TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prie savo pilių – prie savo šaknų

2016 10 01 6:00
„Jūs barkitės, draskykitės, o mes statysim“, – tokia buvo Napaleono Kitkausko nuostata girdint oponentų priekaištus dėl Valdovų rūmų atstatymo. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Į Vilnių Napaleonas Kitkauskas atvyko 1960-aisiais, baigęs studijas Kauno politechnikos institute, taigi jau 56 metai, kai yra vilnietis.

Vilniaus vaizdai – pirmiausia bažnyčių siluetai – architektui restauratoriui, kultūros ir visuomenės veikėjui pažįstami dar iš Vilniaus paso, į kurį smetoniniai moksleiviai klijuodavo už sutaupytus centus nupirktą ženkliuką. Tai buvo jų auka – indėlis Vilniui vaduoti.

Tuo metu didžiausias ir svarbiausias miestas jam dar buvo Utena. Čia grupę gimnazistų 1947 metų gruodį suėmė saugumiečiai, o po pusmečio, veždami į Rytus, išlaipino Vilniuje: pusantro mėnesio pralaikė Lukiškėse. Sostinę N. Kitkauskas regėjo pro kalėjimo langus. Vieną ankstų liepos rytmetį, tekant saulei, vežamas į geležinkelio stotį būsimasis Vilniaus tyrėjas pamanė, kad gal jau paskutinį sykį mato šio miesto kalnelius.

„O gyvenimo ratas sukosi taip, kad paskui atvažiavau į Vilnių ir kapsčiausi po senuosius jo pamatus, – sako N. Kitkauskas. – Vidurinę baigiau Kaune, jau paleistas iš lagerio. Įpratau prie Kauno, todėl atvykęs į Vilnių turėjau adaptuotis. O kad pažintum genius loci, reikia nemažai laiko – reikia gerai įsijausti.“

Atstatyti reikia

Senieji pamatai – irgi genius loci. N. Kitkauskas prisimena, kaip sovietmečiu lietuvių išeivių spaudoje, gautoje vienai nakčiai, perskaitė Czeslawo Miloszo ir Tomo Venclovos interviu. C. Miloszas prisiminė savo studentavimo metus prieškariu, pasakojo, kaip mokėsi pažinti Vilnių, kaip jį pamilo. O T. Venclova teigė, kad jam ir jo kartai šis miestas buvęs nepažįstamas, svetimas, „ne mūsų“, miestas, kuriame nėra „nieko mūsų“. Kad jį pažintų, nešiojosi Mikalojaus Vorobjovo knygą „Vilniaus menas“.

„Aš jau buvau įsigilinęs į pilių teritoriją, – prisimena N. Kitkauskas. – Jau buvom atkasę Katedros požemius – tą senąją katedrą. Čiupinėjom ir kitus dalykus ir matėm, kad tie senieji mūrai statyti XIV, o gal ir XIII amžiuje. Mes matėm, kad čia būta mūsų protėvių, čia mūsų šaknys. Štai tada pamaniau, kad tik nepraustaburnis gali taip šnekėti – atiduoti viską kitiems. Juk Lietuva buvo nustumta nuo Vilniaus – mūsų „draugai“ pasidarbavo. Žinoma, reikia įsijausti ir į Vilniaus meną, į aplinką, bet mes, prisilietę prie pačių šaknų, pamatėm daugiau nei M. Vorobjovas galėjo įžvelgti. Juolab T. Venclova.“

– Ar pastebėjote, kaip dabar domimasi Vilniumi: išeina daugybė knygų, siūloma įvairiausių teminių ekskursijų?

– Sovietmečiu patyriau savo kailiu, kaip žmonės veržiasi pasižiūrėti, ką atradome tyrinėdami Katedros požemius. Pradėjom kasinėti Valdovų rūmų pamatus – vėl antplūdis. Ar dabar pakilimas, nežinau, bet kad domisi, šaunu. Tiesa, nelygu, kaip tą medžiagą pateiksi. Anądien eidamas pro K. Sirvydo skverą nugirdau, ką pasakoja gidas lenkų turistų grupei: visur čia esanti lenkiška architektūra, lenkiška kultūra. Priėjęs pasakiau: kiek aš esu studijavęs tą gražią architektūrą, apie kurią kalbate, tai kūrė ją ne lenkai, o italai. Lenko architekto nė vieno. Neaišku, ar tas gidas atvykęs su grupe, ar vietinis. Vietiniai irgi sugeba pašnekėti: paklausykit, ko prikalba prie Rasų kapinių – paminklo Pilsudskiui.

Tegu tik domisi žmonės. Juk buvom nustumti nuo savo istorijos, atpratinti nuo jos. Gal sustiprės mūsų tautinis orumas, gal mažiau bėgsim iš savo šalies nerasdami čia jokių atramų, nieko šilta. Gerai, kad rašo, gerai, kad šneka. Mes, tyrėjai, irgi duodam tiems šnekėtojams medžiagos. Šiaip ar taip papildėm Vilniaus istoriją – pilių teritorijos tyrimais.

