TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Raudonas ciklamenas

Profesorius Merkelis Račkauskas. Asmeninio Irenos Bilevičiūtės archyvo nuotraukos

Venclovų namuose-muziejuje prisimintas klasikinės filologijos tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas ir eruditas Merkelis Račkauskas (1885-1968).

Profesorius Peterburge studijavo teisę, 1910 m. baigė Odesos universitetą, klasikinės filologijos specialybę. Mokytojavo Panevėžyje, buvo Mažeikių gimnazijos direktorius, buvo Kauno universiteto dėstytojas, Švietimo ministerijos mokyklų inspektorius. Nuo 1949 m. - Vilniaus universiteto dėstytojas.

1968-ųjų sausio 7-ąją linksmo, nuotaikingo žmogaus gyvenimą nutraukė „Valterio" šūvis į širdį. 83-ejų metų profesorius pakėlė ranką prieš save. Kalbėta, kad M. Račkauskas manė sergąs prostatos vėžiu, todėl išgėręs mėgstamo konjako, išsitraukė ginklą, išmainytą už lašinių paltį iš kažkokio vokiečio ar ruso, ir kuriuo iššaudydavo naujųjų metų naktį. Skrodimas parodė, kad jokio vėžio nėra.

130-osioms gimimo metinėms skirtame renginyje M. Račkauską prisiminė jo vaikaitis poetas Tomas Venclova, senovės graikų kalbos tyrinėtoja bei vertėja doc. Audronė Kudulytė-Kairienė, senosios Lietuvos literatūros ir kultūros istorijos tyrinėtoja, vertėja, pedagogė Eugenija Ulčinaitė, M. Račkausko sekretorė ir padėjėja Irena Bilevičiūtė.

Spausdiname „Mokslo Lietuvoje“ (2013 m. rugpjūčio 1 d. ir rugpjūčio 8 d. numeriuose) skelbtus I. Bilevičiūtės atsiminimus „Raudonas ciklamenas“, kuriais ji dalijosi ir Venclovų namuose-muziejuje vykusiame renginyje.

***

1963 m. metų žiema. Aš – antro kurso studentė, studijuojanti klasikinę filologiją (tai senosios graikų ir lotynų kalbų bei antikinės kultūros studijos) Vilniaus universitete, tą niūrią žiemos dieną stovėjau priglaudusi šąlančią nugarą prie karštos krosnies Klasikinės filologijos katedroje, Pilies skersgatvyje. Ne veltui šią vietą mes vadindavome „antiqua“ (senovė) – net centrinio šildymo neturėjo, todėl anksti rytą būdavo iškūrenamos krosnys. Įėjo profesorius Merkelis Račkauskas ir dėbtelėjo piktomis akimis į mane. Jis nieko man nedėstė, bet šito neaukšto, visada labai tvarkingo dėstytojo griežtumą visi žinojome ir jo bijojome. Piktokai liepė pasitraukti nuo krosnies, esą susirgsianti. Atsakiau, kad aš jau sergu, bet tuojau pasitraukiau. Tada Profesorius paklausė, kuo aš vardu, kelintame kurse ir ar moku skaityti lotyniškai ir graikiškai. Nedrąsiai atsakiau mokanti. Liepė išlinksniuoti ό ά ν θ ρ ω π ο ς (ho ánthropos – gr. žmogus). Pasiklausęs mano linksniavimo, sako:

– Paskambink ryt po pietų man į namus.

Visą parą buvau nelaimingiausia būtybė pasaulyje. Vis galvojau, gal negerai išlinksniavau, gal nereikėjo sakyti, kad būdama antrame kurse jau moku skaityti lotyniškai ir graikiškai. Bet „ryt po pietų“ vis tiek atėjo. Kiek kartų virpančią ranką tiesiau prie telefono ragelio ir vėl atitraukiau. Bet juk turėjau skambinti. Pagaliau paskambinau ir, virpančiu balseliu prisistačiusi, suklusau. Pokalbis buvo trumpas:

– Rytoj šeštą vakare ateik, paskaitysi korektūrą. Mano adresas…

Dar vieną parą neradau sau vietos. Lygiai šeštą vakare tiesiu vėl virpančią ranką, šįkart prie durų skambučio ir vėl atitraukiu. Galiausiai paspaudžiu ir stoviu nei gyva, nei mirusi. Atsidaro durys ir… Profesoriaus akių ir lūpų šypsena, malonūs žodžiai išsklaido mano baimę visam likusiam mūsų bendravimui.

– Irute, kaip džiaugiuosi, kad atėjai.

Tiesdamas man ranką sako:

– Moteris turi pirma ištiesti vyrui ranką.

