TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prie kokių krosnių šildėsi valdovai

2013 01 30 6:00
Vilniuje rasti kokliai su medžioklės scenomis vaizduoja vadinamąjį atvirkščią pasaulį. / Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotraukos

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmų XVI a. koklių kolekcija - didžiausia Europoje. Nei Lenkija, nei Vokietija ar Prancūzija neturi tokios gausios, iš vieno objekto sukauptos. Archeologo Gintauto Rackevičiaus teigimu, tai toks lobis, kuriuo pagrįstai galime didžiuotis.

Kai archeologai sako, esą kapstosi po šiukšlynus, yra gryna tiesa. "XVI a. Valdovų rūmų krosnių kokliai XVII a. jau buvo šiukšlės, per langus išpiltos į gynybinės reikšmės netekusius apsauginius griovius. Tokių šiukšlių - vertingos archeologinės informacijos - radome labai daug, - pasakojo G.Rackevičius. - Labiausiai ir domino XVI a. kokliai, nes tokių Europoje labai mažai kur išlikę."

Pastarųjų metų G.Rackevičiaus tyrimai ką tik išleisti stora knyga "LDK valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas."

Ko nenupiešė P.Smuglevičius

Pasak G.Rackevičiaus, istorija yra ne tai, kas buvo, o tai, ką šiandien žinome, ką pavyko sužinoti. "Mums pasisekė, kad radome daug materialinės praeities likučių, iš kurių dėliojasi istorija, - teigė pašnekovas. - Kaip atrodė Valdovų rūmai, įsivaizduoti galime iš išlikusių XVIII a. Pranciškaus Smuglevičiaus sepijų, kurių originalai saugomi Krokuvoje. Tačiau ikonografiniai šaltiniai nieko nekalba apie rūmų interjerą. Kaip atrodė rūmų vidus, galime išsiaiškinti mes, archeologai, pasikapstę po karaliaus rūmų langais."

"Kaip atrodė rūmų vidus, galime išsiaiškinti pasikapstę po karaliaus rūmų langais", - džiaugėsi G.Rackevičius. / Oresto Gurevičiaus nuotrauka

XVI a. kokliai vertingi ne tik dėl to, kad daug ką mums pasako apie rūmų interjerą, bet ir todėl, kad nei lenkai, nei vokiečiai ar švedai tokios gausybės šio laikotarpio koklių liekanų neturi. "Švedai jų apskritai neturėjo, tokių krosnių mada jų net nebuvo pasiekusi, - aiškino G.Rackevičius. - Švedai nesigėdija pripažinti, kad renesansą į Švediją atnešė Kotryna Jogailaitė, o jų krosnys XVI a. atrodė kur kas paprasčiau nei Lietuvoje. Vilniaus rūmų krosnys buvo puošnesnės ir nė viena kita valstybė neturi tokios didelės, iš vieno objekto sukauptos XVI a. koklių kolekcijos."

Tokį lobį, galima sakyti, padėjo išsaugoti palankios gamtinės sąlygos. Visada drėgną teritoriją vis reikėdavo sausinti, nuolat užpilti žemėmis, tad į šį sluoksnį tiko ir visokios atliekos. "Laimė, viskas liko po mūsų kojomis. Didžiausia vertybė - kultūrinis sluoksnis, kuris dar ne visas ištyrinėtas, diduma jo net nepajudinta. Žemutinės pilies teritorijoje kultūrinis sluoksnis siekia 8 metrus! Kitur senamiestyje nuo 2 iki 4 metrų", - pabrėžė G.Rackevičius.

Archeologai, pradėję tyrimus 1990 m., senųjų XVI a. koklių gabaliukų rado apie 20 tūkstančių. Tačiau vertingi tik tie, iš kurių tampa aiški visos plokštės puošyba. Tokių šukių priskaičiuojama apie 7 tūkstančius.

