TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė ir jos globotinis

2015 01 09 6:00
Šventadieniniai kursai Puziniškyje 1918 m. Bitė - paskutinėje eilėje su baltu šaliu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų nuotraukos

Poeto, literatūros tyrinėtojo Petro Palilionio skaitytinė drama „Metai Tamsčiuko atokaitoj“, paties autoriaus žodžiais tariant, yra apie „rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje“.

Kodėl apie dramą „Metai Tamsčiuko atokaitoj“ rašau į „Lietuvos žinias“? Todėl, kad G. Petkevičaitė-Bitė buvo viena pirmųjų „Lietuvos žinių“ bendradarbių, 1909-1913 metais laikraščio redaktorė, kol šį atsakingą jos darbą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Bitės gyvenimas Vilniuje buvo prasmingas, kūrybingas ir įdomus, ji rašė daug publicistikos straipsnių, domėjosi daile, mokslu, literatūra, visur suspėjo dalyvauti, artimai bendravo su inteligentija. Į sostinę iš Puziniškio ji buvo atsivežusi ir savo globotinius: du brolio vaikus ir Antaną Kasperavičių. Tačiau rašytojos Vilniaus laikotarpis – atskira, plati tema. O dabar metas kalbėti apie naująją P. Palilionio knygą „Metai Tamsčiuko atokaitoj“.

Rodos, jau parašytos apie G. Petkevičaitę monografijos, išleisti raštai, išspausdinta korespondencija, o vis dėlto net ir mūsų dienomis randasi įdomių, naujų dalykų, atveriančių netikėtų spalvų žymiosios Bitės portretui, taip pat supažindina su beveik nežinomu asmeniu - A. Kasperavičiumi. Į P. Palilionio rankas netikėtai pateko trisdešimt A. Kasperavičiaus laiškų, rašytų savo globėjai Bitei. Laiškai galėjo ir pražūti, jeigu nebūtų rasti dramos autoriaus gimtojo Pabuojų kaimo (Pasvalio r.) griaunamoje kaimynų sodyboje.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Vilniaus „Lietuvos žinių“ darbuotoja (apie 1909 m.).

P. Palilionis, be abejo, nuo paauglystės žinojo apie G. Petkevičaitę, skaitė jos kūrybą, gerbė jos darbus, tačiau, gavęs į rankas laiškų aukso gyslą, jis ištyrinėjo ir panaudojo įvairius archyvus, leidinius, rinkinius, šiai intriguojančiai dramai surinko daug papildomos medžiagos.

Mylinti motina ir geras sūnus

G. Petkevičaitės-Bitės asmenybė ir gyvenimas visuomenei yra gerai žinomas. O jos augintinį A. Kasperavičių, kuris, anot autoriaus, „istorijos užkulisiuose įstrigusi asmenybė (...)", P. Palilionis taip apibūdina: "Mažametis, visiškų varguolių vaikas, mirtina tuberkulioze sirgęs našlaitis, pasiaukojamai globotas garsiosios rašytojos, dėl įgimtų gabumų tapo veikliu pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikų agronomu, pedagogu, muziejininku, visuomenės veikėju.“ Mažąjį trejų metų našlaitį Antaniuką iš varganos trobelės parvežė Bitės tėvas gydytojas Leonas Petkevičius ir atidavė dukrai „už augintinį“.

