TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Raudonasis smogikas iš Gruzdžių

2011 12 09 10:08

Lapkričio 19 dieną sukako 35 metai, kai Maskvoje mirė mūsų tautietis Stanislavas Vaupšasovas (Vaupšas) - kraupi odiozinė figūra, palikusi kruviną pėdsaką ne tik Lietuvoje. Kaip lietuviško kaimo vaikas, kurio vienmečiai 1918-aisiais gynė trapią Lietuvos nepriklausomybę, tapo užkietėjusiu bolševiku, legendiniu stalininių NKVD diversijų ir žudymų ekspertu.

S.Vaupšas (Vaupšasovu jis taps gerokai vėliau) gimė 1899 metų liepos 27 dieną. Jo vaikystė prabėgo gimtuosiuose Gruzdžiuose, dabartiniame Šiaulių rajone. Visa bežemių Vaupšų šeima tarnavo stambaus dvarininko kunigaikščio Naryškino ūkyje. Pats dvaro savininkas gyveno Londone su savo angle žmona ir pasirodydavo Gruzdžiuose gal porą kartų per metus. Taigi ūkio reikalus tvarkė samdytas dvaro ūkvedys Opackis. Jo vežiku, o vėliau - arklininku tarnavo S.Vaupšo tėvas Aleksas. 

Nors ir būdami bežemiai, Vaupšai toli gražu neskurdo. Pats S.Vaupšas savo memuaruose vėliau prisimins: "Mes nejautėme materialinių nepriteklių, gerai maitinomės, širdingai priimdavome svečius ir dosniai juos vaišindavome." Atrodo, kad vežėjo ir arklininko atlyginimas buvo tikrai neprastas, nes per keletą metų vyresnysis Vaupšas sugebėjo sutaupyti 400 rublių ir ėmė svajoti apie nuosavą verslą - nedidelę karčemą. Tačiau tokiam norui griežtai pasipriešino šeima: vyresnioji duktė kategoriškai atsisakė patarnauti įkaušusiems svečiams, o Stanislovas tokiam darbui buvo per jaunas. 

Pirmosios nuoskaudos

Rimtesnių mokslų būsimam garsiam Stalino žvalgybininkui ir diversantui taip ir neteko paragauti. Mokymo lygis Gruzdžių pradžios mokykloje buvo, švelniai tariant, ne itin aukštas, be to, visas mokinių auklėjimas buvo persmelktas rusiškos šovinistinės dvasios. Žinoma, Gruzdžių mokykla nebuvo kokia nors išimtis - rusinimo politika taikyta beveik visose tuometėse mokyklose ir net gimnazijose. Lietuvis, ir dar kumečio vaikas, čia buvo laikomas antrarūšiu žmogumi. 

Sprendžiant iš paties S.Vaupšo prisiminimų, mokyklos atmosfera jam buvo ne prie širdies. Karšto būdo vaikinas ne visuomet kentėdavo tyliai. Nenuostabu, kad kartą jo mėginimas protestuoti vos nepasibaigė liūdnai. Anot paties S.Vaupšo memuarų, viskas įvyko taip. "Mano draugas per pamoką pasakinėjo dviem rusėms mergaitėms. Mano santykiai su jomis buvo geri. Mokytojas Volskis tai žinojo, ir pamanė, kad pasakinėju aš. Įtūžęs jis pripuolė prie manęs ir trenkė antausį. Daug negalvodamas aš taip smarkiai vožiau jam į veidą, kad jis nugriuvo. Iš netikėtumo klasė prapliupo juoku. Atsikėlęs Volskis paleido į mane grifelinę lentelę. Aš išlėkiau pro duris", - rašoma S.Vaupšo prisiminimuose. Visa tai nutiko prieš pat baigiamuosius egzaminus. Atrodė, kad po tokio incidento Stanislovas kaip kamštis išlėks iš mokyklos. Taip ir būdų nutikę, jei ne viena aplinkybė. Pagal to meto tvarką kiekvienas mokytojas už abiturientą gaudavo 25 rublių premiją. Nenorėdamas jos prarasti, Volskis buvo priverstas vis dėlto leisti Stanislovui laikyti egzaminus ir gauti atestatą. 

