TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Rainių tragedijos 75-mečiui. Ištrauka iš knygos „Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu“

2016 06 23 12:00
Rainių miškelyje nužudytų Telšių politinių kalinių bendras kapas Telšių katalikų kapinėse. wikipedia.org; lž archyvo; genocid.lt, LCVA nuotraukos

Radijas pratrūko: „RAINIŲ TRAGEDIJA. Tie nekrikštai žydai NKGB-istai, nukankino telšiškius žiauriau nei Kristų Jeruzalėj ‒ tai P. Raslan, N. Dušanskij, D. Švarcman, M. Gutman ir dar vienas kitas rusas: M. Čvanov, Pašnin, bet viską organizavo ir įvykdė vyriausias Telšių NKGB'istas Peisach Raslan (net lietuvį P. Raslaną įvardijo kaip žydą). Jis yra ieškomas, greit bus surastas ir nubaustas su kitais bendrais, organizavusiais trėmimus ir žudynes. Lietuviai, talkinkit vokiečiams nusikaltėlių žydų gaudynėse“.

Kapitonas Juozas neskubėjo išvykti iš gimtinės, turėjo radiją, gavo laikraščius ir žurnalus, netgi vokiškus, noriai bendravo su kaimynais aptarinėjant Rainių tragediją, nes ją komentavo ne tik vietiniai laikraščiai, žurnalai, bet ir vokiškieji su gausiomis šių baisybių iliustracijomis, netgi spalvotomis.

Pas kapitoną Juozą iš Kauno atvyko jo bendražygis karininkas su lengvąja mašinėle Opel, sukėlusia mums susidomėjimą. Mes matėm vokiečių karininkus skubant į Rytus opeliais ir kitokiomis mašinėlėmis, bet mūsiškiai tokia prabanga naudojosi nedaugelis.

‒ Mes išvykstame į Telšius ir apylinkes ištyrinėti šio, precedento pasaulyje neturinčio, nusikaltimo, nes vėliau galim prarasti liudytojus, patyrusius šias baisybes. Aš nežinau, koks daiktas tas precedentas, bet šį žodį įsimenu, gal pravers ‒ nustebinsiu savo klasiokus.

Kapitonas Juozas išlipa iš opelio ties Telšių kalėjimu ir pridurmu susiduria su pusnuogiu ištatuiruota krūtine (erelis neša moterį. Ant dešinės rankos ‒ „nezabudu matj rodnuju„ – neužmiršiu savo gimdytojos) blatnojo pozoj tupinčiu rusu. Kapitono ausį užgauna iš jo krūtinės sklindanti nelygu daina ar rauda;

Memorialinė lenta ant koplyčios sienos

Vypjem za tiech, kto zvierinymi tropami (išgerkim už tuos, kurie pabėgę iš katorgos, žvėrių takais nugalėjo tundrą)

Tundru izmieril v biegach…<...>

Kto niebojalsia pred nagluju svarju (Tie, nepabūgę rūstiesiems šėtonams į akis tiesą išrėžt)

Gorkuju pravdu skazatj

‒ Kas jūs, iš kur, kad tokias melodijas išdainuojate?‒ pasiteirauja tatuiruotąjį kapitonas.

‒ O pone, aš iš niekur, jei norite, iš tundros, iš rusiško GULAG'o, o ir iš šitos temnicos, o ir iš dangaus jis parodo pirštu į viršų. Išmatavau tundrą žvėrių takais, miegojau jų irštvose. Išsiveržiau iš rusiškos teritorijos. Pagavo pas jus, tie patys NKVD'istai, ir atsidūriau štai šioj temnicoj (rodo pirštu į kalėjimo pastatą). Iš dangaus, todėl kad aš čia, o ne su tais, kuriuos „naglaja svarj„ neįtikėtinai žiauriai išsityčiodami nužudė. Turėjau būti su jais, tik katorgininko patirtis ir sėkmė išgelbėjo.

‒ Tai mums labai įdomu, mes ieškome tokių žmonių kurie, kaip jūs dainavote, „gorkuju pravdu„ mums išsakytų apie paskutiniąsias žudynes, kurias surengė „naglaja svarj„. Pirmiausia mums įdomu būtų išgirsti, kas per darinys ar reiškinys jūsų išdainuotas naujadaras „naglaja svarj„?