– Jūs – Valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas. Didysis darbas Vilniaus miestui atliktas?

– Darbų būta visokių. Daugiau nei du dešimtmečius važinėjau į Rytprūsius, Tolminkiemį. Didysis darbas tai ten – Kristijono Donelaičio memorialas. Tiesa, ir Valdovų rūmai jau didžiuoju tampa. Ne mano vieno čia triūsas. Taip, pasitenkinimą jaučiu ir gal net esu laimingas, kad viskas taip susiklostė. Buvau savo pilių, savo istorijos, savo šaknų tyrinėjimų dalyvis.

– Valdovų rūmai beveik atstatyti. O toliau? Ar bus atstatomi kiti Vilniaus pilių teritorijos objektai?

– Priklausys nuo mūsų. Jei mūsų žmonės neišsibėgios, jeigu liks kam statyti ir iš ko pinigų surinkti. Darbo dar daug.

1990 metais Lietuvos Respublikos kultūros ministro Sauliaus Šaltenio įsakymu buvo sudaryta komisija dėl Vilniaus aukštutinės ir žemutinės pilių atkūrimo, panaudojimo ir priežiūros programos. Nariai buvo vieningi: pilys – tai Lietuvos valstybingumo simboliai. Jos be galo svarbios šalies istorijai ir kultūrai, o dabar – pravarčios moderniai tautinei ir pilietinei sąmonei ugdyti. Atstatyti reikia.

Tie nutarimai nepamiršti. Bet Roma irgi ne iškart iškilo. Valdovų rūmus galutinai užbaigti reikia iki mūsų valstybingumo atkūrimo šimtmečio. Kalno papėdėje stovėjo Radvilų rūmai. Juos reikia atstatyti: pačioje papėdėje, šlaite, taigi savo masyviomis sienomis jie bus priemonė kalnui stabilizuoti. Taip pat bus patalpų gausiam Valdovų rūmų personalui, nes dabar visos erdvės užimtos ekspozicijomis.

Vieni ginčijasi, kiti daro

– Spalio mėnesį dalyvausite tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Krokuvos ir Vilniaus katedros bei nacionalinės identifikacijos klausimas“. Rengiate pranešimą „Vilniaus katedros statybų apžvalga remiantis XX amžiaus tyrimais“.

– Konferenciją apie dvi šventoves, Vilniaus ir Vavelio katedras, rengia lenkai ir lietuviai. Tik ar ne pernelyg „slidžiai“ suformuluota jos tema?

1970–1986 metais man teko dalyvauti tuometinės Vilniaus paveikslų galerijos pamatų bei požemių tyrimuose. Ieškojome priežasčių, kodėl pastato sienose atsivėrė nauji plyšiai, nors prieš karą buvo padaryti solidūs tvirtinimo darbai. Peržiūrėjau įvairius prieškario lenkakalbius leidinius. Juose skelbta: „Vilniaus katedra – lenkų kultūros paminklas paribiuose“, „Vilniaus katedra – viena svarbiausių lenkiškų šventovių“. Dar gražiau: „Pilies bažnyčia Vilniuje yra didelis skulptūrų ir tapybos lobynas, ji, sauganti gausų istorinės atminties turtą, yra gyvas paminklas kultūros ir lenkiškumo...“

Juk Vilniaus katedrai per šimtus metų tebuvo duota vien Lietuvos lenkinimo funkcija. Todėl, mano manymu, veidmainiška teigti, kad abi bažnyčios, Krokuvos ir Vilniaus, vaidino reikšmingą vaidmenį formuojant lietuvių ir lenkų nacionalinę savimonę? Suprantama, Krokuvos katedra formavo lenkišką savimonę. Bet tai lenkų reikalas. Na, o Vilniaus katedrai, esančiai Vilniaus pilyje, Lietuvos sostinės širdyje, sudaryti sąlygas formuoti lietuvišką savimonę buvo užmiršta. Suformuotos visos sąlygos, kad ta savimonė eitų lenkinimo kryptimi.

Ir dabar konferencijos tema suformuluota tarsi pataikaujant mūsų pietiniams kaimynams. Taip, su jais bendrauti nėra paprasta.

– Jūs turbūt įpratęs prie diskusijų, priešingų nuomonių pareiškimų.

– Nesu didelis polemininkas. Aš – darau. Darau savo, ir tiek. Tebevyksta polemika, ar Vilniaus katedra, tie visi mūsų atrasti pamatai, – tik Jogailos laikų ar senesnė, siekianti net Mindaugo laikus. Vieniems atrodo: geriau tegu būna Jogailos, mažiau bus bėdų dėl mūsų santykių su pietiniu kaimynu. O mes turim argumentų, kad čia vis dėlto Mindaugo laikų objektas. Remiuosi natūros tyrimais, mūrų analize. Daug ginčytis neketinu, bet savo nuomonę pateikiu. Yra jai pritariančiųjų.