Aš ir galvoju: „Kokia čia moteris – antrakursė, kaip ji drįstų pirma paduoti ranką Profesoriui?!“

O jis jau bučiuoja man ranką, padeda nusivilkti paltą. Jutau, kad darausi panaši į savo baltai raudonai juostuotą medvilnės palaidinukę. Buvau pakviesta į vieną iš dviejų kambarių. Kai susėdome prie rašomojo stalo, įdėmiai žiūrėdama į Profesorių (kad ko nepražiopsočiau) išgirdau sakant:

– Reikia susitarti dėl darbo. Pasiklausyk ir pasakyk, ar sutinki. Aš išverčiau ir leidžiu Lukrecijaus knygą „Apie daiktų prigimtį“. Viename puslapyje dedamas lotyniškas tekstas hegzametru, kitame puslapyje – taip pat eiliuotas lietuviškas tekstas. Dabar atsiuntė korektūrą. Vienam skaityti ilgai užtruktų. Norėčiau, kad padėtum. Sakei, moki skaityti lotyniškai. Gaila, kad esi tik antrame kurse. Na, gal. Norėjau paklausyti, kaip tavo balsas skamba kita kalba, todėl paprašiau išlinksniuoti graikišką žodį, dar norėjau išgirsti, koks jis, kalbant telefonu, todėl prašiau paskambinti. Nemėgstu gergždžiančių balsų. Tavasis man tiko. Ateisi kasvakar šeštą, tik nevėluok, išskyrus šeštadienį ir sekmadienį. Skaitysi nuo šeštos iki devintos, kas penkiolika minučių bus dešimties minučių pertrauka, kad nepervargtų tavo balsas. Skaitysi lėtai ir aiškiai. Devintą valandą būtinai vakarieniausi su manim. Turiu žmogų, D. Mironą (rodos, Mokslininkų namų komendantas), kuris visada ruošia vakarienę. Vienas niekada nevakarieniauju, pasikviečiu vieną ar du giminaičius arba gerus pažįstamus. Gyveni bendrabutyje? „Taure“? Uždaro 24 valandą? Tau pusvalandžio grįžti užteks, išeisi pusė dvyliktos. Už darbą aš sumokėsiu. Ar sutinki? Dar viena sąlyga – niekada nežiūrėk man į akis.

Ar galėjau nesutikti – tai buvo daugiau negu kuklios studentės svajonės. Pamiršau, kad ir tą lotynišką hegzametrą nelabai moku skaityti.

Taip prasidėjo pats įdomiausias, nuostabiausias ir laimingiausias laikas mano gyvenime.

Nerašiau dienoraščio, todėl tiksliai iš eilės visų vakarų neprisimenu. Pagaliau eilė ne taip jau ir svarbi. Tačiau pirmą ir antrą vakarus prisimenu gerai.

Pirmasis vakaras. Taigi viską išgirdusi, nors ir ne viską supratusi, pvz., kodėl negaliu žiūrėti Profesoriui į akis, paėmiau spausdintus lapus ir nedrąsiai pradėjau skaityti lotyniškai:

Aeneadum genetrix, hominum divumque voluptas,

Alma Venus, caeli subter labentia signa

Quae mare navigerum, quae terras frugiferentis…

(Motin Enėjo gentiẽs, žmonių ir dievų malonume,

laimės lėmėja Venèra! Padangėj slankiųjų žvaigždynų

vaikštai didingai: lankaĩ tu bừrlaivius kẽliančią jūrą…)

Tačiau jau trečios eilutės pabaigą perskaičiau klaidingai. Tada Profesorius prisidėjo ranką prie ausies ir paklausė:

Hegzametro skaitytoja.

– Kaip?

Žinojau, kad Profesoriaus klausa labai gera, todėl dar kartą skaitydama tą eilutę, paskutinį žodį sukirčiavau kitaip. Tada Profesorius šyptelėjo sakydamas:

– A, tu ne tokia kvaila kaip tas Morkus. Aš jo klausiu, o jis vis tiek kartoja taip pat, aš juk nekurčias.

Nežinojau, kokį Morkų turėjo galvoje Profesorius, bet suvokiau pačią svarbiausią skaitymo paslaptį. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių Profesorius dažnokai keldavo ranką prie ausies, bet antrą kartą skaitydavau taisyklingai. Tai buvo puiki hegzametro skaitymo mokykla ir, beje, lotyniškai man sekėsi lengviau negu lietuviškai.

Štai ir praėjo pirmosios penkiolika minučių. Pertrauka. Profesorius prieš mane padėjo išvyniotą šokolado plytelę ir sako:

– Per pertraukas turi nekalbėti ir valgyti šokoladą, kad pailsėtų balsas. Aš tau ką nors papasakosiu.

