TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Propagandinis menas

2014 07 11 10:30
Petro Cvirkos paminklas Vilniuje. LŽ archyvo nuotrauka

Gerbiamas redaktoriau, gal prieš kokį trejetą metų esu išsiuntęs Seimo nariams laišką apie propagandinį meną. Tada irgi buvo keliamas Žaliojo tilto „puošybos“ klausimas. Šiandien vėl pradėtas ginti Petrui Cvirkai pastatytas paminklas Vilniuje. 

Girdi - jis didis kūrėjas. Kūrėjai patys pasistato sau paminklus kūriniais. Tas paminklas jam pastatytas ne už kūrybą. Tai paminklas Lietuvos išdavikui. Gal Jums siunčiamas straipsnis dar neprarado savo aktualumo, gal verta atspausdinti platesnei auditorijai? Prašyčiau.

Su nuoširdžia pagarba

Liudvikas Narcizas Rasimas

***

Artėja birželio 15 diena - data, kada SSRS okupavo Lietuvą. Buvę okupantai ar jų palikuonys vis dar nenori to pripažinti. Negana to, rengiamos provokacinės eitynės, vykdomos provokacinės žmonių apklausos „ar Lietuva dar ilgai bus nepriklausoma“ ir piktdžiugiškai skelbiami tokių „apklausų“ rezultatai. Lietuvių kalbos ir literatūros ar istorijos mokytojai nesugeba atsakyti kodėl S. Neriai paminklas iš Karo muziejaus sodelio Kaune iškeltas, o paminklas P. Cvirkai Vilniuje - stovi. Darželinukų auklėtoja net žado netekusi klausosi vaikiškų diskusijų prie tilto I. D. Černiachovskiui pagerbti... „kad jeigu rusai Lietuvą okupavo, o jiems ant tilto pagerbti stovi paminklas, ar tai reiškia, kad jie sugrįš?“.

Propagandinis menas, kuriame estetika ir politika, nepaisant istorinės tiesos, susilieja - turi didžiulį viešosios moralės griovimo užtaisą ir poveikio jėgą, ypač tai kartai, kuri tada negyveno.Specialiai tą tiltą vadiname „I. D. Černiachovskio vardo tiltu“, nes šiandien jį vadinti Žaliuoju tiltu nėra jokio pagrindo. 1894 m. statytam ir žaliai dažomam tiltui buvo prigijęs Žaliojo vardas. Jį 1944 m. naktį iš liepos 6 į 7 d. vokiečiai susprogdino. Dabartinį tiltą statė rusų kariuomenė pagal Leningrado „ Projektstalkonstrukcijos“ brėžinius. Tilto galuose buvo suprojektuotos keturios pakylos tilto puošybai. Ant jų, kaip padėką minėtam karo vadui, lietuvių menininkams leista pastatyti skulptūras ar jų grupes. 1952 m. jie tą ir padarė. Bronius Pundzius, prieš okupaciją sukūręs Kauno karininkų ramovės „Trijų milžinų“ kompoziciją, Maironio biustą, kompoziciją „Vandens nešėja“, Miko Petrausko paminklinį biustą ir kitus vertingus darbus, ėmėsi dar 1946 m. Karaliaučiuje išmėgintos sovietinių karių skulptūros. Gal todėl, kad dirbo vienas, jo skulptūrinė grupė „Taikos sargyboje“, kaip jis pats ir J.Jurginis teigė, vaizdavusi „tarybinius karius, saugančius sieną“, geriausiai pasisekusi.

Žinant, kad tada SSRS sieną saugojo NKVD kariuomenė, pasižymėjusi ne tik Katynėje, bet ir naikinant Lietuvos partizanus, ar žmonių į Sibirą trėmimuose, šios karių skulptūrinės grupės viešas propagandinis eksponavimas istoriškai yra mūsų valstybei labai pavojingas, nepaisant net vykusiai pasinaudotų estetinių priemonių. Kitiems skulptūrinių grupių autoriams Bernardui Bučui, Petrui Vaivadai, pastačiusiems ant tilto skulptūrinę grupę „Žemės ūkis“, Napoleonui Petruliui ir Broniui Vyšniauskui -„Statyba ir pramonė“, Juozui Mikėnui ir Juozui Kėdainiui –„Besimokantis jaunimas“, reikėjo priderinti savo darbus prie kitų skulptūrinių grupių, o taip pat suderinti su techniškai tobulesniu naujuoju tiltu bei jo aplinka.Tačiau to padaryti jiems nepavyko. Net sovietmečiu I. D. Černiachovskio tilto puošyba buvo daugiausia vertinama kaip auklėjamasis-propagandinis kūrinys, o ne kaip estetinis monumentalus darbas.

