TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Radvila Našlaitėlis nepatikėjo, kad Ieva nuskynė bananą

2015 12 27 6:00
"Stebėtina, kaip XVI amžiaus pabaigoje žmogus turėjo tokį kritinį mąstymą, jog galėjo abejoti daug kuo. Todėl šis dienoraštis vertas skaitymo ir analizavimo", - sakė istorikė Milda Kvizikevičiūtė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vienas garsiausių keliautojų visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje buvo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616). Savo įspūdžius jis išguldė knygoje „Mikalojaus Kristupo Radvilos, Šviesiausiojo pono, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, Šidloveco ir Myro grafo ir t.t Kelionė į Jeruzalę“. 

Deja, knygos originalas nėra išlikęs. Tačiau vėlesni leidimai bei vertimai supažindina su tuo, ką šis pagarsėjęs XVI amžiaus Europos keliautojas patyrė svečiose šalyse. Vilniaus universiteto doktorantė Milda Kvizikevičiūtė, tyrinėjusi Europos bastūnu praminto didiko užrašus, savo pastebėjimais neseniai pasidalijo su Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje gausiai susirinkusiais klausytojais.

Į kelionę Radvila Našlaitėlis iš Nesvyžiaus išsiruošė 1582 metais, kai jam buvo 33-eji. Kelyje užtruko dvejus metus, aplankė dalį Europos, Kretą, Kiprą, pabuvojo trijuose kontinentuose aplink Viduržiemio jūrą – Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose.

Istorikė padarė išvadą, kad Radvila Našlaitėlis nebuvo naivus stebėtojas. Kitų kraštų žmonių pasakojimus jis vertino kritiškai, lygino su savo turimomis žiniomis, bandė paaiškinti pastebėtus reiškinius. Žinių jis turėjo nemažai. Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus buvo baigęs protestantiškas Vokietijos švietimo įstaigas, sukaupęs didelę biblioteką.

Domėjosi papročiais

Daug dėmesio keliautojas skyrė kitų kraštų papročių aprašymui. Ką nors pirkdamas patenkindavo skaitytojo smalsumą, pasakydavo, kiek tai maždaug kainuotų kokiais nors LDK gyventojams pažįstamais pinigais – savaip mokėjo konvertuoti valiutą. „Palygindavo ir kitose šalyse sutiktų pareigūnų pareigas, pavyzdžiui, pasakydavo, kad tai būtų mūsų vaivados atitikmuo“, – pasakojo istorikė.

Skaitytojams Radvila Našlaitėlis pateikė ir religinių pastebėjimų, pavyzdžiui, kad stačiatikių, graikų ortodoksų ir mūsų kunigų aprangos yra tokios pačios. Arabų puldinėjimų žiaurumą keliautojas lygino su kazokų žiaurumu – plėšia, grobia, be to, jiems nesvarbu, ar laimi, ar pralaimi, žino, kad vėliau vis tiek atsigriebs.

Kairėje - 1601 metais lotynų kalba išleistos "Kelionės į Šventąją žemę" viršelis. Dešinėje - 1628 metų Krokuvoje lenkų kalba išleistų užrašų viršelis.

Tikslus ir be Google'o

Išvydęs nematytus augalus ar gyvūnus keliautojas mėgo juos palyginti su savo kraštų flora ir fauna. Pasak istorikės, Radvilai Našlaitėliui begemotai priminė mūsų taurus. „Bandžiau ieškoti to amžiaus piešinių, smalsu buvo, kaip tada vaizduoti begemotai ir taurai, – pasakojo M. Kvizikevičiūtė. – Kadangi begemotas be kailio, o tauras lyg ir su kailiu, kyla klausimas, ar jis iš tikrųjų matė begemotą. Radvila Nalaitėlis, išvydęs strutį, savo užrašuose teigia, jog šie paukščiai bėga greičiau už mūsų elnius. Bandžiau ieškoti informacijos, koks jų išvystomas greitis. Google'as man sakė, kad abu bėga panašiu greičiu – apie 70 km per valandą. Žinant, kad tuo metu nebuvo Google'o, keliautojas buvo pakankamai tikslus, detalus.“

Ką Rojuje valgė Ieva ir Adomas?

