TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prieškario Kauno pokyliai: nemoki šokti – į teismą

Nuotrauka iš kauno.diena.lt

Prabangiausiuose restoranuose, juo labiau aukštuomenės pobūviuose ne kiekvienas galėjo lankytis ir tarpukariu, tačiau puotų buvo labai daug ir įvairių, visi norėjo ir mokėjo linksmintis, LRT RADIJUI sako prieškario balių tradicijas tyrinėjanti istorikė Lija Janauskienė.

Nors kalbama apie laikotarpį, kurio liudininkų beveik nebėra, įvairūs šaltiniai dar saugo gyvus ir linksmus prisiminimus – pavyzdžiui, nemažai bėdų galėjo sukelti netgi nemokėjimas šokti. „Vienas džentelmenas, šokdamas su dama, primynė ir nuplėšė jos suknelės uodegą. Bet nuplėšė taip, kad pasirodė net damos keliai. Po šio incidento merginos kavalierius išsikvietė skriaudėją į teismą, kur buvo piktinamasi, kaip čia visokie tokie ir anokie nemoka šokti ir žemina damos garbę“, – pasakoja L. Janauskienė.

Carinės imperijos laikais – vos trys restoranai

Cariniame Kaune pasilinksminimo vietų buvo labai mažai. Kavinių ir restoranų kultūros, kitaip nei Vakaruose, nebuvo, o to meto kavinės, istoriko Andriaus Zeigio teigimu, nedaug kuo skyrėsi nuo paprasčiausių viešnamių.

„Carinės imperijos laikais XIX a. buvo labai ribotas buvo skaičius restoranų, nes caras teduodavo tris leidimus XIX a. Be to, tiesiog nebuvo poreikio, nes buvo didelė kontrabanda, tad tas verslas neapsimokėjo. XIX a. veikdavo du trys restoranai (jau nebe karčiamos), juose buvo parduodama nebe degtinė, o prabangesni gėrimai – likeris, romas. O kadangi į juos buvo uždrausta eiti moterims, nebuvo muzikos, šokių. Vis dėlto ten buvo laisvo elgesio merginų, netgi buvo įrengti atskiri kambarėliai klientams“, – pasakoja A. Zeigis.

1918 m. nepriklausomoje Lietuvoje Kaunas, praradus Vilnių, tampa madingu miestu: atsiranda naujasis elitas, po truputį gerėja ekonominė padėtis, tad auga ir linksmybių poreikis. Kadangi tradicijų nėra, viskas kuriama nuo nulio. Prieškario linksmybių gyvenimą tyrinėjęs istorikas Linas Saldukas sako, kad jau nuo pačios XX a. pradžios (galbūt nuo XIX a. pabaigos) veikė garsusis „Metropolis“. Beje, jis veikė ir per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau iš esmės buvo skirtas tik vokiečiams.

„Baigiantis karui, vaizdas buvo labai liūdnas. Kaip prisimena amžininkai, visas miestas buvo sudaužytas, apleistas, prie parduotuvių, prie kitų labdaros ir šalpos organizacijų stovėjo didžiausios eilės. Apie kavines tarsi niekas nė negalvojo, tačiau yra žinoma, kad, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, „Metropolyje“ buvo audringai lėbaujama. Žinoma, tai daugiausia darė vokiečių kareiviai: pasikvietus merginų, buvo švenčiamos įvairios asmeninės progos, karinės pergalės, galbūt aplaistomi ir pralaimėjimai. Todėl, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, reikėjo viską kurti nuo pat pradžių“, – kalba L. Saldukas.

Kasdien linksmybėms būdavo išleidžiama 50–60 tūkst. litų

Kavinių kultūros pradininkai Lietuvoje – studentai, parvykę iš užsienio. Drauge su žiniomis iš Krokuvos, Sankt Peterburgo, vėliau – ir Paryžiaus jaunimas parsiveža ir kitokio laisvalaikio idėjų bei miestietiškos kultūros patirčių. Taigi kavinių ir restoranų tinklas, kitaip tariant, miesto kultūros ženklai ir miesto kultūrinio gyvenimo erdvės Kaune sparčiai plečiasi. Tai liudija ir skaičiai: 1939 m. duomenimis, Kauno restoranuose kasdien apsilankydavo apie 3 tūkst. klientų, kurie kasdien čia palikdavo 20–50 tūkst. litų, dar kasdien buvo išleidžiama 8 tūkst. litų už 24 tūkst. bokalų alaus, 3 tūkst. litų kasdien išleidžiami kavinėse. Taigi 1939 m. pabaigoje-1940 m. pradžioje, kai Lietuva, ypač Kaunas, išgyveno klestėjimo laikotarpį, kasdien būdavo išleidžiama ne mažiau kaip 50–60 tūkst. litų vien linksmybėms, pabrėžia L. Saldukas.