Visą likusį mūsų „korektūrišką“ laiką labiausiai laukdavau pertraukų, kad galėčiau pasiklausyti tų Profesoriaus pasakojimų. Dabar gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio. Žinoma, buvo malonu ir gardžiuotis šokoladu – argi studentė galėjo šitaip pramogauti iš savo kišenės. Šokoladą valgiau kukliai – plytelės pakakdavo savaitei.

Pasakojo Profesorius apie save: kaip studijavo klasikinę filologiją Odesoje, sakė, kad Karolis Račkauskas-Vairas – jo brolis taip pat vertėjas. Kaune, Fredoje, dabar gyvena jo žmona, bet Profesorius gyvenąs Vilniuje, nes čia dirba. Per paskutinę pertraukėlę Profesorius prakalbo apie meilę ir pagarbą:

– Jei kas kada Tau sakys, kad myli – nesidžiauk, bet jei sakys, kad gerbia – tada gali būti laiminga, nes pagarba vertesnė už meilę.

Taip atėjo ir devintos valandos vakarienė. Nuėjome į kitą kambarį prie padengto stalo. Profesorius man liepė sėsti prieš jį. Įėjo aukštas stambokas pagyvenęs vyras. Buvome supažindinti: žymus gydytojas Napoleonas Indrašius ir aš – Profesoriaus bendradarbė.

– Mes jau pažįstami. Ji – mano pacientė.

Prisimenu – jaučiausi nejaukiai, nes gydytojo nesitikėjau čia sutikti. Profesorius nustebo, tačiau neklausinėjo. Gydytojas buvo pasodintas šalia manęs. Jam tada buvo per penkiasdešimt – pagyvenęs, mano akim žiūrint.

Per visas vakarienes valgiai būdavo kuklūs, o gėrimai – brangūs: benediktinas, konjakas, krupnikas. Geriama labai saikingai. Visi įsipildavo patys, kada ir kiek norėdavo, valgydavo irgi kiek kas norėdavo. Prašymų ir raginimų niekada nebūdavo. Beje, Profesorius visada gerdavo tik „savo“ konjaką – išsitraukdavo plokščią buteliuką iš švarko vidinės kišenės ir įsipildavo.

Kai gydytojas pripylė man taurelę, Profesorius perspėjo turbūt mus abu:

– Jai galima išgerti tik vieną taurelę ir kalbėkit, daktare, apie ką tik norit, tik ne apie ją.

Tą tėvišką globą jutau visą laiką.

Taip maloniai bevakarieniaujant, gydytojas, žvilgtelėjęs į mano rankas, tarė:

– Panele, ant jūsų piršto kuklus žiedelis su stikliuku. Tokioms gražioms rankoms tinka tik žiedas su brangakmeniu. Aš galėčiau tokį padovanoti.

– Ačiū, daktare, bet aš mėgstu žiedelius ir tik su stikliuku.

– Daktare, palikit ją ramybėje. Geriau pasiūlykite kokį visiems tinkantį tostą, – pastebėjo Profesorius.

– Siūlyčiau pakelti taureles už tai, kad visiems mums visur sektūūsi!

Tas žodis „sektūūsi“ (netaisyklingai kirčiuojamas) tapo gydytojo Indrašiaus pravarde. Profesorius nevengdavo pasišaipyti iš savo svečių.

Taip besiklausant įvairių pašnekesių atėjo ir pusė dvylikos. Profesorius atsiprašė gydytojo sakydamas, kad man laikas grįžti į bendrabutį, uždaromą vidurnaktį, ir kad man netektų nakvoti lauke. Palydėjo mane į koridorių, padėjo apsivilkti paltą, pabučiavo į ranką ir išleisdamas pro duris pasakė:

– Iki rytojaus.

Antras vakaras. Nebejutau jokios baimės. Laukiau skaitymo, nes tos knygos, aišku, nebuvau skaičiusi, dar labiau laukiau Profesoriaus pasakojimų ir, žinoma, šokolado taip pat. Buvo smalsu, kuris svečias bus šiandien per vakarienę. Todėl apsivilkau savo vienintelę teatrinę juodą vilnonę suknelę ir išėjau į savo antrąjį darbo, pokalbių ir vaišių vakarą. Deja, per pirmąją pertrauką sulaukiau tokių Profesoriaus žodžių:

– Ateidama pas mane nesipuošk. Mes dirbame, turi būti kukli. Tau labai tinka ta juostuota medvilnės palaidinukė. Ir dar noriu pasakyti, kad aš gimiau per Tris karalius, bet nenešk man jokių dovanų.

Tą vakarą Profesorius pasakojo apie savo mylimą žentą Petriuką, kuris, anot Profesoriaus, pas Marytę ateidavęs tik pro langą. Ne taip, kaip Antanas, kitas žentas. Šis įeidavęs pro duris, ištiesdavęs gėlių puokštę būsimai uošvei, pabučiuodavęs jai ranką ir paklausdavęs, ar galėtų pamatyti jos dukrelę.