‒ Tai tik mano, katorgininko, išmąstytas paaiškinimas, bet jei judu mane pavadinote Žmogumi (šio įvardinimo aš seniai negirdėjau), tad paklausykite:

‒ Kai sueina draugėn arba susipriešina tokios valstybinės ar nacionalinės ambicijos, kaip ‒ „staršyj brat„, „velykij ruskij narod„, „Dievo išrinktoji tauta ‒ žydai“, „grynosios arijų rasės“ tauta – vokiečiai, ‒ tie jų sugalvoti dariniai – darinėliai vadinasi „naglaja svarj„. Tada prasideda kolizijos, nuo kurių kenčia nekalti paprasti žmonės, o jie už žudynes kankinant, plėšimus, trėmimus ir prievartavimus vieni kitiems kabinėja ordinus, skiria karinius laipsnius, premijas ar net dvarus. Nežinau, ar jūsų kalboj bus koks atitikmuo šiam dariniui ‒ gal šliukas, mutinys? ‒ nežinau, išsiverskit patys.

‒ Kokiame šliuke ar mutinyje jūs pabuvojote čia ‒ Telšiuose, o gal ir Rainiuose? ‒ teiraujasi kapitonas.

‒ Esu karininkas, prisiekęs dar carui. Pergyvenau revoliuciją, praėjau pilietinio karo kelius. Daugiausia iš manęs kaip žmogaus ir karininko atėmė GULAG'as, bet išmokau išgyventi. Tokio išbandymo kaip čia, neteko patirti nei kare, nei gulage, bet patirtis padėjo. Aš kalbu su jumis ir galiu paliudyti tai ko, nei vienas, nei kitas negali, nes jie nebūtyje, o vykdytojai vengs savo nusikaltimo pripažinti net sau patiems. Tad užrašykite, ponai, ir paskelbkit Žmonėms ir ne tik saviems, bet ir Europos, ji tokia nedidelė ir nuolat verda kaip katilas. Gal išgirs, gal supras, kad žmonės skirti pagarbiam gyvenimui, bet ne žudynėm.

‒ Karas stuktelėjo. Visi čekistai sunerimo. Dalis jūsiškių, kolaboravusių su čekistais, išsilakstė, liko vienas ‒ kitas.

Didžiausią mano pyktį sukėlė gydytojas M. Gutman. Davęs Hipokrato priesaiką, turėtų padėti žmonėms, atrakinti kameras – ir eikit su Dievu. Kur tau, jis, išrinktosios tautos sūnus, darinyje su didžiąja rusų liaudimi ir jūsų kolaborantais stengėsi kartu su operatyvininku N. Dušanskij iš to pačio lizdo, mus sunaikinti, nors tada nei vieno rusų kareivio mieste jau nebuvo.

1941 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. Rainių miškelyje nukankintų Telšių kalėjimo politinių kalinių kūnai. Fotografjos iš LCVA

Jie lakstė kalėjimo koridoriais ‒ aimanavo, kad pro šalį praėjo kariuomenės daliniai nekreipdami dėmesio į jų reikalavimus paimti kalinius juos likviduoti ar evakuoti. Kareiviai nuvijo juos velniop iš gatvės, nekreipdami dėmesio į jų čekistines uniformas, nužygiavo tolyn.

Kažkokia formuotė M. Gutman-N. Dušanskij tandemui pakluso. Ši formuotė ir perėmė kalėjimą ir pradėjo ruoštis likviduoti kalinius, pagal M. Gutman‒N. Dušanskij sumanymą. Nesupratau, iš kur atsirado dar viena formuotė, net su tankais ir su Telšių vyriausiu čekistu, bei su jo vietiniu „pasobniku„. Jie perėmė iš pirmųjų šį procesą į savo rankas.

‒ Iš kur viską sužinojai, juk buvai uždarytas kameroj?‒ pasiteiravo kapitonas.

‒ Pirmiausia M. Gutman‒N. Dušanskij to neslėpė, bet vykdė savo sumanymą triukšmingai, rusų kalba man paprasta buvo tai suprasti, nes tokia situacija man buvo ne pirmoji. Antra ‒ kalėjimo sienos turi ausis, per kurias girdi tik patyrę „zekai“, nuo jų tokių veiksmų nenuslėpsi.

