TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

R.Čepaitienė: Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmės ir nomenklatūros vaidmuo

Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

1990–1991 m. įvykęs SSRS dezintegracijos procesas, atrodytų, leidžia mums apie šią valstybę kalbėti būtuoju laiku. Tačiau ar išties taip? Antroje paskaitos dalyje pateikiama SSRS sąjunginių respublikų politinių elitų kaitos analizė atskleidžia, kad pokomunistinių šalių valdančiųjų sluoksniuose sunku būtų įžvelgti radikalių pokyčių. Kaip ir kodėl komunistinė nomenklatūra taip lengvai prisitaikė prie naujų socioekonominių sąlygų ir sugebėjo išlaikyti savo įtaką ar net įgyti absoliučią valdžią?

Iš buvusių SSRS sąjunginių respublikų Komunistų partijos (KP) pirmųjų sekretorių, parlamentų pirmininkų ar kitų aukščiausių partinių funkcionierių, be A. Brazausko, dar 12 tapo nacionalinių valstybių prezidentais (Moldovos prezidentas Petru Lucinschi, Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė, Azerbaidžano prezidentas Geidaras Alijevas, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas, Turkmėnistano prezidentas Saparmuratas Nijazovas, valdęs šalį iki mirties 2006 m.). Be to, ilgiau ar trumpiau, ne visą kadenciją, prezidentais buvo ir kiti buvę respublikinių KP pirmieji sekretoriai ar aukščiausi vietinės nomenklatūros pareigūnai. Tai kelia pagrįstą klausimą, kas šiai sovietmečiu privilegijuotai valdančiųjų grupei padėjo taip sėkmingai pereiti į pokomunistinį būvį ir ne tik išsaugoti, bet kartais net smarkiai išplėsti savo turėtas galias, kaip antai Vidurinės Azijos valstybių prezidentai autoritarai?

Šios sėkmės prielaidų ir priežasčių reikėtų ieškoti dar sovietmečiu. Lietuvių istorikai nuo pat nepriklausomybės pradžios nemažai dėmesio skyrė vietinės partinės nomenklatūros susidarymo, struktūros, tautinės sudėties, kokybinės kaitos, santykio su „centru“ ir su Lietuvos visuomene klausimams aptarti. Nomenklatūra jų suvokiama kaip gana aiškiai apibrėžta socialinė grupė, siejama visų pirma su moraline atsakomybe už kolaboravimą su svetimu okupaciniu režimu, kurio įrankiu ji tapo. Tačiau pripažįstama, kad komunistiniams veikėjams teko ir laviruoti tarp iš imperijos „centro“ siunčiamų direktyvų ir vietos visuomenės interesų, norint įgyti bei išlaikyti teisėtumą jos akyse, sykiu siekiant ir specifinių savo, kaip privilegijuotos grupės, tikslų. Šie daugialypiai interesai atsispindi ir dabartiniuose buvusių nomenklatūrininkų bandymuose pateikti save kaip „neprarastąją kartą“ – savotišką atsvarą įsivyravusiam neigiamam jų kaip „kolaborantų“ ir „prisitaikėlių“ įvaizdžiui, interpretuojant tuometinį savo vaidmenį kaip esą „dorą darbą Lietuvos labui“, kas dažnai sulaukia istorikų kritikos ar skepsio.