Rusiškų mokyklų atmosfera, panieka lietuviams ir jų gimtajai kalbai daugelio to meto valstiečių vaikų širdyse pasėjo pirmuosius protesto prieš nutautinimą daigus, paskatino juos tapti susipratusiais lietuviais, siekti savo krašto nepriklausomybės ir atiduoti visas jėgas valstybės kūrimui.

S.Vaupšo atveju nutiko šiek tiek kitaip: vaikino širdyje ėmė tvenktis neapykanta visam pasauliui. "Mūsų padėties dramatizmas jau vaikystėje leido man padaryti išvadą, kad aplinkinis pasaulis mums blogas ir kad greta gerų dalykų egzistuoja tamsus, nepaaiškinamas blogis", - rašoma jo memuaruose. 

Tęsti mokslų vaikinas neketino - tam tikriausiai nebuvo lėšų, o gal ir noro. Vienintelis jo troškimas tuo metu buvo bėgti kuo toliau nuo žemės, nuo sunkaus, nors ir, pasak jo paties, neblogai mokamo darbo. Sprendimą išvykti į miestą galėjo nulemti ir vyresniosios sesers Liudos (pats S.Vaupšas prisiminimuose vadina ją Liudmila) pavyzdys - šioji, neblogai įsitaisiusi Rygoje, kas mėnesį siųsdavo šeimai po 10 rublių, o tai buvo nemenka suma.

Taigi Stanislovas išvažiavo pas seserį, bet Rygoje jo laukė vieni nusivylimai - kam reikalingas vaikinukas, neturintis jokios miestui tinkamos profesijos. Sugrįžusį į Gruzdžius sūnų tėvas bandė įtikinti, kad dideliame mieste laimės jis nesurasiąs, tačiau šiam tokie įspėjimai buvo nė motais. Nepaklausęs gimdytojo patarimų, penkiolikmetis Stanislovas išvažiavo ieškoti darbo į Maskvą, pas jau ištekėjusią ir ten persikėlusią seserį. Čia jam sekėsi geriau nei Rygoje. Kurį laiką kasęs griovius jis pramoko tuomet dar naujos armatūrininko specialybės ir įsitaisė į gelžbetonio konstrukcijų gamyklą. Uždarbis čia buvo puikus, kartais siekiantis net 30 rublių per savaitę. Taigi S.Vaupšas jau galėjo išsikelti iš sesers buto ir pradėti gyventi savarankiškai. 

Revoliucija ar kerštas

Viskas būtų klostęsi kuo puikiausiai, jei ne prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. S.Vaupšas tuo metu Maskvoje gyveno nelegaliai, o neturėdamas paso bet kada galėjo būti suimtas. Vyresnių draugų patartas, Stanislovas nuėjo pas vieną policijos valdininką. Suprantama, ne tuščiomis. Tai, kad už 25 rublių kyšį galima susitvarkyti visus dokumentus, buvo vieša paslaptis. Iš tikrųjų netrukus Stanislovas valdininko kabinete jau vartė pirmąjį savo asmens dokumentą. Tačiau džiaugsmas netruko virsti nuostaba ir net pasipiktinimu - pase buvo užrašyta, kad jo savininkas yra ne Stanislovas Vaupšas, o Stanislav Vaupšasov. Vaikinas dar mėgino protestuoti, bet, valdininkui pagrasinus išsiųsti jį į kariuomenę, išspūdino pro duris. Per akimirką iš lietuvio tapęs rusų, S.Vaupšas daugiau niekuomet nemėgins susigrąžinti savo tikrosios pavardės. Maža to, jis ne tik pamirš esąs lietuvis, bet ir taps aršiu savo tėvynės laisvės priešu. 

Pirmiausia lietuviško kaimo vaikas pamirš, kaip nekentė mokykloje tvyrojusios didžiarusiškos šovinistinės dvasios ir pažeminimų, kuriuos jam teko patirti vien todėl, kad nėra rusas. Prasidėjus karui S.Vaupšas jau veržėsi savanoriu į frontą, kovoti "už carą, tėvynę ir tikėjimą". Bet šią rusiško patriotizmo liepsną greitai prigesino laikrodininku dirbantis svainis, - neabejotinai socialistinių pažiūrų žmogus. Remdamasis pavyzdžiais iš paties Stanislovo gyvenimo, svainis greitai išaiškino vaikinui, kad caro valdžia engia ir išnaudoja darbo žmones, įteisina savivalę bei nelygybę ir pagaliau, kad monarchinis valdymas - tiesiog atgyvena. 

