TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Raganų teismus importavome iš Europos

2010 11 02 0:00
Raganų įvaizdis gana platus - nuo gundančios gražuolės iki baisuoklės raganos. Taip jos buvo pavaizduotos 1947 metų žurnale "Weird Tales". Labai populiarus siaubo ir fantastinių istorijų žurnalas JAV buvo leidžiamas nuo 1923 iki 1954 metų.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Su raganomis visi esame susidūrę nuo mažų dienų. Jų pilna pasakose, padavimuose. Tikėjimas jų egzistavimu toks gajus, kad daugelio šalių teisynuose raganavimas net buvo laikomas kriminaliniu nusikaltimu. Tačiau, pasak istorikės Giedrės Sabaitytės, didžiausią nuostabą kelia tai, kad raganų teismų pasitaiko ir mūsų dienomis. Vienas pastarųjų - pernai įvykęs Londone.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto istorikė doktorantė G.Sabaitytė, parašiusi disertaciją apie raganas ("Raganų tapimas "užribio žmonėmis" Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje"), teigia, kad raganų teismų procesų medžiaga atskleidžia, kaip tuometinėje visuomenėje dėl savo keistumo ar neįprastų gebėjimų tam tikri žmonės būdavo išstumiami iš bendruomenės, kaip jie atsidurdavo už vadinamosios normaliosios visuomenės ribų.

Istorikė domėjosi teismų procesais LDK teritorijoje nuo XVI iki XVIII amžiaus (mūsų krašte šis fenomenas pasireiškė šimtmečiu vėliau nei Vakarų Europoje).

Kerėjimo, magijos, okultizmo praktika nuo seno būdinga įvairioms kultūroms, tradicijos gyvuoja net šiandien, o šiuolaikinės raganos gana drąsiai skelbiasi.

Raganų teismų procesai Vakarų Europoje prasidėjo XV amžiuje ir truko iki XVIII amžiaus. "Pasak kai kurių tyrėjų, viskas gimė Pietų Prancūzijoje, pradėjus kovoti su erezija, - sakė G.Sabaitytė. - Eretikai buvo kaltinami dėl to, kad jie atsisako Dievo, kad kelia puotas su velniu, niekina krikščionių tikėjimą. Šie elementai persimetė ir į pirmąsias raganų bylas."

Pasak G.Sabaitytės, Lietuvoje visa teismų medžiaga neišlikusi, kol kas anksčiausia mažutė užuomina apie raganų teismus - 1543 metų įrašas Kauno vaito knygoje: "Francas skundėsi, kad į jo namus atėjęs kalvis Petras draskė skutelius ir nežinia ką kalbėjo. Skundžiantysis manė, kad tokiu būdu norėta pakenkti jo namams."

Raganysčių "vadovėlis"

Pasak istorikės, raganų teismai - tai kaip tam tikra mada, importuota pas mus iš Vakarų. "Ją atsivežė pirkliai, kaip pati mobiliausia visuomenės grupė", - sakė ji. Ypač sparčiai raganų teismų procesai ėmė sklisti po Europą 1487 metais dominikonų inkvizitoriams išleidus knygą "Raganų kūjis". Šis vadovėlis, instruktuojantis, kaip atpažinti raganas ir kaip jas bausti, tapo to meto skaitomiausia knyga. "Knygoje buvo nurodyti raganų gebėjimai (esą jos gali pakenkti vaisingumui, susargdinti, atimti vyro gabėjimą patenkinti moterį ir kt.), kartu pateikta instrukcija, kaip atpažinti raganą. Pagrindiniai jų bruožai, pasak autorių, ženklai ant kūno - apgamai, o tardymo metu badant adatomis aptinkamos skausmui nejautrios vietos (buvo manoma, kad toje vietoje velnias padėjęs antspaudą), - pasakojo G.Sabaitytė. - Lietuvos teismo bylose taip pat yra įrašų apie budelio rastą nejautrią vietą ant kaltinamosios kūno. Ir tai jau tapdavo įrodymu. Dar viena žymė - pamėlynavusios kojos. Manau, kad jos tokią spalvą įgaudavo po kankinimų. Knyga neatsirado tuščioje vietoje, tai nebuvo autorių fantazija, ji atspindėjo jau susiformavusį požiūrį į kitokius bendruomenės narius, turinčius kažkokių nesuprantamų galių. Kadangi 1440 metais Johanno Gutenbergo jau buvo išrasta pirmoji knygų spausdinimo mašina, knyga gana greitai pasklido po Europą. Į LDK "Raganų kūjis" lenkų kalba atkeliavo 1614 metais. Vieno turtingo Kauno miestiečio turto surašyme 1629 metais buvo užregistruotos trys knygos (tuo metu knyga buvo didelė turtinė vertybė) - lotynų kalbos vadovėlis, liaudies medicinos vadovėlis ir "Raganų kūjis".

