TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

R.Radzevičius: daugiau apie lietuvišką roką gali žinoti saugumiečiai

"Nėra tęstinumo ir perimamumo iš kartos į kartą. Kiekviena karta ateina, kažką bando savo daryti ir nesimoko iš ankstesnės kartos", - sako R.Radzevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Yra paskelbtų dokumentų, kaip saugumiečiai sovietmečiu sekdavo roko muzikantus. Jei prieitume prie jų turimų įrašų, tardymo protokolų ir kitos informacijos, galbūt būtų galima parašyti antrą knygos apie lietuvišką roką tomą. Taip teigia knygos „Lietuvos roko pionieriai“ autorius, grupės „Skylė“ įkūrėjas, muzikantas ir kompozitorius Rokas Radzevičius.

Leidyklos „Vaga“ išleista knyga, kurioje autorius publikuoja 44 pokalbius su žymiausiais to meto roko muzikantais, tik pradeda pildyti milžinišką mūsų muzikos istorijos spragą.

Nuo 1965-ų metų visoje Lietuvoje, net mažuose miesteliuose, pradeda kurtis roko grupės: „Aisčiai“, „Bočiai“, „Gintarėliai“, „Kertukai“, „Bitės“, „Eglutės“, „Saulės laikrodis“, „Hiperbolė“, „Vienuoliai“, Šnaro ansamblis ir t.t.

Plokšteles iš Vakarų, kurios kainuodavo beveik visą mėnesio atlyginimą, muzikos mylėtojai įsigudrina perrašinėti ant rentgeno nuotraukų, muzikantai išmoksta patys pasigaminti gitaras, sukurti apšvietimo ir garso techniką. Tai buvo galingas ir smagus protesto prieš pilką sovietinę kasdienybę laikas, kai kam po saugumo įsikišimo pasibaigęs tragiškai.

„Visada sistemoje galima atrasti spragų. Nors leisti plokštelių negalėjo niekas, bet V. Kernagis sugebėjo apeiti sistemą: Kultūros ministerijai pateikė ne kaip muzikos, o kaip literatūros įrašą“, – pasakoja R.Radzevičius.

Apie lietuvišką roką ir roko grupes, kurios sovietmečiu buvo filharmonijos kolektyvai, su R.Radzevičiumi kalbėjosi LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ vedėja Jolanta Kryževičienė.

Rokai, tikriausiai tėvai, duodami jums vardą, nulėmė jūsų likimą. Jūs net ir savo knygoje rašote, kad 15 metų paėmėte gitarą, o būdamas 19 metų įkūrėte grupę „Skylė“, ir taip iki šių dienų. Rokas jums – gyvenimo būdas ar muzikos stilius?

Pirmiausia – vardas. Teisingai pastebėjote, aš kaip tik paskutiniu metu susimąsčiau, kas ką nešioja – ar žmogus vardą, ar vardas žmogų. Vardas tikrai labai svarbus, bet tėvai turbūt nesusimąstė duodami vardą.

Jūsų tėvai muzikai?

Ne, nieko bendra su muzika neturi. Abudu tėvai dailininkai. Tačiau vardas vis tiek gyvenime kažką lemia. Nežinau, ar čia juokai, ar ne.

Jūs studijavote istoriją. Norėjote būti istoriku?

Istoriku niekada nenorėjau būti. Baigdamas mokyklą buvau labai susižavėjęs archeologija. Kasmet važinėjau į archeologines ekspedicijas, buvau susižavėjęs Lietuvos praeitimi ir dėl to stojau į istoriją, nes tuo metu nebuvo atskirų archeologijos studijų. Paskui gyvenimas taip pakrypo, kad profesorius Alfredas Bumblauskas pasiūlė man temą, susijusią su muzika.

Jūs tuo metu jau buvote sukūręs grupę „Skylė“. Kodėl taip pavadinote? Kodėl ne „Aisčiai“, „Bočiai“ ar koks kitas archeologinis pavadinimas?