– Ar jums neatrodo, kad Valdovų rūmų priešininkų laikui bėgant sumažėjo? Gal tikrai jie pakeitė ką tik labai garsiai reikštą nuomonę?

– Objektas egzistuoja, muziejus gausiai lankomas, čia vyksta svarbūs tarptautiniai renginiai. Jis veikia savo istorine aplinka, kurią stengėmės sukurti. Teigiamai veikia ir skeptikus. Man atrodo, tas skepticizmas neretai buvo apsimestinis.

– Bet kodėl?

– Todėl, kad buvo daug jėgų, kurios turėjo kitų interesų. Bet nuo manęs visi priekaištai – kaip nuo žąsies vanduo. Jūs ginčykitės, barkitės, draskykitės, o mes atstatysim.

Rūmus nugriovė iš Ukrainos atvykęs žydų kilmės Moisejus Sluckis. Iniciatyva – caro, o jis – rangovas, nes vietiniai nesiėmė. Atvažiavo iš Kremenčiuko, sudarė kontraktą, gubernatorius jam paplojo per petį. Tada samdė liumpenus, per porą metų nugriovė, gavo pinigus ir grįžo į Ukrainą. Tada vietos verslininkas Abraomas Šliosbergas ant vieno kampo pastatė dviejų aukštų namą. Sovietmečiu ten buvo Pionierių rūmai. Juos iškėlus nutarta kurti Tautų draugystės muziejų. Prieš tai teritoriją reikėjo ištirti – juk kunigaikščių rūmų teritorija. Kaip jau sakiau, tada ir ėmė plūsti žmonės: po darbo, savaitgaliais, ne tik iš Vilniaus. Vyko į talkas, su šeimomis. Suprantama, juk prie svarbiausiųjų mūsų istorinių rūmų prisilietėme. Ne dabar žmonės pajuto meilę Vilniui.

Erzelynė

Ateidavo ir sovietinės Lietuvos valdininkai: na, parodykit, ką čia darot. Mano dienoraštyje užfiksuota, kas kada apsilankė. Vizijas jau turėjom papaišę. O jie: „Vyrai, tai gal nebelaukiam, gal pradedam statyti nuo kurio kampo?!“ Ne, reikia visą teritoriją ištirti, reikia mokslinio pagrindo – tokia šventa vieta. Pradėjom vėsinti jų entuziazmą. O tirti leidžia, pinigų skiria. Atėjo Kovo 11-oji. Ir neilgai trukus prezidentu staiga išrenkam Algirdą Brazauską, o jis šiaip ar taip statybininkas. Nors partijos sekretorius, bet vis dėlto lietuvis. Jam kone rankos niežti: tik greičiau pradedam! Būtume išrinkę kitą, jis irgi būtų statęs. Buvo pribrendęs reikalas. Aš nemaniau, kad turėčiau nusišalinti: medžiagos turėjau, mano disertacija – apie Vilniaus pilių architektūros raidą nuo seniausių laikų. Pagal natūros tyrimus. Bet prasidėjo erzelynė. Politinis susipriešinimas – va, čia Brazausko objektas. Kiti aiškino, kad niekus darom, fantazuojam. Treti rėkė, kad rūmai Katedros langus užstos.

Koks paradoksas: dabar mūsų „Nacionalinė ekspedicija“ giria baltarusius, kokie jie šaunuoliai, kaip išpuoselėtos Myro, Nesvyžiaus pilys – pasaulinio masto objektai, turizmo traukos centrai ir panašiai. O, tarkim, Nesvyžiaus pilyje sovietmečiu veikė sanatorija, visi interjerai buvo išdraskyti, sunaikinti. Dabar viskas atkuriama, renkami eksponatai, ir nėra tos erzelynės, su didele pagarba žvelgiama. O mes – pjovėmės, rupūs miltai!

– Už ko užkliūva jūsų žvilgsnis išėjus iš Vilniaus pilių teritorijos? Kokios Vilniaus bėdos?

– Aš daug metų buvau Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys. Sprendėm Vilniaus paminklosaugos problemas, gal ne viską gerai išsprendėm – dėl žinių stygiaus. Tikslas – išsaugoti senamiestį. Jis labai pažeistas. Manoma, kad 40 procentų to, kas dar buvo prieš karą, nebėra. Kad pokario metais būtų galima atstatyti tai, kas sugriauta, reikėjo daug pinigų. O jų nebuvo. Tarybinei santvarkai netiko: jeigu viskas atiteks senamiesčiui, neliks kitkam. Tačiau griuvėsiai irgi negražu. Taigi – nušluoti, išlyginti! Ir atsirado visokių skverų, tuštumų. Varšuva dar ne taip buvo sudaužyta, vis dėlto beveik viską atstatė. Mes irgi galėtume.

Visą laiką vyksta diskusijos su vadinamaisiais modernistais. Vieniems rūpi išsaugoti maksimaliai, o kitiems tai pasenusios pažiūros, atseit, gyvenimas eina, reikia kurti naują architektūrą. Bet jai vietos ir taip nestinga, kodėl būtina veržtis į senamiestį?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"