TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Profesorius prašė nevadinti jo ponu

2010 09 04 0:00
Prof.P.Matulionis su žmona Sofija, dukterimi Marija ir sūnumis Algirdu bei Vytautu.

Visose tautose yra žmonių, kurių nuopelnai kraštui dideli, o jų vardai ir po mirties ilgai minimi su pagarba. Lietuvos visuomenei, ypač miškininkams, toks žmogus buvo profesorius Povilas Matulionis.

Šiandien sukanka 150 metų, kai Kupiškyje gimė (1860 m. rugsėjo 5 d.) P.Matulionis. Kadangi jis buvo jauniausias iš dešimties vaikų šeimoje, tėvai jo kurį laiką į mokyklą neleido, namie pramokė skaityti ir rašyti. Tačiau dešimtmetis berniukas vėlų rudenį, kai tėvų nebuvo namie, basas per gruodą nubėgo į pradžios mokyklą. Nustebintas vaiko atkaklumo mokytojas prikalbino tėvus leisti Poviliuką į mokyklą - pradinę, o paskui Daugpilio gimnaziją. Kad ir labai sunkiai materialiai gyvendamas, jis gimnaziją baigė ir įstojo į Petrapilio miškų institutą.

Baigus institutą, P.Matulioniui siūlyta likti asistentu, tačiau jis išvyko dirbti į vieną Pskovo gubernijos girininkijų. Po kelerių metų pasisekė grįžti į Lietuvą. Nuo 1894 metų dirbo Kauno ir Vilniaus gubernijų miškų taksatoriumi ir miškotvarkos revizoriumi. Vėliau vadovavo kelių carinės Rusijos gubernijų miškų tvarkymui, dirbo Suomijos miškuose.

Pirmasis miškininkų vadovas

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1918 metų pabaigoje P.Matulionis buvo paskirtas Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų skyriaus vedėju. Kiek vėliau šis skyrius pavadintas Miškų departamentu. Karo ir okupacijos metais kraštas ir jo miškai buvo nualinti. Valstybė tik kūrėsi ir administruojančių jos ūkį institucijų bei vykdytojų neužteko. Nebuvo ir savų įstatymų. P.Matulionis su jam būdingu darbštumu ir mokėjimu orientuotis sunkiomis aplinkybėmis rengė teisinius dokumentus miškų ūkiui normalizuoti. Tačiau, kaip žinoma, teisės aktai veikia tik kontroliuojami. Šiai kontrolei P.Matulionis pasitelkė ne tik naujai skiriamus pareigūnus, bet ir to laikotarpio spaudą.

1919 metais P. Matulionis skiriamas Žemės ūkio ir valstybės turtų ministro pavaduotoju. Jo ir prof. Tado Ivanausko pastangomis tais pačiais metais Kaune buvo įkurta Gamtos tyrimo stotis. Ji vėliau tapo Lietuvos universiteto laboratorija ir Gamtos muziejumi.

1921 metais P.Matulionis kartu su Juozu Tumu-Vaižgantu, prof. T.Ivanausku ir kitais to meto šviesuoliais įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją. Ši organizacija rengdavo pavasarines medelių sodinimo talkas, kuriose entuziastingai dalyvaudavo moksleiviai ir studentai. Miškų departamentui vadovavęs P.Matulionis pavedė miškų tarnybos darbuotojams parinkti netinkamus žemės ūkiui plotus apželdinimui, aprūpinti sodintojus sodmenimis ir vadovauti darbams.

Tuo pačiu laikotarpiu Kaune buvo įkurta ir Aukštųjų mokslų draugija, kurios pirmininku išrinktas P.Matulionis. Draugijos pastangomis 1920 metais įsteigti Aukštieji mokslo kursai, kurie po metų tapo Lietuvos universitetu. Netrukus P.Matulionis išrenkamas šio universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto ordinariniu profesoriumi, įsteigia miškininkystės katedrą ir jai vadovauja. 1924 metais Dotnuvoje įkūrus Žemės ūkio akademiją, jos profesorių taryba P.Matulionį išrinko šios aukštosios mokyklos rektoriumi ir Miškotvarkos katedros vedėju. Šias pareigas jis ėjo iki 1929 metų. Tais metais profesoriaus sveikata pablogėjo, tad jis atsisakė rektoriaus pareigų ir išvyko gyventi į savo kuklų namelį gimtajame Kupiškyje (dabar čia profesoriaus memorialinis muziejus).

Dar labiau sveikatai blogėjant, teko apsigyventi pas dukterį Mariją Janavičienę Aleksandrijoje prie Šiaulių. Čia P.Matulionis 1932 metų kovo 15 dieną mirė, čia jis ir palaidotas.