Kalinius pradėjo rūšiuoti ‒ vėlgi vertėjavo M. Gutman, nes rusai negalėjo susikalbėti su kaliniais ‒ lietuviais. Čia pat sukinėjosi ir N. Dušanskij, kol jį pakvietė pas viršininkus. Greit į ten buvo pakviestas ir M. Gutman. Išgirdau tarpusavyje besikalbančius sargybinius, kad M. Gutman‒N. Dušanskij tandemui viršininkai pavedė sudaryti scenarijų, kokį – sužinojau tik vėliau. Vietoj tų dviejų atėjo Vaitkus ‒ kalėjimo „zamnač„. Jis baigė rūšiavimą atskirdamas „baltunov ot našich„ (politinius nuo kriminalistų) ir pradėjo šaukti po vieną, iš atskirtųjų į komisiją.

Mes iš savo kameros aiškiai girdėjome pavardes, nors lauke gaudė motorai, o prižiūrėtojų patalpoj nuolat kildavo dejonės, tai mane nervino, nes tokia situacija atrodė nesuprantama, net grėsminga.

Staiga atsidarė mūsų kameros durys ir Vaitkus ištarė mano pavardę ir standartinį „s vieščiami vychodi„(su daiktais išeik) aš net sutrikau. Nenorėjau išeiti, bet sargybiniai sugriebė ir ištraukė iš kameros, o Vaitkus pavymui mestelėjo: išsiaiškinsi su savo tardytoju Nachman Dušanskij. Pajutau šito klastūno kerštą už nuolat jo vedžiojimą už nosies per tardymus. Kareivis-čekistas sargybinis laiptais žemyn mane nuvedė į prižiūrėtojų patalpą, kurioje už stalo, apkrauto bylomis, sėdėjo penkiese: keturi čekistai ir vienas civilis. Pirmiausia vyriausias čekistas patikslino mano pavardę ir pridūrė:

‒ „Etomu tože VMN„(vysšaja miera nakazanija).( šitam taip pat aukščiausia bausmė) Aš įsiutau:

– „Ja vor v zakone Gardej, a vy kto takije? So mnoj tak ne šutiat„, ‒ išrėkiau. (Aš Rusijos tikrasis vagis Gardej, kas jūs tokie? Su manimi taip juokauti nevalia.)

Čekistams padarė įspūdį, civilis mirksėjo, nesuprasdamas, ką tai reiškia.

‒ Prieš jus SSRS 8‒osios armijos ir NKGB Telšių apskrities skyriaus atstovo specialioji komisija, aš, Petras Raslanas, pirmininkas, tai nuo Telšių skyriaus, kaip ir mano zamas ‒ Ždanov. Nuo armijos politinio skyriaus‒ drg. Kampanijec. Nuo Kretingos skyriaus ‒ Jarmalajev. Domas Rocius LSSR AT prezidiumo pirmininko pavaduotojas.

‒ Ši komisija tau ir skiria VMN.

Iškart griebė surišti man rankas – išsisukau. Norėjo pažaboti ‒ išsisukau. Čekistams buvo netikėta, matyt, kiti nesipriešino, ir jie be vargo atlikdavo savo juodą darbą. Mane gerokai apkūlė ‒ surišo, pažabojo. Dviese nutempė į dengtą sunkvežimį ir įmetė ant kitų sukrautų anksčiau.

Tuoj pat sunkvežimiai pajudėjo. Paskutinis į maišą ‒ pirmas iš maišo. Mėtė mus iš mašinos tarsi kokius maišus ant žemės. Kareiviai ėmė už parankių ir vedė miškan. Rikiavo ir nurodinėjo M. Gutman‒ N. Dušanskij tandemas. Štai kokį scenarijų paruošė šie čekistai ‒ entuziastai.

Miško laukymėj kūrenosi laužas, matyt apšvietimui, nors laukymės pakraštyje pupsėjo motoriukas, šalia kurio elektros lempučių akimis mirksėjo skirstomasis skydas, bet elektrinio apšvietimo nebuvo. Kiek toliau kūrenosi geležinė kolonėlė iš kurios veržėsi garas. Šalia jos kūrenosi ugnis po didžiuliu katilu, nuo kurio sklido viliojantis kopūstų kvapas, erzinantis mūsų alkanas jusles. Apmetęs akimis aplinką, supratau, kad mus ‒ surištom rankom ir pažabotus čekistai kopūstais nemaitins.

