TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pulkininkas Jurgis Bobelis: karininkas ir humanistas

2016 06 17 6:00
Kapitonas Jurgis Bobelis – Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas. 1921 m. Nuotrauka iš Jono Aničo monografijos "Pulkininkas Jurgis Bobelis"

Artėjant Birželio sukilimo 75-osioms metinėms, prisiminkime vieną iš jį rengusio Lietuvių aktyvistų fronto dalyvių, Lietuvos kariuomenės pulkininką Jurgį Bobelį.

Karininkas, karjerą pradėjęs Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Lietuvos kariuomenės savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis. Žmogus, gynęs jauną Lietuvos valstybę nuo įvairaus plauko separatistų ir perversmininkų. Pulko vadas. Kauno miesto ir apskrities komendantas. Antisovietinio pogrindžio dalyvis. NKVD kalinys, o galiausiai – politinis emigrantas. Dviejų Vyčio Kryžiaus ir Gedimino ordino kavalierius. Tai tik keletas faktų apie pulkininko Jurgio Bobelio gyvenimo kelią.

Tačiau kodėl kalbant apie pulkininko veiklą nacių okupacijos metais, kartas nuo karto vis mėginama prikabinti prie jos tamsų šleifą? Štai lietuviškoje Vikipedijoje galime rasti tokį sakinį: „Jurgis Bobelis įsteigė Kauno getą.“ Panašų teiginį galima rasti net ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro lankstinuke: „Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis ir Kauno miesto burmistras Kazimieras Palčiauskas išleido įsakymą steigti Kauno getą.“ O ką jau kalbėti apie išgyvenusių geto kalinių, tokių kaip Avrahamas Tory dienoraštį, kuriame teigiama, kad „lietuvių karo komendantas Jurgis Bobelis įsakė nužudyti tūkstančius žydų, kurie vėliau buvo nužudyti fortuose“.

Bet ar tai iš tikrųjų tiesa? Ar J. Bobeliui nebandoma pripaišyti visai kitų žmonių, tikrųjų nacių kolaborantų nuodėmių? Juolab kad tokiai versijai atkakliai priešinasi konkrečios datos, su kuriomis nepasiginčysi. Mat tol, kol Kauno komendantu buvo J. Bobelis, getas taip ir nebuvo įkurtas – tiek Laikinoji vyriausybė, tiek pats komendantas atkakliai vilkino šio okupantų nurodymo vykdymą, o įsakymas dėl geto steigimo buvo pasirašytas jau po to, kai J. Bobelį nuo pareigų jėga nušalino naciams pataikavę kraštutiniai voldemarininkai. Maža to, kaip prisimena amžininkai, pulkininkas, mirtinai rizikuodamas, išlaisvino iš IX forto šimtus žydų moterų, vaikų, Lietuvos kariuomenėje tarnavusių vyrų, o kai kuriuos keletui savaičių net priglaudė savo namuose. Išsamiau apie tai pakalbėsime kiek vėliau, o kol kas paklauskime savęs – kodėl šitiek Lietuvai nusipelniusiam karininkui klijuojama šėtoniška etiketė? Bet į šį klausimą turbūt tegalėsime atsakyti klausimu – o kodėl toks pat juodas šleifas kabinamas dešimtims Birželio sukilėlių ar pokario partizanų, padėjusių galvas dėl mūsų Tėvynės laisvės?

Kauno komendantūros mokomoji kuopa su savo vadu karininku Jurgiu Bobeliu.Nuotrauka iš Jono Aničo monografijos "Pulkininkas Jurgis Bobelis"

Nuo caro karininko iki Lietuvos savanorio

Bet dabar turbūt pats laikas padėti šiuos klausimus į šalį ir pažvelgti, kaip prasidėjo pulkininko J. Bobelio kario kelias. Iš esmės bent kiek tikslesnė jo biografija prasideda nuo tarnybos carinėje kariuomenėje, tiksliau, nuo to momento, kai jaunas praporščikas baigė netoli Peterburgo esančio Peterhofo karo mokyklą. Pats J. Bobelis nurodo ir tikslią šios mokyklos baigimo datą: 1917 metų gegužės 17-ąją.