Kokie vidaus ir išorės veiksniai leido tuomet susiformuoti įtakingiems vietinių nomenklatūrininkų tinklams? Po Josifo Stalino mirties, išnaudojant respublikų „titulinėms tautoms“ teikiamas sąlygines privilegijas puoselėti savas kultūras, ilgainiui pavyko taip perpinti sovietinius ir nacionalinius jų bruožus, kad juos iki šiol sunku atskirti. Sovietinės nacionalinės politikos ypatumai leistų iš dalies paaiškinti ir respublikinių komunistų partijų tautinės sudėties dinamiką postalininiu laikotarpiu. Stiprėjantis nacionalinis elementas kai kurių respublikų (Baltijos šalių, Užkaukazės) nomenklatūrininkų sluoksniuose skatino ir didesnį ar mažesnį „ekonominio nacionalizmo“ laipsnį ar net „tautinio komunizmo“ apraiškas sovietinės imperijos nacionaliniuose pakraščiuose. Toks ilgainiui susiklostęs daugialypis respublikinių nomenklatūrų „vietininkiškumo“ fenomenas, „centro“ vienur toleruotas, kitur retkarčiais vėl negailestingai slopintas, vėlyvuoju sovietmečiu prasidėjus reformoms itin pasitarnavo politinio elito atstovams ieškant bendros platformos su savo šalių visuomenėmis, patikėjusiomis demokratizacijos viltimi ir privalumais.

Kaip žinia, Komunistų partija nuolat buvo priversta kovoti su saviškių goduliu ir turtų bei galios troškimu ir dėl to privalėjo kaskart apsivalyti kol galiausiai, Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu, šis procesas užbuksavo, išvirsdamas nežabota nomenklatūros korupcija, kuriai Sovietų Sąjungos žlugimas tik atvers galimybes pradėti jau legaliai ir atvirai demonstruoti sukauptą kapitalą. Turint omenyje vėlyvuoju sovietmečiu SSKP hierarchijos viršūnėje įsigalėjusią gerontokratiją, Michailo Gorbačiovo pradėtos reformos gali būti traktuotinos ir kaip bandymas, šalia kitų, spręsti ir šią, visomis prasmėmis įsisenėjusią, problemą.

Kai 1985 m. balandį M. Gorbačiovas atėjo į valdžią, aukščiausiuose partijos postuose tebedominavo „stagnacijos“ periodu L. Brežnevo paskirtieji. Bene svarbiausi šios valdančiųjų grupės bruožai – garbus amžius, konservatizmas, akla ištikimybė oficialiajai ideologinei dogmatikai, iniciatyvos trūkumas ir inertiškumas. Tad Gorbačiovas, inicijuodamas socioekonomines permainas, visų pirma senųjų brežnevistų sąskaita siekė į aukščiausius partinius organus iškelti jaunesnius ir reformoms pritariančius narius. Tačiau, nepaisant jo pastangų, konservatyvusis partijos sparnas išliko įtakingu, ką parodys ir (laimei, nepavykusio) 1991 m. rugpjūčio mėn. pučo aplinkybės.

Šie M. Gorbačiovo politiniai žingsniai gerai atsispindi ir sąjunginių respublikų vadovybės kaitoje. Visi „paskutiniai“ iki SSRS dezintegracijos respublikinių KP CK pirmieji sekretoriai buvo paskirti 1985–1990 m. laikotarpiu. Nauja respublikų partinė vadovybė turėjo tapti pradėtų reformų vykdymo, kontrolės ir efektyvumo garantu periferijose, užtikrinančiu sklandų Maskvos ir „nacionalinių pakraščių“ bendradarbiavimą. Bet, kaip žinia, perestroika ir glasnost atvėrė kelius ir iki tol neįsivaizduojamai pačios sovietinės ideologijos ir sistemos kritikai ir sykiu diskreditacijai bei nacionaliniu pagrindu sukurtų administracinių darinių – sąjunginių ir autonominių respublikų bei autonominių sričių – didesnio savarankiškumo reikalavimams.

Charakteringa, kad Baltijos šalyse lokalios sovietinės nomenklatūros atstovai, išskyrus radikalųjį ortodoksiškųjų komunistų („platformininkų“) sparną Latvijoje ir Lietuvoje, veikiai persiorientavo ir palaikė nacionalinio išsilaisvinimo judėjimo atstovų siekius. Toks vietinių komunistų partijų vidinis skilimas dviejose minėtose respublikose iš esmės buvo naudingas technokratiniam jų sparnui, kuris, kitaip nei promaskvietiškai orientuoti ortodoksiniai ideologai kitoje stovykloje, buvo ne tik gerokai gausesnis, bet ir aktyviai bendradarbiavo su iš pradžių survereniteto, o vėliau ir nepriklausomybės pradėjusių aktyviai siekti nacionalinių judėjimų atstovais, dėl ko, kaip žinia, Lietuva tapo pirmąja sąjungine respublika, paskelbusia nepriklausomybę dar 1990 m. kovo 11 d., kai tuo tarpu dauguma kitų išdrįso tai padaryti tik po pučo 1991 m. viduryje, o kai kurios išstojo iš SSRS jau po Belovežo susitarimo pasirašymo 1991 m. gruodžio 8 d., kai SSRS nustojo egzistavusi de jure.