– Argi šitaip elgiasi įsimylėjęs vyras? – tebesistebėjo Profesorius.

Išgirdau ir daugiau linksmų istorijų apie žentelį Petriuką – rašytoją Petrą Cvirką.

Per vakarienę buvo profesorius Vytautas Mažiulis. Sėdėjo tyliai, buvo nekalbus, išėjo anksčiau už mane.

Taip tęsėsi malonus mano darbas iki žiemos švenčių, kurios visokį triūsą vertė pamiršti ir siūlė pramogauti.

Po Naujųjų metų pirmam darbo vakarui pasibaigus, Profesorius tarė:

– Norėčiau padovanoti paties anksčiau verstą Erazmo Roterdamiečio knygą „Pagiriamasis žodis kvailybei“.

Atsivertusi perskaičiau dedikaciją. Labai sujaudino dovanota knyga, o ypač dedikacija, nes prisiminiau Profesoriaus žodžius apie meilę ir pagarbą. Padėkojusi nesiryžau pasakyti, kad pagarbos dar nesu spėjusi nusipelnyti.

Artėjant Trims karaliams prislėgė mane nemenkas rūpestis: dovanėlė uždrausta, o tik žodžiu pasveikinti, man atrodė, nemandagu. Ką daryti? Klausiau kambario draugių patarimo. Beje, jos, klasikinės filologijos trečiakursės, prof. M. Račkausko nepažinojo, bet jau nebesijaudindavo, kai kasvakar grįždavau vidurnaktį, nes aš joms viską papasakodavau. Nusprendėme – galima dovanoti tik gėlių. Bet kokių? Nebuvo ir didelio pasirinkimo: sustojau prie ciklamenų vazonėliuose, tačiau kokios spalvos: baltos ar raudonos – kaip būsiu suprasta? Ai, tie prietarai… Kažkoks kipšas mano viduje šyptelėjo, ir aš ištiesiau ranką prie raudonojo ciklameno.

Štai ir Trys karaliai. Vėl sunerimusi lipu laiptais ir tiesiu ranką prie durų skambučio. Vos peržengusi slenkstį tiesiu Profesoriui suvyniotą vazonėlį ir išpyškinu:

– Sveikinu, Profesoriau, su gimimo diena! Čia ne dovana, čia gėlė.

Pastatęs gėlę į šalį, pabučiavęs man ranką, Profesorius tarė:

– Ačiū, Irute, ta gėlė man bus labai brangi.

Aš įėjau į kambarį pirma, o vėliau ir Profesorius su išvyniota gėle.

– Raudonas ciklamenas, – žvilgtelėjo į mane, bet aš jau akeles buvau nuleidusi.

– Kaip man ją prižiūrėti? Ja rūpinsiuosi tik aš pats. Šiandien man septyniasdešimt devyneri, ar aš tau atrodau senas?

– Ne, Profesoriau, Jūs nesenas.

„Septyniasdešimt devyneri – tai begalybė“, – galvojau pati.

– Atsimink visam laikui: senų žmonių nėra, yra tik pagyvenę.

Tą vakarą šį tą sužinojau apie Profesoriaus jausmų pasaulį.

– Ne taip seniai gavau laišką iš savo ankstesnių laikų bičiulės. Ji norėtų susitikti. Paklausyk, ką aš jai parašiau: „Aš jau pagyvenęs ir tu nebe jaunutė ir mūsų meilė jau nebe ta.“

– Žinau, kad negalėsi man atsakyti – esi per jauna, – tęsė Profesorius, – bet kodėl moterys visada nori sugadinti savo pačių gražų jaunystės įvaizdį jas mylėjusių vyrų atmintyje, prašydamos senatvėje vėl susitikti. Niekada to nedaryk. Jei atgyja bičiulystė – pakanka laiškų.

Aš tų žodžių nepamiršau iki šiol. Mane tebežavi vyriškio subtilus sugebėjimas pasakyti tiesą senai, nebemylimai moteriai: „…tu nebe jaunutė ir mūsų meilė jau nebe ta.“

Dar Profesorius pasiguodė, kad per savo gimtadienį sulaukė ir nemalonių sveikinimų: vaikaitis Andrius padovanojo labai nemalonią dovanėlę, aišku, norėdamas tik pajuokauti, o jam buvę labai skaudu. Vėliau, vakarieniaujant, kai Profesorius kalbėjo telefonu, iš paties Andriaus sužinojau, kad jis įteikęs paketėlį, o jo senelis apsidžiaugęs ir labai dėkojęs. Kai išvyniojo, tai įpykęs švystelėjo į kampą. Mat ten buvo M. K. Čiurlionio reprodukcijos. Jaunystėje, pasakojo Andrius Cvirka, senelis buvo labai įsimylėjęs Sofiją Kymantaitę. Ak, tie Cvirkos!

