TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Pyro pergalė

2009 07 10 0:00
"Lietuvos kariškos įstaigos persikelia iš kauno į Vilnių. Lietuvos kariuomenės vadovybė, kariai ir miestelėnai geležinkelio stoties perone. Priekyje - LR krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas Konstantinas Žukas. Vilius, 1920 m. rugpjūčio mėn."
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1920 metų liepos 12-oji galėjo tapti dar viena jaunos Lietuvos Respublikos pergalės diena. Tą dieną šimtmečius Lietuvą engusi Rusija po ilgų ginkluotų kovų, regis, atsisakė revoliucijos eksporto idėjos ir amžiams pripažino mūsų valstybės su sostine Vilniumi nepriklausomybę. Tačiau nepatyrę Lietuvos politikai ir derybininkai nė nenumanė, kad turi reikalą su šalimi, niekada neturėjusia ir neturinčia tradicijų laikytis duoto žodžio.

Lengva ranka pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis po kojomis bus paminta ne kartą: iš pradžių Rusijai paprasčiausiai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų grąžinti teritorijas ar išvogtas kultūros vertybes, o galiausiai - jėga primetant 1939 metų sutartį, kuri iš esmės reiškė tik viena - naujos karinės Lietuvos okupacijos pradžią. Tačiau, norėdami kalbėti apie 1920 metų sutarties pasirašymo aplinkybes, pirmiausia turime prisiminti šio įvykio priešistorę.

Į Europą - su durtuvu

"Rusija užkariauta, o dabar atėjo laikas pačiupinėti Europą durtuvu." Šie Rusijos bolševikų lyderio Vladimiro Lenino žodžiai nebuvo tik sparnuota liepsningo oratoriaus metafora. Iš tiesų baigiantis Pirmajam pasauliniam karui paskui pralaiminčius ir besitraukiančius vokiečius ėmė plūsti ir bolševikų daliniai. Jų kelyje Vokietijos link pasitaikiusi Lietuva atrodė kaip nedidelis ir nesunkiai įveikiamas lieptelis.

Kita vertus, po tautinio atgimimo vėliavomis atgimstanti Lenkija taip pat puoselėjo planus įtraukti Lietuvą į savo valstybės teritoriją. Tuometinės Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis tikėjosi, kad jo šalis atgaus iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo turėtas žemes. Vakarai, bijodami bolševizmo plitimo Europoje, aiškiai linko paremti stiprios ir didelės Lenkijos idėją. Tad 1918 metų vasario 16 dieną nepriklausomybę paskelbusi Lietuva iš esmės liko vienui viena. Tuomet galėjo atrodyti, kad Lietuvos nepriklausomybės deklaracija netrukus virs tik romantišku prisiminimu apie nedidelės tautos mėginimą atkovoti seniai prarastą, bet niekuomet nepamirštą laisvę. Tačiau įvykiai susiklostė šiek tiek kitaip.

Karo ir revoliucijos susilpninti bolševikai, pradėję žygį į Vakarus, regis, pervertino ir savo revoliucinį entuziazmą, ir karines galimybes. Kautis jiems teko keliais frontais - tiek su latviais, tiek su lenkais, tiek su besikuriančia Lietuvos kariuomene. Taigi jau baigiantis 1919 metų vasarai bolševikai buvo priversti trauktis iš Lietuvos.

1919-ųjų rugpjūčio 22 dieną vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas pradėjo paskutinę operaciją. Jos tikslas buvo išstumti raudonuosius už Dauguvos upės. Kovos veiksmų ėmėsi 1-oji kariuomenės brigada. Rugpjūčio 24 dieną ji prasiveržė pro sustiprintą Šventosios upės-Južinto ir Susieto ežerų ruožą ir sėkmingai judėjo pirmyn. Rugpjūčio 25-ąją Lietuvos kariuomenė užėmė Zarasus. Dar po keturių dienų Marijampolės ir Panevėžio batalionai

užėmė Alūkstės miestelį ir priėjo Dauguvos upę. Rugpjūčio 30 dieną 1-oji brigada sugrąžino Lietuvai Kalkūnų, Turmanto geležinkelio stotis ir kairiuoju sparnu pasiekė Dauguvą. Bolševikai buvo priversti pasitraukti į šiaurinį Dauguvos upės krantą, tačiau išsilaikė Daugpilio priemiestyje Grivoje. Kai 1920 metų sausio 5 dieną bendros latvių ir lenkų pajėgos užėmė Daugpilį, Lietuva fronto linijos su raudonaisiais daugiau nebeturėjo.