Pirmajam posovietinių Baltijos šalių dešimtmečiui būdinga dekomunizacijos tendencija, pasireiškusi visuomeninėmis diskusijomis apie totalitarinę SSSR prigimtį, komunizmo nusikaltimus ir jų pasekmes atvedė prie paradoksalių rezultatų. Lietuvoje po ilgų svarstymų gana vėlai, tik 2000 m. priimtame ir ne kartą pildytame bei taisytame Liustracijos įstatyme visgi nebuvo įvardintos visos su KGB bendradarbiavusių asmenų kategorijos (taip pat ir rezervininkai) bei jiems nustatyta skirtingo dydžio atsakomybė, o tai sukėlė daug ligi šiol tebesitęsiančių ar nuolat gaivinamų politinių problemų. Be to, Baltijos šalyse aiški ir nedviprasmiška viešojo gyvenimo desovietizacija nepavyko ir dėl to, kad čia komunistinės valdžios atstovai labai greitai persiorientavo ir tapo ne tik teigiamai nusiteikę nepriklausomybės bei sociopolitinių reformų atžvilgiu, bet kartu ir aktyvūs šių reformų dalyviai, tad jų, kitaip nei KGB, visuomeniniame diskurse nepavyko vienareikšmiškai demonizuoti. Technokratinis nomenklatūros sparnas, laiku atsiribojęs nuo „grynųjų“ ideologų, čia ir toliau liko aktyvus politikos veikėjas. O naujųjų elitų diegto neoliberalaus ekonominio modelio įgyvendinimo visuomenėje sukeltas šokas veikiai lėmė paradoksalų pokytį – viena pirmųjų pradėjusi sovietinės sistemos demontavimą Lietuva tapo pirmąja iš postkomunistinės erdvės valstybių, kurioje į valdžią grįžo „buvusieji“. Tai net galima vadinti antisąjūdine kontrrevoliucija. Jau 1992 m. Lietuvos parlamento rinkimus ženklia persvara laimėjo LDDP, o po metų, 1993 m., 60 proc. rinkėjų balsavo už jos pirmininko A. Brazausko kandidatūrą Lietuvos Prezidento rinkimuose. Tad, nepaisant iki pat 2000 m. Seimo rinkimų pasireiškusio politinės švytuoklės efekto, kai rinkimus laimėdavo tai dešiniosios, tai kairiosios jėgos, su buvusia nomenklatūra siejama partija (nors aišku, kad jos nariai papildė iš esmės visų naujųjų Lietuvos politinių partijų gretas) Lietuvos politinėje struktūroje ir vėliau išlaiko stabilų svorį bei įtaką.

Taigi buvusių SSRS nacionalinių pakraščių komunistinių elitų išlaikytos svarios pozicijos nūnai nepriklausomų valstybių politikoje tėra vienas, tačiau pakankamai gerai matomas jų nepavykusio „perėjimo į pokomunistinį būvį“ rodiklis, svarbus tiriant šių valstybių pokomunistinės raidos ypatumus. Nepaisant istorinių, civilizacinių ir politinių tradicijų skirtumų sąjunginėse respublikose, sovietmečiu visur susiformavę valdžios tinklai, vertybinės normos ir veikimo būdai radikalių sociopolitinių permainų laikotarpiu transformavosi nedaug ir iki šiol, deja, daro reikšmingą įtaką posovietinių nepriklausomų valstybių politinėms kultūroms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"