Nuo pagyrimų raudonajam ciklamenui prasidėjo mūsų kito vakaro darbai. Per pirmąją šokolado pertraukėlę, gerokai patylėjęs, Profesorius prabilo:

– Tai buvo taip seniai. Norėjau studijuoti Peterburge, tačiau šaltas ir drėgnas oras kenkė mano sveikatai. Gydytojams patarus ieškoti šiltesnių vietų, išvažiavau į Odesą. Kviečiau, prašiau Sofiją važiuoti drauge, bet ji ištekėjo už to kvailio Čiurlionies, niekada jai to neatleidau.

Toliau pasakojo, kad jam teko dirbti mokyklų inspektoriumi. Kalbėjo apie Julijoną Lindę-Dobilą, tuo metu mokytojavusį Panevėžio gimnazijoje. Sakė, kad tekę vizituoti Panevėžio mergaičių gimnaziją, kurioje mokytojavo Salomėja Nėris.

– Profesoriau, papasakokite apie Salomėją Nėrį, – paprašiau.

Pasigirdo piktokas atsakymas:

– Salomėja Nėris buvo maža, stora, ryža ir šlakuota, ir daugiau niekada apie ją neklausinėk.

Susimąsčiau, kodėl? Taip ir nesužinojau.

Kartą per vakarienę buvau supažindinta ir su antruoju Profesoriaus vaikaičiu Tomu Venclova ir jo žmona, norėjusia Lietuvoje operuotis anginą. Tuo metu jie gyveno Maskvoje. Išsižiojusi klausiausi jų pasakojimų. Labai stebėjausi, kad Maskvoje tebėra kunigaikščių, aišku, slapta jais besivadinančių, pvz., muzikas Volkonskis, tolimojo Bolkonskio (L. Tolstojus „Karas ir taika“) palikuonis, kunigaikštytė Marina Kedrova ir kiti, kurių kultūrinis gyvenimas man kėlė nuostabą. Vėliau Tomo Venclovos teko pasiklausyti dar kartą, buvo labai įdomu.

Per vieną viešnagę gavau dovanų Profesoriaus anksčiau leistą knygą.

Taip tęsėsi mūsų darbas, o raudonasis ciklamenas vis žydėjo rūpestingai prižiūrimas ir kas vakarą išklausantis daugybę pagyrų.

Kartą Profesorius papasakojo apie savo gyvenimą ir darbą užsienyje, o kalbėdamas apie Paryžių vis giliai atsidusdavo. Man buvo taip įdomu, kad užsimiršusi spoksojau į Profesorių… Staiga jis pašoko nuo kėdės, pradėjo vaikščioti po kambarį kalbėdamas:

– Juk sakiau tau į mane nežiūrėti!

Paskui šiek tiek aprimęs, sustojo už mano kėdės ir pasakė:

– Kaip tu nesupranti… Jeigu aš tik būčiau jaunesnis.

Gal po kelių savaičių Profesorius grįžo (kaip man dabar atrodo) prie tos pačios „akių“ temos:

– Norėčiau tavęs paklausti, nors ir žinau, kad dar negalėsi atsakyti – esi per jauna – kuri meilė yra gražesnė, bet ir skausmingesnė: pirmoji ar paskutinioji?

Tada aš lyg pradėjau susigaudyti, bet patikėti buvo sunku. Dabar, mielas Profesoriau, į tą klausimą galėčiau atsakyti štai ką: kol žmogus gyvas, jis negali žinoti, kuri meilė yra paskutinioji. Pakanka, kad mes visą gyvenimą prisimename savo pirmąją meilę, o ypač tuos, kuriems mes buvome pirmoji meilė.

Per vieną pertraukėlę buvau perspėta niekada nepriimti jokių kvietimų kur nors susitikti su bet kuriuo Profesoriaus svečiu. Per tas vakarienes beveik visada būdavau vienintelė moteris. Tik kartą buvo atėjusi duktė Marija Račkauskaitė-Cvirkienė. Tada ji daugiau klausėsi, nei kalbėjo, tačiau apskritai skambindavo dažnai net mums dirbant ar vakarieniaujant, teiraudavosi Profesoriaus apie jo sveikatą, buitį, darbą. Manyčiau, kad kitu metu ji dažnai lankydavosi, nes gyveno netoliese. Buvo kartą ir Andrius atėjęs su Birute, būsimąja Cvirkiene. Labai miela, graži mergina. Abu buvo Dailės instituto studentai. Profesorius itin domėjosi jų studentiškais reikalais. Iš Profesorių aplankiusių artimųjų įsiminiau poetą Antaną Venclovą.

Sykį, dar nepradėjus mums dirbti, durų skambutis nemaloniai nustebino Profesorių.

– Kas čia trukdo, – burbtelėjo jis.