Bolševikų padėtis tapo nepavydėtina. Dabar jiems reikėjo bet kokiais būdais sutrumpinti fronto liniją. V.Leninas, ėmęsis ieškoti kontaktų su Baltijos šalių vyriausybėmis, leido suprasti, jog Rusija pasirengusi pripažinti Lietuvos ir jos kaimynių suverenumą. Bolševikai aiškiai suvokė, kad revoliucijos eksportas nepavyks tol, kol jo kelyje stovės Lenkija, kuri, be kita ko, dar ir kėlė grėsmę pačios sovietinės Rusijos teritorijai.

Pavojus akivaizdžiai kilo, kai 1920 metų balandžio pradžioje Lenkijos vadovas J.Pilsudskis ir ukrainiečių socialistų lyderis Simonas Petliūra susitarė drauge kovoti su bolševikine Rusija. Gegužės 7 dieną jungtinei lenkų ir petliūrininkų kariuomenei užėmus Kijevą, Ukraina paskelbė nepriklausomybę. Bolševikai, mėgindami per Baltarusijos teritoriją pulti Varšuvą, vėl patyrė pralaimėjimą. Skelbti nepriklausomą Lenkijos valstybę daugiau nebuvo jokių kliūčių. Tad sovietinės Rusijos lyderiams beliko viena: pradėti taikos derybas su ne tokiomis pavojingomis Baltijos šalimis - tam, kad sulaukus palankios akimirkos, būtų galima atsisakyti visų duotų įsipareigojimų. Istorija parodys, jog kitokio tikslo bolševikai ir neturėjo.

Nuo kovų - prie derybų

Taigi pasibaigus ginkluotoms kautynėms prasideda nė kiek ne lengvesnės kovos diplomatiniame fronte. Kovo 31-ąją Lietuvos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras atsako į Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaro Georgijaus Čičerino notą - pareiškia, jog Lietuva ėmėsi ginklo ne tam, kad užgrobtų Rusijos teritoriją, o tam, kad apgintų savąją ir išsaugotų valstybės nepriklausomybę. Kadangi dabar krašte nėra likę nė vieno rusų kareivio, Lietuva esanti pasirengusi pradėti taikos derybas.

Atsakymo iš G.Čičerino ilgai laukti netenka. Balandžio 3 dieną Rusija pareiškia esanti ištikima tautų apsisprendimo principui, todėl ir Lietuvos sienų nustatymo procesu taikysianti etnografinį principą.

Lietuvos Vyriausybei to nepakanka. Antroje notoje ji prašo patikslinti, ar sovietai pripažįsta Lietuvai Vilnių ir Gardiną, taip pat išsako pageidavimą, kad Rusija iš anksto pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe. Neįtikima, bet Kremlius tokį pripažinimą mesteli labai lengva ranka.

Galiausiai, prieš prasidedant oficialioms deryboms, Lietuvos delegacija gauna iš Kremliaus voką, kuriame paties V.Lenino ranka surašyta tokia būsimos sutarties preambulė: "Remdamasi Rusijos Federatyvinės Socialistinės tarybinės Respublikos paskelbtąja visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atodairos pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo išeinančiomis juridinėmis pasekmėmis ir amžiams atsisako visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ar jos teritorijos atžvilgiu." Ko daugiau ir norėti? Suprantama, Lietuvos delegaciją tokia formuluotė tenkina. Tik vėliau paaiškės, kad visi šie žodžiai buvo tik sūris gerai paspęstuose pelėkautuose.

Pagaliau gegužės 7 dieną Maskvoje prasideda oficialios taikos derybos. Lietuvos delegacijai vadovauja inžinierius ir diplomatas Tadas Naruševičius (Norus). Rusijos derybininkų vadovu skiriamas Adolfas Joffė, pagarsėjęs tuo, kad dar 1918 metais per Brastos (Bresto) taikos konferenciją su Vokietija ir Austrija sutiko atiduoti buvusiems priešininkams Rusijos dalis iki Rostovo prie Dono.

Derybų pradžia daug žadanti. Nuolaidusis A.Joffė iš karto pabrėžia, kad Lietuva - viena iš nedaugelio buržuazinių valstybių, nekariavusių prieš sovietų Rusiją, todėl susitarti būsią nesunku. Pirmą derybų dieną sudaroma ir speciali komisija. Jos užduotis - įvertinti, kokių nuostolių Lietuvai padarė tiek caro valdžia, tiek sovietinė Rusija. Kitą dieną sovietai pasiūlo mūsų delegacijai pasirašyti ir karinę sutartį. Mainais už tai žadama pripažinti Lietuvai Ašmeną, Lydą ir Gardiną. Laimė, Lietuvos derybininkai į šiuos spąstus nepateko. Tą patį rezultatą pavyko pasiekti atsisakius karinės sąjungos, bet paskelbus neutralumą.