„1939 m., prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, Kaune gyveno apie 154 tūkst. žmonių, tad reikėjo ir kavinių, ir restoranų, ir kitokių laisvalaikio praleidimo vietų, – mini istorikas. – Žinoma, kad 1939 m. Kaune buvo apie 60 restoranų, 30 alaus barų, tikslaus kavinių ir valgyklų skaičiaus neužfiksuota, tačiau reikia manyti, kad jų buvo gana daug.“

Jo teigimu, pačios garsiausios kavinės arba restoranai buvo „Metropolis“, „Versalis“, „Monika“, „Aldona“, „Ženeva“, „Božegraika“, o Konrado kavinėje daugiausia rinkdavosi bohemos atstovai: dailininkai, rašytojai, teatro artistai. Ši kavinė buvo skirta intelektualioms diskusijoms, kultūriniams pašnekesiams, tad ten nedaug vietos likdavo apkalboms. „Paskalos klestėjo kituose restoranuose ir kavinėse, pavyzdžiui, „Metropolyje“, kur rinkdavosi aukšto lygio valdininkai, užsienio ambasadų darbuotojai, taip pat – nelabai turinčios ką veikti aukštų valdininkų žmonos. Be abejo, šie prabangūs restoranai dažnai būdavo skirti save parodyti ir į kitus pasižiūrėti“, – pastebi L. Saldukas.

Be abejo, primena jis, dažnai į prabangesnius restoranus ir kavines publiką traukdavo tuo metu labai populiarių Lietuvos estrados pradininkų koncertai: ypač „Metropolis“ ir „Versalis“ garsėjo Moišės Hofmeklerio džiazo kapela, Lietuvos estrados pradininkų Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniauskio, Antano Graužinio šlageriais. Be to, būta ir kitokio pobūdžio pramogų, pavyzdžiui, vykdavo kabareto programos. „To meto restoranai iš esmės atliko naktinių klubų vaidmenį, tik buvo kur mažiau demokratiški negu dabar, nes juose lankydavosi aukšti valdininkai, daug uždirbantys žmonės, žinoma, ir laisvo elgesio merginos. Tuo metu tikrai nebuvo įprasta restorane lankytis jauniems ar menkai įtakingiems žmonėms, išskyrus studentus, tačiau ir jie ne kiekvienas išgalėjo apsilankyti prabangiausiuose restoranuose“, – pasakoja L. Saldukas.

Aukštuomenės pobūviai – brangi pramoga

Ne kiekvienas galėjo lankytis prabangiausiuose restoranuose, juo labiau – aukštuomenės pobūviuose. Švenčių viešumoje tradicija sparčiausiai vystėsi 4-ajame dešimtmetyje, ypač Kaune, 1937 m. pastačius Karininkų ramovę. Čia įsikūrusiame restorane arba pokylių salėje vykdavo puošnūs pokyliai, kur galėjo susirinkti iki 1 000 to meto įtakingiausiųjų. Šventės vykdavo ir tautininkų rūmuose „Pažanga“, „Neo-Lithuanios“ rūmuose, kitų visuomeninių organizacijų patalpose, kurių, Kaunui augant, vis daugėjo. Puotų buvo labai daug ir labai įvairių. Jas rengė užsienio atstovybės, aukštosios mokyklos, bohema.

Pasak prieškario balių tradicijas tyrinėjančios istorikės Lijos Janauskienės, visi norėjo ir mokėjo linksmintis. Vis dėlto to meto aukštuomenei tai buvo ir gana brangus malonumas: su ta pačia suknele antrą kartą pasirodyti ne visuomet norėjosi, todėl damos siūdindavosi, pirkdavo ar siųsdavosi iš užsienio naujus apdarus. Kaune siuvėjų buvo nemažai, tačiau suknelės vežamos ir iš mados sostinių Paryžiaus, Londono. „Tačiau buvo perkami ir padėvėti drabužiai, – pasakoja L. Janauskienė. – Pavyzdžiui, laikraštyje buvo pasirodęs skandalas, kad viena ponia nusipirkusi išeiginę nenaują suknelę, nuo kurios užsikrėtė kažkokia liga.“