Iš koklių kopijų Valdovų rūmuose atkurta XVI a. krosnis (autorius - G.Rackevičius).

Įdomu, kad Trakų pilyje daug seniau buvo rasta koklių, kurie dabar aptikti Valdovų rūmų teritorijoje. "Žygimantas Augustas Trakuose norėjo įsirengti vasaros rezidenciją, kokliai įrodo, kad buvo jau pradėjęs tai daryti", - aiškino G.Rackevičius.

Molio kalnas

Visos rūmuose buvusios krosnys ir jų kokliai yra unikalūs, nes jų niekas neimportuodavo. Gamindavo čia, Vilniuje. Kaip priminė pašnekovas, apskritai pirmosios koklių krosnys atsirado XIII a. dabartinėje Šveicarijoje. Koklius žiesdavo ant žiedžiamojo rato kaip puodelius, o paskui dugnais į krosnies vidų sulipdydavo savotišku koriu. Vėliau išorines angas imta uždenginėti, bet po tam tikro laiko koklininkai pastebėjo, kad dugnas trukdo sklisti šilumai, tad jį iš vidaus nuėmė.

"Atėjo metas, kai koklių plokštes ėmė spausti matricose. Iš pradžių medinėse, paskui molinėse, - pasakojo archeologas. - Vienos matricos fragmentą su defektu radome Jogailos gatvėje. Tą patį defektą aptikome ant Valdovų rūmų koklių. Todėl galime sakyti, kad kokliai Žygimanto Augusto laikų krosnims buvo gaminami Jogailos gatvės rajone. Molis buvo kasamas maždaug ten, kur buvo "Nykštuko" kavinė, prie Petro Cvirkos skverelio. XVII a. Vilniaus plane ta vieta pažymėta kaip Molio kalnas."

Koklių dirbtuvės XVI a. pradžioje buvo Šv. Mykolo gatvėje, tačiau amžiaus pabaigoje, Žygimanto Senojo laikais, koklininkai iškraustyti į užmiestį, mat jie kėlė pavojų mediniam miestui, be to, labai dūmijo. Tada koklininkai įsikūrė Užupyje, dabartinėje Malūnų gatvėje.

Pasak G.Rackevičiaus, koklininkai, dirbantys didžiajam kunigaikščiui, vienu metu galėjo dirbti ir miestiečiams. "Kolegos Rokas Subačius ir Saulius Sarcevičius rinko likusius pirštų atspaudus ant koklių, - sakė pašnekovas. - Įsivaizduokite, piršto atspaudas ant Šv. Ignoto gatvėje rasto koklio sutapo su atspaudu ant Valdovų rūmų teritorijoje rastojo. Vadinasi, tas pats meistras dirbo ir ten, ir ten. Mieste gyvenusių didikų, bažnytinės diduomenės krosnių kokliai nebuvo prastesni nei rūmų. Kas tuo metu buvo miestiečiai? Labai turtingi žmonės. Prisiminkime vieną seną lenkišką patarlę: "Nenoriu būti karaliumi, geriau būti Radvila."

Radvilų Juodojo ir Rudojo rūmuose stovėjo nuostabiausios krosnys su portretiniais kokliais. Net valdovo rūmuose tokių nebuvo."

  

Rūmų teritorijoje rasta apie 7 tūkst. koklių ir jų gabalėlių su vertinga informacija.

Viena priežasčių, kodėl puošnūs kokliai Vilniuje gerai išsilaikę, - krosnių naudojimo laikas. "Reprezentacinėse patalpose jos buvo pakuriamos rečiau, todėl ne taip greit susidėvėjo. Juk valdovas migruodavo tarp Krokuvos ir Vilniaus, po kitus abiejų valstybių miestus. Vilniaus rezidencijoje ne taip ir dažnai apsistodavo", - tvirtino pašnekovas.