Kriminalinis nusikaltimas

Tačiau, pasak istorikės, klaidinga manyti, kad raganų teismai susiję vien su inkvizicija. "Ispanija, Italija garsėjo savo inkvizitoriais, tačiau raganų teismų šiuose kraštuose beveik nebuvo, išskyrus baskų kraštą, - pasakojo G.Sabaitytė. - Keisčiausia, kad raganavimu dažniausiai kaltino ne dvasininkai, o pasauliečiai. Bažnyčia į tai beveik nesikišo. Raganavimas buvo laikomas kriminaliniu nusikaltimu, jis buvo įrašytas į teisės aktus. Trečiajame Lietuvos Statute (1588 m.) raganystė šalia tokių nusikaltimų, kaip vagystė, ginkluotas apiplėšimas, moters išprievartavimas, namo padegimas, taip pat įvardyta kaip nusikaltimas, dėl kurio reikia kelti bylą."

Perskaičiusi daugybę raganavimo bylų, istorikė išsiaiškino, kad LDK laikotarpiu ieškovų raganų teismuose daugumą sudarė bajorai - beveik 47 proc., antroje vietoje valstiečiai - 38,41 proc., trečioje - miestiečiai (13,41 proc.). Dvasininkai sudarė tik 1,22 proc. kaltintojų. Raganavimu LDK teritorijoje dažniausiai būdavo apkaltinami valstiečiai - jie sudarė 83,77 procento. Tokia dėmė krisdavo ir ant 9,06 proc. miestiečių bei 7,17 proc. bajorų. Moterys buvo įtaresnės - jos sudarė 85 proc. ieškovų tokiuose teismuose, vyrai - tik 15 procentų.

Raganavimu dailioji lytis taip pat dažniau kaltinta nei vyrai. "Pagal LDK išlikusias bylas suskaičiavau, kad maždaug du trečdaliai tokių bylų buvo iškelta moterims, trečdalis vyrams", - sakė G.Sabaitytė.

Pavojinga žolininkystė

Nuo seno visuomenėje būdavo žmonių, turinčių tam tikrų gebėjimų gydyti žolelėmis. Bendruomenė juos žinodavo, kartais kreipdavosi pagalbos. Kol žiniuonės sugebėdavo padėti, jos būdavo toleruojamos, tačiau jei tik atsitikdavo kokia nors nelaimė, ieškant kaltųjų visada būdavo atsigręžiama į jas.

"Pavyzdžiui, vienoje byloje Kauno amatininkas Kubilius įtaria, kad jam yra pakenkusi gerai mieste žinoma žolininkė. Pagal teismo medžiagą paaiškėja, kad jis pas ją gydėsi jau ne kartą, bet į teismą kreipėsi tik tada, kai gydymas nebepadėjo, - pasakojo istorikė. - Mano manymu, taip dažniausiai nutikdavo lėtinių ligų atveju. Tais laikais jos atrodydavo keistos. Ligos, kurių būdavo jau neįmanoma išgydyti, būdavo priskiriamos raganų kerams. Kai moterį apkaltindavo, ji prisipažindavo gydžiusi žolėmis. Tada jai pareikšdavo neįgyvendinamą reikalavimą - bausmės išvengs tik tuo atveju, jei kaltintoją išgydys. Nepavykus laukdavo griežta bausmė. Tačiau ir pats XVII amžiaus vaistinių inventorius labai įdomus. Mūsų akimis žiūrint, mažai kuo skiriasi nuo raganų preparatų: mumijos milteliai, pakaruoklio nagai ir kitos egzotiškos sudedamosios dalys."

Istorikė įsitikinusi, kad žemas to meto medicinos lygis, neišmanymas ir žmonių tamsumas lėmė daug to meto raganų bylų. "Ypač tokių bylų padaugėdavo stichinių nelaimių - bado, karo, maro atvejais", - pasakojo G.Sabaitytė.

Buvo ir gana juokingų bylų, pavyzdžiui, vienas vyras apkaltino kaimynę, kad atėjusi į jo kiemą kubile nusiplovė kojas, o po savaitės iš to kubilo atsigėrę arkliai nugaišo. Moteriai teismas baigėsi palyginti gerai, ji surado liudininkų, kurie įrodė, kad ji nėra ragana. Tačiau vis tiek kaimynui turėjo atlyginti žalą dėl kritusių gyvulių."