Šiandien galėtume svarstyti, kodėl A. Kasperavičius, tarpukario metais turėjęs gana įspūdingą biografiją, liko beveik nežinomas, o jeigu ir žinomas, tai tik kaip žmogus, kurį užaugino G. Petkevičaitė. Juk jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, kaip būrio vadas 1923 metais dalyvavo Klaipėdos sukilime, daug metų dirbo Panevėžio gimnazijos mokytoju, inspektoriumi. A. Kasperavičius kūrė Panevėžio kraštotyros muziejų, rinko eksponatus, kelerius metus buvo jo direktorius. Daug darbų jaunasis Antanas atliko visuomeniniais pagrindais, nors turėjo šeimą, kurią reikėjo išlaikyti, o lėšų nuolat trūko. Sovietiniais metais į užmarštį A. Kasperavičių tikriausiai „pastūmėjo“ du dalykai: pirmasis, kad vokiečių okupacijos metais jis buvo paskirtas Panevėžio burmistro pavaduotoju, o antrasis – 1944 metais su šeima emigravo į Vakarus, gyveno JAV.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su visais savo globotiniais. Iš kairės: Bernardas Bučas, Leonas Petkevičius, Antanas Kasperavičius, Bronius Petkevičius, Konstancija Brazytė (vėliau A. Kasperavičiaus žmona). Panevėžys, 1920 m. gegužės 9 d.

Jau subrendęs žmogus, einantis gana svarbias pareigas, jis rūpinosi rašytoja G. Petkevičaite, jai pagelbėdavo įvairiuose reikaluose, gerbė ją ir mylėjo, švelniai vadino Mylima panyte arba Tamsčiuku. Jųdviejų santykiai susiklostė kaip mylinčios motinos ir gero sūnaus. Juk kažin ar mažasis Antanas, likęs be tėvų, būtų išsikapstęs iš sunkių ligų, bado ir vargo, jeigu ne G. Petkevičaitė, ir, žinoma, nebūtų baigęs mokslų, įgijęs profesijos, jeigu ne globėjos absoliuti pagalba, lėšos, rūpestis, meilė.

Tik du dramos veikėjai

Tačiau grįžkime prie P. Palilionio skaitytinės dramos, kurią, kaip išsiduoda autorius, rašęs 1999-2014 metais – ilgoka laiko atkarpa... Vėliau pats prisipažino, kad ilgai nerado rakto, kokia forma tuos rastus A. Kasperavičiaus laiškus pateikti, kaip susieti su Bitės gyvenimu, kaip sudominti tingią skaityti mūsų visuomenę. Tad nuo pat pradžių autorius kuria intrigą, išduoda paslaptį, kodėl žanras esąs „skaitytinė drama“, nes įvardija tik du veikėjus: Autorių, kuris yra ir Antaniukas, ir Antanas, bei Aktorę – ji ir Bitė, ir Tamsčiukas. Beje, dar yra Tolstančio aido dejonė ir Neįkyrūs buitiniai triukšmai. P. Palilionis pradeda vynioti kamuolį, kaitinti skaitytojo vaizduotę: vėlyvą vakarą telefonu Autorius kviečia pažįstamą Aktorę, norėdamas jai padaryti staigmeną, parodyti A. Kasperavičiaus laiškus, suformuoti jų reikšmę: „Autorius: "Aš kalbu apie tikrą, nenuvalkiotą (...) meilę. Kalbu apie tokį glaudų kasdieninį ryšį, kad jis kartais tvirtesnis už kraujo, prigimtinį. Toks ryšys siejo rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir jos augintinį Antaną Kasperavičių. Žmogų, kurį bajoraitė laikė savo sūnumi...“."

Vaikystė, kokios nenorėjo prisiminti

Petras Palilionis. Metai Tamsčiuko atokaitoj, skaitytinė drama, Kaunas, leidykla „Naujasis lankas“, 2014.

