TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Prieškario Lietuva: kolektyvinio saugumo paieškos

2012 04 06 8:11

Praėjusią savaitę tyliai paminėtos Lietuvos narystės NATO aštuntosios metinės. Tam, kad iš naujo įvertintume, ką mūsų valstybei reiškia priklausyti galingiausiam pasaulyje gynybos aljansui, prisiminkime, jog tarpukario Lietuva tokios prabangos neturėjo - jai teko gintis pačiai.

Visateise NATO nare Lietuva tapo 2008 metų kovo 29 dieną, drauge su dar šešiomis Rytų Europos valstybėmis deponavusi ratifikacinius Šiaurės Atlanto sutarties raštus. Ši formali procedūra užbaigė beveik 14 metų trukusį įsiliejimo į transatlantinį gynybos aljansą procesą, prasidėjusį 1994 metų gruodžio 20 dieną, kai tuometis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Woerneriui laišką su oficialiu prašymu priimti mūsų valstybę į Aljansą. Šis laiškas buvo pagrįstas susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti Aljanso nare, kurį pasirašė visos tuometinės Lietuvos parlamentinės partijos.

Nuo "Pilėnų" iki neutraliteto

Kaip matome, praėjus kiek daugiau nei ketveriems atkurtos nepriklausomybės metams, nei didžioji dalis Lietuvos visuomenės, nei kuri nors bent kiek reikšmingesnė jos politinė jėga neabejojo, kad narystė NATO - vienintelis būdas užtikrinti karinį mūsų krašto saugumą.

Tiesą sakant, tai paaiškėjo jau gerokai anksčiau, dar 1991-aisiais, netrukus po sausio 13-osios, o ypač po tais pačiais metais žlugusio Rugpjūčio pučo, galėjusio palaidoti ir užgimstančią pokomunistinės Rusijos demokratiją, ir atkurtąją Lietuvos nepriklausomybę.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tiek Atgimimo pradžioje, tiek nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, tiek ir po kovo 11-osios Lietuvos visuomenėje būta ir kitokių požiūrių, koncepcijų bei idėjų. Šiame kontekste neįmanoma neprisiminti ir to, ką dar būdamas LKP CK pirmuoju sekretoriumi, nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ištarė tas pats A.Brazauskas. 1990 metų sausio pabaigoje per susitikimą su komjaunimo aktyvu būsimas pirmasis Lietuvos prezidentas pareiškė: "Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir - lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: "O kas gins Lietuvą?" Žinoma, tokius paskutines savaites gyvenančios LSSR faktinio vadovo pareiškimus galima pavadinti ir apdairiu laviravimu, ir mėginimu užmigdyti Kremliaus budrumą, ir paprasčiausia baime. Tačiau neįmanoma nuneigti fakto, kad tokią retoriką po kovo 11-osios žodis žodin kartos aršiausi Lietuvos laisvės priešai - Mykolo Burokevičiaus "platformininkai" ir Lietuvos miestų gatvėse rėkaujantys "jedinstvininkai". Tai jų rankose plevėsuojančių raudonų vėliavų kotus netrukus pakeis armatūros strypai, kuriais, naudojantis sovietinių kareivių ir tankų priedanga, bus mėginama į šipulius sudaužyti mūsų laisvės siekį.

Žinoma, atkurtosios nepriklausomybės pradžioje sklandė ir kitokių, nuosaikesnių, nei tuomet A.Brazausko įgarsintoji, Lietuvos saugumo koncepcijų. Vargu ar kuriam nors sveiko proto politikui arba mąstytojui po sausio 13-osios būtų šovę į galvą remtis sovietų ar Rusijos durtuvais, tačiau ir tuomet būta "Pilėnų" dvasia persmelktų romantiškų pasvarstymų, kad galbūt galėtume apsiginti vieni, jau nekalbant apie iš ketvirtojo dešimtmečio prikeltą neutraliteto idėją, kurios negausių šalininkų vis dar galima aptikti ir iki šių dienų.