Reikėtų pažymėti, kad tuomet taip mąstė ne vien į madą Europoje įeinantys socialistai, bet ir daugelis demokratiškai nusiteikusių inteligentų. Tačiau sėkla, kurią S.Vaupšo galvoje pasėjo svainis, netruko duoti visai kitokių vaisių, nei galėjo tikėtis laisvę ir teisingumą propagavęs laikrodininkas. Darbininkiškoje aplinkoje S.Vaupšas greitai užsikrėtė bolševizmo virusu, kurį skleidė apie proletariato diktatūrą postringaujantys mitingų oratoriai. Tad 1917-ųju spalį jis neabejodamas stojo spalio perversmininkų pusėn, prisijungdamas prie Lefortovo rajono darbininkų raudongvardiečių draugovės. Nuo tos akimirkos S.Vaupšą-Vaupšasovą nuolat lydės kruvinas pėdsakas.

"Pirmą kartą dalyvavau ginkluotuose susirėmimuose, iššoviau pirmuosius šūvius į klasinį priešą", - taip tas dienas memuaruose prisimins senstantis sovietinės žvalgybos veteranas. 

Iš šių prisiminimų galima spręsti, kad, atsiradus progai atsiteisti su pasauliu už vaikystėje patirtas nuoskaudas, jis nesuabejojo savo teisumu. Tai liudija kad ir tokios S.Vaupšo mintys: "Įvykęs perversmas buvo visiškai ir besąlygiškai teisingas. Revoliucija atlygino visiems mūsų engėjams, net ir niekingajam ponui Opackiui. Mane pasiekė gandai, kad jį Petrograde sušaudė sukilę jūreiviai." Dabar pats laikas pasakyti vieną prieš tai nutylėtą dalyką - dvaro prievaizdas Opackis atkakliai siekė S.Vaupšo sesers prielankumo, o mėginusį tam prieštarauti jo tėvą pažemino nuo vežiko iki arklininko. 

Taigi keršydamas už vaikystėje patirtas skriaudas S.Vaupšasovas, jo paties žodžiais tariant, tapo "sąmoningu revoliucijos kovotoju". Tuo metu, kai tokie patys lietuviško kaimo vaikinai veržėsi į kuriamą Lietuvos kariuomenę, kad apgintų trapią savo krašto nepriklausomybę, Gruzdžių bežemio sūnus savanoriu įstojo į bolševikų Raudonąją armiją ir tų pačių metų rudenį drauge su 8-ąją šaulių divizija atsidūrė Vakarų fronte. Netrukus baigęs karinius-politinius kursus jis tapo šio fronto 17-osios pėstininkų divizijos 151 pulko politiniu vadovu, kitaip sakant - vadinamuoju politruku. 

Ką "politrukas" veikė tuomet Vakarų Baltarusijoje (beje, jo pėdsakų būta ir Vilniaus krašte), galima sužinoti ne tik iš jo paties memuarų, bet ir iš kitų šaltinių, pirmiausia - iš Rusijos žvalgybai artimo laikraščio "Nezavisimoje Vojennoje Obozrenije" ir interneto svetainės "Tėvynės didvyriai", kurią, kaip ten teigiama, išlaiko "grupė entuziastų - Rusijos patriotų". Daug kur skelbiamoje oficialioje S.Vaupšasovo biografijoje sakoma, kad tuo metu jis kovojo su "ponų Lenkija". Kitaip sakant - ant Raudonosios armijos durtuvų nešė pasaulinę bolševikų revoliuciją į šią nepriklausomybę paskelbusią carinės imperijos koloniją. 

Fronte "politrukas" nekovojo. Jo uždaviniai buvo visai kitokie. Jau minėtoje interneto svetainėje rašoma, kad S.Vaupšasovas prisidėjo prie žvalgybinės diversinės grupės, kurioje buvo priskaičiuojama "apie 10 tūkst. gerai užsikonspiravusių diversantų". Jie veikė Lenkijos kontroliuojamose teritorijose: Vilniaus ir Gardino apylinkėse bei Vakarų Baltarusijoje. Diversantai nuolat puldinėdavo policijos nuovadas, įstaigas ir net niekuo dėtus gyventojus, degino miškus, namus, klojimus su šienu ir klėtis su grūdais - kitaip sakant, kiek išgalėdami naikino visą ir taip jau neturtingų šio krašto žmonių turtą. Iš tūkstančio raudonųjų "kovotojų" Lenkijos policijai pavyko nutverti vos 146. 