Tarnavo Lietuvai

Kaip dauguma ano meto mūsų šviesuolių, P.Matulionis buvo įvairiapusiška asmenybė. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu jis kartu su Jonu Spuduliu parengė pirmąjį lietuvišką uždavinyną, slapta leido rankraštinį laikraštėlį. Vėliau atsigavusioje lietuviškoje spaudoje išspausdinta jo eilėraščių, straipsnių.

J.Tumas-Vaižgantas, su kuriuo P.Matulionis artimai draugavo, savo atsiminimuose rašė: "Povilas išsitraukė dvi J.Šliūpo knygeles. Sakė - pradedam lietuviškoj dirvoj dirbti. Pasiskaitykite ir ruoškitės lietuviams tarnauti. Reikia savo kalbą mylėti ir žmones."

Dirbdamas miškų taksatoriumi carinėse Vilniaus ir Kauno gubernijose, P.Matulionis subūrė keliolika lietuvių inteligentų į slaptą kuopelę, kurios pagrindinis uždavinys buvo lietuviškos dvasios atgaivinimas.

P.Matulionį paskyrus kelių gubernijų miškų revizoriumi, su jo tarnybine padėtimi ir nuomone privalėjo skaitytis net ir aukšti rusų valdžios pareigūnai. P.Matulionis tuo naudojosi ir su kitais tautiečiais Vilniuje vieno iš vienuolynų rūmuose įkūrė lietuvišką dviklasę mokyklą bei invalidų ir senelių prieglaudą. Netrukus ten įsikūrė ir Lietuvių mokslo draugija. Vilniaus lietuviai čia aptardavo savo reikalus, rengdavo vakarus. P. Matulionis režisavo vaidinimus, pats vaidino ir net rašė scenai.

Teko P.Matulioniui dalyvauti ir politikos sūkuriuose. Steigiamajame Seime ir vėliau jam, kaip valstybinių miškų administratoriui, tekdavo atlaikyti opozicijos smūgius. Kunigas Mykolas Krupavičius, vienas pagrindinių Žemės reformos įstatymo rengėjų ir Žemės ūkio bei valstybės turtų ministras, atsiminimuose rašė: "P.Matulionis gerbė Seimo autoritetą, bet kur susidurdavo su priešinga miškų gerovei nuomone, kirtosi kietai. Diskusijose niekad neišėjo iš mandagumo ribų, panaudodavo visus savo argumentus nuosekliai ir ramiai. Tų argumentų jam niekad netrūko." Beje, P.Matulionis nemėgo kreipinio "ponas".

Kai kartą dėl valdžios susiginčijo tautininkai ir krikščionys demokratai, ginčą nutraukė P.Matulionis: "Lietuviai, gana ginčų. Kiekviena valdžia bus gera, kad tik lietuviška būtų, bet ne maskoliška ar lenkiška."

P.Matulionio giminaitis advokatas Petras Pakarklis prisiminė tokį epizodą. Nepriklausomybės Akto signataras, Kauno universiteto profesorius Pranas Dovydaitis 1919 metais buvo paskirtas ministru pirmininku ir jam buvo pavesta sudaryti ministrų kabinetą. Atėjo P.Dovydaitis pas P.Matulionį kviesti jį Žemės ūkio ir valstybės turtų ministru. P.Matulionis nusivedė svečią į saloną, pastatė prieš veidrodį ir sako: "Pažiūrėk - argi tu panašus į ministerį pirmininką ir ar aš panašus į ministerį? Ministeriai turi būti sukčiai. O mes esame mokslo žmonės. Atsisakyk kuo greičiau tuo ministeriu pirmininku būti." Iš tikrųjų - P.Dovydaitis šiame poste buvo vos du mėnesius ir net ministrų kabineto nesudarė.

Prof. P.Matulionis vadinamas lietuviškos miškininkystės mokslo pradininku. Rašytinį jo palikimą sudaro beveik 300 pavadinimų leidinių. O profesorių pažinojusių žmonių atsiminimuose minimas jo paprastumas, gailestingumas, parama nelaimės ištiktiesiems bei ypatingas prisirišimas prie gimtojo Kupiškio ir jo žmonių.

Šiandien, kai tiek daug diskutuojama apie ekologines problemas, klimato kaitą, vartotojišką visuomenės požiūrį į miškus ir kitus gamtos turtus, verta įsigilinti į P.Matulionio dar prieš 90 metų pasakytų žodžių prasmę: "Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau, kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio atsiradimo spėjimuose, o kitas - dar slaptingesniame mūsų pačių likime."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"