Viena mergina, sugauta nusikaltimo vietoje, teigusi, kad ji visai nenorėjusi vogti, bet ją pakerėjusi sena ragana - papylusi žarijų ir sakiusi: "Kaip dega šitos žarijos, taip ir tu dek noru vogti." "Kaip baigėsi vagilei, nėra duomenų, tačiau apkaltintoji ragana buvo suimta tardyti", - keisčiausius bylų vingius pasakojo G.Sabaitytė.

Pasiverčia šarkomis

Kaltintojai tikėdavo, kad ragana sudaro sutartį su velniu, kad ji gali skraidyti, vyksta į raganų susirinkimus, naudoja kenkiančius kerus. Nusikaltimo esmę sudarydavo kenkimas aplinkiniams. Apskritai to metu visuomenėje buvo labai įsišaknijęs tikėjimas, jog raganos iš tikrųjų egzistuoja. Neigti tai prilygo nusikaltimui, tai buvo tas pats, kaip neigti Dievą.

"Po tardymų suimtasis dažnai prisipažindavo dėl visko, kuo buvo kaltinamas - ir kad sudaręs sutartį su velniu, ir kad moka šluota skraidyti, kad sugeba kažkuo pasiversti. Lietuvoje dažniausiai minimas gyvūnas, kuriuo neva pasiverčia įtariami raganavimu asmenys, - tai šarkos, - pasakojo G.Sabaitytė. - Yra įdomi istorija apie šeimą, kurios pravardė buvo Šarkos. Byla jos nariams buvo iškelta tada, kai šeimos jauniausias sūnus bendraamžiams pasigyrė, kad jis moka kerėti - vienu prisilietimu užmušti ožiuką. Vaikai susidomėję paprašė įrodyti. "Raganiukas" pademonstravo. Suprantama, kalbos apie tai greitai pasklido. Kaimo bendruomenė suėmė visą šeimą, sukišo į statinę ir pralaikė joje kelias dienas. Tada pradėjo tardyti. Vienas po kito šeimos nariai prisipažino esantys raganiai, mokantys pasiversti šarkomis, kūną paliekantys namie, o paukščiais išskrendantys į tam tikras raganių susirinkimų vietas. Dažniausiai tokias vietas kaltinamieji nurodydavo prie upių ar pelkėse, kartais minimas Šatrijos kalnas. Beje, daugiausia ir ilgiausiai raganų bylų užfiksuota Žemaitijoje. Šis kraštas pasižymi didesniu konservatyvumu."

Prisipažįsta savo noru po kankinimų

Keisčiausia atrodo tai, kad žmonės, kaltinami neįtikėčiausiais, nebūtais dalykais, pripažindavo savo kaltę. Istorikės nuomone, gal žmogus pats įtikėdavo, kad jis daug ką gali, gal jo tokia fantazija, o gal jis taip ir jausdavosi. Bet dažniausiai tokie prisipažinimai atsirasdavo po kankinimų. Net byloje būdavo užrašom�: "Prisipažino gera valia po kankinimų."

Pasak G.Sabaitytės, labai įdomūs ir liudininkai. "Iš bylų nesuprasi, ar tai, ką jie teigia matę, yra jų fantazija, ar iš tikrųjų kokios nors kaltinamųjų galios būta, - pasakojo ji. - Pavyzdžiui, buvo tokia byla, kur moteris liudijo prieš raganių, kuris esą galėdavo pavartyti akis ir per atstumą išbarstyti malkų krūvą. Dabar neaišku, kas tai - liudininkės fantazija ar kokie nors ypatingi raganiaus gebėjimai. Tam pačiam raganiui buvo išsakyta įvairiausių kaltinimų. Pavyzdžiui, vienas vyras teisme pasakojo norėjęs apkabinti jo žmoną, tačiau raganius pasakęs, kad geriau jis glėbesčiuotų krosnį. Kaltintojas neva net nepamenąs, kaip tarsi apdujęs įlindo į duonkepės krosnies vidų ir ilgai ten prasėdėjo." Dabar galime manyti, kad tokie liudijimai - prieš raganių nusiteikusių asmenų fantazijos, o gal jis iš tikrųjų galėjo turėti kokių nors ypatingų, pavyzdžiui, hipnotizavimo gebėjimų.