Per derybas Lietuva stengiasi išnaudoti bet kokias galimybes sustiprinti savo pozicijas. Gegužės 12 dieną ji, norėdama parodyti geros valios ženklą, iš kalėjimo paleidžia ir Rusijai perduoda Lenino bendražygį F.Planteną. Taip užbaigiama viena įdomiausių bylų, žinoma kaip lėktuvo "Breget" istorija. F.Plantenas įkliuvo Lietuvos slaptosioms tarnyboms kovo 29 dieną, sugedus ir priverstinai nutūpus Lietuvoje į Maskvą skridusiam vokiečių lėktuvui. Radus dokumentus, įrodančius, kad F.Plantenas turi įgaliojimus sovietų Rusijos vardu sudarinėti įvairius sandorius, jis nedelsiant buvo sulaikytas. Didelio kriminalo šioje istorijoje nėra, tačiau tai bene ryškiausias atvejis, kai Lietuvos valdžia sugebėjo derybų naudai panaudoti sovietų žvalgybininką.

Lygia greta klostosi ir kiti įvykiai, palankūs tam, kad sovietai visiems laikams pripažintų nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi. Lenkijos užsienio reikalų ministras kunigaikštis E.Sapiega, lenkams pralaimint karą fronte su bolševikine Rusija, telegrama praneša Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui, kad Varšuva de facto pripažįsta Lietuvos Vyriausybę ir Steigiamąjį Seimą, nors Vilniaus klausimas tąsyk notoje ir neminimas. Tačiau sąjungininkams reikalaujant po penkių dienų Lenkijos ministras pirmininkas Wladyslawas Grabskis pasirašo protokolą nedelsiant perleisti Vilnių Lietuvai.

Visa tai vyksta pačiose sutarties pasirašymo išvakarėse. Liepos 11 dieną Anglijos užsienio reikalų ministras pasiūlo sovietų vyriausybei nustatyti ribą tarp Rusijos ir Lietuvos. Linija turėtų būti lygiagreti Gardino-Daugpilio geležinkelio linijai ir eiti 50 kilometrų į rytus nuo jos. Sąjungininkai pareikalauja, kad Raudonoji armija šios ribos neperžengtų. Jei sovietai laikytųsi tokių sąlygų, Anglija įsipareigotų surengti Londone Lietuvos, Latvijos, Rusijos ir Suomijos atstovų konferenciją ir galutinai sudarytų su Rusija taiką.

Visi šie trečiųjų šalių veiksmai neabejotinai skubino bolševikinę Rusiją kuo greičiau sudaryti su Lietuva taikos sutartį. Ji pasirašyta 1920 metų liepos 12 dieną Maskvoje.

Pirmajame sutarties straipsnyje teigiama, jog Rusija "be atodairos pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo išeinančiomis juridinėmis pasekmėmis". Antrasis straipsnis nustato Lietuvos ir Rusijos sieną. Dokumente sakoma, kad rytinė Lietuvos siena eina nuo Dauguvos pro Breslaują, Pastovius, Naručio ežerą, Molodečną, Voložiną, Beržūnos žemupiu, Nemunu iki Gardino ir toliau iki Štabino.

Susitarta ir dėl Lietuvos piliečių grąžinimo. Iš Rusijos galėjo grįžti visi asmenys, gimę pagal taikos sutartį Lietuvai priskirtinoje teritorijoje arba išgyvenę čia be pertraukos 10 metų. Maskva taip pat įsipareigojo atiduoti karo metais išvežtą turtą, archyvus, aktus, indėlius ir kapitalą, o karo nuostolius pažadėjo atlyginti 100 tūkst. hektarų miško ir trimis milijonais aukso rublių. Galiausiai aštuntasis sutarties straipsnis pripažino, jog Lietuva turi teisę reikalauti, kad po 1914 metų rugpjūčio 1 dienos padarytus nuostolius jai kompensuotų ir Vokietija.

Netesėti pažadai

Nors šiandien dažnai teigiama, jog liepos 12-osios sutartis sudarė Lietuvai prielaidas mėginti įtvirtinti šalies valstybingumą etninėse lietuvių teritorijose, iš tikrųjų to padaryti taip niekada ir nepavyko. Lietuva niekuomet neatgavo dalies sutartyje minimų teritorijų, o ką jau kalbėti apie Maskvos pažadus sumokėti reparacijas mišku ar sugrąžinti išvogtas istorines ir kultūros vertybes. Bolševikams pavyko pergudrauti nepatyrusius Lietuvos derybininkus ir įkišti į sutartį punktą, numatantį grąžinti tiek, "kiek tų dalykų išskyrimas nepadarys žymios žalos Rusijos archyvams, bibliotekoms, muziejams, paveikslų galerijoms, kur jie yra sudėti".