Tai pavojaus ženklai, plintantys nuo įkaitusių pavojingų įrenginių. Visuomet tarp pirštų turėjau ir turiu „britvutę“, mūsų luomo būtiną reliktą.

Kol prieblanda, šalia stovinčiam nupjoviau rankų raištį, jis mano „britvute“ nupjovė mano. Tuo tarpu darbavosi M. Gutman‒N. Dušanskij tandemas, įgyvendindami iš anksto sukurtą scenarijų.

Dabar supratau, kokia pragariška išmonė gimė šių išgamų maumenyse. Jiems talkino jau atvykę visi specialiosios komisijos nariai ir Vaitkus su jais. Jie toliau nuo mūsų būrio į priekį išvedė vienuolika pasmerktųjų ir kiekvieną iš jų apstoję po tris (du iš priekio vienas iš užpakalio) traukė pasmerktiesiems iš burnų liežuvius, juos pjaustė, spardė į tarpkojus batais, pjaustė lyties organus ir kimšo į burnas, durtuvais badė akis, šautuvų buožėmis traiškė kaukoles.

Rainių koplyčia žudynių kankiniams atminti

M. Gutman‒N. Dušanskij tandemas darė pirmieji, kitiems nurodydami sekti juos. Kankiniai raitėsi, klykė priešmirtinėse agonijose, bet budeliai šaltakraujiškai tęsė kruvinąją orgiją. Nors tuo metu gaudė tankų ir sunkvežimių varikliai, bet kankinių priešmirtinis klyksmas mus metė iš vietos tarsi spyruoklė.

Visi puolė bėgti. Budeliai sutartinai ėmė šaudyti į kalinius, dalį nukaudami, kitus sužeisdami.

Staigiu judesiu britvute brūkštelėjau per akis už manęs atsiradusiam kareiviui.

Šis sukliko, griebėsi už akių, išmesdamas iš rankų ginklą tiesiog man.

Iššoviau. Jo viršutinis apdaras atiteko man.

Visi budeliai ir kiti čekistai, šaudantys į bėgančius bei daužantys buožėmis, badantys durklais likusius vietoj kalinius, buvo taip užimti savo pragarišku amatu, kad nematė, kaip aš, užsimetęs milinę ir užsidėjęs kareivišką kepurę, tapau kareiviu.

Dabar laukiau geresnės progos pasitraukti, jei atpažins ‒ pasipriešinti, nes buvau su ginklu ir netrukdomas galėjau sekti „nagloj svarji„ nesuvokiamą, sadistinių aistrų siautulį, išliejamą ant negalinčių pasipriešinti, beginklių, nekaltų civilių gyventojų.

Visi likę gyvi (gal pusšimtis) kalinių, per tą „Valpurgės valandą“ buvo negrįžtamai sužaloti, kai kuriuos tampė priešmirtinės konvulsijos, kiti klykė nepakeliamuose skausmuose, kai kurie alsiai vaitojo.

Budeliai neskubėdami, su pasigėrėjimu darbavosi: P. Raslanas su D. Rociumi, pasinešę klykiantįjį arčiau veikiančios dinamo mašinos, kankino elektra, kol šis nutildavo.

Vaitkus kalė vinis į galvas, kol išsitaškydavo smegenys,

M. Gutman ir N. Dušanskij, pasinešę nelaimėlį iki kopūstų katilo, murkdė jame, lupo nušutusią odą nuo jų rankų tarsi pirštines.

Tačiau vien tuo jie nesitenkino ‒ N. Dušanskij durklu badė akis ir kruvinais nagais plėšė vyrams mašnas ištraukdamas kiaušinius pridurdamas:

‒ Išnaikinsime kapitalistinę veislę, kad daugiau nesidaugintų,‒ kartodamas po kiekvieno atlikto veiksmo. Jis turėjo, net savo sadistinę ‒ čekisto filosofiją. M. Gutman lancetu pjaustė nelaimėliams paslėpsniuose plyšius ir kimšo jų rankas iki riešo į juos; prie šio darbo jam talkino J. Minkevičius.

‒ Jūs paminėjot naują pavardę, iš kur ją žinote? ‒ pasiteiravo kapitonas Juozas.

‒ Tai operatyvininkas‒čekistas, jis mane iššnipinėjo ir suėmė,‒ su nuoskauda atsakė Gordėj.