Tuo metu ankstesni būsimo Lietuvos kariuomenės pulkininko gyvenimo metai – vaikystė ir paauglystė – gana migloti, nes nei autentiškų dokumentų, nei patikimų liudijimų apie šį laikotarpį neišliko. Žinoma tik tiek, kad Jurgis gimė 1895 metų balandžio 23 dieną Marijampolės apskrities Kalvarijos miestelyje vargingų mažažemių šeimoje.

Apie tai, kur būsimas karininkas ėjo mokslus, taip pat pateikiami skirtingi duomenys. Pradžios mokslus lyg ir ėjo Marijampolėje, gimnaziją baigė Petrapilyje. Pastarąjį teiginį galime rasti ir paties J. Bobelio autobiografijoje. Tačiau dėl pradžios mokyklos gali kilti ir tam tikrų abejonių, mat J. Bobelio biografiją tyrinėjusio Jono Aničo monografijoje pateikiamas karininko sūnaus, prieš kelerius metus mirusio politiko Kazio Bobelio pasakojimas, iš kurio sprendžiant, nuo 1900-ųjų kone iki pat Pirmojo pasaulinio karo J. Bobelio apskritai nebuvo Lietuvoje.

„Apie 1900 metus vienas Škotijos lietuvis atvažiavo į Suvalkų Kalvariją aplankyti savo giminių, – pasakojo K. Bobelis. – Čia jis susipažino su Jurgio seserimi, kuri buvo 12–14 metų vyresnė už brolį. Grįždami į Škotiją jaunavedžiai išsivežė ir Jurgį. Glazgo mieste, kur Jurgis apsigyveno pas seserį, buvo nemaža lietuvių, kurie plėtojo kultūrinį gyvenimą, turėjo savo parapiją. Jurgis ten baigė pradžios mokyklą, lankė gimnaziją. Kadangi greitai išmoko anglų kalbą, tai tekdavo vertėjauti ten gyvenusiems lietuviams angliakasiams.“

Kaip matome, paties J. Bobelio („gimnaziją baigiau Petrapily“) ir jo sūnaus pateikiami faktai nesutampa. Tačiau vienas faktas abejonių nekelia – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusija paskelbė visų savo pavaldinių mobilizaciją, nesvarbu, kad ir kur jie gyventų. Žinoma, jei likimas Jurgį būtų nubloškęs į kokią neutralią šalį, apie jį, kaip apie žymų Lietuvos karininką šiandien nekalbėtume, o gal ir apskritai jo neprisimintume. Tačiau Anglija šiame kare buvo Rusijos sąjungininkė, tad J. Bobeliui teko grįžti ir 1915 m. pabaigoje ar 1916 m. pradžioje stoti caro kariuomenėn.

O tuomet – Galicijos frontas, sužeidimas, ligoninė Peterburge, o pasveikus – jau minėta Peterhofo praporščikų mokykla, iš kurios J. Bobelis išėjo jau turėdamas jaunesniojo karininko antpečius. Prasidėjus Vasario revoliucijai, jaunas karininkas vadovavo Žiemos rūmų apsaugos būriui, kur jam kartais tekdavo asmeniškai pabendrauti su imperatoriumi ir jo šeima. Tačiau 1917-ųjų spalį įvykęs bolševikų perversmas nutraukė viską. O 1918-ųjų vasarį Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, J. Bobelis skubiai sugrįžo į Tėvynę, ir tų pačių metų lapkričio 30 dieną įstojo savanoriu į besikuriančią jos kariuomenę.