Po intriguojančio Autoriaus ir Aktorės pokalbio – prologo eina pirmoji dramos dalis, pavadinta „Pirmiausia buvo duona“. Bitė Puziniškio dvarelyje vėlyvo rudens vakarą skaito iš Panevėžio gautą Antano "gromatėlę". „Auksinis žmogus, tas mano augintinis, tas mano vargelis... Jeigu ne jis, kas gi kitas taip patikimai, taip sumaniai tvarkytų mano ūkio, mano veiklos reikalus? Turi gerą galvą, bet dar geresnę širdį...“ - šiais Autoriaus žodžiais mintija geroji globėja. O A. Kasperavičiaus, tuo metu jau 27-erių jaunikaičio, laiškas su kreipiniu Mylima panyt yra ir apie pinigus, ir apie skolas, ir apie smukusius Lietuvos finansus, ir apie savo varganą vaikystę, kurios nebenori prisiminti, nesutinka, kad Bitė savo rašiniuose viešintų jo gyvenimo smulkmenas. „Neaiškinsiu, dėl kurių motyvų nenoriu, kad viskas būtų taip apnuoginta iš mano gyvenimo, bet tik prašau tamstos savo kūriniuose ir toliau susilaikyti nuo tokių pavyzdžių!“ – laiške Bitei rašo Antanas. G. Petkevičaitės laiškų augintiniui išlikę nedaug, tad Bitė jam atsikerta Autoriaus žodžiais: „Nebesiskaudink! Ir manęs neskaudink. Manai, lengva širdimi aprašinėjau našlaičio vargą? Argi mano vaizdelyje yra tavo vardas? Pavardė? Ne tave, mūsų Lietuvą pavaizdavau! Kad vaikų vaikai žinotų, kaip svetimieji mus klupdė, mindė...“ Taip, varganoje Antano vaikystėje svarbiausia buvo duona, o vėliau vargai užsimiršo, ir žmogus stengėsi nuo jų nutolti...

Sielos artimieji

Antroji dramos dalis – „Svajonių išsipildymas“. Čia Antanas rašo Panevėžio karo komendantui pareiškimą, kad jį "paliuosuotų" iš kariuomenės ir leistų toliau mokytis Dotnuvos žemės ūkio mokykloje. Abu su Bite pasitardami kuria šį dokumentą, prisimena Antano paauglystę, jo vargus, kai Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus vaikinas vienas pasitraukė į Rusijos gilumą su kitais dviem G. Petkevičaitės globotiniais, jos brolio Vladislovo vaikais, kiek jie matė vargo, kaip praleido tuos kelerius metus, kol grįžo Lietuvon. Gražiai tame autentiškame pareiškime rašo Antanas apie savo globėją: „Petkevičaitė (...) augino mane savo vaiko vietoj. Jos troškimas yra irgi, kol ji dar tebėra gyva ir išgali man padėti, mokytis. Nustojęs savo globėjos, nustosiu ir vienintelės paramos gyvenime.“

Trečioji dalis pavadinta „Skardiniai stogai supuvusių rąstų sienomis“. Šioje dalyje vėl kalbasi Autorius ir Aktorė, jie "vynioja" Bitės ir Antano bendravimo, rūpesčių, kasdienybės kamuolį. A. Kasperavičius žino visas savo globėjos finansines, buitines, sveikatos problemas, yra į jas įsigilinęs. Čia ir Bitelės vargai dėl Puziniškio dvarelio, kai norėta ją su augintiniais iš ten išvaryti, ir Gabrielės brolio vaikai, kuriuos ji augina, ir jos pačios sveikata, ūkis. Laiškuose Antanas patarinėja, drąsiai reiškia savo nuomonę, kartais paprieštarauja, nori, kad tik Tamsčiukui viskas klostytųsi kuo lengviau, geriau, teisingiau.

Su mokytojais Karpių dvare. Joniškėlis, 1933 m. rugpjūčio 7 d.

G. Petkevičaitė į Antano nuomonę įsiklauso, jaučia jo tikrą pagalbą, gerus norus, rūpinimąsi. Šioje dalyje yra svarbi autentiška, dokumentinė detalė: G. Petkevičaitė rašė du laiškus savo senam pažįstamam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, kreipdamasi dėl savo augintinio Antano darbo, bijodama, kad jį gali atleisti iš Panevėžio mokytojo pareigų. Tai galėjo būti apie 1936 metus. „Žinau, kad prie visų smūgių, kurių man gyvenimas nepagailėjo, šitoks mano senatvėje būtų veikiausiai nepakeliamas. Auginant tą našlaitį, švietė man aiškiausia viltis, kad auginau tėvynei naudingą, geros valios ir tėvynės labui atsidavusį darbininką“, - laiškas pačiam Respublikos prezidentui ir rašytojos prisipažinimai rodo, koks svarbus buvo Antanas didžiajai mūsų Bitei.