Kai kūriau grupę, apie „Aisčius“ ir „Bočius“ išvis nieko nežinojau, tik vėliau juos atradau. Iš asmeninės patirties matau, kad kartų atotrūkis milžiniškas, nėra jokio tęstinumo. Tai ir paskatino domėtis. Tada net normalių įrašų nebuvo, o mūsų karta augo klausydama visai kitos muzikos – ne tik Vakarų, bet ir Rytų muzikos, rusiško, sovietinio roko klausėmės. O grupės pavadinimas – toks keistas laikotarpis buvo. Tuo metu pavadinimas atitiko kažkokią esmę, spragas, kurias gali užpildyti. Ilgainiui jis taip ir liko.

Taigi, ėmėte domėtis roko istorija ir net apgynėte magistro darbą šią tema. Kodėl nusprendėte, kad reikia ne teoriškai rašyti, bet surasti tuos žmones? Kaip kilo idėja rašyti interviu forma?

Čia taip pat profesorius A.Bumblauskas užvedė ant kelio. Kadangi pats grojau, esu praktikas, man kūrybinė pusė įdomesnė. Tačiau informacijos nebuvo, todėl A. Bumblauskas pasiūlė susitikti su tais žmonėmis ir rinkti medžiagą. Taip nuo pat pradžių ir rinkau.

Parašęs magistro darbą, išleidote elektroninį variantą, vėliau dar papildėte. Kiek metų rašėte šitą knygą?

Sunku tiksliai pasakyti, bet, atrodo, medžiagą rinkau, susitikinėjau su žmonėmis apie trejus metus. Buvau studentas, pinigų neturėjau, net į Kauną nuvažiuoti buvo sudėtinga. Daugiausia interviu vyko Vilniuje ir Kaune. Žmonių nepažinojau, bet vieni apie kitus papasakodavo – nueini pas vieną, papasakoja, kad buvo dar kita grupė. Toks siūlų kamuolys raizgėsi.

Jūs dirbote praktiškai kaip archeologas –nebuvo jokių leidinių, net ir įrašų neišliko.

Įrašų praktiškai visiškai neišliko. Visi, kuriuos pats surinkau, dabar ir yra internete paskelbti. Susitikęs su žmonėmis, prašiau juostų, kurias jie turėjo, vėliau įrašus suskaitmeninau. Gerų įrašų praktiškai nebuvo, daugiausia koncertiniai arba repeticijų.

Nejau neišliko archyvuose?

Archyvuose praktiškai nieko nėra. Ėjau ir į Valstybinį archyvą. Tais laikais grupių praktiškai niekas neįsileisdavo.

O saugumo archyvuose nebuvote? Ten gali būti daug įrašų.

Iki saugumo nenuėjau. Jei tęsčiau tyrimą, tai būtų labai įdomi atskira dalis, nes yra paskelbta dokumentų, kaip saugumas sekdavo tuos muzikantus.

Kaip knygai rinkotės žmones? Dauguma jūsų pašnekovų yra muzikantai, grupių vadovai. Tačiau yra pakalbintas Norvydas Birulis, kuris buvo ir garso režisierius, ir apšvietėjas, A. Bumblauskas, keletas Plokštelių studijos žmonių.

Nežinau, žiūrėjau intuityviai. Į roką žiūrėjau ne tik kaip į muziką, nes yra daug susijusių žmonių. Apskritai tais laikais grupei priklausė ne vien muzikantai. Kiekviena grupė būtinai turėjo savo garso operatorių, rimtesnės grupės – net apšvietėjus, kaip N.Birulis. Jis buvo toks pats komandos narys, ir kartais net daugiau ir įdomiau gali papasakoti negu pats muzikantas.