Tarnybą karininkas pradėjo Vilniaus miesto komendantūroje, tačiau ten tarnauti teko neilgai – 1919 m. sausio 5 dieną prie Lietuvos sostinės priartėjus bolševikų kariuomenei, komendantūros dalys išžygiavo į Lentvarį, o iš ten traukiniu išvyko į Kauną. Sunku nusakyti, kokį įspūdį laikinosios sostinės gyventojams paliko pirmieji savanoriai. Pats J. Bobelis prisimena: „Tik įsivaizduokite, kaip ši žygiuojanti kuopa tuomet atrodė: vieni savanoriai su kailiniais, kiti su menkais švarkeliais, kiti su paltais; vieni įsispyrę į klumpes, kiti su kamašais. Šautuvai daugiausia virvelėmis parišti. (...) Ne vienas miesčionis iš mūsų kariuomenės gardžiai pasijuokė. Ne vienas į mus ir pirštu rodė. Nežiūrint to viso, savanorių ūpas buvo kuo geriausias.“

Jurgis Bobelis Sovietų Sąjungos kariuomenėje. 1941 m.Nuotrauka iš Jono Aničo monografijos "Pulkininkas Jurgis Bobelis"
Vyresnysis leitenantas Jurgis Bobelis - Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus adjutantas. 1920 m.Nuotrauka iš Jono Aničo monografijos "Pulkininkas Jurgis Bobelis"

Po kelių dienų prasidėjo nauja J. Bobelio karjera: iš pradžių jis buvo paskirtas 1-osios kuopos viršininko pavaduotoju, o dar po poros dienų – mokomosios komandos, į kurią buvo priimami savanoriai inteligentai ir šiaip raštingesni vyrai, viršininku. Vienas svarbesnių karininko uždavinių buvo aprūpinti komandos karius bent kiek padoresne ginkluote. Tačiau ši užduotis nebuvo iš sunkiųjų – besiruošiantys trauktis iš Lietuvos vokiečiai retai kada atsisakydavo pasipelnyti, tad ginkluote prekiavo į kairę ir į dešinę, o Lietuvos karinė vadovybė tokiems sandėriams neprieštaravo. Iš knygos „Savanorių žygiai“ matome, kad J. Bobelis iš Aukštųjų Šančių sandėlio savo kariams už 3000 markių nupirko 80 šautuvų, 10 000 šovinių, lengvąjį kulkosvaidį ir sprogdinimo aparatą. Tačiau santykiai su krinkančia kaizerine kariuomenė anaiptol nebuvo idiliški: „Dieną vokiečiai mums ginklus pardavinėjo, o naktimis, granatomis apsikarstę, tykojo iš pasalų mus užklupti ir nuginkluoti.“

Prieš separatistus ir perversmininkus

Tačiau vokiečių klastos tuomet toli gražu nebuvo pati didžiausia bėda – J. Bobeliui teko susidurti ir kovoti su tokiu reiškiniu, kurį šiandien vadiname separatizmu. Vienas tokių atvejų buvo 1919 metų balandį išdygusi vadinamoji „Babtų respublika“. Tą pavasarį Babtų valsčiaus gyventojai atsiuntė Ministrų kabinetui „notą“, kurioje pareiškė atsiskirią nuo Lietuvos Respublikos, taigi jokių mokesčių valstybei nemokėsią ir naujokų kariuomenei neduosią.

„Balandžio 26 d. komendanto J. Mikuckio vadovaujami nuvykome į Babtus. Atvykę vieton, kareivius palikome garlaivy, mudu su komendantu nuėjome miestelin pasiteirauti. Išskyrus kleboną, niekur negalėjom lietuviškai susikalbėti. Ne dėl to, kad jie nemokėtų, bet dėl to, kad apsimesdavo lietuviškai visai nesuprantą. Atvykę į valsčiaus valdybą, pareikalavome duoti žmogų, kuris nurodytų gyvenamas vietas tų asmenų, kurie pasirašė minėtą Vyriausybei laišką. Pasirodė, kad dalis jų buvo iš Babtų miestelio, bet dauguma iš kaimo anapus Nevėžio“, – prisimena J. Bobelis.