Spalvotos Vavelio "šiukšlės"

Kitoje mūsų valdovų rezidencijoje - Krokuvos Vavelyje - apsilankęs G.Rackevičius sakė, jog lenkai neturi tokios XVI a. koklių įvairovės ir gausybės, nors rezidencijų likimas panašus. "Vavelį po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo administravo austrai, Vilniuje šeimininkavo rusai. Rūmai, kaip buvusios valstybės išraiška, ir Lenkijoje, ir Vilniuje buvo griaunami. Mūsiškiai gal net labiau. Tačiau Vavelis - kalva. Ant kalvos šiukšlės, kurios domina archeologus, nelabai užsilaiko", - minėjo pašnekovas.

Tačiau iš tų keramikos likučių, kurių rasta Vavelio kalvos terasose, sužinota, kaip atrodė rūmų stogas. Jo būta puošnaus, čerpėms naudota keturių spalvų - geltonos, žydros, baltos, raudonos - glazūra.

"Kai XVI a. pradžioje Pranciškus Florentietis rekonstravo gotikinius Vavelio rūmus, jie įgavo renesansinę išraišką, tačiau liko matomas aukštas gotikinis stogas, tad jį reikėjo dekoruoti. Vilniuje nebuvo prasmės stogą dekoruoti, nes jį užstoja atikai. Kiek Vilniuje randame čerpių, visos neglazūruotos", - teigė G.Rackevičius.

Dėl ko laužytos ietys

Iš gausybės Vilniuje rastų koklių likučių buvo pagamintos kopijos ir 2009 m. pavyko atkurti šildymo krosnis. "Buvo siūlymų krosnis statyti iš autentiškų likučių ir naujai pagamintų koklių kopijų. "Laimė, to buvo atsisakyta, - teigė pašnekovas. - Manau, tikrai negalima visiškai skirtingų verčių daiktų sudėti į viena. Šv. Mikalojaus bažnyčioje pakėlę akis pamatysite autentiškus gotikinius skliautus, o Šv. Onos bažnyčioje - neogotikinius. Jie lygūs, kaip liniuote užbrėžti. Taip ir autentiški kokliai skiriasi nuo kopijų. Autentiškas visada bus kreivokas, bene visuomet su nutekėjusia glazūra."

Kaip atrodė rūmų kokliai, archeologai išsiaiškino, geriausi Lietuvos keramikai pagamino kopijas, tačiau kaip tie kokliai anuomet komponuoti vienas prie kito, nežinia. Pasak G.Rackevičiaus, dėl jų komponavimo būdo menotyrininkai yra sulaužę daug iečių, todėl prie krosnių rekonstrukcijų ir parašyta, kas yra jų autoriai.

Bonos Sforcos zuikiai

Bene pati gražiausia XVI a. vidurio krosnis, kurios kokliai vaizduoja atvirkščią pasaulį, bus atkurta artimiausiu metu. Piešiniuose - zuikiai medžioja medžiotojus, verda juos katile, šaudo šunis, ant laužo kepa medžiotoją.

Pasak radinius tyrinėjusio G.Rackevičiaus, spėjama, kad ši krosnis stovėjo Bonos Sforcos apartamentuose rytų korpuso šiaurinio priestato, esančio arčiausiai kalno, antrame aukšte. "Nežinoma, ar Bona, ar Augustas, ar kuri nors iš rūmų freilinų pasiūlė tokią simboliką. Tačiau "atvirkščias pasaulis" turi senas ištakas, tai ne renesanso išradimas. Dar XV a. flamandų dailininkai yra vaizdavę arbaletais ginkluotus zuikius, nusitaikiusius į medyje sėdintį medžiotoją, - teigė archeologas. - Šio siužeto koklių Vilniuje išlikę nemažai, beveik visas apatinis karnizas. Krosnies atkūrimo konkursą laimėjo keramikas Rokas Dovydėnas su kolegomis. Tai bus jau šešta atkurta XVI a. krosnis."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"