Šiandien bent kiek daugiau meno istorijoje ir mene prakutęs žmogus pats mato, kad tilto puošyba, kaip visuma nėra estetiškai vykusi. Argi plytos į ranką įspraudimas apibendrina statybą, o elektrokūjis - pramonę? Ką turėtų reikšti lyg išmaldai į priekį atkišta ranka? Tikrai išraiškingos skulptūrų galvos, bet jos uždėtos lyg ant atskirai nulipdytų figūrų. Tai tik pozavusių žmonių galvų pavykę portretai ir nieko daugiau. Arba P. Bučo nulipdytas žemės ūkio mechanizatorius. Ta skulptūra juk neturi monumentaliam kūriniui būdingų apibendrinimų. Taigi, I. D. Černiachovskio tilto puošyba kaip visuma estetiniu požiūriu yra menkavertė, o istoriniu - propagandinis melas. Skulptūras pakeitus net laukų rieduliais - tilto estetinė vertė tik pagerėtų, o funkcionalioji - liktų nepakitusi. Jeigu tilto konstrukcijas nuspręs vėl pastoviai dažyti žaliai, natūraliai sugrįš ir senasis Žaliojo vardas.

Sovietinio propagandinio meno Lietuvoje gynėjai bando užtrinti ryšį tarp meno kūrinio ir epochos, kurioje tie kūriniai gimė. Dar daugiau, propagandinius paminklus tiems, kurie mūsų valstybę griovė ar išdavė, norima paversti valstybės viešam eksponavimui skirtais ir saugomais objektais. Juk turime nemažai pavyzdžių, kada okupacijos atsikračiusiose šalyse, arba autokratinius režimus pakeitus demokratiniais, sukurti ir viešai eksponuojami kūriniai niekaip nevertinami be istorinio konteksto. Iki šiol griežtai laikomasi nuomonės, kad menininkai ne tik turi pasirinkti ką ir kada kurti, bet ir kontroliuoti savo ryšius su autokratiniais režimais, juo labiau okupaciniais.

Praeityje sukurti kūriniai nėra indulgencija kūrėjo viešai reiškiamoms nedemokratinėms pažiūroms, o jų sukurtas meno kūrinys nėra autonomiškas socialinių ir politinių reiškinių atžvilgiu, todėl ir visuomenėje negali būti vertinamas tik dėl paties savęs. Dėl tokių priežasčių griuvo paminklai demokratijos priešams Augusto Pinochetui (1915-2006) Čilėje, ar Francisco Franco (1892-1975) Ispanijoje, nors nemaža dalis visuomenės juos tada laikė išgelbėtojais, o paminklus kūrė tos visuomenės skonį atitikę menininkai. Kaip žinia skonis dėl savo reliatyvumo nėra estetinis dėsnis, tad pasikeitus kūrinių adresatui pasitelkiamas loginis kūrinių vertinimas, kuris remiasi - kad ir kam nors skaudu būtų - tik tiesa ir kūrinio moralumu. Kažkada buvę gelbėtojai iš tikro pasirodo yra buvę budeliais. Dingus kūrinio adresatui neišvengiamai dingsta ir jam skirti kūriniai. Paminklai irgi. Jie jau nekelia ir negali kelti demokratinės visuomenės estetinio pasitenkinimo. Jų vieta vadovėliuose ar muziejuose, o menkaverčiai „kūriniai“ tiesiog sunaikinami.

O koks požiūris demokratiniuose kraštuose į pačius tokio propagandinio meno kūrėjus ar į jų ryšius su nedemokratiniais režimais? Štai Vokietijoje ir pasaulyje visuotinai pripažinta kino režisierė Berta Helene Amalie Riefenstahl (1902-2003), naudojusi ir pseudonimą „Leni“, po karo buvo nuteista ir kalėjo už estetinį - propogandinį kino meno kūrimą t. y. už melą kine, kada tuo melu, peržiūrėjęs jos sukurtą labai įtaigų ir didžiulio poveikio turintį filmą „ Valios triumfas“, patikėjo net prieškarinės Prancūzijos premjeras Eduardo Deladiero ir jis „Leni“ Riefenstahl už šį filmą net apdovanojo. Deja, po karo už šį filmą „Leni“ Prancūzijoje ir kalėjo, o Vokietijos federacijos pareigūnai ją kaltino net tada, kada ji jau buvo perkopusi šimto metų ribą.