Naktį visi „separatistai“ buvo suimti, o ryte išgabenti į Kauną. Pakeliui paaiškėjo, kad visi jie puikiausiai kalba lietuviškai, o raštą dėl atsiskyrimo nuo Lietuvos pasirašė ne tiek savo iniciatyva, kiek sukurstyti aplinkinių lenkų dvarininkų, įrodinėjusių, kad iš jaunos valstybės šiaip ar taip nieko nebus, nes visą ją greitai okupuosianti Lenkijos kariuomenė.

Žinoma, toks operetinis separatizmo aktas gali kelti šypseną, jei palyginsime su tuo, ką Kaune ir visoje Lietuvoje buvo sumaniusi gerai parengta ir pakankamai profesionali lenkų pogrindžio organizacija „Polska organizacja Wojskova“ (POW), su kurios užmačiomis greta kitų teko susidurti ir J. Bobeliui.

Ši organizacija Lenkijos vadovo Jozefo Pilsudskio ir jo bendražygių sumanymu turėjo Lietuvoje valstybės perversmą ir sudaryti Lenkijai palankią jos Vyriausybę. Tada tai atrodė nesunkiai įvykdomas uždavinys. Kai kurie Vilniaus lenkų veikėjai įtikinėjo, jog „pakanka dviejų savaičių okupacijos, kad Lietuvos liaudžiai būtų įkvėptas palankumas Lenkijai“. Tuo tikslu dar 1918 metų pabaigoje į Kauną atvyko leitenantas Raimundas Kovalecas, dar žinomas Adamo Juzwiko slapyvardžiu. Pasinaudodamas lenkų gimnazijos mokytojo priedanga, jis Kaune įkūrė maždaug šimtą narių vienijantį POW skyrių, kuris savo ruožtu steigė organizacijos padalinius kitose Lietuvos vietovėse. POW branduolį sudarė Lietuvos kariuomenėje tarnavę lenkų tautybės karininkai. Įvairiose Lietuvos vietovėse jie verbavo žvalgybos agentų tinklą, buvo įkūrę 55 ryšio punktus, slaptam susisiekimui su Vilniumi turėjo slaptus smulkiai aprašytus kelius, daugybę konspiracinių butų.

Pulkininkas leitenantas Jurgis Bobelis 1927 m.Nuotrauka iš Jono Aničo monografijos "Pulkininkas Jurgis Bobelis"
Vyresnysis leitenantas Jurgis Bobelis 1920 m.Nuotrauka iš Jono Aničo monografijos "Pulkininkas Jurgis Bobelis"

...

Maža to, POW faktiškai kontroliavo Lietuvos automobilių ir aviacijos kuopas, vieną artilerijos bateriją. Artimiausio R. Kovaleco pagalbininko Jono Niekrašo brolis vadovavo kariuomenės sandėliui, tad nemaža dalis ginkluotės plaukė į būsimų POW maištininkų rankas. POW surinktos žinios bematant pasiekdavo Lenkijos karinę vadovybę, tad lenkai apie Lietuvos kariuomenę žinojo, galima sakyti, viską. Tačiau ir Lietuvos kontržvalgybai POW planai bent jau 1919-ųjų pavasarį taip pat nebuvo paslaptis, o nuo gegužės mėnesio mūsų žvalgybininkai jau nenuleido akių nuo J. Niekrašo namų.

J. Bobeliui ir jo kariams šioje istorijoje teko ypatingas uždavinys – surasti J. Niekrašo namuose dokumentus, turėjusius tapti neginčijamais įkalčiais. Tiesa, pačiame name nieko ypatinga nepavyko rasti, tačiau J. Bobeliui netikėtai kilo mintis perkasti visą aplink namą esančią žemę. Didžiulis darbas, kuriam prireikė 230 karių, davė netikėtų rezultatų. Paaiškėjo, kad sodo žemė slepia popieriaus lapus su paslaptingais užšifruotais sąrašais ir kitus dokumentus, šie lapeliai po metų tapo neginčijamu įrodymu per antivalstybinės organizacijos narių teismo procesą. 1919 metų rugsėjo 23 dieną, suėmus daugiau nei mėnesį besislapsčiusį POW apygardos vadą R. Kovalecą, POW buvo galutinai likviduota. Kaip matome, J. Bobelio nuopelnus šioje operacijoje sunku pervertinti. Ne veltui už POW išaiškinimą jis buvo įvertintas tuomet aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.