Pasak istorikės, neatmestina tikimybė, kad kartais tokiuose teismuose tiesiog būdavo suvedinėjamos sąskaitos su nepatinkančiais žmonėmis, net su giminaičiais. Pavyzdžiui, vykstant teisminiam ginčui dėl palikimo, bylinėjantis dažnai atsiranda ir kaltinimų raganyste: tokiomis galiomis vienas vaikinas apkaltino pamotę, esą ji jam į maistą įdėjusi sudžiūvusią rupūžės odą ir taip prišaukusi virtinę nelaimių.

G.Sabaitytė papasakojo vieną istoriją, kurioje ryškus keršto planas: "Vilniuje buvo byla, kai moteris vyro meilužę apkaltino ne tik paleistuvyste, bet ir raganiškais gebėjimais suvilioti. Atsirado net liudininkų, galėjusių tai paliudyti. Deja, nėra duomenų, kuo ši byla pasibaigė." Pasak istorikės, užsitęsęs kaimynų konfliktas irgi dažnai išsirutuliodavo į raganavimo bylą.

Neaiški kilmė

Nors raganių vyrų buvo mažiau, tačiau jie visada susilaukdavo daug griežtesnės bausmės. Griežčiausia bausmė - mirtis, beveik šimtu procentų - sudeginimas ant laužo. "Moterims dažnai skirdavo viešą atgailą - bažnyčioje turėdavo atgailauti išsitiesusios kryžiumi, jos būdavo išplakamos, būdavo liepiama nupirkti bažnyčios žvakėms kažkiek svarų vaško ir pan. Radau penkias bylas, kai moterys buvo išteisintos, - pasakojo pašnekovė. - Sunkesnė bausmė - tremtis iš kaimo bendruomenės. Tokius asmenis lydėdavo tam tikras gėdos ženklas, nepasitikėjimas. Antrą kartą apkaltinus jau būdavo skiriama griežtesnė bausmė. Atvykus į kitą kaimą ramiai gyventi irgi nebūdavo įmanoma. Apskritai to meto bendruomenės įtartinai žiūrėdavo į tuos asmenis, apie kuriuos nebuvo nieko žinoma. Pavyzdžiui, Alytaus mieste buvo teisiama moteris vien už tai, kad ji yra neaiškios kilmės, kad atsiradusi nežinia iš kur, niekas apie ją nieko nežino, nepažįsta jos giminaičių. Vien tai jau būdavo įtartina."

Pasak G.Sabaitytės, labai dažnai LDK teismuose pasitaikydavo bylų, kai jos atidedamos tolesniam svarstymui, o kaip procesas baigėsi, duomenų jau nėra.

Meilės kerai

Pasitaikydavo atvejų, kai būdavo teisiami asmenys, bandę ką nors priversti pamilti kitą žmogų. "Pavyzdžiui, 1587 metais Ukmergės teisme buvo teisiama pas žydą Mejerą tarnavusi mergina Agota Jurėnaitė, dėl kurios meilės kerų supleškėjo dvarininko tvartas, - pasakojo G.Sabaitytė. - Byloje buvo rašoma, kad "mergina buvusi tylaus būdo, darbšti, tik staiga atsirado joje meiliškų pretenzijų. Ji jas nukreipė į Žardeckio tarną Igną Bielanį. Bielanis, matyt, nesidalijo su ja tokiais troškimais. Įsitikinusi, kad savo jėgomis prisivilioti Bielanio nesugebės, nuėjo ji prašyti patarimo pas kažkokią Lukšienę. Už nedidelį atlyginimą Lukšienė jai nurodė išeitį: reikia nudobti juodą katiną, nupjauti jo keturias kojas ir užkasti jas prie Bielanio namo durų. Užkasant reikia ištarti: "Kaip to katino kojos nešiojo jį pas pateles, taip tu, Ignai, ateik pas mane." Ji užkasė katino kojas prie Žardeckio arklidžių, nes jos mylimasis jokio namo neturėjo, o nakvojo pono arklidėse. Liūdnas sutapimas - po kelių savaičių tose arklidėse kilo gaisras. Pradėjus aiškintis, kas dėl to gali būti kaltas, kažkas prisiminė matęs tą merginą kažką kasant prie arklidžių. Pasirausęs prie sudegusių arklidžių bajoras rado pakastas katino kojas. Su tokiais įrodymais Ukmergės teisme A.Jurėnaitei buvo iškelta byla. Teismas merginą pasmerkė mirti ant laužo."