Vis dėlto labai greitai tapo aišku, kad karinį Lietuvos saugumą gali garantuoti tik narystė civilizuotų ir patikimų partnerių bendrijoje - Šiaurės Atlanto sąjungoje. Nėra abejonių, kad tokį požiūrį lėmė ne tik pirmųjų valstybės atkūrimo metų, bet ir tarpukario Lietuvos respublikos patirtis, rodanti, kad nuo išorės grėsmių negali apsaugoti nei "gerieji kaimynai", nei "Pilėnų" dvasia, nei Baltijos vienybė, nei taip atkakliai propaguotas neutralitetas. Tad dabar ir prisiminkime, ką apie karinį valstybės saugumą manė tuometiniai Lietuvos politikai. Žinoma, lyginti aną iš šiandienę Lietuvą sunku, gal net nelabai korektiška: gerokai skiriasi ir tuometė, ir šiandienė jos geopolitinė padėtis bei kylanti grėsmė. O ką jau kalbėti apie to meto ir šių dienų Europą, pasimokiusią iš siaubingų prieškario pamokų. Antra vertus, kalbėdami apie valstybės kūrimo ir jos atstatymo peripetijas, galime rasti ir nemažai bendrų dalykų, tad prisiminti anuometinius laimėjimus bei klaidas ir verta, ir įdomu.

Laisvė po okupanto padu

Pirmiausia prisiminkime, kad 1918 metų Vasario 16-osios aktas buvo priimtas ir paskelbtas dar nesibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvoje vis dar šeimininkaujant okupacinei kaizerinės Vokietijos kariuomenei bei jos paskirtai civilinei karinei administracijai, vadinamajam "Oberostui". Tai smarkiai primena 1990-ųjų kovo Lietuvą. Skirtumas tik tas, kad penkis dešimtmečius aneksuotą Lietuvą Maskva laikė ne okupuota teritorija, bet neatskiriama ir savanoriškai prie jos prisijungusia sovietų Sąjungos dalimi. Taigi, Kremliaus požiūriu, čia teisėtai veikė ne tik sovietų kariuomenė, bet ir visos formaliai suverenios, bet faktiškai aneksuotos valdžios struktūros, įskaitant ir Lietuvos gyventojų išrinktą parlamentą. Taigi, nepripažinti pirmosios demokratiškai išrinktos LRRS Aukščiausiosios Tarybos, į kurią rinkimus triuškinamai laimėjo Sąjūdis, Maskva tiesiog nebegalėjo.

1918 metais padėtis buvo kur kas labiau komplikuota, bent jau formaliu požiūriu. Vasario 16-osios aktą priėmė ir paskelbė ne teisėtas parlamentas, o niekieno nerinkta Valstybės Taryba, kuriai pačiai dar reikėjo išsikovoti, kad būtų pripažinta vienintele Lietuvių tautos atstove. Pačią valstybės santvarką ir jos ryšius su kitomis šalimis po Nepriklausomybės paskelbimo turėjo nustatyti kuo skubiau išrinktas Steigiamasis Seimas, kurio rinkimų teko laukti ištisus dvejus metus.

O tuo metu karinė Vokietijos administracija ne tik nepripažino Vasario 16-osios akto, bet netgi specialiai kėlė kliūtis jam paskelbti. Jau esame rašę, kaip vokiečių kareiviai nusiaubė spaustuvę, kurioje buvo renkamas šį dokumentą turėjęs išspausdinti "Lietuvos aido" numeris. Reikia atkreipti dėmesį, kad įvykiai būtų klostęsi visiškai kitaip, jei Lietuvos Taryba būtų palikusi galioti dar 1917 metų gruodžio 11 dieną priimtą okupantų pirštą Nepriklausomybės akto variantą. Tačiau tuomet vargu ar būtų galima kalbėti apie kokią nors realią krašto nepriklausomybę, mat Berlynas kategoriškai reikalavo, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė būtų skelbiama tik su sąlyga, jei ji nutrauks saitus su buvusia Rusijos imperija, bet deklaruos "amžinus ir neišardomus" ryšius su Vokietija bei įsipareigos pasirašyti keletą dvišalių susitarimų, tarp jų ir karinio bendradarbiavimo sutartį.