Karjeros vingiai ir nemaloni misija

Tuo metu, kai J. Bobeliui buvo įteiktas šis apdovanojimas, jis jau nebetarnavo Kauno komendantūroje. Dar 1919 metų lapkričio 6 dieną jis, jau vyresnysis leitenantas, buvo perkeltas į Generalinį štabą eiti Rikiuotės skyriaus adjutanto pareigas. Dar po pusmečio, studijuodamas teisės mokslus Aukštuosiuose karininkų kursuose, jis buvo paskirtas Generalinio štabo Rikiuotės sudėties skyriaus viršininku.

Tuo pat metu būta svarbaus įvykio ir 25 metų karininko asmeniniame gyvenime: 1920 metų gruodžio 26 dieną jis vedė penkeriais metais jaunesnę Sofiją Ulinskaitę, buvusio Rygos geležinkelininko dukterį, po karo drauge su tėvu grįžusią į Lietuvą. Deja, jaunos poros gyvenimo pradžią aptemdė skaudi nelaimė: nuo meningito mirė pirmagimė dukrytė Stefanija-Danguolė.

Kita vertus, jaunas karininkas tuo pat metu sparčiai kopė karjeros laiptais. 1921-ųjų balandį jis jau buvo kapitonas ir Generalinio štabo rikiuotės skyriaus viršininkas, o 1923-iųjų gegužę prezidentas Aleksandras Stulginskis suteikė jam majoro laipsnį. Neįtikima, tačiau dar po mėnesio J. Bobelis jau prisisiuvo pulkininko leitenanto antpečius.

Tolesnės taikos meto J. Bobelio tarnybos metus galėtume ir praleisti, paminėdami nebent sėkmingai baigtus Aukštuosius karininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursus, ar paskyrimą 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko vadu, likus vos trims mėnesiams iki 1926-ųjų perversmo. Kiek įdėmiau vertėtų pažvelgti į šio karininko vaidmenį tą sukrečiantį gruodį ir požiūrį į jo įvykius.

Tiesą sakant, nei J. Bobelio biografai, nei jo artimieji nė žodžiu neužsimena, kad karininkas kada nors viešai būtų išreiškęs savo požiūrį į perversmą ir perversmininkus, ar kaip nors aktyviai prie jo prisidėjęs, tačiau nurodo, kad jis nepritarė prasidėjusiam kariuomenės gretų valymui. Vis dėlto 1927 metų vasario 11 dieną prezidentas Antanas Smetona pasirašė aktą, kuriuo atleido jį iš Kunigaikščio Vaidoto pulko vado pareigų ir netrukus paskyrė jam misiją, kuri koviniam karininkui turėjo būti ne itin maloni.

Kauno apskrities ir miesto komendantas pulkininkas Jurgis Bobelis šaulių iškilmėse Jonavoje. 1938 m.Nuotrauka iš Jono Aničo monografijos "Pulkininkas Jurgis Bobelis"

Krašto apsaugos ministro Antano Merkio 1927 metų vasario mėnesį išleistame įsakyme rašoma: „Pulkininkas leitenantas Jurgis Bobelis skiriamas ypatingų reikalų karininku prie Krašto apsaugos ministerio pulko vado teisėmis.“ Ką reiškė tie „ypatingi pavedimai“ paaiškėjo jau po mėnesio, kai J. Bobeliui buvo pavesta patikrinti, kaip veikia prieš pusmetį įsteigta Varnių koncentracijos stovykla. Kaip žinoma, šioje stovykloje be teismo buvo laikomi naujajam režimui nusikaltę ar tiesiog nepatikimi asmenys.

