 dieną A.Medalinskas, Z.Vaišvila, G.Songaila susitiko su Mokslų akademijos prezidiumo atsakinguoju sekretorium Eduardu Vilku tartis dėl salės susirinkimui sušaukti birželio 3 dieną. Oficialus susirinkimo tikslas - visuomenė norėjo pasikalbėti, pasidalyti mintimis su naujos Konstitucijos rengimo komisija.

Opoziciją įžvelgė kitur

- KGB, galima sakyti, pražiopsojo?

A.R. - KGB nesuspėjo suvokti, kur gims Sąjūdis, žvelgė ne ta kryptimi. Kaip rodo Arvydo Anušausko tyrimai, jie pavojų įžvelgė kitur - manė, kad opozicija kils tarp nesisteminių pažiūrų ir autoritetą turinčių žmonių: rašytojų ir kitų menininkų. KGB pražiopsojo visuomeninių judėjimų tinklaveikos svarbą.

Kai paskutinę dieną suprato, kuo gali grėsti birželio 3-iosios susibūrimas, bandė blokuoti, bet buvo vėlu. Kaip pasakojo sąjūdininkai, buvo akivaizdu, kad posėdžio vedėjams buvo duotos instrukcijos viską nugesinti. Diskusiją norėta užbaigti niekuo. J.K. - Z.Vaišvila buvo ilgai užlaikytas "Komjaunimo tiesoje" dėl jo parašytų ir spaudai rengiamų straipsnių apie Ignalinos atominės elektrinės reaktorių pavojų.

A.R. - Tačiau jo vėlavimas išėjo į naudą. Kai jis su šviežia energija prasibrovė pro žmones, pakeitė visą susirinkimo eigą. R.Ozolas, matydamas, kad nieko neįvyks, buvo pasirengęs išeiti. Z.Vaišvila, supratęs, kad delsiama, pasakė: "Siūlykime pavardes." Ir įvyko lūžis. Nors galėjo nieko neįvykti, nes tam buvo daug priežasčių.

Politikuoti paliko kitiems

- Tačiau Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje iš 36 įvairiems visuomenės judėjimams vadovavusių lyderių liko tik 10... Kodėl dauguma į tą grupę nepateko?

A.R. - Knyga atskleidžia, kad dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo ne tie, kurie iš tikrųjų inicijavo Sąjūdį. Daugumą tiesiog pakvietė tikrieji reikalo iniciatoriai, patys likę nuošalyje. Jie manė, kad jų misija jau įgyvendinta. Daugelis tų judėjimų juk buvo nepolitiniai. Jie suprato, kad laisvės iškovojimas yra politinis veiksmas. Šiame procese jie sudalyvavo, bet paskui dalis savo noru atsitraukė. Ir gal nereikia to dabar dramatizuoti.

J.K. - Dauguma, davę postūmį, politikuoti paliko kitiems. A.R. - Potencialių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių tikrieji jaunieji iniciatoriai strategiškai ieškojo tarp autoritetų. Jie suprato, jog norint, kad Sąjūdis nebūtų užgniaužtas, turi būti įtraukti didelį kultūrinį kapitalą turintys žinomi veikėjai - rašytojai, aktoriai. Neatsitiktinai buvo pakviestas ir Justinas Marcinkevičius, o 17 iniciatyvinės grupės narių priklausė Komunistų partijai. Tai suteikė teisinę apsaugą. 

Kai analizavome situaciją provincijoje, supratome, kaip svarbu ir sunku rasti reikiamų žmonių. Mums pasakojo, pavyzdžiui, kaip susikūręs Sąjūdžio rėmimo branduoliukas nežinodavo, į ką kreiptis, nežinojo, kas pritars. Gatvėje juk nešauksi. Pamatydavo grįžusį iš Sąjūdžio mitingų su ženkliuku, jau suprasdavo, kad savas. Tokius ir kviesdavo.

A.R. - Į iniciatyvinę grupę kai kas buvo pasiūlytas ekspromtu, tarkim, Algirdas Kaušpėdas, salė pritarė. 

J.K. - Tačiau buvo ir tokių ekspromtų, kuriems nepritarė, regis,  asmeniškai pasisiūlė Giedrius Papinigis ar per daug radikaliai tą dieną pasisakiusi Auksė Aukštikalnienė.

- Atrodo, kad spontaniškumas buvo reikalo sėkmė?

A.R. - Iš dalies taip ir buvo. Bet labai daug priklausė nuo to, kokie žmonės ten buvo susirinkę. Jie žinojo, ko susiėjo, nesileido E.Vilko išprašomi iš salės. Jie buvo savaimios visuomenės nariai, bet nebūtinai radikalai. Jų nuostatos ir veiksmai lėmė, kad Sąjūdis būtų įkurtas toks, o ne kitoks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"