Radvila Našlaitėlis daug dėmesio skyrė bananui – yra didžiulė pastraipa, kur jis dalijasi potyriais, kaip pirmą kartą valgė šį vaisių. „Jo išvaizdą lygina su mūsų agurko, skonį – su prinokusia kriauše. Dar jis rašo, kad dviejų bananų ir duonos riekės užtenka žmogui pasisotinti, – pasakojo M. Kvizikevičiūtė. – Vietiniai krikščionys teigė, kad Adomas ir Ieva Rojuje valgė ne obuolį, o bananą. Šiuo klausimu Radvila Našlaitėlis savo knygoje išvystė diskusiją. Jis pateikė savo kontrargumentus, kodėl taip negalėjo būti. Vienas iš vietinių krikščionių argumentų – Šv. Jeronimas nežinojo, kaip išversti žodį „mauza“, todėl jį pavadino „medžio vaisiumi“. Našlaitėlio manymu, sunkiai tikėtina, kad Šv. Jeronimas nebūtų sugebėjęs to išversti, nes jis išvertė Įstatymo knygas.“

Vietiniai krikščionys bananą sureikšmina: jie sako, kad perpjovus jį viduje matosi raidė T – kryžiaus simbolis. Radvila Našlaitėlis tame nematė nieko simboliško, pasak jo, tas pats matosi ir perpjovus agurką.

Dar vietiniai krikščionys atpkreipia dėmesį į tai, kad bananų lapai labai dideli, todėl jais buvo galima gerai prisidengti nuogus kūnus. Tačiau Našlaitėlis atrėžė, jog Biblijoje aiškiai pasakyta, kad prisidengta buvo figų lapais. „Šį disputą galima laikyti pavykusiu, nes daugumą kitų disputų keliautojas užbaigdavo ne argumentais, o tiesiog numodavęs ranka ir tardavęs „nesąmonė, to negali būti“, – teigė M. Kvizikevičiūtė. – Pavyzdžiui, Našlaitėlis pastebi, kad Beatliejų, kitas šventas vietas musulmonai pripažįsta, tačiau jie netiki, kad Kristus buvo nukryžiuotas. Musulmonai aiškina, kad čia buvo pakištas kitas žmogus, nes Dievo sūnus būtų išsisukęs nuo nukryžiavimo. Našlaitėlis atrėžė – „tai yra pasaka“ ir į ginčus nesivėlė.“

Radvila Našlaitėlis savo užrašuose teigė, kad "saugiau plaukti, o ne sausuma keliauti".

Nepasitiki musulmonais

Daug dėmesio keliautojas skyrė krikščionims ir musulmonams, kurie vadinami įvairiai – mahometonais, barbarais, pagonimis. „Musulmonų terminas, rodos, iki XVII amžiaus pabaigos apskritai nevartojamas, – sakė pranešėja. – Reikia pastebėti, kad į šiuos reiškinius keliautojas žiūri ką tik atsivertusio krikščionio akimis. O tokie naujai atsivertę būna uolesni tikintys. Aprašydamas vietinius Radvila Našlaitėlis pastebi, kad turkai daugeliu atvejų išlaiko „dorovinį gailestingumą“ – nepalieka krikščionio nelaimėje, tačiau dažnai bando juos apgauti. Pasak keliautojo, tai vyksta įvairiausiais būdais. Jis aprašo vieną epizodą prie Saliamono šventyklos. Tuo metu buvo išleistas įstatymas, kad į ją draudžiama įeiti krikščioniui. Radvila Našlaitėlis su savo palyda stovėjo prie vartų ir žiūrėjo, kaip atrodo kiemas, aplinka. Juos pamatę vietiniai ėmė kviesti į vidų. Radvila Našlaitėlis daro išvadą (matyt, jau turėjo patirties), kad tikriausiai taip vilioja turėdami tikslą paskui nubausti ir išsiprašyti piniginės kompensacijos už taisyklių nesilaikymą.“

Prieš išvykdamas iš Jeruzalės Radvila Našlaitėlis, norėdamas būti saugus nesaugiose žemėse, susirado vietinį gidą, iš anksto suderėjo atlyginimo sumą. Tačiau kelyje tas gidas pareiškė, kad reikia daugiau pinigų, nes antraip jis toliau nelydės. Po derybų vis dėlto teko primokėti. Iš kelionės užrašų, pasak istorikės, matyti, kad krikščionys ir musulmonai vieni kitiems nejautė didelės pagarbos. Pasak istorikės, juntama, jog Radvila Našlaitėlis šiek tiek su panieka žvelgė į lankomus kraštus.

Kruopščiai pasiruošė kelionei

Tais laikais jėzuitai vykdė daug misijų ir bandė musulmonus atversti į krikščionybę. Tačiau jiems nelabai sekėsi – buvo daug atvirkštinių atvejų, kai katalikų kunigai atsiversdavo į islamą. Savo knygoje autorius aprašė situaciją, kai katalikų kunigas, laikydamas mišias suprato, kad jam reikia atsiversti į islamą. Keliautojas daro išvadą, kad tik vienas Dievas žino, kas tuo metu dėjosi jo širdyje. Kitą dieną, pasak Našlaitėlio, atsivertusiam kunigui surengtos apipjaustymo apeigos, jis buvo gražiai išpuoštas. Tačiau, koks tolimesnis jo likimas – nežinoma. „Tokie atsivertėliai musulmoniškuose kraštuose nebuvo labai vertinami“, – teigė keliautojas.