J. Bobelis šio darbo imasi sąžiningai. Išsamiame raporte jis nurodo, kad „dvasinis suimtųjų stovis ypatingai prislėgtas, ir, kaip teko patirti, daugiausia todėl, kad jie nežino, už ką kalinami.(...) Peržiūrėjus kiekvieno suimtojo bylą, nei vienoje nepavyko rasti nusikaltimą įrodančių davinių. (...) Tenka abejoti, kad komendantūrose būtų dar kokia tai atskira kaltę įrodomoji medžiaga, gi jei taip būtų, tai teisingiausias ir tikslingiausias kelias tokį nusikaltėlį perduoti teisman, kaip su kitais pasielgta.“ Tai tik keletas tezių iš minėto raporto, kurio bendras tonas leidžia suprasti, kad tikrintojui susidarė įspūdis, jog pats išsiuntimas į tokią stovyklą šiurkščiai pažeidžia žmogaus ir piliečio teises.

Suprantama, kad J. Bobelio raportas daug kam nepatiko. Antai Telšių karo komendantas viename rašte tvirtina: „Manau, kad pulk. leit. J. Bobelis, kalbėdamas su internuotais, padarė pamatinę klaidą, kuomi ir davė jiems progos manyti, kad karo komendantai daugumą jų visai be reikalo ištrėmė, ir kritikuoti dabartinę vyriausybę.“ Šiaip ar taip, J. Bobelio raportas nieko nepakeitė: Varnių koncentracijos stovykla gyvavo kaip gyvavusi, o jos tvarka beveik nepasikeitė.

Dramatiškos dienos

Rašydamas šį raportą J. Bobelis nė nenujautė, kad po trylikos metų atsidurs padėtyje, kur kas blogesnėje nei tie internuotieji Varniuose, su kuriais jam teko bendrauti. 1940 metų birželio 15-ąją sovietams okupavus Lietuvą, pulkininkas nutarė nieko nelaukdamas trauktis į Vakarus. Tačiau nuo šio žingsnio jį atkalbėjo ne kas kitas, o karinės žvalgybos vadovas Kostas Dulksnys, paaiškinęs, esą okupantų atėjimas nieko nepakeisiąs. Po poros dienų optimistas buvo suimtas, o po kelių mėnesių – sušaudytas.

Birželio 25-ąją Lietuvos kariuomenę naikinantys okupantų pakalikai atleido J. Bobelį iš Kauno miesto ir apskrities komendanto pareigų ir šis beveik iš karto įsitraukė į antisovietinį pogrindį, kurį mėgino įkurti neva tarnybos reikalais į Kauną atvykęs Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. Žinoma, tikrasis K. Škirpos vizito tikslas buvo susitikti su senais Nepriklausomybės kovų draugais ir įkurti Lietuvoje antisovietinę organizaciją. Šiuose susitikimuose dalyvavo ir J. Bobelis. Deja, neilgai. Pertvarkius Lietuvos kariuomenę į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, jis netrukus gavo įsakymą vykti į Frunzės karo akademiją Maskvoje, tačiau vietoj jos atsidūrė Butyrkų kalėjime. Vėliau buvo kalinamas Rygoje, kaltintas antisovietine veikla, tardomas, mušamas, kankinamas.

Iš kalėjimo J. Bobelį išlaisvino prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas. Pastatas buvo subombarduotas ir karininkas niekieno netrukdomas patraukė į geležinkelio stotį. Iš ten, prisistatęs nuo bombardavimo nukentėjusiu raudonarmiečiu, pasiekė Šiaulius, nusigavo iki Radviliškio, iš ten pėsčias pasiekė Kauną, kur jau birželio 25-ąją perėmė Kauno komendanto pareigas. Tą pačią dieną į Kauną įžengė vokiečiai, turėję savo požiūrį tiek į Birželio sukilėlius, tiek į jų suformuoją Lietuvos laikinąją vyriausybę, tiek į jos pareigūnus.