Kaip matome, okupacinė administracija ir pačią Lietuvos Tarybą, ir jos deklaruojamą nepriklausomybės siekį toleravo tik tiek, kiek tai neprieštaravo vokiečių aneksionistų planams paversti Lietuvą savo protektoratu. Be to, Lietuvos įsipareigojimų dėl amžinos ir neišardomos sąjungos Berlynui labai reikėjo kaip kozirio per Bresto taikos derybas. Tačiau netrukus tokia korta tapo nebereikalinga. Maskvai pakeitus derybų delegacijos vadovą ir paskelbus poziciją "nei karo, nei taikos", Berlyno viltys dėl separatinės taikos su bolševikine Rusija žlugo. Vėliau, nepavykus mėginimui skelbti Lietuvą monarchija ir kviesti į jos sostą Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą, niekais nuėjo ir provokiškai nusiteikusių mūsų politikų planai Lietuvos saugumą grįsti karine sąjunga su Vokietija. Juo labiau kad taip susiklosčius padėčiai Vokietija tos jėgos jau nebeturėjo. Pasirašiusi Versalio tikos sutartį ji pati neteko kariuomenės ir buvo prislėgta milžiniškos reparacijų naštos.

Taip naujai sukurta Lietuvos valstybė atsidūrė akis į akį su kitais kaimynais, kurių dauguma mūsų atžvilgiu nebuvo nusiteikę nei draugiškai, nei geranoriškai. Ką tik nuo Rusijos išsivadavusi Lenkija ne tik turėjo savų problemų, bet ir labai nepalankiai, net priešiškai žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybę. Rusijoje mūsų draugų taip pat nebuvo - bolševikai rengėsi durtuvais nešti į Europą pasaulinę revoliuciją, o su jais kovojantys baltagvardiečiai irgi neįsivaizdavo savo šalies kitaip, kaip tik vieningos ir nedalomos imperijos. Čia verta prisiminti ir bolševikinės Rusijos karo komisaro Levo Trockio pareiškimą, kad nei Lietuva, nei Lenkija netaps kinų siena, sutrukdysiančia pernešti revoliuciją į nuo karo nukraujavusią Vokietiją. (Šiuo atveju po 1990 metų padėtis buvo kiek geresnė, nes byrant sovietinei imperijai pačioje Rusijoje bent jau buvo tautiniam išsivadavimui simpatizuojančių jėgų.)

Didelę grėsmę kėlė ir 1919 metų gegužę kaimynėje Latvijoje įsitaisiusi vadinamoji Rusijos Vakarų savanorių armija, geriau žinoma kaip bermontininkai. Tik aklas galėjo nematyti, kad Lietuvos neišvengiamai laukia perspektyva būti įtrauktai į karinį konfliktą, ir tik naivus galėjo manyti, kad apsiginti nuo galimos agresijos bus galima kaip nors kitaip, nei savo jėgomis.

Vis dėlto Valstybės Taryba iš pradžių nerodė didelio entuziazmo kurti savas ginkluotąsias pajėgas. Tad kariuomenės kūrimo entuziastų pastangos ir raginimai atsimušdavo į nepasitikėjimo bei skepticizmo sieną. Savo kariuomenės kūrimo būtinybę tuomet geriau suprato ne Lietuvoje veikę politikai, o carinėje Rusijos armijoje tarnavę lietuviai karininkai. 1918 metų kovo 21 dieną į Vilnių atvykusios Vyriausiosios Lietuvių Tarybos Rusijoje delegacijos narys buvęs carinės kariuomenės podporučikas Kazys Škirpa informavo, kad Rusijoje yra daugiau nei penkių šimtų karinių profesijų karininkų, o tokių pajėgų pakaktų organizuoti mažiausiai vienai Lietuvos kariuomenės divizijai. Jaunas lietuvių karininkas patikino Tarybos narius, kad visi jie "nekantriai laukia grįžti į Lietuvą ir pasiryžę su ginklu kovoti už jos išlaisvinimą iš svetimo jungo".

Savą kariuomenę laikė utopija

Deja, Lietuvos Tarybos nariai entuziastingus K.Škirpos pasiūlymus palaikė utopija ar mažų mažiausiai dar nepribrendusiu dalyku. Tokį skepticizmą iš dalies galima suprasti - Taryba tiesiog nematė galimybių realiai imtis ne tik kariuomenės, bet ir pačios valstybės kūrimo: nors kovo 23 dieną Vokietija ir pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe, Tarybos darbui buvo visaip trukdoma. Kaip knygoje "Lietuvos valstybės kūrimas" pastebėjo Kovo 11-osios akto signataras Petras Klimas, "Lietuvos vyriausybės sudarymas pasidarė tuo būdu pasityčiojimų tema, o aneksijos, kolonizacijos ir germanizacijos planai - vis aiškesne ir aiškesne realybe".