Nebūk šiaudadūšis!

Galop ketvirtoji dramos dalis „Ne tam sau žmogaus vardą įsidėjome“. Čia vėl diskutuoja Autorius ir Aktorė, t. y. jų lūpomis kalba Antanas ir Bitė, cituojami Antano laiškai, minimas valstybės perversmas, vykęs 1926 metų gruodžio 17 dieną, apie jį A. Kasperavičius laiškuose rašo labai atsargiai – juk mokytojas, jeigu kas sužinotų... Viename laiške Antanas atsiprašo, kad Kalėdoms gal neatvažiuosiąs, bet „siunčiu Tamstai savo darbo vyną. Naujiems metams išgerkit už mūsų sveikatą! Tik perspėju, kad stiprus, neapsigaukit!”

Šioje dalyje cituojama nemažai ir Bitės laiškų Antanui. Ji buvo susirgusi, manė jau mirsianti, tad savo augintiniui lyg sūnui rašo laiškus su visokiais nurodymais ir paaiškinimais, nepamiršdama ir dorovinių, moralinių dalykų, ir priesakų Tėvynei, ir prisipažinimų Antanui: „Dar sykį bučiuoju Tau galvelę. Tave visuomet kaip sūnų mylėjusi, baigiu dar prašymu: nebūk šiaudadūšis! Nesirūpink per daug migiu ir jovalu. Ne tam mes sau žmogaus vardą įsidėjome!”

Tačiau tąsyk Bitė dar pasveiko ir gyveno nemažai metų. Ji mirė 1943 metų birželio 14 dieną. A. Kasperavičius, tuomet Panevėžio burmistro pavaduotojas, pasirūpino, kad jo globėja, garsioji Bitė, būtų iškilmingai palydėta į paskutinę kelionę. O pats A. Kasperavičius mirė nesulaukęs senatvės: gimęs 1898 metais, mirė 1963-iaisiais.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Panevėžyje 1937 m.

Jokių žinių apie Antano gyvenimą JAV nerasta, žinoma, kad svetimame krašte dirbęs sodininku – juk buvo agronomas. Nors reikia pažymėti, kad A. Kasperavičius neblogai valdė žodį, tad dar nė dešimties neturinčio Antaniuko vaizdelį apie berželį ir jo „košę“ G. Petkevičaitė išspausdino „Vilniaus žiniose“. Ir vėliau jam nereikėjo ieškoti žodžio kišenėje. O pasitraukęs į Vakarus, dar Vokietijoje 1946-1948 metais su bičiuliu Petru Būtėnu ėmė leisti patriotinį kultūrinį žurnalą „Žingsniai“, jame buvo išspausdinti ir keli globėjos laiškai. Vadinasi, traukdamasis iš Lietuvos drauge su kelioniniu bagažu jis pasiėmė brangiausias relikvijas, tarp kurių buvo ir "Mylimos panytės" laiškų.

Dramą „Metai Tamsčiuko atokaitoj“ tikrai verta perskaityti, nes atpasakoti jos neįmanoma. P. Palilionis sugebėjo jungti kūrinio intrigą, paslaptį, siužetą. Šiuo atveju autentišką medžiagą – A. Kasperavičiaus ir G. Petkevičaitės laiškus bei jų rašytus dokumentus - dramos autorius išmoningai supynė su savo požiūriu, idėjomis, stiliaus vingrybėmis ir minties posūkiais.

O rašyti tokias knygas būtina, kad išsaugotume savo autentiškumą, istoriją ir vertybes. Juoba šiuo atveju, kai randama nepublikuota korespondencija, kultūros tyrinėtojui ir kultūros smalsuoliui - didžiulis lobis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"