TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Raudonasis pogrindis Lietuvoje: partizanai ar teroristai

2015 07 24 6:00
Lietuvos partizaninių jėgų štabo diversantai, iš kairės: Br. Urbanavičius, J. Šumauskienė, B. Urbanavičius. GAM nuotrauka

Prieš tris savaites „Lietuvos žiniose“ paskelbtas rašinys apie Marytės Melnikaitės mitą sukėlė nemažai atgarsių socialiniuose tinkluose. Kai kurie komentatoriai stebėjosi, kodėl pokario laisvės kovų dalyviai vadinami partizanais, o prosovietinio antinacinio pogrindžio veikėjai – raudonaisiais diversantais. Juk esą ir vieni, ir kiti kovojo su Lietuvą užgriuvusiais okupantais. Kad atsakytume į šį klausimą, pažiūrėkime, kaip Lietuvoje atsirado raudonieji kovotojai, kas jiems vadovavo, kokie žmonės ėjo į jų būrius ir kieno interesus jie gynė.

„Apibendrintai partizanus galima apibūdinti kaip organizuotą jėgą, nepriklausančią reguliariajai armijai, kovojančią priešo užnugaryje teisingame kare su svetimšaliais agresoriais, siekiant politinių valstybingumo, laisvės ir nepriklausomybės tikslų. Partizaninių sąjūdžių ir karų esminis požymis - veikla vietos gyventojų labui, gyventojų daugumos ar žymios dalies parama ir palaikymas. Tuo partizanai skiriasi nuo politinio banditizmo ar terorizmo, kurie tokios paramos, politinės socialinės bazės visuomenėje neturi“, - tokį sąvokos „partizanas“ apibrėžimą pateikia sovietinį ginkluotą pogrindį tyrinėjęs istorikas Rimantas Zizas. Kad įvertintume, kiek prosovietinių pogrindininkų veikla atitinka tokį apibrėžimą, pradėkime nuo ištakų ir pažvelkime, kaip jie atsirado nacių okupuotoje Lietuvoje.

Bėgliai, nelegalai, plėšikai

1941-ųjų birželio 22 dieną pradėjusi karą prieš Sovietų Sąjungą, vokiečių kariuomenė Lietuvą užėmė per keturias dienas. Be to, jau antrąją karo dieną visame krašte prasidėjo Lietuvių aktyvistų fronto vadovaujamas Birželio sukilimas. Svarbiausias sukilėlių tikslas buvo bent laikinai perimti visą valdžią į savo rankas, atkurti Lietuvos valstybingumą ir vokiečius pastatyti prieš faktą, jog jie okupuoja ne Sovietijos teritorijos dalį, o suverenią Lietuvos Respubliką. Provincijoje, ypač atokiau nuo fronto linijos esančiose vietovėse, varomąja sukilimo jėga tapo sovietų oficialiai panaikintos, bet faktiškai taip ir nelikviduotos Šaulių sąjungos nariai, dar iki pasirodant vokiečiams išstūmę sovietinius pareigūnus iš daugumos valsčių ir miestelių.

Esant tokiai situacijai apie kokios nors organizuoto prosovietinio pogrindžio formavimąsi negalėjo būti nė kalbos - nei komunistų partija, nei NKVD tiesiog nespėjo sukurti jokių nelegalių struktūrų. Taigi pogrindyje atsidūrė tik tie partiniai ir sovietiniai funkcionieriai, kuriems kelią į Rytus atkirto Vermachto kariai. Tačiau šios paskiros grupės veikė neorganizuotai ir beveik neturėjo ginklų, tad jų pasipriešinimas vokiečiams truko neilgai ir jau rudens pradžioje buvo nuslopintas.