A. Bumblauską kalbinau kaip mokytoją, bet jis užaugo Telšiuose, kur buvo net keturios ar penkios grupės. Rinkausi žmones plačiau, kad įdomiau papasakotų, kad spektrą pamatyčiau. Žinoma, galima pakalbinti dar daugiau žmonių, o knygą tęsti ir tęsti. Kai sugalvojau, kad reikia išleisti knygą, papildomai kalbinau nemažai žmonių ir supratau, kad reikia dar daugiau kalbinti.

Gal išeis dar antras tomas?

Gal.

Būtų įdomu, nes jūs daug kur minite saugumo žmones, kurie rinko medžiagą, greičiausiai yra ir tardymo protokolų, ir kitų dokumentų.

Be abejo.

Kai kuriuos interviu jūs išlaikėte labai autentiškus, tekste jaučiamas kalbėjimo būdas. Skaitydama pokalbį su Džyza, juokiausi, nes iš karto prieš save regėjau žmogų. Sakykite, Rokai, ar jūs tikrinote faktus tuose pasakojimuose? Pvz., Kęstutis Antanėlis pasakoja apie roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kad Lietuvoje ją pastatė antri pasaulyje. Tačiau įvairiuose šaltiniuose rašoma, jog po albumo pasirodymo 1971 m. kūrinys buvo ne kartą atliktas Amerikoje, o spalį Brodvėjuje. K. Antanėlio inicijuotas pastatymas vyko tik gruodį.

Sudėti autentiški pasakojimai, nesistengiau labai kritiškai cenzūruoti ir braukyti to, ką žmogus pasakojo, juk kiekvienas kitaip atsimena ir galbūt klysta, nes daug metų praėjo. Pastebėjau, kad dažnai suklysdavo sakydami metus. Kartais koreguodavau – paskambindavau žmogui, suderindavau, pasakydavau pastabas, ir jis pataisydavo. Bet tai irgi autentika, kai kiekvienas savaip prisimena. Klaidos irgi įdomu, nes, pvz., du „Hiperbolės“ nariai irgi šiek tiek skirtingai prisimena tą istoriją, kažkokiu kitokiu kampu kiekvienas mato. Be abejo, klaidų yra, reikėtų daryti didesnį tyrimą.

Bet man tos klaidos yra pačios įdomiausios, nes matai labai skirtingus požiūrius į tuos pačius faktus. Kiek skirtingų požiūrių į vieną didžiausių lūžio momentų - Romo Kalantos susideginimą. Arba požiūriai į cenzūrą. Giedrius Kuprevičius sako, kad niekas labai nedraudė ir tie, kurie dabar vaidina aukas, iš tikrųjų meluoja. Bet Džyzos istorija, jo gyvenimas, suėmimai, gydymas psichiatrinėse ligoninėse liudija ką kita. Koks jums pačiam susidarė įspūdis, kai rinkote tuos interviu? Ar susidarėte kažkokią nuomonę, kaip iš tikrųjų buvo?

Kaip iš tikrųjų buvo, niekas nežino. Tačiau sąlygos buvo atšiaurios. Buvo žmonių, kurie kažkaip bandė prisitaikyti ir prisitaikė, buvo, kurie negalėjo prisitaikyti – jie daugiausia ir nukentėjo. Kai Žirmūnų restorane buvo popseišenas, kur dalyvavo ir Vytautas Kernagis, po to visi labai smarkiai gavo per galvą, saugumas tardė. Vienas iš organizatorių Olegas Sartakovas turėjo net išvažiuoti su tėvais gyventi į Ukrainą, kitus išmetė iš instituto. Atrodo, paprastas dalykas – žmonės norėjo padaryti gražų festivaliuką, neformaliai pagroti, bet visi gavo per galvą. Paskui tie, kurie gavo smarkiau, jau bijojo.

N.Birulis knygoje sako, kad daug kas buvo draudžiama, bet sovietų valdžia palikdavo tarsi pravertus vartelius ir kažką vis dėlto buvo galima padaryti.