Pasak M. Kvizikevičiūtės, Radvila Našlaitėlis nebuvo turistas ar piligrimas, jis buvo mokslininkas. Tai jis demonstruoja nuo pirmų puslapių, kur aprašo, kaip ruošėsi kelionei. Našlaitėlis rašo, kad yra du galimi maršrutai – jūrinis ir sausumos kelias. Planuodamas kelionę domėjosi, kaip yra saugiau, pasirinko kelionę vandeniu. Daugelyje vietų autorius prasitaria „apie tai nerašysiu, kadangi apie tai jau daug yra rašyta“.

„Vadinasi, planuodamas kelionę jis daug skaitė, domėjosi. Išvykdamas jau turėjo nemažą žinių apie tą kraštą bagažą, žinojo, ko reikia tikėtis, ką verta pamatyti, ko ieškoti, ką reikia parsivežti, – teigė pranešėja. – Savo užrašuose Radvila Našlaitėlis demonstruoja apsiskaitymą, cituoja Antikos istorikus, pamini, kaip jie rašė apie tuos kraštus. Akivaizdu, kad jis neblogai išmanė klimatą, pavyzdžiui, rašo, kad šiaurinio Kipro klimatas yra vėsesnis nei pietinio, todėl skiriasi augalija.“

Istorikė pastebi, kad keliautojas mėgo eksperimentuoti. „Jis rašo, kad Jordano upės vanduo yra labai švarus ir geras, nesurūgsta: „Aš tai žinau, nes esu jo parsivežęs“, – pasakojo M. Kvizikevičiūtė. Iš to dar galima daryti išvadą, kad apie kelionę rašė jau grįžęs, o ne kelionės metu.

Mumijų parvežti nepavyko

Dar įdomu, kad Radvila Našlaitėlis bandė į Europą iš Egipto parsivežti mumijų. To dar niekam nebuvo pavykę pargabenti.“Laivai nenorėjo mumijų priimti, buvo manoma, kad jos užkeiktos, kad vežant jas būtinai atsitiks kas nors blogo. Našlaitėlis savo mumijas slėpė, – pasakojo pranešėja. – Tačiau kilo audra. Laive buvo kunigas, Našlaitėlis jam prisipažino, kad vežasi mumijas. Kai kunigas paklausė, kokiu tikslu reikia rizikuoti ir vežtis užkeiktą daiktą, Našlaitėlis atsakė, kad vežasi mokslo ir medicinos tikslais. Vis dėlto mumijas teko išmesti.“

Dažnai kelionės metu Našlaitėlis neminėdavo, kas jis toks. „Buvo sutikęs žmonių, kurie yra lankęsi LDK, tačiau nusprendė jiems geriau neprisistatyti. Manė, kad tada sklis gandas, jog jis turtingas, o tada didesnė tikimybė, jog ilgame kelyje jį bandys apiplėšti. Keliautojas baiminosi, kad bus bandoma pasinaudoti jo statusu“, – pasakojo istorikė.

Istorikė pastebi, kad kartais Radvila Našlaitėlis aprašo dalykus, kurių kelionėje jis nematė, pavyzdžiui, netiksliai aprašo chameleoną. „Kyla klausimas, kodėl. Gal jam kažkada buvo padariusi įspūdį apie chameleoną perskaityta informacija. Ir gal buvo tikras, jog skaitantys to chameleono bus nematę, – daro išvadą M. Kvizikevičiūtė. – Apskritai keliautojas buvo labai smalsus. Pavyzdžiui, klausinėjo vietinių, ar tikrai Mahometo karstas kabo ore. Stebėtina, kaip XVI amžiaus pabaigoje žmogus turėjo tokį kritinį mąstymą, jog galėjo daug kuo, kas buvo lyg ir priimta laikyti tiesa, abejoti. Todėl šis dienoraštis vertas skaitymo ir analizavimo.“ Radvilos Našlaitėjo kelionės po Šventąją Žemę užrašai buvo išleisti dar jam gyvam esant – 1601 metais.

Į klausimą iš salės, ar tiesa, kad, kaip kuždasi kai kurie istorikai, kad Radvila Našlaitėlis galėjo būti Barboros Radvilaitės sūnus, M. Kvizikevičiūtė atsakė, šiuo klausimu negalinti nieko pakomentuoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"