Sovietinis pašto ženklas su vokiečių likviduotų raudonųjų diversantų Alfonso Čeponio, Juozo Aleksonio ir Huberto Borisos atvaizdais. / Wikimedia Commons nuotrauka

Net rusų istorikų duomenimis, 1941-ųjų rugpjūčio pradžioje tebuvo vos kelios komunisto Alberto Slapšio vadovaujamos pasipriešinimo grupės, kurias sudarantys 36 žmonės įvykdė kelias diversijas: prakiurdė degalų talpyklas Šiaulių naftos bazėje, sudegino maisto sandėlį Kaune. Tačiau jau rugsėjo mėnesį visi šių grupių nariai buvo suimti ir sušaudyti. Lygiai taip pat baigėsi ir vėlesni bandymai organizuoti komunistinį pasipriešinimą miestuose: 1942 metų vasario-liepos mėnesiais likviduotos trys diversinės grupės, tarp jų Kaune veikusi buvusio „Liaudies Seimo“ atstovo komunisto Prano Ziberto vadovaujama organizacija. Taip žlugo bandymai „iš apačios“ sukurti prosovietinį antinacinį pogrindį: komunistų nerėmė nei vietos gyventojai, nei tautiniai rezistentai, nei savo pogrindį kūrę lenkai, o medžiojo juos visi – nuo gestapo ir SS iki lietuviškos policijos.

Ėjo antrieji karo metai, o raudonųjų diversantų būrių, ketinančių kovoti prieš hitlerininkus su "draugo Stalino" vardu lūpose vis dar nebuvo. Tiesa, miškuose vis dažniau pasirodydavo atskiros ginkluotos gaujos, bet jas sudarė užsilikę Lietuvoje raudonarmiečiai arba pabėgę karo belaisviai. Šių gaujų tikslas nebuvo kova su naciais – tam jie buvo per prastai organizuoti ir per menkai ginkluoti. Svarbiausias šių bastūnų uždavinys buvo išgyventi, tad jie vertėsi tuo, ką mokėjo, – plėšė, o neretai ir žudė atokesnių sodybų gyventojus. Pasipriešinti tokioms gaujos buvo sudėtinga: vokiečiai turėjo rimtesnių rūpesčių, lietuvių policija buvo negausi, o apginkluoti buvusių šaulių ir birželio sukilėlių okupacinė valdžia, vengdama papildomų problemų, nenorėjo.

Pagrindinis išpuolių prieš Trakų apskrities lietuviškus kaimus organizatorius, LPJŠ operatyvinės grupės vadovas Genrikas Zimanas. / Yad Vashem muziejaus nuotrauka

Tiesa, 1942-ųju pradžioje rytinėje Lietuvos dalyje būta ir tikrų diversantų. Jie ardydavo geležinkelius, vertė nuo bėgių traukinius, užpuldavo pavienius vokiečių karius ir okupacinės valdžios pareigūnus. Tačiau tai buvo ne partizanai, o specialiai apmokyti kariniai diversantai, trumpam atvykstantys į Lietuvą iš Baltarusijoje įkurtų bazių. Toks pasipriešinimo mastas ir pobūdis Maskvos aiškiai netenkino, todėl ji ėmėsi pati kurti „vietinius“ lietuviškų kovotojų būrius.

Sovietinių kovotojų „eksportas“

Raudonųjų diversantų „eksportui“ į Lietuvą pradėta ruoštis 1942-ųjų gegužės viduryje, kai į specialias diversantų mokyklas buvo atrinkta šimtas Rusijoje įsikūrusių sovietinių aktyvistų ir 200 Raudonosios armijos (RA) 16-osios lietuviškos divizijos karių. Po dviejų mėnesių pirmosios diversantų grupės buvo parengtos veikti dislokacijos vietose.

Tačiau sumanymas nebuvo sėkmingas – tą mėnesį į Lietuvą pateko tik 21 iš 172 parengtų smogikų – po septynis Trakų, Vilniaus ir Šiaulių apskrityse. Tačiau jei šios grupės ir buvo kam nors atskaitingos, tai nebent NKVD 4-ajai valdybai ar RA Žvalgybos skyriui, nes jokio kito diversinę veiklą priešo užnugaryje koordinavusio centro tuo metu dar nebuvo – jis Stalino įsakymu buvo įkurtas tik gegužės 30 dieną ir pavadintas Centriniu partizaninio judėjimo štabu (CPJŠ). Tačiau ir pirmosios į Lietuvą permestos grupės jokių ryšių su šiuo štabu neužmezgė ir nepalaikė.