Vis dėlto atkaklusis K.Škirpa balandžio 25 dieną įteikė Valstybės Tarybos Prezidiumui pirmąjį Lietuvos kariuomenės kūrimo planą, tvirtindamas, kad sava, nors ir simbolinė, kariuomenė parodytų pasauliui, jog lietuviai yra subrendę visiškai perimti valstybės kūrimą į savo rankas. Vėliau buvo pateikti dar du tokie projektai, tačiau Taryba kariuomenės kūrimą vis dar laikė mėginimu bėgti pirma traukinio: politikų nuomone, būtent realios valdžios perėmimas yra svarbiausias uždavinys, kurio neįgyvendinus negali būti nė kalbos apie kariuomenės kūrimą.

Pirmieji realūs žingsniai kuriant savo kariuomenę buvo žengti tik 1918 metų rudenį, kai tapo aišku, kad vokiečiai karą pralaimėjo. Spalio 18 dieną Lietuvos Valstybės Taryba sudarė Tarybos Prezidiumo vicepirmininko Stasio Šilingo vadovaujamą Apsaugos komisiją, kurios svarbiausias uždavinys buvo rūpintis krašto saugumu. Lapkričio 4 dieną išklausiusi Tarybos nario Martyno Yčo pranešimo, Valstybės Taryba galiausiai priėmė nutarimą organizuoti Lietuvoje apsaugos pajėgas ir "nelaukiant, kol susidarys ministerių kabinetas, paakinti prezidiumą, kad kuo greičiausiai visame krašte būtų kuriama milicija". Nors žodis "kariuomenė" šiame nutarime niekur neminimas, jame numatyta krašto apsaugos reikalams skirti pusantro milijono markių, o tokios sumos visiškai pakako suformuoti ir apginkluoti pajėgas, kurių paskirtis - ne vidaus tvarkos palaikymas, o valstybės apsauga nuo išorinės grėsmės. Tiesa, tokių pinigų Valstybės Taryba tuomet neturėjo, tad skyrė Apsaugos komisijai tik simbolinę 10 tūkst. markių sumą.

Kariuomenės organizavimą lėtino ne tik lėšų stygius ar lietuvių politikų skepticizmas, bet ir visuomenėje vyravusios nuotaikos. Daugeliui Pirmojo pasaulinio karo baisumus iškentusių Lietuvos gyventojų jau vien žodis "kariuomenė" kėlė alergiją, tad būtinybę užtikrinti kuriamos valstybės saugumą teko aiškinti ir spaudoje. Štai ką 1918 metų lapkričio 8 dienos numeryje rašė "Lietuvos aidas": "Pats kariuomenės buvimas prisidės prie sutūrėjimo blogų norų pakelti karą. Be to, kiekviena valstybė reikalinga kariuomenės savo vidaus tvarkai palaikyti, jei ta valstybė nori būti tikrai nepriklausoma. Galima gyventi ir be savo kariuomenės kaip Lietuva paskutinius šimtmečius gyveno: visados atsiras kas kitas, kur dideliu noru pasiims pakareiviauti ir sau ir mums. Tik kas naudos tėvynei iš svetimos kariuomenės? Daugiausia laimės, galimos šiame pasaulyje, gali duoti piliečių laisvė, jų nepriklausomybė, kuriai palaikyti įrankis - kariuomenė. Ji reiškia tautos ar valstybės sugebėjimą apginti savo reikalus ir savo garbę. Be šito tautos kultūros plėtojimas netikras, nes ją, beginklę, kiekvieną valandą gali sunaikinti kaimynas."