Koks buvo šių diversijų tikslas - nesunku nuspėti. Dėdama dideles viltis į laukiamą komunistuojančių baltarusių sukilimą, Maskva darė viską, kad paspartintų šį procesą. Trečiajame dešimtmetyje Kremlius skyrė vis daugiau lėšų teroristinei veiklai ir šnipų tinklui, mezgė kontaktus kariuomenėje, kūrė radijo ir agentūrinius ryšių kanalus.

Nepavykęs perversmas

Atrodo, kad vėliau S.Vaupšasovui buvo patikėti ir kiti darbeliai, atitinkantys strateginį Maskvos uždavinį - nuolat kalti pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Prieš 7 metus Londone mirusio buvusio SSRS KGB archyvų skyriaus viršininko Vasilijaus Mitrochino archyvuose, kurių ištraukas 2008 metais skelbė "Lietuvos žinios", galima rasti užuominų apie tai, kad trečiojo dešimtmečio viduryje S.Vaupšasovas vadovavo slaptam OGPU daliniui, kurio kariai, persirengę Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės uniformomis, įvykdė nesuskaičiuojamą daugybę išpuolių Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimuose, taip skatindami abipusę baimę ir neapykantą. 

Tačiau ir tai dar ne viskas. Pasirodo, tuo pat metu S.Vaupšasovas su savo smogikais veikė ne tik pasienyje, bet ir pačioje laikinojoje Lietuvos sostinėje. 1919 metų rugpjūtį Lietuvos kariuomenės išvyti iš mūsų krašto, bolševikai nutarė savo planus įgyvendinti krašte suorganizavus raudonųjų "sukilimą". Buvo numatyta ir apytikrė jo data - 1920 metų rugpjūtis. Pogrindinė bolševikų "penktoji kolona" Lietuvoje tuomet jau buvo suformuota. Trūko tik ginklų, kuriuos nugabenti iš Vilniaus į Kauną turėjo speciali keturių asmenų grupė, tarp kurių, kaip vienintelis lietuvis, atsidūrė ir S.Vaupšasovas.

Už 5 tūkst. rublių S.Vaupšasovas nusisamdė vežiką, matyt, patyrusį kontrabandininką. Jo patartas, krovinį - 20 naganų, 300 kilogramų trotilo ir 200 granatų - paslėpė statinėse, į kurias vėliau pripylė smalos. Gavęs sulygtą avansą, kontrabandininkas su dviem vežimais patraukė tiesiai Kauno link, tuo metu S.Vaupšasovas su savo bendrais pasirinko aplinkinį kelią per Širvintas ir Ukmergę. 

Iš pradžių viskas klostėsi sėkmingai. Nei lenkams, nei lietuviams prie demarkacinės linijos niekuo neužkliuvo jų naujutėlaičiai padirbti pasai - visi prisistatė buvusiais baltagvardiečiais, bėgančiais į Lietuvą nuo bolševikų. Tuomet, nusisamdę senutėlį fajetoną, šnipai patraukė į Kauną. Bet čia sėkmė ir baigėsi - nespėjus nutolti nuo Širvintų, fajetoną sustabdė raitas Lietuvos karininkas. Šį kartą triukas su pasais neišdegė - negrabiai sukurpti dokumentai karininkui pasirodė įtartini, tad visa kompanija buvo tuoj pat sulaikyta ir atsidūrė Širvintose, lauko žandarmerijos sulaikymo kameroje. 

Vis dėlto emigrantais apsimetusiems bolševikams po poros dienų pavyko ištrūkti į laisvę. Pats S.Vaupšas memuaruose tvirtina, kad vienas juos saugojantis karininkas susigundė pasiūlytu 2000 ostmarkių kyšiu. Už šiuos pinigus jis neva sutiko palydėti sulaikytuosius į Ukmergę, kur įgulos vadu tarnaujantis jo bičiulis padėsiąs gauti jiems naujus dokumentus. Bet džiaugtis teko neilgai - netrukus keliauninkų istorija pakrypo visai kita linkme. Ukmergės įgulos viršininkas ne tik nepasirūpino naujais dokumentais, bet ir atidavė baltagvardiečiais apsimetusius bolševikų šnipus tiesiai į kontržvalgybos rankas. 