Visada sistemoje galima atrasti spragų. Pavyzdžiui, leisti plokštelių negalėjo niekas, bet V. Kernagis sugebėjo apeiti sistemą: Kultūros ministerijai pateikė ne kaip muzikos, o kaip literatūros įrašą. Rado spragą ir leido plokšteles, nors Lietuvos radijas ir netransliavo tos muzikos.

Kaip jūs paaiškintumėte, kad roko grupės buvo steigiamos visoje Lietuvoje? Vilnius ir Kaunas buvo pagrindiniai miestai, bet jūs pats minėjote Telšius, Klaipėdą, Šiaulius, Druskininkus. Atrodytų, draudžia, tai geriau dainuokime Raudonikį, Makačiną, Noviką...

Atėjo tokia mada. Kai nusirito „bitlomanijos“ banga, visi labai norėjo groti. Tai graži, smagi mada. Visi nori groti, gaminasi instrumentus, gyvai groja, bando kurti. Buvo labai gražu. Dabar gyvos muzikos apskritai mažai belikę, užvaldė kompiuteriai, kuriama sintetika. Tuo metu per šokius grodavo gyvos grupės. Nebuvo diskotekų kultūros, kuri atėjo vėliau, kai paleisdavo magnetofoną ir visi šokdavo. Visi norėjo šokti pagal gyvą muziką, gyvą grupę.

Jūs paminėjote, kad muzikantai patys darydavo gitaras. Kokia buvo jų kokybė?

Atrodo, tikrai neblogai skamba, kai klausai įrašus. Darydavo įvairiai. Perdarydavo iš akustinių, patys drožėsi. Ne tik instrumentus gamino – visą garso aparatūrą, pavyzdžiui kolonėles.

Dar vienas įdomus dalykas – labai gražūs grupių pavadinimai. Pavyzdžiui, jaunų vyrukų grupė pasivadina „Gintarėliais“ arba „Kertukais“, merginų grupė – „Eglutėmis“. Iš kur tokie mažybiniai pavadinimai? Koks tai buvo laikas?

Romantinis laikas. Aš į tai žvelgiu kaip į lietuvybės tęstinumą, nes čia labai daug romantizmo ir kartu lietuviškumo.

Bet kodėl taip mažybiškai?

Lietuviai visada labai mėgo mažybinius vardus. Rokas, folkloras visiškai tam neprieštarauja. Neatsitiktinai grupės perkurdavo ir atlikdavo lietuvių liaudies dainas. Manau, rokas, kaip išraiškos priemonė, neprieštarauja prigimtinei kultūrai. Tai toks tęstinumas, nauja forma.

Grupių buvo labai daug. Daugelis mini „Kertukus“ Kaune, „Gintarėlius“ – Vilniuje. Ar buvo didelių atradimų ir jums? Ar sužinojote grupių, kurios buvo visai negirdėtos, bet tikrai labai geros?

Kaip ir sakiau, kai augau, tų grupių išvis nebuvau girdėjęs, visos grupės man buvo atradimas.

Bet „Hiperbolę“ girdėjote?

„Hiperbolę“ – taip, o visos kitos buvo atradimas. Kai šnekiesi su žmogumi, jis pasakoja, tu vienaip matai. Tačiau, kai klausai įrašus, susidaro dar kitoks įspūdis: groja gana gerai, idėjos gražios, net nesitiki... Labiausiai gaila, kad tie žmonės tuo metu neturėjo galimybės įsirašyti. Jei būtų įsirašę geresnėse studijose, tai būtų dar kitaip. Yra labai gražių tų pačių „Aitvarų“ dainų, bet jos visos koncertinės, nėra studijose darytų įrašų.

O jums pačiam kokia grupė paliko didžiausią įspūdį?

Sunkus klausimas. Labai subjektyviai žiūriu, nes aš vis tiek muzikantas.

Tas ir įdomiausia.

Man atradimas buvo Arvydas Makauskas ir jo grupė. Tai tikras fenomenas. Jie iš to paties rajono, kaip ir aš, iš Antakalnio. Ir netgi toje pačioje mokykloje mokėsi. Aš nieko nežinojau, nors jie nuo 1972 m. grojo eksperimentinę, avangardinę muziką.