Kitas pavyzdys, kurį būtina pateikti prieš nagrinėjant Juozo Mikėno paminklo Petrui Cvirkai Vilniuje tolesnį viešą eksponavimą, tai norvegų požiūris į savo šalies nepriklausomybę ir demokratiją. Knut Hamsun - Pedersen (1859-1952) už 1917 m. išleistą knygą „Žemės palaima“ (palygink P. Cvirkos „Žemė maitintoja“, kurią kai kurių literatūrologų manymu jis sukūrė nusižiūrėjęs į „Žemės palaima“ knygą) 1920 m. gavo Nobelio premiją. Sukūręs ir daugiau vertingų kūrinių šis Nobelio premijos turėtojas nusprendė turįs teisę siūlyti norvegams eiti nasionalsocializmo keliu ir gyvenime vadovautis fašistinėmis idėjomis. Būtent už tai 1948 metais jis buvo paskelbtas Tėvynės išdaviku ir net jį rėmusi žmona neišvengė kalėjimo bausmės. Tas tikrai talentingas pasaulinio masto kūrėjas savo vienišas kalinio dienas užbaigė Gimstado ligoninėje. Norvegams laisvė ir demokratija yra kur kas svarbiau už jų tautiečio kūrinius. Knut Hamsun - Pedersen kūriniai laisvai spausdinami ir skaitomi iki šiol, kaip kad ir kiekvienas interneto vartotojas gali laisvai pasižiūrėti „Leni“ Riefenstahl filmus, ar kitą jos kūrybą, bet paminklų jiems, išskyrus kapines, nėra pastatyta.

Petras Cvirka dar iki Lietuvos okupacijos savo šalies laisvės ar žmogaus teisių nevertino. Visaip liaupsindamas socializmą Rusijoje, jis nuėjo kur kas toliau, negu didysis norvegas, pasiūlęs savo tautiečiams tik nacionalsocializmo kelią. Galima teigti, kad P. Cvirka, ypač po 1939 metų, atvirai ruošė Lietuvos visuomenę SSRS okupacijai ir pats to siekė, o po 1940 m. birželio 15 d. tapo aktyviausiu okupantų rėmėju ir talkininku. Vien per du pirmuosius okupacijos mėnesius jis parašė apie dvidešimtis straipsnių, šlovinančių okupantus. Liepos 21 d. pasakė kalbą reikalaudamas, kad Lietuva taptų Sovietų Sąjungos respublika, dalyvavo Maskvoje SSRS AT VII sesijoje. Ne be jo įsikišimo žurnalo „ Akademikas“ redaktorius Vladas Nausėda buvo atleistas iš darbo, o 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Šiaurės Uralą. Pagal okupantų nurodymus Petras Cvirka Rašytojų sąjungą pavertė lietuvių kultūros sovietinimo židiniu, viešose kalbose reikalavo stiprinti komunistinį literatūros partiškumą. Gerovės vaikymąsi moralinių vertybių sąskaita P. Cvirka geriausiai pademonstravo karo metu. Pajutęs materialinius sunkumus Rusijoje, jis per Literatūros draugiją Brukline rūpinosi išvykti iš Rusijos į JAV ir tik „saviškių“ budrumas tam sutrukdė. Sovietų pergalė prieš vokiečius į Lietuvą vėl sugrąžino sovietmetį. Vyko ginkluotas pasipriešinimas okupantams, o pastarieji masiškai trėmė į Sibirą Lietuvos žmones. P.Cvirka liko klusniu okupantų talkininku. Jis pasisakė už dešimties rašytojų pašalinimą iš LTSR rašytojų sąjungos. Dauguma iš jų vėliau buvo represuoti. P. Cvirka buvo pagrindiniu kaltinimo liudytoju 1946 metais sufabrikuotoje politinėje byloje prieš Kazį Jakubėną. Nelaimingasis atsidūrė Karagandos lageriuose, o vėliau buvo neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas.

Štai tokiam savo geram draugui P. Cvirkai pagerbti, kaip sakė ir rašė skulptorius Juozas Mikėnas, jis 1950 m. pradėjo projektuoti paminklą. Po dešimties nulipdytų eskizų, įvertinus sąlygotą šiam paminklui skirtos vietos apšvietimą, J. Mikėnui tikrai pavyko tiek siluetu, tiek rankų išdėstymu, tiek būdingu to laikotarpio drapiruotės išdėstymu pateikti Petro Cvirkos, kaip išdavusio savo šalį, „žymaus“ partinio - politinio veikėjo paminklinį apibendrinimą.Okupacijos laikų propagandinių meno paminklų savo šalies naikintojams ir išdavikams viešas eksponavimas, bei puoselėjimas daro labai dviprasmiškas mūsų kalbas apie 1940 m. įvykdytą SSRS agresiją ir tos agresijos pasekmes, daro žalą jaunimui, o okupantų palikuonims teikia imperijos sugrįžimo viltį. Mūsų šalies išdavikų palikuonims tai sudaro nebaudžiamumo įspūdį, o daliai kitų žmonių sukelia pagrįstas abejones nepriklausomos valstybės ateitimi. Taip neturi būti. Minėti sovietinio propagandinio meno kūriniai nedelsiant turi būti pašalinti. SSRS įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos data - tam pati tinkamiausia proga.

***

Turite komunizmo „didvyrių“, Lietuvos laisvės naikintojų paminklų nuotraukų? Turite minčių, ką su šiuo „paveldu“ reikėtų daryti? Rašykite mums adresu be-balvonu@lzinios.lt. Įdomiausias mintis ir nuotraukas publikuosime dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir portale lzinios.lt.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"