TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prieš šimtmetį Rusija įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą

2014 07 30 15:59
Rusijos caras Nikolajus II wikipedia.org nuotrauka

Po savaitę trukusių nesėkmingų diplomatinių pastangų, svarstymų ir dvejonių Rusijos caras Nikolajus II 1914 metų liepos 30-ąją įsakė pradėti armijos mobilizaciją, atlikdamas negrįžtamą žingsnį, Europai judant į Pirmąjį pasaulį karą.

18 val. šis įsakymas telegrafu buvo išsiųstas visai didžiulei imperijai, kurios sienos prieš karą tęsėsi giliai Vidurio Europoje. Miestuose ir kaimuose buvo išklijuoti raudoni plakatai su kreipimusi į Rusijos patriotus.

Monarchui įsakius imtis ginklų, gatvėse vyko džiaugsmingos palaikymo demonstracijos, o nacionalistinis įkarštis tebebuvo didelis dviem dienomis vėliau, kai Vokietijos kaizeris Vilhelmas II atsakė paskelbdamas karą savo pusbroliui Rusijoje.

„Vienintelis caras, turintis vokiškų šaknų, yra nusistatęs prieš karą“, - tuo metu savo dienoraštyje rašė liberalių pažiūrų žurnalistas Michailas Lemkė.

Ankstesnes keturias dienas abu valdovai, vadinę vienas kitą Viliu ir Nikiu, keitėsi telegramomis, mėgindami paskutinę minutę išsaugoti taiką, nors jų kariuomenių vadai jau ruošėsi mūšiams.

Liepos 29-ąją, kitą dieną po to, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai, Rusijos slaviškajai sąjungininkei, Nikolajus II pasiuntė pirmąją telegramą, kurioje užtikrino, kad labai gerbia savo pusbrolį vokietį, ir ragino jį sustabdyti Vienos rengiamą karo žygį.

„Numatau, kad labai greitai būsiu įveiktas man daromo spaudimo ir būsiu privertas imtis kraštutinių priemonių, kurios ves į karą“, - perspėjo jis.

Vilhelmas ragino savo pusbrolį carą nesikišti į Europoje bręstantį konfliktą jų „nuoširdžios ir meilios draugystės“ vardan.

Tačiau Nikolajus pripažino nebegalintis sustabdyti Rusijos žengimo į karą, nors buvo perspėtas, kad mobilizacija paskatins Vokietijos kariuomenės lyderius paskelbti karą.

„Mūsų visų pražūtis“

Caro pusbrolis kaizeris buvo ne vienintelis, perspėjęs Nikolajų apie gresiančias skerdynes.

Įtakingas caro šeimos patarėjas Grigorijus Rasputinas taip pat ragino nesivelti į konfliktą, „kuris lems pražūtį mums visiems.“

Tačiau caro civilinių ir karinių patarėjų spaudimas buvo per stiprus, ir monarchas galiausiai nusileido jų valiai, pasirašydamas mobilizacijos įsakymą liepos 29-ąją, jį atšaukdamas ir vėl patvirtindamas liepos 30-ąją.

Rugpjūčio 1-osios vakarą „Vilis“ paskelbė karą „Nikiui“ - tuomet prasidėjo siaubas, kurį nujautė abu galantiškieji pusbroliai.

„Pusę septynių išėjome į pamaldas. Kai grįžome, buvom informuoti, kad Vokietija mums paskelbė karą“, - Nikolajus II tą dieną rašė savo dienoraštyje.

Kitą dieną caras laimino savo armijas Sankt Peterburgą, kurio vokiškai skambantis pavadinimas buvo greitai pakeistas į Petrogradą, o įtūžusi minia nusiaubė Vokietijos ambasadą mieste, kuriame nuo seno gyvavo gausi vokiečių bendruomenė.

Visą dieną gaudė varpai, o daugybė žmonių plūdo į cerkves melstis už Rusijos karių sėkmę.

„Karas prieš Vokietiją populiarus kariuomenės, valstybės tarnyboje, inteligentijoje ir tarp iškiliausių pramonininkų“, - tuometis karo ministras Vladimiras Suchomlinovas rašė savo memuaruose.

Praėjus dar trejiems metams, Pirmasis pasaulinis karas atvėrė kelią Rusijos revoliucijai, sugriovė tris šimtmečius valdžiusią Romanovų dinastiją ir pareikalavo 2 mln. rusų gyvybių.

Pažeidžiami bolševikų

Kovodama kartu su kitomis Antantės narėmis - Prancūzija ir Didžiąja Britanija - prieš Centrinių valstybių sąjungą, vadovaujamą Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, Rusija pasiuntė savo karinę galią į šio konflikto rytinį kovos veiksmų teatrą.

Tačiau po pragaištingo pralaimėjimo Rytų Prūsijoje 1914 metų rugpjūčio pabaigoje caro armija pradėjo chaotišką atsitraukimą į rytus.

Tuo metu, kai šalyje smarkiai stigo maisto, karinė nesėkmė padarė nusilpusią valstybę pažeidžiamą bolševikams, vadovaujamiems Vladimiro Lenino.

Kai Petrograde kilę duonos maištai 1917-ųjų kovą tapo nevaldomi, Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto, o po bolševikų revoliucijos kitais metais buvo sušaudytas su visa savo šeima.

Valdžią Rusijoje užgrobę bolševikai, kurie pasirašė Brest-Litovsko taikos sutartį 1918 metų kovą, buvo linkę nustumti į užmarštį karą, kurį pralaimėjusi šalis neteko savo vakarinių teritorijų ir trečdalio gyventojų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"