Tų pačių metų rugsėjo 5-ąją, jau vykstant įnirtingiems mūšiams prie Stalingrado, Stalinas pasirašė dar vieną įsakymą - „Dėl partizaninio judėjimo uždavinių“. Jame, be kita ko, sakoma: „Dabar, kai Raudonoji armija frontuose visomis jėgomis gina mūsų valstybės laisvę ir nepriklausomybę, liaudies partizaninis judėjimas vokiškųjų okupantų laikinai užgrobtoje mūsų teritorijoje tampa viena iš lemiamų pergalės sąlygų.“

Įsakyme taip pat numatyta dešimt svarbiausių vadinamosios liaudies partizaninės veiklos krypčių. Užnugario kovotojams nurodyta vykdyti diversijas geležinkeliuose ir plentuose, naikinti atskirus priešo kovinius vienetus, ardyti ryšių linijas, naikinti sandėlius, elektrines, vandentiekį, vykdyti diversijas visuose miestuose, taip pat vykdyti žvalgybą, stebėti vietos gyventojus ir rengtis „sovietų valdžios atkūrimui“ Raudonosios armijos užimtose teritorijose. Taigi, minėtas įsakymas tapo programiniu dokumentu užfrontės karui, kuris, reikia pasakyti, ir taip vyko didelėje vokiečių okupuotos SSRS teritorijos dalyje – Rusijoje, Baltarusijoje ir dalyje Ukrainos pirmieji raudonųjų partizanų daliniai pradėjo stichiškai formuotis jau pirmomis karo savaitėmis. Tačiau Stalinas norėjo matyti, kaip į kovą už sovietų valdžios atkūrimą stoja ir Baltijos šalių „liaudies masės“. Tokį diktatoriaus norą lietuvių komunistai trūks plyš turėjo įvykdyti.

Taigi, lapkričio 26 dieną Valstybinio gynybos komiteto nutarimu Maskvoje įkurtas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas (LPJŠ), kurio viršininku paskirtas Lietuvos komunistų vadovas Antanas Sniečkus. Tačiau kontroliuoti sovietinių pogrindžio smogikų būrius ir netgi palaikyti su jais ryšį, kaip minėjome, nebuvo įmanoma. Todėl metų pabaigoje prie LPJŠ nutarta įkurti specialią operatyvinę grupę ir pasiųsti ją į vokiečių okupuotoje Baltarusijoje kuriamą štabą. Šios grupės vadovu paskirtas komunistas Motiejus Šumauskas, jo pavaduotoju – Genrikas Zimanas. Greta kitų eilinių grupės narių buvo ir Rainių žudynėse pasižymėjęs buvęs Telšių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius. Drauge su šia operatyvine grupe į Baltarusiją permesta ir 49 specialiai parengtų smogikų grupė – būtent jos nariai ir turėjo organizuoti sovietinių partizanų būrius visoje Lietuvos teritorijoje.

Nuo raudonųjų diversantų siautėjimo kaimų gyventojus gynusio savisaugos būrio kovotojas Vaclovas Voveris-Žaibas, vėliau tapęs Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo nariu. / GAM nuotrauka