Vienas tarpukario žurnalistas, kalba istorikė, suskaičiavo, kad damai išsiruošti į pokylį kainavo apie 500 litų, vyriškiui – 200–300 litų, taigi pora vienam pokyliui išleisdavo iki 1000 litų. „Šeimai dalyvauti derėdavo mažiausiai dviejuose ar trijuose sezono pokyliuose. Vienas didžiausių buvo metinis Spaudos balius, į kurį susirinkdavo ir vyriausybės atstovai, ir karininkai. Tačiau balių buvo labai daug, praktiškai kiekviena interesų grupė turėjo savo atskirus balius. Žinoma, buvo tokių, kaip Spaudos balius, kur norėjo patekti visi, todėl buvo kvietimų, už kuriuos reikėdavo susimokėti“, – pasakoja L. Janauskienė.

Pasak istorikės, dalyvavimas baliuje buvo ne tik asmeninė šventė, bet ir statuso visuomenėje rodiklis, noras pasipuikuoti, beje, kritikuotas ir tais laikais: „Tai buvo metų įvykis, šventė, galimybė save parodyti, į kitus pažiūrėti ir, žinoma, gerai praleisti laiką. Tačiau vertinimų yra įvairių. Tarkim, kai kur prezidento žmona Smetonienė minima ir su pašaipa, kad brangiais kailiais, šilkais apsirėdžiusi, norinti tik pasirodyti. Taigi baliai buvo vertinami ir kaip tuštybė.“

Antra vertus, pastebi L. Janauskienė, tai buvo šventė, per kurią buvo renkami pinigai kažkam paremti, padėti, tad tai skatino ir visuomenės pilietiškumą, norą aktyviai dalyvauti to meto procesuose ir remti ne tik žodžiais, bet ir pinigais.

Pakenkti galėjo net nemokėjimas šokti

Nors kalbama apie laikotarpį, kurio liudininkų jau beveik nebėra, vis dėlto įvairūs šaltiniai dar saugo gyvus ir linksmus prisiminimus. O jų, mums dabar gana neįprastų, netrūko ir prieškariu, pavyzdžiui, nemažai bėdų galėjo sukelti netgi nemokėjimas šokti. „Vienas džentelmenas, šokdamas su dama, primynė ir nuplėšė jos suknelės uodegą. Bet nuplėšė taip, kad pasirodė net damos keliai. Po šio incidento merginos kavalierius išsikvietė skriaudėją į teismą, kur buvo piktinamasi, kaip čia visokie tokie ir anokie nemoka šokti ir pažemina damos garbę. Dar yra pasakojimų (kiek jie tiesa, kiek netiesa), kad vieno karininko, primynusio Smetonienei suknelę, karjera kuriam laikui buvo sustabdyta“, – pasakoja L. Janauskienė.

Kauno bohema turėjo savą nišą. Konrado kavinėje vykdavo intelektualūs pašnekesiai, „Božegraikoje“ – studentų ir dėstytojų vakarėliai, „Metropolyje“ – bohemos naujamečiai karnavalai. „Į karnavalus buvo žiūrima labai rimtai – buvo ruošiami ne tik kostiumai, bet apskritai aplinka, interjeras, dekoracijos, – sako L. Janauskienė. – Kalbant apie kaukes, pirmūnas buvo dailininkas Rimša. Žmonės, išgirdę, kad jis eina, nusivildavo, nes žinodavo, kad pirmos vietos už kostiumą nebegaus. Pavyzdžiui, yra išlikusių nuotraukų su milžiniška, pusės žmogaus ūgio skrybėle. Taip pat yra pasakojimas, kaip jis kviesdavo visus į kažkokią būdelę, o ten parodydavo savo nuogą sėdimąją.“

Beje, pastebi istorikė, išliko ir daug pasakojimų apie to meto etiketą. „Pavyzdžiui, vyriškis negalėjo nuogomis prakaituotomis rankomis paliesti damos nugaros, todėl buvo privalomos pirštinės. Jei atlydėjai damą, reikėjo būtinai pasamdyti mašiną ir palydėti į namus, kitaip būtų nepadoru. Iš tikrųjų viskas taip, kaip ir šiais laikais, tik kai pagalvoji, kad tai vyko prieš 90 metų, sunku patikėti, kad irgi reikėdavo užsirašyti į kirpyklą, pasidaryti makiažą, manikiūrą su ano meto priemonėmis ir visai kitokiu kosmetikos supratimu“, – kalba L. Janauskienė.

Laida transliuota 2011 m.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"