Pasak istorikės, dėl meilės kerų retai kada būdavo taip griežtai baudžiama, nebent jie sukeldavo grandinę nelaimių arba buvo susiję su įtakingu, kilmingu asmeniu.

G.Sabaitytė archyvuose rado gana liūdną bylą: maršalka įtarė, kad jį kažkas bandė pakerėti, nes jis prarado ramybę, tapo melancholiškas. "Teismas ėmė aiškintis, kas jam taip galėjo pakenkti. Visas aiškinimasis prasidėjo nuo apkalbų - pasirodo, kažkas matė, kaip popo žmona su kita bajore kažkur svečiuose kažką pilstė iš stiklinės į stiklinę, o pilstydamos nesuprantamai murmėjo, - pasakojo istorikė. -Apklausiama bajorė iš pradžių viską neigė, vėliau prisipažino, kad popienė jos paprašiusi padėti suvilioti maršalką, padaryti taip, kad jis paliktų savo sužadėtinę. Dėl to abi atliko tam tikras kerėjimo apeigas. Teismas mirties bausme nubaudė ir būrusią bajorę ir meilės troškusią popienę."

Šmeižto bylos

XVIII amžiaus pabaigoje vietomis susikeičia ieškovai ir atsakovai - padaugėja atvejų, kai žmogus, apkaltintas raganavimu, kreipiasi į teismą dėl šmeižto. Pasak G.Sabaitytės, paneigti tokius kaltinimus būdavo svarbu, nes pagal įsigalėjusią nuo seno tradiciją dėmė uždėdavo ženklą visam gyvenimui, vien nuo tokio kaltinimo žmogus galėdavęs labai nukentėti. Būti pavadintam ragana ar raganiumi tais laikais buvo labai pavojinga. Užtekdavo įvykti kokiai nors nelaimei, ir visa kaltė būdavo suverčiama tokiam asmeniui.

"Pavyzdžiui, Žagarės dvaro teismo knygose radau užrašyta, kad pinigine bauda buvo nubaustas žmogus, pradėjęs kalbas, kaltinančias kitą asmenį raganavimu", - pasakojo istorikė.

Raganų medžioklė šiais laikais

Nors, atrodo, šiais laikais raganų medžioklė jau neegzistuoja, tačiau yra šalių, kur raganų teismai - dar realybė. "Tokių atvejų pasitaiko kai kuriose Afrikos šalyse (Ganoje, Siera Leonėje, Kenijoje, Tanzanijoje, Gambijoje), - pasakojo G.Sabaitytė. - Net Saudo Arabijoje šiais laikais už raganavimą yra baudžiama mirties bausme. Visai neseniai girdėjome apie Libano televizijos laidų vedėjo bylą. Žinomas kerėtojas, pranašaujantis, buriantis ekrane libanietis atvyko į Saudo Arabiją demonstruoti savo sugebėjimų, tačiau buvo suimtas, dabar laukia teismo. BBC neseniai rodė reportažą apie vaikus Konge, kurie benamiais tapo apkaltinus juos raganiais. Dažniausiai taip pasielgia į šeimą atėjusios pamotės. Esą turintys blogas, "nužiūrinčias" akis turi būti išvaromi iš šeimos."

Raganomis susidomėjusiai istorikei įsiminė pernai televizijos kanalus apskriejęs reportažas, pasakojantis, kad Gambijos prezidento iniciatyva buvo suimta ir įkalinta apie tūkstantis raganavimu kaltinamų asmenų, kurie paskui buvo "gydomi" - girdomi haliucinogeniniais skysčiais. "Kenijoje neseniai grupė vyrų apkaltino vieną moterį raganavimu, esą ji kažkokių burtų galia atėmė iš jų penius. Įpykę vyrai jos vos nesudegino gyvos. Laimei, jų peniai kažkaip vėl ataugo. Labai juokingas atvejis. Tačiau tokių burtų galia buvo įsitikinęs ne kažkoks vienas, o grupė vyrų", - stebėjosi G.Sabaitytė.

Tokie kaltinimai, pasak pašnekovės, ir šiais laikais dažniausiai krinta ant žmogaus, kuris jau buvo kažkuo įtartinas, bendruomenė juo nebepasitiki. Dažnai tai reiškiasi kaip minios linčas.

"Raganų medžioklės tradicijos neapsiriboja Afrika, jos persimetė ir į Europą. Prieš keletą metų Londone penkerių metų mergaitei buvo išbadytos akys apkaltinus ją turint "blogas akis" ir esant ragana", - kraupius šių dienų faktus pasakojo istorikė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"