Tačiau realybėje šis uždavinys pasirodė sunkiai įgyvendinamas. 1943-iųjų balandį G. Zimanas savo viršininkui A. Sniečkui rašė: “Jeigu kas Baltarusijoje yra ir ne už vokiečius, tai jis už Tarybų valdžią. Tuo tarpu pas mus yra ir trečia galimybė - buržuaziniai nacionalistai, o Vilniuje dargi ir ketvirta - V. Sikorskio šalininkai (lenkų Armijos Krajovos kovotojai – aut.), tai labai komplikuoja padėtį.” Operatyvinės grupės pranešimuose apie gyventojų nuotaikas pastebima, kad nors Lietuvoje dabar jau nelabai tikima vokiečių pergale, „eina gandai, kad po karo su Anglijos ir Amerikos pagalba bus atstatyta nepriklausoma Lietuva. Kiti net švedų laukia. Kiti kalba tegu net čigonai ateina, tik ne rusai, ne sovietai“. Taigi, Rainių skerdiko D. Rociaus ataskaitose jau galime rasti tokių pastebėjimų: “be stiprios partizanų užuomazgos pagreitintu tempu sunku bus vietinius išjudinti”.

Ką reiškė toks „išjudinimas“, pamatysime kiek vėliau. O kol kas pastebėkime, kad tuo metu platintuose LKP atsišaukimuose jau matyti grasinimo gaidelių: esą tie, kurie nesijungs prie sovietinių partizanų ar jiems nepadės, bus laikomi vokiečių talkininkais, o tokių laukianti „gėdinga vokiško šunpalaikio mirtis“. Žinoma, kad grasinimai ir bauginimai davė priešingą rezultatą – vietos gyventojai raudonųjų vengė kaip ugnies, o jei ir padėdavo jiems – tai tik iš baimės.

Kita vertus, Maskva laukė teisingų ataskaitų apie „visaliaudinį“ kovos su vokiškaisiais grobikais pobūdį, tad į šias ataskaitas vis tiek reikėjo kažką įrašyti. Taip ėmė rastis negausūs arba vien popieriuje egzistuojantys raudonųjų partizanų būriai, pavadinti skambiais lietuviškais Margirio, Birutės, Kęstučio, Žalgirio vardais. Tačiau ar tai reiškė, kad juose iš tiesų buvo daug vietos lietuvių? Atidžiau pažvelkime į šių būrių sudėtį.

Diversantai – nuo profesionalų iki geto kalinių

Lietuvos istorikų darbuose nurodoma, kad raudonųjų diversantų kontingentą sudarė trijų kategorijų kovotojai. Pirmajai galima priskirti karo pradžioje iš apsupties ištrūkusius ar iš vokiečių nelaisvės pabėgusius raudonarmiečius. Antrajai kategorijai priklausytų iš SSRS gilumos į Lietuvą permesti specialiai apmokyti diversantai, trečiajai – nuo nacių represijų bėgę vietos gyventojai, visų pirma - žydai. Kiek žmonių priklausė minėtoms kategorijoms, atsakyti labai sunku, nes sovietiniai šaltiniai, mėgindami parodyti raudonųjų kovotojų karą kaip „visos lietuvių liaudies“ kovą su hitlerininkais, pateikia gerokai iškraipytą statistiką. Pažvelkime į skaičius.

Vilniaus geto žydų pogrindžio aktyvistas Natanas Ringas, po geto likvidavimo ieškojęs prieglobsčio pas raudonuosius „partizanus“ , bet jų būrio komisaro nurodymu nužudytas. / TV laidos „Menora“ archyvo nuotrauka

Apie sovietų karius ir jų vaidmenį užfrontės kovose sovietiniai šaltiniai užsimena itin šykščiai: dažniausiai tik nurodant, kad tokie asmenys prisidėdavo prie jau egzistuojančių „partizanų“ junginių. Tiesa, kartais užsimenama apie nedidelius junginius, sudarytus vien iš Raudonosios armijos karininkų ir kareivių – toks esą veikęs Raseinių apskrityje. Dažniausiai sakoma, kad raudonarmiečiai sudarė ne daugiau nei penktadalį visų sovietinių kovotojų, priskaičiuojant prie jų ir tuos, kurie karo metu buvo atsiųsti iš anapus fronto linijos.