Prasidėjo įdomus žaidimas. Pasak S.Vaupšasovo memuarų, Ukmergėje juos apklausė "kontržvalgybos viršininkas" Spiridonovas, buvęs caro armijos karininkas. Matyt, čia turimas galvoje V.Lašas-Spiridonovas, kuris jau tuo metu buvo atsakingas už kovą su Lietuvoje veikiančiomis komunistų organizacijomis, o 1934-aisiais buvo paskirtas Valstybės saugumo departamento Agentūros skyriaus komunistinių organizacijų dalies vadovu. Kontržvalgybininkas davė S.Vaupšai ir jo kompanijai suprasti, kad yra linkęs jais tikėti ir leidžia grįžti į viešbutį. Tiesa, pasus Spiridonovas pasiliko sau. Beveik visą naktį praleidę viešbučio restorane su juos kažkodėl aplankiusiais Lietuvos karininkais, šnipai gavo ne tik savo pasus, bet ir pulkininko Spiridonovo pasirašytą pažymą, kurioje jiems leidžiama netrukdomiems vykti per Lietuvos teritoriją. 

Sunku patikėti, kad kontržvalgybininkai buvo tokie naivūs. Greičiausiai šnipai buvo paleisti vien tik todėl, kad vėliau būtų galima nutverti juos su įkalčiais ir taip išnarplioti visą bolševikinių teroristų voratinklį. Pasak paties S.Vaupšasovo, apie tai jį įspėjo ir viena karininkų kompanijoje nuolat besisukiojanti Ukmergės mergužėlė, memuaruose vadinama Kite. Ji, kaip paaiškėjo, buvo komunistinio pogrindžio agentė. Šnipams nebeliko nieko kita, kaip sprukti, nelaukiant ryto. Kitą dieną jie sėkmingai pasibeldė į konspiracinio buto Kauno Laisvės alėjoje duris. 

Taigi centro užduotis buvo įvykdyta, ginklai ir sprogmenys nugabenti nurodytu adresu. Tačiau komunistinis sukilimas Lietuvoje taip ir neprasidėjo, nors, pasak S.Vaupšasovo, jam rengėsi "dešimtys ir šimtai pogrindininkų". Savaime suprantama, kad planuotas "sukilimas" būtų tik pretekstas vėl įvesti į Lietuvą Raudonosios armijos dalinius. Tačiau tuo metu bolševikai, patiriantys pralaimėjimą po pralaimėjimo, jau traukėsi iš Lenkijos teritorijos, taigi toks scenarijus tapo neįgyvendinamas. Kita vertus, komunistiniam pogrindžiui ant kulnų mynė stiprėjanti ir profesionalėjanti Lietuvos kontržvalgyba. Žlugus sumanytai operacijai, S.Vaupšasovas kurį laiką slapstėsi Žemaitijoje netoli Kretingos, o vėliau nelegaliai sugrįžo į Baltarusijos teritoriją. Tiesa, prieš tai jis dar parašė tuomet vėl Gruzdžiuose gyvenančiai seseriai laišką, kuriame pažadėjo sugrįžti, kai "Lietuvoje bus atkurta sovietų valdžia".

Kartais jie sugrįžta

Šie žodžiai išsipildys nelemtais 1940 metais. O kol kas prabėgomis peržvelkime, ką per 20 metų nuveikė bolševikų smogiku tapęs Gruzdžių dvaro vežiko sūnus. Jau minėjome, kad nuo 1921-ųjų jis aktyviai veikė diversantų grupėje, puldinėjančioje Lenkijos policijos ir valdžios įstaigas bei rengiančioje kruvinas provokacijas abejose demarkacinės linijos pusėse. 1930 metais, baigęs specialius mokslus Minske, jis buvo perkeltas į OGPU, taip pradėdamas karjerą žvalgyboje. Netrukus S.Vaupšasovas arba "draugas Alfredo" atsidūrė Ispanijoje, kur tuo metu vyko pilietinis karas. Jo biografiją aprašantys internetiniai "Rusijos patriotai" ar žvalgybai artimi laikraščiai apie šį laikotarpį pasakoja labai šykščiai, dažniausiai apsiribodami tuo, kad "draugas Alfredo" organizavo Ispanijos komunistų lyderės Dolores Ibaruri apsaugą. Biografai nutyli, kad S.Vaupšasovas Ispanijoje atsidūrė išėjęs iš kalėjimo, kur sėdėjo už tarnybos draugo nužudymą.