Nebuvo išspręstas ir Vilniaus klausimas, nes Antantės blokas pripažino Lietuvai sostinę tik žodžiais. Kas iš to, kad vos pasirašius sutartį Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Nastopka paskelbė kariams įsakymą atsiimti savo sostinę, o lenkų karinei vadovybei buvo nurodyta perleisti Vilnių lietuviams. Iš Kauno traukiniu atvykusius Vilniaus komendantūros karius prie Kazimieravo, už 6 kilometrų nuo Vievio, apšaudė lenkai. Pasirodė, jie neturėjo jokio įsakymo nekliudyti Lietuvos karių. Tik apie 13 val. lenkų Vilniaus įgulos viršininkas V.Hupertas gavo įsakymą praleisti Lietuvos kariuomenę. Tačiau jis delsė perduoti šią žinią Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto atstovui Ignui Jonynui. O tuo metu prie Lietuvos sostinės vėl artėjo Raudonosios armijos daliniai. Todėl liepos 15 dieną 14 val. į Vilnių įžengę lietuvių daliniai rado čia šeimininkaujantį sovietų armijos 3 kavalerijos korpusą.

Tiesa, Steigiamajam Seimui rugpjūčio 6 dieną ratifikavus Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį, Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė. Tačiau ji ir toliau liko Vilniaus krašte, nes turėjo tam visiškai formalų ir teisėtą pagrindą. Mat Lietuva, be taikos su Rusija sutarties, deja, buvo priversta pasirašyti ir slaptą priedą, kuriame įsipareigojo praleisti sovietinės Rusijos kariuomenę pro Lydą, Ašmeną ir Gardiną kovoti su Lenkija.

Tiesa, liepos 12-osios sutartyje apie Lietuvos ir Lenkijos sieną nepasakyta nė žodžio - tai palikta susitarti pačioms nepriklausomybę atgavusioms valstybėms. 1920 metų spalio 7 dieną Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašys paliaubų sutartį, turinčią įsigalioti spalio 10 dieną. Ja tarp abiejų šalių buvo nustatyta demarkacinė linija, pagal kurią Vilnius atiteko Lietuvai. Tačiau sutarties įsigaliojimo išvakarėse lenkų generolas Liucjanas Želigovskis inscenizuos lenkų karių ir Vilniaus krašto gyventojų maištą, staigiu puolimu užims Vilnių ir įkurs čia Vidurio Lietuvos valstybę, kuri po poros metų bus prijungta prie Lenkijos.

Kaip matome, tiek Lietuva, tiek Lenkija, nors Varšuvos politikai ir garsiai deklaravo ambicingus planus sujungti Juodąją ir Baltijos jūras, nebuvo pasirengusios suvienyti buvusios bendros valstybės teritorijų. Liepos 12-osios sutartis liudija, kad tokios idėjos Lietuvos kūrėjų visiškai nedomino. Metais vėliau Rygoje sutartį su Rusija sudariusi Lenkija taip pat išsižadėjo didelės dalies teritorijų, kurias Lenino vyriausybė buvo pasiruošusi perduoti. Vienu tokiu parašu didelė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos dalis neatiteko nei Lietuvai, nei Lenkijai. Šių kraštų gyventojams - lenkams, baltarusiams, ukrainiečiams - tai reiškė ne ką kita, kaip sovietų represijas, badą, tremtis ir mirtį.

Tuo metu "amžiams" Lietuvai sovietų pripažintas Vilnius ir jo kraštas lenkų valdžioje išbus iki 1939 metų. Šis neišspręstas klausimas iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios nuodys dviejų valstybių santykius, o nesantaiką kiekviena proga didins ir išnaudos Maskva. Dvi kaimynės 1939 metais jas ištikusią katastrofą pasitiks ne drauge, o kiekviena sau. Po Hitlerio ir Stalino sąmokslo Vilnius dar kartą taps klastingo Kremliaus žaidimo koziriu: Sovietų Sąjunga, atimdama iš parklupdytos hitlerinės Vokietijos Lenkijos Vilnių ir "grąžindama" jį Lietuvai, papildomomis sąlygomis įvesti į šalį karinius dalinius galutinai užverš kilpą, kuri mažiau nei po metų pasmaugs tik šiek tiek daugiau nei dvidešimtmetį trukusią Lietuvos nepriklausomybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"