Įėjo Antanas Venclova. Mus supažindino. Aš jau norėjau išeiti, kad jiems netrukdyčiau, bet Profesorius liepė sėdėti ir garsiai pareiškė, kad mes turį skubaus darbo: skaitome korektūrą. Tačiau poetas vizito tikslo taip ir nepasakė, pati suvokiau, kad geriau čia manęs nebūtų buvę. Pažiūrėjęs į Marijos Cvirkienės paveikslą ant sienos, Antanas Venclova prašneko:

– Parduokit man šį Marijos paveikslą.

– Kam tau pirkti – kai numirsiu ir taip tau atiteks. Gal nori konjakėlio, Antanai?

– Neatsisakyčiau. Jūsų puiki fisharmonija, – tęsė poetas. – Parduokit man.

– Patinka fisharmonija? Betgi jau sakiau – kam tau pirkti, po mirties ir taip tau atiteks. Gal vis dėlto išgertum konjakėlio? – vėl paklausė Profesorius.

– Būtų puiku – konjakėlio taurelė. Tai kokią korektūrą skaitote?

Profesorius pradėjo aiškinti, o aš vis galvoju, kaip čia Profesoriui priminus, nes tą žadėtajį konjakėlį vis pamiršta. Baigęs aiškinti apie mūsų darbą, vėl paklausė:

– Tai, Antanai, gal, sakau, konjakėlio?

– Mielai, – pakartojo savo norą poetas.

– O kaip tavo poezija? – paklausė savo žentą ir vėl įsileido į kalbas.

Galiausiai A. Venclova atsisveikino ir išėjo. Neiškentusi ir sakau Profesoriui:

– Profesoriau, siūlėte, siūlėte konjako, bet užmiršote pavaišinti.

– Neužmiršau! Tegul nusiperka – žinos, kiek kainuoja. Jis ir taip labai gailisi, kad gyvena Cvirkos gatvėje, mat kai pats numirs, tai jau tos gatvės nebegalės pavadinti jo vardu. Kokia ta jo poezija, va Petriukas – tai gerai rašė.

Kartą buvo ir Petriuko sesuo Aniceta. Pasakodama apie savo šeimą vis šypsojosi, juokėsi. Aš ir paklausiau:

– Ar jūs visada tokia linksma?

– O kodėl turėčiau liūdėti: vyras geras, vaikai geri, gyvenimas geras.

Supratau, kad linksmumas – Cvirkų giminės puikus bruožas.

Profesorius per vieną pertraukėlę sako:

– Šiandien svečiuosis Gieda Gaideliai!

– O kas tie Gieda Gaideliai? – nesupratau.

– Argi neskaitei „Gieda gaideliai“?

– Skaičiau.

– Neprisimeni, kas juos parašė?

– Prisimenu – Juozas Baltušis.

– Matai, Baltušis viena ausim negirdi, kai jam iš to šono kalbi, tai jis negirdėdamas vis galvoja, kad žmonės tik apie jo kūrybą ir tekalba, tada ir sako: „A, „Gieda gaideliai“? Taigi aš parašiau.“ Todėl aš jį ir vadinu Gieda Gaideliai.

Rašytojas Juozas Baltušis, man esant, buvo atėjęs du kartus. Tą vakarą buvo pasodintas prieš mane. Be mudviejų su Profesoriumi, dar buvo gal trys svečiai. Šeši jau didelė kompanija. Baltušis kalbėjo visą vakarą ir jo pasakojimo neįmanoma pakartoti. Pasakojo jis ir apie savo gyvenimą

Maskvoje 1941 metais. Apie vieną moterį iš tų laikų, neseniai parašiusią laišką ir norinčią susitikti. Rašytojas paaiškinęs jai, kad neverta – teliekąs jaunystės paveikslas prisiminimuose ir be jokios pauzės staiga sako:

– Pažiūrėkit, pažiūrėkit į jos akis – tai tigro nagai, taip ir sminga į širdį.

Visi sužiuro į mane, bet jau mano akelių nebespėjo pamatyti – „tigro nagai“ buvo „susmigę“ į lėkštę po nosimi.

Pagyvenusių ponų išradingi komplimentai nedrąsiai studenčiokei buvo paprasčiausias būdas garbiems senjorams prasiblaškyti – juose nebuvo nė krislelio tiesos, bet tada mane gerokai trikdė.

– Palik ją ramybėje, – čia, aišku, Profesorius.

Kitą kartą įsidrąsinusi paprašiau, kad papasakotų apie aktorę Moniką Mironaitę. Rašytojas giliai atsiduso:

– O, Monika! Nėra ir nebus kitos tokios pasaulyje. Šimtą metų į priekį ji viską manyje išdegino.

Tuo ir baigė pasakojimą apie savo žmoną Moniką Mironaitę.