Sėdėjo neilgai - teismo paskirta mirties bausmė jam netrukus buvo pakeista dešimties metų laisvės atėmimu, kurio jis taip ir neatbuvo. J.Stalinas nusprendė, kad žudikas jam puikiai pasitarnaus Ispanijoje, likviduojant ten Kremliaus tironui neįtikusius veikėjus. Nepasakoja "entuziastai patriotai" ir apie S.Vaupšasovo šioje šalyje įrengtą slaptą krematoriumą, kuriame pasmerktieji virsdavo pelenais. Tačiau apie tai plačiau galima pasiskaityti LŽ jau skelbtuose V.Mitrochino archyvuose. 

Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną S.Vaupšasovo biografijos faktą - 1937 metais būtent jis buvo atsakingas už Maskvos-Volgos kanalo kasimą. Atsižvelgiant į tų baisių metų realijas ir žinant, jog ši "amžiaus statyba" nusėta Gulago kalinių kaulais ir permirkusi jų krauju, darosi aišku, ką ten veikė profesionalaus žudiko patirtį įgijęs saugumietis. 

SSRS karo su Vokietija metais S.Vaupšasovas vadovavo priešo užnugaryje Baltarusijoje veikusioms diversinėms grupėms ir pelnė už tai Sovietų Sąjungos didvyrio vardą. Tačiau šią jo biografijos dalį sąmoningai praleiskime: kare su ginkluotu svetimą šalį užpuolusiu priešu nėra neleistinų kovos būdų. Juolab kad mus labiau domina, ką šis buvęs lietuvis veikė sugrįžęs į tėvų žemę. 

Taigi 1945 metų liepą S.Vaupšasovas buvo paskirtas NKGB ypatingosios paskirties būrio vadu ir asmeniniu sovietinio saugumo vadovo Lavrentijaus Berijos nurodymu siunčiamas į Lietuvą. Jo užduotis - "aptikti ir likviduoti nacionalistinį pogrindį, Lietuvos laisvės armijos (LLA) bazes ir štabus". Vėliau vietinių stribų palaikomi S.Vaupšasovo baudėjai veikė prieš Lietuvos laisvės kovotojus Dainavos, Tauro, Didžiosios kovos, Prisikėlimo apygardose. Vėliau, tapęs memuarų rašytoju, šis veikėjas noriai dalysis prisiminimais apie tai, kaip kovojo prieš savo tautos laisvės siekį, nepamiršdamas pabrėžti savo humanizmo ir polinkio į kompromisus, dėl kurių jis neva dažnai gaudavęs pylos nuo sovietinės Lietuvos NKGB komisaro Piotro Kapralovo. 

Tam, kad išsiaiškintume, ko verti tokie Lietuvos partizanų krauju susitepusio S.Vaupšasovo prisiminimai, reikia atskiro pasakojimo. O dabar tik pridursime, kad 1953 metų gegužę, jau po Stalino mirties, jis buvo paskirtas Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos 2-ojo skyriaus viršininku.

1954-aisiais išleistas į atsargą, Lietuvoje likti S.Vaupšas-Vaupšasovas nepanoro ir likusias savo dienas iki 1976 metų lapkričio 19-osios gyveno Maskvoje, rašydamas memuarus.  

Šiandien odiozinio žudymų eksperto ir organizatoriaus S.Vaupšasovo pavardę prisimena nedaugelis. Tiesa, jo pėdsakas Lietuvoje išliko iki pat 1992-ųjų, kai iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Šio veikėjo vardu 1980 metais buvo pavadinta Užukalnio kaime prie Lenkijos sienos įkurdinta sovietinė pasienio užkarda. Kalbama, kad ten stovėjo ir gipsinis jo biustas. Tačiau šis buvo iškraustytas visai netoli - šiandien iš Kaliningrado srities Pobedino gyvenvietėje esančios S.Vaupšasovo užkardos jis žvelgia į vos už poros kilometrų esančią Lietuvą. Tarytum vis dar lauktų savo valandos. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"