TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prieš 100 metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas

2014 08 01 15:51
news.dm nuotrauka

Jaunas prancūzų puskarininkis Jules'is-Andre Peugeot ir vokiečių leitenantas Albertas Mayeris žuvo per susirėmimą, įvykusį 1914 metų rugpjūčio 2-ąją Žonšerė vietovėje šiaurės rytų Prancūzijoje, ir tapo pirmosiomis oficialiomis Pirmojo pasaulinio karo aukomis.

Dar dešimt milijonų karių sudės galvas mūšių laukuose nuo Šiaurės jūros krantų iki Rusijos stepių ir Artimųjų Rytų dykumų.

Tų jaunų karių – 21 metų prancūzo ir 22 metų vokiečio – likimas buvo nulemtas per kelias 1914-ųjų dienas, nuo liepos 28-osios iki rugpjūčio 4-osios, žymėjusias šiurpaus ketverius metus trukusio karo pradžią.

Kitaip negu Antrojo pasaulinio karo, kuriame agresore neginčijamai pripažįstama nacistinė Vokietija, 1914–1918 metais vykusio Pirmojo pasaulinio karo pagrindinės priežastys tebėra intensyvių istorinių debatų tema.

Tačiau gerai žinoma įvykių seka, atvedusi prie karo veiksmų.

1914 metais Europa buvo pasidalijusi į du sąjungininkų blokus – Trilypę sąjungą, kurią sudarė Vokietija, Italija ir Austrija-Vengrija, bei Antantę, kuriai priklausė Prancūzija, Rusija ir Britanija.

Viso pasaulio moksleiviai sužino, kad Pirmojo pasaulinio karo kibirkštį įžiebė išpuolis 1914 metų birželio 28 dieną, per kurį vienas ultranacionalistinių pažiūrų serbų studentas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Bosnijos sostinėje Sarajeve.

Austrijai-Vengrijai tas incidentas tapo dingstimi smogti kaimyninei Serbijai, kurią Viena kaltino kurstant slavų nacionalizmą imperijos viduje.

Praėjus mėnesiui, liepos 28-ąją, Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai, o Viena užsitikrinusi besąlygišką Vokietijos palaikymą, pasiuntė savo artileriją bombarduoti Belgrado.

Nuo tos akimirkos kiekvienas sprendimas viename bloke sulaukdavo atsakomojo žingsnio priešingame – tarsi diplomatinėje šachmatų partijoje.

Rusija buvo įtraukta į konfliktą, siekdama padėti savo sąjungininkei Serbijai, ir liepos 30-ąją paskelbė visuotinę mobilizaciją.

Rugpjūčio 1-ąją Vokietija paskelbė karą Rusijai ir mobilizavo savo armiją. Prancūzija taip pat mobilizavosi iš solidarumo su savo sąjungininke Rusija.

Didelio masto karo planai

Kaip aiškina britų istorikas Michaelas Howardas, Vokietijos, kuri vakaruose ribojosi su priešiškai nusistačiusia Prancūzija ir Rusijos imperija rytuose, kariniai strategai seniai buvo nusprendę, kad siekiant iškovoti pergalę kare su Rusija, pirmiausiai reikia sutriuškinti ilgametę Berlyno varžovę Prancūziją.

Dėl šios priežasties Vokietijos pajėgos buvo pirmiausiai pasiųstos į Prancūziją, prasidėjus konfliktui, su kuriuo Paryžius iš pradžių nebuvo susijęs.

Rugpjūčio 3-ąją Vokietija paskelbė karą Prancūzijai ir Serbijai, o savo karius pasiuntė žygiuoti per Belgiją sienos su Prancūzija link.

Kitą dieną Britanija paskelbė karą Vokietijai, laikydamasi gynybos sutarties su Belgija sąlygų.

Abipus Prancūzijos ir Vokietijos sienos buvo pradėti įgyvendinti iš anksto parengti didelio masto karinių veiksmų planai: prancūzų XVII planas ir vokiečių Schlieffeno planas.

Prancūzijoje ūkininkai skubėjo nuimti derlių, o jauni vyrai plūdo į Paryžių, kur kariai buvo laipinami į traukinius su šūkiais „Į Berlyną!“

Paryžiaus Rytų stotyje apskritą parą skambėjo nacionalinio himno – „Marselietės“ – melodija, o kariai riaumojo „Nukirpsim ūsus Vilhelmui!“, turėdami omenyje Vokietijos kaizerį.

Tačiau mūšio lauke klostėsi kitokia padėtis.

Vokiečių artilerija sutriuškino belgų gynybą, o generolo Helmutho von Moltke kariai giliai įsiveržė į šiaurės Prancūziją, užklupdami prancūzų generolą Josephą Joffre’ą nepasiruošusį ir nustumdami priešo pajėgas prie Marnos upės, tekančios vos už 45 kilometrų nuo Paryžiaus.

Tačiau dvi didelės kampanijos – 1-asis Marnos mūšis rugsėjį ir 1-asis Ipro mūšis spalį neatnešė lemiamo proveržio, nors aukų skaičius buvo šiurpus – abiejose pusėse žuvo arba buvo sužeisti apie 250 tūkst. karių.

Galiausiai Vokietijos ir Sąjungininkų pajėgos įstrigo apkasuose, išraustuose šiaurės ir rytų Prancūzijos purve. Tos pozicijos išsilaikys beveik visą karą ir bus pramintos Vakarų frontu.

Kaimynų baimė

Prancūzijos ir Vokietijos kariuomenių vadai komandavo maždaug vienodo dydžio pajėgoms, o abi pusės tikėjosi, kad karas bus trumpas.

Tačiau tos viltys greitai išblėso. Iki 1914-ųjų rudens į konfliktą įsitraukė 19 valstybių.

Italija perėjo į Antantės pusę 1915 metais, nors ankstesnės sutartys ją siejo su Vokietija. Tuo tarpu prie Berlyno ir Vienos – vadinamosios Centrinių valstybių sąjungos – prisidėjo Turkija ir Bulgarija.

Ar karas buvo neišvengiamas? Europa karo nelaukė, tačiau buvo susiklosčiusios palankios sąlygos jam įsiplieksti – Senasis žemynas buvo tapęs panašus į parako statinę dėl populistų spaudimo, perdėto nacionalinio pasididžiavimo ir politikų klaidų.

1914 metais Europoje nacionalistinius judėjimus vis dar palaikė tik mažuma, tačiau dauguma žmonių buvo nusiteikę itin patriotiškai ir įtariai vertino kaimyninių valstybių ketinimus.

Šalys nedelsdavo pasiskelbti tapusios agresijos aukomis arba – kaip Vokietija – įsivaizduodavo, kad joms trukdoma užimti deramą vietą pasaulyje.

Prasidėjus karui, daugelio šalių įstatymų leidėjai noriai balsavo už kovos veiksmų finansavimą – netgi pacifistiškai nusiteikusioje Britanijoje.

Svarbiu veiksniu tapo ir susirūpinimas dėl mažųjų tautų teisių ir jėgų pusiausvyros Europoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"