Jūs 1972 m. tik gimėte, todėl negalėjote žinoti.

Galėtų būti kokia nors legenda, juk toje pačioje mokykloje mokėsi, bet nieko nebuvo girdėti.

Kaip jums atrodo, kas atsitiko? Kodėl tos grupės dingo be pėdsakų? Gerai, įrašų nėra, bet turėjo likti bent pasakojimai?

Buvo spragos tarp kartų. Praktiškai ir dabar tas pats yra. Dažnai ateina jaunimas, kuris nebesidomi, kas vyksta, nėra tęstinumo ir perimamumo iš kartos į kartą. Kiekviena karta ateina, kažką bando savo daryti ir nesimoko iš ankstesnės kartos. Gal ta ankstesnė karta neturėjo mokinių...

Stasys Daugirdas dar bando tuos plyšius užpildyti (buvo tokia grupė „Gėlių vaikai“), dirba pedagoginį darbą, išauklėjo daug gitaristų. Tačiau labai keistas valstybinis, sistemos požiūris. Rokas niekada nebuvo laikomas rimta veikla, nebuvo manoma, kad tai menas, kažkas, kas verta dėmesio. Tai – tik saviveikla.

Vadinasi, sovietmečiu buvo geriau? Man buvo baisiai juokinga skaityti, kad kai kurios roko grupės buvo filharmonijos kolektyvai, filharmonija net finansuodavo jas.

Tai irgi keistas paradoksas. Sovietmečiu kai kurie roko kolektyvai sugebėjo tapti filharmonijos kolektyvais. Buvo „Saulės laikrodis“ ir net „Hiperbolė“.

Miko Suraučiaus grupė...

Tai irgi paradoksas.

Rokas, protestuojantis prieš sistemą, buvo sistemos remiamas.

Yra blogų dalykų, yra ir gerų. Visi kolektyvai, kurie norėjo groti legaliau, turėjo dalyvauti peržiūrose. Tai buvo blogai, nes reikėjo groti privalomą programą, kuri buvo ideologijos dalis (rusiški, sovietinių kompozitorių kūriniai). Tačiau buvo galima šiek tiek atlikti ir savos kūrybos dainų. Vis dėlto pats faktas, kad peržiūros vykdavo kasmet, rodo judėjimą. Jos sutraukdavo nemažai žmonių – būdavo pilni Sporto rūmai. Dabar viskas galima, viskas leistina, bet nėra kur labai pasireikšti.

Ar jūs įsivaizduojate roką, remiamą valstybės? Ar tai būtų normalu?

Žinoma, tai maištas ir t. t. Bet dar yra menas, kuris gali būti įdomus ir konkurencingas netgi tarptautiniu lygiu. Lietuvoje žmonės turi labai daug gerų idėjų, tik dažniausiai tos idėjos neįgyvendinamos. Nesakau, kad turi būti remiamas rokas – turi būti remiamos geros idėjos.

Dažniausiai tų gerų idėjų ir turi maištautojai. Tiems, kurie maištauja, labiausiai skauda. Norint tas idėjas gerai įgyvendinti, trūksta palaikymo: žmonės negali padaryti gerų įrašų, gal negerai juos pateikia, dažnai niekas netransliuoja, niekam neįdomu, nes tai „ne formatas“. Viskas yra mentaliteto klausimas.

Ar toks požiūris ir yra viena iš priežasčių, kad toks didelis roko srautas vėliau tarsi susiaurėja? Man atrodo, N.Birulis jūsų knygoje yra pasakęs, kad šiandien roką klauso tik seni roko muzikantai, o V. Kernagis teigia, kad Lietuva – puiki popkultūros šalis. Kodėl, Rokai, jūsų manymu, taip atsitiko, kad mes turime labai didelį popsrautą, o rokas susiaurėjo ir išseko?