‒ Panašius ar net skausmingesnius kankinimo veiksmus ‒ lupo skalpus ir nugarose rėžė diržus, pjaustė ausis, pjaustė liežuvius per pus ir pervėrę abi dalis viela rišo už pakaušio,‒ vykdė Kompanijec, jam talkino Ždanov ir Jermalajev. Buvo ir daugiau budelių iš kariškių ir kalėjimo prižiūrėtojų, bet aš jų nepažinojau, todėl jų specialiai nestebėjau, nors jų veiksmai buvo pagal scenarijų ‒ panašūs.

‒ Kas užtikrino šio pragaro apsaugą ir bendrą tvarką, ‒ pasiteiravo kapitonas Juozas.

‒ Majore Doncovai, duok kareivių nešti lavonus į duobes, ‒ reikalavo budeliai karininko, kad atimtų jiems iš po kojų trukdančius visiškai sumaitotus kūnus.

‒ Matyt, jis buvo šio dalinio vyriausias.

Aušra rijo dengiančią prieblandą, už miško šviesėjo. Prabilo vokiečių artilerija. Neramu pasidarė ne tik man, kad šviesa mano priešas, bet ir čekistams, jie paskubomis sumetė visus nukankintus, ar net nebaigtus kankinti į duobes. Sargybas nuėmė ir suvarė kareivius užkasti ir užmaskuoti duobes. Budeliai plovė kruvinus nagus, keitė kruvinus rūbus.

Aš pasislėpiau po skarota egle. Praeidami kareiviai manęs nepastebėjo, nes jiems rūpėjo kanonada ir kuo greičiau nutolti nuo jos.

Pirmiausia budeliai, paskui ir kareiviai sulipo į sunkvežimius ir dingo iš nusikaltimo vietos įsitikinę, kad neliko liudininkų.

Vėl likau tarp Žemės ir Dangaus. Su rusiško kareivio miline, kepure ir ginklu, o vokiečiai čia pat, bet iki jų dar ir rusai.

‒ Ką daryti, kaip išgyventi? ‒ svarsčiau tarp skarotų eglės šakų stengdamasis rasti geriausią išeitį.

Nutariau palaukti, jei ši slėptuvė išgelbėjo nuo šio čekistinio pragaro, išgelbės ir nuo fronto siautulio.

Pradundėjo frontas. Pakabinau kareiviškus daiktus eglėn, valstiečiai supratingi, radę rūbą ir ginklą priglobs, tokie daiktai jiems naudingi.

Kaime nesuprato, nei kas aš, nei iš kur, bet pavalgydino, mat kamerose tarp jūsiškių pramokau kalbos.

Tačiau likau pakibęs tarp dangaus ir žemės. Mano asmens bylą, kaip nužudyto, išsivežė komisija, kalėjime jos nėra. Manęs kalėjime taipgi nėra, kaip ir tų, su kuriais buvau kamerose, vieni žuvo, kiti nežinia kur dingo.

Mano gimtinė toli už fronto, nėra ko paklausti, nėra kam paliudyti. Esu bedokumentis, bevardis vabalėlis „bez bumažki ty bukaška ‒ tolko s bumaškoj ‒ čelovek„. Štai kas esu, bet tai jūsų nedomina, tai mano bėda ir iš jos išsisuksiu.

‒ Kraujo ištroškę buvo ne tik neseniai, nekaltais kankiniais užpildę Rainių miško duobes „svarj„ iš aktyviųjų žydų, tingiųjų rusų, žiauriųjų azijiečių ir su jais kolaboravusių lietuvių. Tuoj pat po persiritusio fronto, pasirodė „SS viršžmogiai“. Jie pastebėjo šalia duobių išguldytus kankinių kūnus. Tą situaciją jie panaudojo kaip čekistų jiems siųstą dovaną. „Nachtigall komandos“ iškvietė žurnalistus ‒ fotografus, kitus propagandistus, surado vietinius savo satelitus – kolaborantus (kolaborantų randa bet kokie atėjūnai) ir vietoj nusiritusios į Rytus „raudonosios svarj„ atsirado „rudoji svarj„, suvertusi čekistinių žudynių Rainiuose kaltę Telšių žydų bendruomenei.

Knygą galima perskaityti adresu http://www.llks.lt/knygos/Girdzijauskas-Dialogai%20su%20Viespaciu%20ir.pdf

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"