Nors ir buvo vykdoma tokia agitacija, būtinybės kuo skubiau kurti savą kariuomenę nematė ir pirmoji Lietuvos vyriausybė, tiksliau sakant - jos vadovas Augustinas Voldemaras. Pristatydamas savo kabineto programą jis tvirtino, kad gintis Lietuvai nėra nuo ko, tad telkti kariuomenę nėra jokios prasmės. "Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų - vokiečių, ukrainų, rusų ir latvių - neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti", - įtikinėjo Valstybės Tarybos narius premjeras. Panašios pozicijos laikėsi ir artimiausias A.Voldemaro bendražygis Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona. Tuomet nuo pražūties Lietuvą išgelbėjo lietuviai karininkai, per lapkričio 21 dieną kabineto vadovo sušauktą susirinkimą nutarę "neatidėliotinai organizuoti reguliarią armiją, vis tiek kokiu vardu ji būtų pavadinta". Daugiau nei šimto karininkų ir karo valdininkų spaudžiamas ministras pirmininkas, drauge ėjęs ir apsaugos ministro pareigas, po dviejų dienų paskelbė istorinį įsakymą dėl kariuomenės organizavimo. Nepraėjus nė mėnesiui į Lietuvą įžengė Raudonosios armijos daliniai. Dar po poros mėnesių, 1919 metų vasario 7 dieną, netoli Kėdainių Lietuvos kariuomenė stojo su jais į pirmąjį mūšį.

Baltijos Antantės nesėkmės

Kaip matome, ginkluotosios pajėgos tarpukario Lietuvoje pradėtos kurti praėjus tik devyniems mėnesiams nuo nepriklausomybės paskelbimo ir toks delsimas vos netapo pražūtingas. Ši patirtis neliko pamiršta nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Dėl būtinybės turėti savo ginkluotąsias pajėgas 1990-aisiais beveik nebūta diskusijų. Krašto apsaugos departamentas (KAD), kuriam buvo pavesta sukurti krašto apsaugos sistemą, buvo įsteigtas praėjus vos kiek daugiau nei trims mėnesiams nuo Kovo 11-osios akto paskelbimo, 1990 metų balandžio 25 dieną. Gegužės pabaigoje prie Departamento kurtas karinis ir techninis sporto klubas, rengęs vyrus krašto gynybai. Nepraėjus nė mėnesiui KAD skyriai įkurti septyniuose Lietuvos regionuose, rugpjūčio 21 dieną įsteigta Apsaugos tarnyba, rugsėjo 10-ąją - Pasienio apsaugos tarnybos skyrius, o gruodžio 20 dieną Kaune pradėjo veikti Karininkų kursai. Sausio 13-osios agresija ne tik nesustabdė krašto gynybos sistemos kūrimo, bet jį net paspartino. Jau po keturių dienų buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, tad per rugpjūčio pučą krašto apsaugos kariai buvo pasirengę ne tik ginti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus, bet ir organizuoti platų pilietinį pasipriešinimą visame krašte.

Palyginus padėtį Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvoje akivaizdžiai matyti dar vienas didelis skirtumas. Komunistinio 1991 metų Maskvos pučo akivaizdoje buvo aišku, kad šiam laimėjus besikuriančios Lietuvos ginkluotosios pajėgos nesugebės apginti krašto nuo karinės Kremliaus agresijos. Tuo metu vykstant 1918-1920 metų nepriklausomybės kovoms Lietuva viena sugebėjo atsilaikyti ir prieš bolševikus, ir prieš bermontininkus, ir prieš lenkus. Tačiau nei Lietuva, nei nepriklausomybę apgynusios Lietuvos kaimynės nebuvo tikros, kad stiprėjanti sovietinė Rusija (vėliau - Sovietų Sąjunga) nepakartos mėginimo dar kartą panaudoti prieš jas karinę jėgą. Kitaip nei XX amžiaus pabaigoje, jokių gynybinių sąjungų, galėjusių garantuoti karinį šių šalių saugumą, Europoje nebuvo.

Pirmoji iniciatyvą kurti tokią sistemą pasiūlė Lietuva. Per 1919 metų rugsėjo 14-15 dienomis Taline vykusią Latvijos, Lietuvos ir Estijos konferenciją ji pateikė Baltijos valstybių gynybinės sąjungos projektą, tačiau Latvijos ir Estijos atstovai atsisakė jį svarstyti tol, kol bus galutinai nustatyta Lietuvos ir Lenkijos siena.