Generolas Stasys Raštikis savo knygoje „Kario prisiminimai“ tvirtina: „Kauno ir kitų miestų lietuvius komendantus vokiečiai paėmė savo valdžion ir naudojo juos savo reikalams.“ Galbūt kai kurie komendantai ir leidosi naudojami, tačiau tik ne J. Bobelis. Štai šioje vietoje ir turime sugrįžti prie kontroversiškos temos – Kauno geto steigimo.

Taip, vokiečiai toleravo dar kovo mėnesį lietuvių sumanytus Tautinio darbo apsaugos (TDA) dalinius. Mat čia abiejų pusių interesai iš dalies sutapo: lietuviai tikėjosi, kad TDA taps savos kariuomenės užuomazga, o naciams toks batalionas buvo reikalingas karinės reikšmės objektams, karo belaisvių stovykloms saugoti, pagaliau, viešajai tvarkai gatvėse palaikyti. Taip, TDA iš pradžių ir vykdė tokias funkcijas, kol liepos mėnesį buvo įpainiotas į žydų žudynes.

Kauno verslininkai įteikia kariuomenei ginklus. Centre – pulkininkas Jurgis Bobelis.Nuotrauka iš Jono Aničo monografijos "Pulkininkas Jurgis Bobelis"

Tačiau pažiūrėkime, kuo čia dėtas pulkininkas J. Bobelis, neva įsteigęs Kauno getą ir asmeniškai davęs įsakymą „nužudyti tūkstančius žydų“? Pažvelkime į faktus ir datas. Pirma, vokiečiai skubino geto įkūrimą, tačiau tiek Laikinoji vyriausybė, tiek J. Bobelis įvairiausiais būdais vilkino šį procesą. Maža to, kol J. Bobelis ėjo komendanto pareigas, getas mieste taip ir nebuvo įkurtas. Įsakymas dėl jo steigimo buvo pasirašytas tik liepos 25-ąją, jau po to, kai J. Bobelis su vokiečių pagalba kraštutinių voldemarininkų buvo jėga nušalintas nuo pareigų, o jo vietą užėmė naujas gestapininkų paskirtas komendantas Stasys Kviecinskas.

Maža to, J. Bobelis, sukrėstas žvėriškos nacių politikos žydų atžvilgiu, ne kartą ištiesė pagalbos ranką daugeliui šios tautybės bendrapiliečių. Jo paties namuose kurį laiką slapstėsi muilo fabriko ir kailių krautuvės savininkai, kol pats komendantas išvežė juos į saugesnę vietą Skaudvilės valsčiuje. Prelatas Mykolas Krupavičius prisimena, kaip J. Bobelis be vokiečių žinios išlaisvino iš IX forto visas moteris ir Lietuvos kariuomenėje tarnavusius žydus vyrus. Tai jis išdavė apsaugos raštus bent pusšimčiui žmonių – Žydų komiteto narių ir pareigūnų. Pagaliau tai jis drauge su kitais antinacinio judėjimo aktyvistais pasirašė garsųjį Adolfui Hitleriui skirtą LAF memorandumą „Apie Lietuvos būklę vokiečių civilinei valdžiai atėjus“, puikiai žinodamas, kad už tai gali atsidurti koncentracijos stovykloje.

Kauno miesto ir apskrities viršininkas Jurgis Bobelis apdovanoja laikrodžiais Karo policijos mokyklos mokomojo būrio kursantus. 1940 m.Nuotrauka iš Jono Aničo monografijos "Pulkininkas Jurgis Bobelis"

Pasak J. Aničo, tai buvo bene dramatiškiausios 30 J. Bobelio gyvenimo dienų. Žinoma, 1944-aisiais jo laukė dar blogesni laikai, tačiau šį kartą pulkininkas jų nebelaukė. 1944-ųjų liepą, prie Lietuvos artėjant sovietams, jis pasitraukė į Austrijos Graco miestą, vėliau, nuogąstaudamas, kad Austriją užims sovietų kariuomenė, persikėlė į vakarinę Vokietijos dalį, o nuo 1948-ųjų galutinai įsikūrė JAV, kur ir sulaukė savo neilgo, vos 59 metus trukusio gyvenimo saulėlydžio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"