O tokių permestųjų skaičius sovietiniais metais buvo maskuojamas itin rūpestingai – antraip mitas apie su vokiečiais kovojusius „vietos gyventojus“ būtų sprogęs kaip muilo burbulas. Taigi, buvo teigiama, kad per visus karo metus į Lietuvą iš užfrontės atsiųsta maždaug 500 specialias mokyklas baigusių diversantų. Tačiau istorikė Audronė Janavičienė tvirtina, kad jų būta bent dvigubai daugiau. Savo darbe „Sovietiniai diversantai Lietuvoje 1941-9144 m.“ autorė, remdamasi atskirų metų suvestinėmis apskaičiavo, kad vien per šiuos metus inspiruoti partizaninio judėjimo į Lietuvą permesta ne mažiau kaip tūkstantis sovietinių aktyvistų, nekalbant jau apie raudonarmiečius, enkavėdistus ir kitokius profesionalius diversantus. Tačiau ir šių pajėgų Lietuvoje veikusiems pasipriešinimo organizatoriams nepakako. “Siųskite, kiek galite, žmonių”, kuriuos mes dabar turime - aiškiai per maža”, – prašoma viename LPJŠ operatyvinės grupės pranešime „centrui“. Kaip matome, komunistų viltys papildyti kovotojų gretas vietiniais žmonėmis, ir dar lietuviais, jau buvo žlugusios.

Dar viena kategorija žmonių, nuo 1943-iųjų rudens įsiliejusi į prosovietinių smogikų grupes, buvo iš likviduojamų getų pabėgę žydai. Pasak istoriko Domo Levino, iš viso patraukusių į miškus žydų galėjo būti apie 1800, tačiau oficialūs sovietiniai šaltiniai nurodo raudonųjų partizanų būriuose kovojus 676 žydus.

Šių žmonių likimas buvo nepavydėtinas, nes rinktis jie galėjo tik iš dviejų galimybių: mirti dabar arba tikėtis kaip nors išgyventi. Pavieniui išlikti buvo neįmanoma, o pasirinkimo, prie ko šlietis, visiškai nebuvo: lenkai nepriima, lietuvių partizanų, deja, dar nėra. Tad vienintelis siauras kelias į gyvenimą vedė per sovietinių diversantų būrius, juolab kad tiems būriams dažnai vadovavo žydai komunistai.

Čia būtina pažymėti, kad getuose kalėjo labai skirtingi žmonės, kurie normaliomis sąlygomis gal net nebūtų padavę vieni kitiems rankos. Kairieji ir dešinieji, sionistai, nesionistinės kairiosios organizacijos „Bund“ nariai, pagaliau – prosovietiniai komunistai, visi jie piktos lemties valia tapo nelaimės draugais, tačiau ši draugystė baigėsi už geto sienų. Raudoniesiems kovotojams visi jie pirmiausia buvo tik žydai, kuriuos geriausiu atveju galima nebent pakęsti. Antisemitines raudonųjų nuostatas liudija 1944 metais kovo pabaigoje rašyta A. Sniečkaus instrukcija G. Zimanui, kurioje tiesiai sakoma: „Atsargiai reikia elgtis panaudojant žydų tautybės žmones, nes kils nepasitenkinimas.”

Tad į sovietinių diversantų būrius įsiliejusių žydų laukė nepavydėtina dalia. "Pažeminimas, panieka, neslepiamas antisemitizmas, o galiausiai ir žmonių aukos - toks buvo žydų partizanų likimas“, - prisiminimų knygoje "Liepsna po pelenais" rašo buvusi pogrindininkė Ružka Korčak-Marla.

1944 m. pavasarį suformuotos raudonųjų partizanų Trakų brigados štabo viršininkas Sergejus Sergejevas, tiesiogiai vadovavęs Bakaloriškių sunaikinimui. / GAM nuotrauka