Nuo tos akimirkos Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai tapo pagrindine kliūtimi įkurti gynybinį Baltijos šalių aljansą. Štai 1920 metais Estijai pasiūlius sudaryti karinę konvenciją, turinčią tapti atsvara galimai grėsmei iš Rusijos, Lietuva pasiūlymo nepriėmė, nes šioje konvencijoje turėjo dalyvauti ir Lenkija, kurios kariuomenė tuo metu buvo užpuolusi Lietuvą. Viskas baigėsi tuo, kad karinė sąjunga 1923-iųjų lapkritį buvo sudaryta ir be Lietuvos, ir be Lenkijos - gynybos sutartį tuomet pasirašė tik Talinas ir Ryga.

Net ir patyrus tokią nesėkmę Baltijos Antantės idėjos nebuvo atsisakyta. Tačiau bendro vardiklio kaimynams surasti taip ir nepavyko. Varšuvos siūloma Didžiosios Antantės, kurią sudarytų Lenkija, trys Baltijos valstybės ir Suomija, idėja buvo kategoriškai nepriimtina Lietuvai, kovojusiai dėl lenkų užgrobto Vilniaus. Tuo metu Mažoji Antantė, į kurią įeitų tik Lietuva, Latvija ir Estija, nebuvo labai įdomi kitoms dviem Baltijos sostinėms, pirmiausia Talinui, jau tuomet kreipusiam savo žvilgsnį Skandinavijos link. Galiausiai mėginimams kurti Baltijos gynybos aljansą galą padarė pati Lietuva, kuri tikėdamasi Maskvos paramos kovoje dėl Vilniaus 1926 metais pasirašė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga, nepaisydama primygtinių Rygos raginimų Vilniaus problemos sprendimo ieškoti drauge su Latvija, Estija ir Suomija.

Baltijos Antantės idėja vėl atgimė 1933 metais, Vokietijoje į valdžią atėjus nacistams. Šį kartą pastangų suvienyti tris Baltijos valstybes rezultatas - sutartis, kurią 1934 metais Ženevoje pasirašė Lietuvos ir Estijos užsienio reikalų ministrai Stasys Lozoraitis ir Julius Seljamaa bei Latvijos užsienio reikalų ministras Vilhelmas Munteris. Tačiau ši dešimčiai metų sudaryta sutartis nebuvo gynybinė: ji viso labo numatė glaudų trišalį bendradarbiavimą užsienio politikos srityje ir ne rečiau kaip dukart per metus rengiamas trijų šalių užsienio reikalų ministrų konferencijas.

Šioje vietoje atkreipkime dėmesį į dar vieną be galo svarbų momentą: kuriant Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąjungą 1934 metais aktyviai tarpininkavo Maskva, nors anksčiau bet kokios kalbos apie Baltijos šalių aljansą sukeldavo isterišką Kremliaus reakciją. Tuomet niekas nė negalėjo nujausti, kad taip Maskva pamažu kuria sau pretekstą ateityje likviduoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. 1940-ųjų vasarą Kremlius apkaltins tris Baltijos valstybes sukūrus prieš Maskvą nukreiptą slaptą karinę sąjungą, tuo šiurkščiai pažeidžiant 1939 metais su Maskva sudarytas savitarpio pagalbos sutartis, ir ultimatyviai pareikalaus įvesti į jų teritoriją papildomų karinių dalinių, taip atverdamas kelią žaibiškai šių valstybių okupacijai ir aneksijai.

Taigi sunkiomis vokiečių okupacijos sąlygomis užgimusi Vasario 16-osios Lietuva sugebėjo savo jėgomis apginti laisvę net trijuose nepriklausomybės kovų frontuose. Tačiau neradusi kelio į kolektyvinės gynybos sistemą krito neatlaikiusi dviejų Europos totalitarinių režimų susimokymo. Tuomet jai buvo lemta gyvuoti 8191 dieną. Kovo 11-osios Lietuva nuo sausio agresijos apsigynė be ginklo. Tačiau beveik nuo pat pradžių siekė įsilieti į stiprų tarptautinį gynybos aljansą. Po keturiolikos metų šį siekį aplankė sėkmė. O tai teikia vilties, kad simbolinį 8191 dienos slenkstį, kuris mūsų laukia šių metų rugpjūčio 13-ąją, sėkmingai peržengsime dar ne kartą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"