Dažnai spėliodavau, kodėl Profesorius niekados nevakarieniaudavo vienas, kaip ir nepabosta tie svečiai. Vėliau atsakymą į savo pamąstymus radau viename Profesoriaus man rašytų laiškų.

Prisimenu dar vieną vakarą, kada tas šaipokas vaikaitis Andrius labai užrūstino savo senelį. Vakarieniavome trise. Suskambo telefonas, ir Profesorius nuėjo atsiliepti. Andrius pasiūlė pažiūrėti šeimos albumą: nuotraukos senovinės, Smetonos laikų. Geriausiai prisimenu dvi. Vienoje nuotraukoje abi Račkauskaitės: puošniomis ilgomis suknelėmis, įspūdingomis skrybėlaitėmis, labai lieknos, jaunos ir gražios – iš tiesų gražuolės – Kapri saloje. Kitoje nuotraukoje Profesorius tais pačiais Smetonos laikais įsibridęs vandenin, aišku, su maudymosi kostiumu – kelnaitėmis iki kelių. Andrius tyčia ją man parodė ir pradėjo juoktis, o kaip tik tuo metu grįžo Profesorius. Dievulėliau, tokio pikto nebuvau mačiusi.

Atsakymą į savo pamąstymus, kodėl Profesorius niekada nevakarieniaudavo vienas, atradau viename laiškų.

– Kaip tu drįsti rodyti mano nuotraukas?! Kas tau leido? – šaukdamas abiem rankom čiupo albumą.

Andrius šypsojosi toliau – nė šešėlio savigraužos!

Vėliau keletą kartų prašiau Profesorių parodyti kitas nuotraukas, patikinau, kad į „nepageidautinas apžiūros“ nė nežvilgtelėsiu, tačiau, kaip gaila, griežtai pasakė:

– Ne, ir neprašyk!

Per vieną paskutiniųjų pertraukėlių Profesorius vėl grįžo prie meilės ir pagarbos temos, kuria ir pradėjo mūsų bendrą darbą. Dabar anuos savo pastebėjimus papildė tardamas, kad mylėti galima ir negerbiant, o gerbti galima ir nemylint. Bet jei abu jausmai – meilė ir pagarba – susilieja, tai stipresnio jausmo nebūna. Tas, kuris, tuos jausmus išgyvena, yra laimingas, o tas kitas, kuriam jie skirti, ir pats nemylėdamas, turėtų būti laimingas ir pagerbtas, įvertintas. Tada Profesorius padovanojo man savo nuotrauką, ant kurios buvo parašyta „…su maža meile ir didele pagarba…“

Mūsų darbas ėjo į pabaigą, mano sveikata negerėjo ir, anot gydytojo, išeitis viena – akademinės atostogos.

Tačiau dar buvo viena įsimintina vakarienė. Atėjusi vieną šaltą ir snieguotą žiemos vakarą nustebau – užuot skaičiusi korektūrą buvau pasodinta prie padengto stalo. Svečių susirinkę daugiau nei paprastai. Kitų jau nebeprisimenu (nors buvau supažindinta), tik atmenu, kad buvo Petro Cvirkos netikras brolis (neprisimenu, deja, nei vardo, nei pavardės), kuris po vakarienės iki bendrabučio mane palydėjo, nors ir nebuvo dar taip vėlu. Per vakarienę visi svečiai, truputį pašnekėję, pritilo, nes ruošėsi kalbėti Profesorius. Suvokiau, kad ši vakarienė kitokia, apsidžiaugiau, kad ir apie mane niekas nebekalba. Profesoriaus kalba buvo trumpa – jis pasiūlė tostą:

– Už Vasario šešioliktąją!

Tik tada aš supratau ir nustebau: man nebuvo tekę švęsti Vasario 16-osios, bet dar labiau stebėjausi, kad Profesorius taip manimi pasitikėjo. To vakaro įvykių niekam nepasakojau.

Galiausiai baigėme skaityti korektūrą. Profesorius už dviejų mėnesių darbą man sumokėjo dvidešimt penkis rublius – ir veltui būčiau skaičiusi tą korektūrą: to, ką patyriau per tuos du mėnesius, jokiais turtais neįvertinsi. Profesorius prašė paskambinti, užeiti, o jei išvažiuočiau namo, būtinai parašyti, be to, dar laukia ir antra korektūra. Gaila, bet jos nebuvo. Profesorius apie tai man parašė tų metų kovo 21 d. laiške.

Kovo 21 d. laiške Profesorius rašė apie antrą korektūrą.

Dar ir dabar skaitant Profesoriaus laiškus, malonius prisiminimus žadina patarimai – ir laiškuose patarinėjo vengti vienatvės.

Dar ir dabar skaitant Profesoriaus laiškus malonius prisiminimus žadina patarimai.