Tiesa, kai kuriuose būriuose 1943-iųjų pabaigoje žydai sudarė nuo trečdalio iki pusės visų kovotojų, tačiau jiems vadovaujantys komisarai neretai pasistengdavo kuo greičiau atsisakyti kitokias pažiūras išpažįstančių savo tautiečių. Štai pogrindžio kovotojas Icchakas Aradas, vėliau tapęs Izraelio armijos brigados generolu, prisimena, kaip komisaras Iseris Šmidtas likvidavo antikomunistinės organizacijos „Beitar“ narį Nataną Ringą ir jo draugus: „Juos šiaip sušaudė: drauge su kitais kovotojais jie gavo kovinę užduoti ir draugai juos nušovė pakeliui.“ Taip bolševikų komisarai naikino tuos, kuriuos būtų galima vadinti tikraisiais partizanais – juk jie išėjo į miškus kovoti ne už draugą Staliną ir sovietinę Lietuvą, o prieš pikčiausią savo tautos priešą nacizmą.

„Pergalės“ prieš lietuviškus kaimus

O dabar pažiūrėkime, su kuo ir už ką kovojo likusieji „partizanai“. Ar jie, kaip sakoma partizaninės kovos apibrėžime, veikė vietos gyventojų labui? Ar juos rėmė bent kiek žymesnė gyventojų dauguma? Ar jiems rūpėjo Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė? Pažvelgę į faktus, į šiuos klausimus negausime nė vieno teigiamo atsakymo.

Jau minėtame Stalino įsakyme nurodomi svarbiausi užfrontės kovotojų uždaviniai buvo įvairaus pobūdžio diversijos, sabotažas ir priešo karių bei aukštų okupacinės valdžios pareigūnų naikinimas. Pastarasis uždavinys raudoniesiems diversantams sekėsi bene sunkiausiai ir pareikalavo daug aukų. Tačiau šios aukos dažniausiai buvo ne patys diversantai, o šimtai niekuo dėtų taikių gyventojų.

Sovietiniuose šaltiniuose galima rasti užuominų, kad raudonieji kovotojai planavo nužudyti Lietuvos generalinį komisarą Adrianą von Rentelną ir populiarųjį lietuvių generolą, Vietinės rinktinės kūrėją Povilą Plechavičių. Iš šių sumanymų nieko neišėjo, tačiau nudaigoti žemesnio rango veikėjus vis dėlto pavyko. Taip 1943 metų kovo 24-ąją buvo nužudyti Švenčionių apskrities vokiečių civilinės valdžios pareigūnai Fritzas Ohlis ir Ernstas Heinemannas. Rengdavo raudonieji diversantai ir išpuolius prieš nedideles vokiečių grupes ar pavienius kareivius.

Tačiau šių išpuolių pasekmės būdavo tragiškos ne tiek vokiečiams, kiek vietos gyventojams. Hitlerininkai per daug nesivargindavo ieškodami tikrųjų kaltininkų: štai Švenčionyse buvo paskelbta, kad už kiekvieną nužudytą vokietį bus sušaudyta po 200 vietos gyventojų. Taip per visus karo metus nacių keršto aukomis tapo tūkstančiai niekuo dėtų civilių. Viena žiauriausių tokių baudžiamųjų operacijų - Pirčiupių tragedija, kuomet esesininkai iki pamatų sudegino ištisą kaimą ir nužudė beveik visus jo gyventojus, o likusiems gyviems liepė paskleisti žinią, jog tokio paties likimo susilauks visi, kurių apylinkėse surengs išpuolį sovietiniai partizanai. Pastarieji puikiai suprato, kad savo veiksmais sukelia visiškai neadekvačią priešo reakciją ir kelia pavojų šimtams niekuo dėtų žmonių, tačiau lietuvių gyvybė jiems rūpėjo tiek pat, kiek ir vokiečiams.