Galima kaltinti, jog sistema nesuinteresuota, kad žmonės išlaisvėtų. Rokas – tai priemonė, kuri truputį išlaisvina. Tapę per laisvi, žmonės tampa pavojingi. Ir neatsirado valstybiniu lygmeniu žmonių, kurie jį apgintų.

Juk ir 7-ajame ar 8-ajame dešimtmetyje rokas gimė iš muzikantų, žmonių iniciatyvos, ne iš sistemos. Jei rokas yra socialinis protestas, šiandieninė socialinė sistema suteikia pagrindą protestuoti. Kodėl ta banga šiandien iš apačios nekyla?

Mes nežinome, gal ir kyla. Yra alternatyvių grupių, rūsiuose groja. Labai sunku spręsti. Kai buvau jaunas, girdėdavau, kaip vyresni šnekėdavo, kad niekas nevyksta. Kaip nevyksta? Mes grojame! Tačiau dabar nėra galimybių, niekas rimtai nesidomi, žmonės nežinodami daro dideles išvadas. Bet kad rokas susiaurėjo – tai faktas. Apskritai vyrauja bendra tendencija, kad Lietuva tampa vis provincialesnė.

Ar galėtumėte paminėti kažką iš šiandien grojančių grupių?

Jaunimo grupė „Kojelė“ yra nebloga. Yra ir daugiau jaunų grupių...Roko samprata Lietuvoje irgi išsikreipusi. Čia irgi taip sėkmingai daug kas „darbavosi“. Labai paviršutiniškai viskas nuvažiavę, suvokiama formos, o ne turinio prasme. Tarkim, jiems atrodo, kad mes „Skylė“ ne roko muziką grojame. Stereotipiškai galvojama, kad rokas aršus, visi turi būti juodai apsirengę. Toks požiūris demonstruojamas netgi roko festivaliuose ir jis nėra man priimtinas. Aš nemanau, kad tai rokas.

Muzikologų komisija, skyrusi jums Kompozitorių sąjungos premiją, teigia, kad atlikote labai didelį darbą. Net jūs save knygoje vadinate archeologu sanitaru, nes atlikote patį juodžiausią ir sunkiausią darbą. Dabar, po jūsų parašytos roko istorijos, galima rašyti daug knygų.

Teisinga pastaba. Tas darbas, kad ir kaip romantiškai atrodo, labai juodas ir nemalonus. Nemalonus, nes vienas interviu atima daug laiko: man reikėjo maždaug savaitės, kad viską iššifruočiau, suderinčiau ir sutvarkyčiau. Tai nėra pagrindinis darbas, tai pomėgis ir matau jame prasmę: yra knyga, galima atsispirti, naujų darbų padaryti, daug informacijos, faktų, pavardžių. Tačiau su idealizmu toli nenuvažiuosi.

Pasiskaičiau trumpas, knygoje esančias biografijas. Labai keisti žmonių likimai – nedaugelis savo gyvenimą susiejo su muzika. Tai buvo tarsi jaunystės šėlsmas, o paskui – kokios nors bendrovės direktorius, mokslas, verslas, dar kažkas. Kodėl, jūsų nuomone, taip atsitiko?

Sunku pasakyti, kiekvienas turi savo likimą. Dauguma turi tikrai gerą darbą, padarė karjerą, nes tie, kurie grojo roką, buvo intelektualiausia visuomenės dalis, mokėsi aukštosiose mokyklose. Jie buvo susižavėję roko muzika, kažką darė, o paskui nuėjo kitu keliu. Vis dėlto vertybių pagrindas, padėtas jaunystėje, paliko savo pėdsaką, o tie žmonės vis tiek kitokie negu pilka masė. Jie neprarado idealizmo, jų vertybių pagrindas yra stipresnis.

Kokį atsakymą jūs gavote į savo nuolat užduodamą klausimą, kas yra rokas? Gyvenimo būdas ar muzikos stilius?

Be abejo, tai gyvenimo būdas, filosofija, tikėjimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"