Tenka tik apgailestauti, kad dabar visur peršamas gyvenimo būdas „mylėk save“, skatinantis savanaudiškumą, abejingumą artimam žmogui.

Ką čia bepridursi – Profesoriaus laiškai buvo tikras džiaugsmo šaltinis, gaivinantis mano nuolat skaudančią galvą šaltą žiemą niūriame kaime, kuriame leidau savo akademines atostogas. Labai džiaugiausi Profesoriaus patarimų iliustracija: „Tikiuosi, kad tu, mano miela Irute, dar ir dar rašysi: ką veiki, ką matai, ką girdėjai, su kuo susipažinai, kur nueini, kaip leidi sekmadienius ir pan. Man viskas labai įdomu, kas tave liečia.“ Buvo malonus ir kitų bendrų vakarienių dalyvių dėmesys, apie kurį Profesorius rašydavo: „Mironas dėkoja už atmintį ir prašo Tave pasveikinti“, arba kitame laiške rašo: „Sektūūsi“ po senovei pas mane, teiravosi apie Tave, sakėsi pasiilgęs.“ Malonūs Profesoriaus rašyti net atsisveikinimai: „Lik sveika ir gero ūpo!“

Vengti vienatvės Profesorius patarinėjo ir laiškuose.

Ypač malonu buvo patirti, jog Profesorius gyvena ne vienas, nes žinojau, kaip jis nemėgsta vienatvės: „Kai tik atvažiuosi, tuoj paskambink man. Pas mane gyvena Andrius su žmona, ir dabar svečiai renkasi mano darbo kambary…“

Grįžusi skambinau ne kartą, lankydavausi. Kadangi sveikata nepagerėjo, gydytojas paskyrė ambulatorinį gydymą. Tuo atveju turėčiau likti gyventi bendrabutyje, bet reikia gydytojo pažymos dėl būtino ambulatorinio gydymo. Deja, gydytojas vis sakydavo tą patį: „Ateikite rytoj“. Netekusi kantrybės pasiguodžiau Profesoriui, o jis ir sako:

– Dešimt rublių duokit tam „ Sektūūsi.“

– Profesoriau, argi Jūs tikrai galvojate, kad jam reikia tik mano dešimt rublių?

– Betgi nesi kvaila. Aišku, tavo dešimt rublių jam nereikia. Nueik ryt, gausi pažymą.

Taip ir buvo, tačiau gydytojas man papriekaištavo, kad pasiskundžiau Profesoriui.

Per vieną viešnagę gavau dovanų Profesoriaus anksčiau leistą knygą. Antraštiniame lape Profesoriaus ranka parašyta: Gerb. Irenai Bilevičiūtei, mielai mano bendradarbei prof. M. Račkauskas 1964. IV. 22 Vilnius. Tačiau mano skambučiai ir vizitai retėjo. Nebebuvo jokių korektūrų ir, aišku, jokių kitų darbų, todėl per viešnagę jaučiausi nejaukiai, žymūs svečiai mane varžydavo. Kadangi studijuoti nebegalėjau dėl sveikatos, susiradau darbą – reikėjo turėti, iš ko pragyventi ir kur gyventi. Į kaimą grįžti nenorėjau: runkelius ravėti ir karves melžti man fiziškai buvo per sunku ir, be abejo, neįdomu. Aš norėjau būt mokytoja ir gyventi mieste, geriausiai – Vilniuje, tą miestą jau spėjau pamėgti.

Tų pačių metų rudenį buvo išleista knyga – Lukrecijus „Apie daiktų prigimtį“ – lotyniškai ir lietuviškai mano jau perskaityta, net garsiai „gražiu“ hegzametru. Profesorius pakvietė, sakė norįs padovanoti man mūsų bendrą darbą – buvo labai malonu.

1967 m. Profesorius buvo išleistas į užtarnautą poilsį – jam buvo aštuoniasdešimt dveji – ir tada persikėlė į Kauną. Taip ir nutrūko mano bendravimas su profesoriumi Merkeliu Račkausku, net dabar jaučiuosi dėl to kalta, bet jau post factum.

Šiandien jau šv. Juozapas tų pačių 2009-ųjų metų. Šiandien baigiau savo prisiminimus apie profesorių Merkelį Račkauską. Jaučiuosi, lyg būčiau grįžusi iš tolimos šalies ir ten palikusi labai brangų žmogų. Nemanau daryti nei apibendrinimų ar kokių nors išvadų: per trumpai bendravau, per menkai pažinojau. Jeigu M. Račkausko artimiesiems ar jį pažinojusiems kada nors teks paskaitinėti šiuos prisiminimus ir patirti nemalonių jausmų, iš anksto atsiprašau, nes šito nei norėjau, nei siekiau.

O kad dabar galėčiau pasikalbėti su Profesoriumi…

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"