Operacijų prieš lietuviškus Onuškio valsčiaus kaimus dalyviai – raudonųjų partizanų štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Aleksandras Zolotovas (antras iš kairės) ir „Už tėvynę“ būrio ypatingojo skyriaus viršininkas Sergejus Nevedomskis (pirmas iš dešinės) su ryšininkais. 1944 m. / GAM nuotrauka

Maža to, civiliai gyventojai buvo tapę ir tiesioginiu raudonųjų smogikų taikiniu: jie buvo terorizuojami, plėšiami, žudomi, o naikindami lietuviškus kaimus raudonųjų būriai žiaurumu netgi pranoko esesininkus. Matydami, kad komunistiniais atsišaukimais nepalenks vietos gyventojų į savo pusę, griebėsi kitokių „įtikinėjimo“ būdų – užgriuvę sodybas, reikalaudavo maisto, degtinės, iki paskutinio siūlo išplėšdavo namus, o jų šeimininkus žiauriai, kartais - netgi mirtinai, sumušdavo. Ypač žiaurūs buvo Rūdninkų giriose veikę „tarybinės tėvynės gynėjai“. Šiuose kraštuose prišaukti vietos policiją buvo sunku, vokiečiams ūkininkų bėdos nerūpėjo, tad neapsikentę raudonųjų gaujų siautėjimo Pietryčių Lietuvos kaimų gyventojai 1943-iųjų rudenį ėmė burtis į ginkluotus vietinės savisaugos būrius.

Į tokį vietinių „įžūlumą“ raudonieji atsakė dar aršesniais išpuoliais. 1944 metų sausio 29-osios rytą maždaug 150 raudonųjų partizanų, apsiginklavusių automatais, kulkosvaidžiais, šautuvais ir granatomis, užpuolė Eišiškių apskrities Jašiūnų valsčiuje esantį Kaniūkų kaimą. Nužudyti 38 kaimo gyventojai, tarp kurių buvo 19 moterų ir 7 vaikai. Kaimą užpuolikai sudegino iki pamatų. Panaši akcija buvo surengta ir už poros dešimčių kilometrų esančiuose Daržininkuose.

„Lieka mums dabar dar vienas kaimas vakariniame pakrašty, kuris mums uždaro išėjimus į vakarus. Jie apšaudo beveik kiekvieną mūsų grupę, ir mes jau nemažai turėjome dėl jų aukų“, - tą pačią žiemą A. Sniečkui raportavo G. Zimanas, turėdamas galvoje Trakų apskrities Onuškio valsčiuje esančias Bakaloriškes. Su šiuo „lietuviško nacionalizmo židiniu“ diversantai susidorojo itin žiauriai. 1944 metų balandžio 12-ąją, trečiosios Velykų dienos apyaušriu iš pasalų užklupę miegantį kaimą, jie iki pamatų supleškino visas jos sodybas ir nužudė 18 žmonių. Savo įniršį banditai išliejo ant beginklių kaimiečių, nes ginkluoti savisaugos vyrai prieš netikėtą antpuolį buvo pasitraukę į aplinkinius miškus.

Tai buvo vienas kruviniausių raudonųjų diversantų žygių: visame 60 km kelyje nuo jų bazės iki, pasak G. Zimano, „Lietuvos kontrrevoliucijos lizdo“ nusidriekė kruvinas pėdsakas, nuklotas vyrų, moterų ir vaikų lavonais ir vėstančiais sodybų pelenais.

Tokios akcijos nebuvo saviveikla – jas inspiravo ir rėmė LJPŠ vadovybė, besirengianti paskui Raudonąją armiją sugrįžti į antrą kartą okupuojamą Lietuvą. Tą 1944-ųjų pavasarį greta įprasto teroro jiems pavesta nauja užduotis: parengti sąrašus „kontrrevoliucionierių“, kuriuos, vos sugrįžus sovietams, reikia suimti arba užverbuoti. Priminsime, kad vienu svarbiausių raudonųjų taikinių tapo lietuviško antinacinio pogrindžio dalyviai. Na, o buvusieji diversantai pokario metais įsiliejo į tūkstantinę enkavėdistų ir stribų armiją, daug prisidėjusią prie sovietinio lietuvių tautos naikinimo.

Raudonieji smogikai, nors ir kovojo prieš hitlerininkus, tuo pat metu veikė ir prieš Lietuvos valstybę, ir prieš jos gyventojus. Todėl jie ir nėra partizanai, o tik diversantai, teroristai ir banditai, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"