TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Realios politikos pradininkas

2012 09 07 8:05
Lietuvos užsienio reikalų ministras S.Lozoraitis (ketvirtas dešinėje stalo pusėje) Trečiojoje Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijoje. Ryga. 1935 m. gruodžio 9 d. LCVA nuotrauka

Rugsėjo 5 dieną sukako 114 metų, kai gimė žymus Lietuvos diplomatas ir užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis vyresnysis.

Jauniausias tuometinėje Europoje užsienio reikalų ministras, dirbęs diplomatijos vadovu sunkiausiais tarpukario Lietuvai metais. Pirmasis Lietuvos diplomatas, išrinktas Tarptautinės diplomatinės akademijos Paryžiuje nariu. Žmogus, beveik keturis dešimtmečius atstovavęs laisvame pasaulyje ne tik sovietų užgrobtai savo šaliai, bet vadovavęs visai Lietuvos diplomatijos tarnybai, kurios okupantams taip ir nepavyko sunaikinti.

Tai tik keli iš daugelio dalykų, kuriuos būtų galima pasakyti apie Stasį Lozoraitį vyresnįjį - diplomatą iš prigimties, vengusį sustabarėjusio mąstymo ir standartinių sprendimų. Jau skambant II pasaulinio karo uvertiūrai, šis diplomatas mėgino gelbėti Lietuvos nepriklausomybę siūlydamas visiškai naują Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos užsienio politikos koncepciją. Deja, S.Lozoraičio vizija taip ir nebuvo iki galo įgyvendinta. Mėginkime išsiaiškinti, kodėl taip nutiko.

S.Lozoraitis - ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas. Apie 1919 m. LŽ archyvo nuotrauka

Diplomato karjerą S.Lozoraitis pradėjo itin sudėtingu laikotarpiu ir labai jau nepalankioje vietoje. Antruoju Lietuvos pasiuntinybės Berlyne sekretoriumi jis buvo paskirtas 1923 metų balandžio 1 dieną, nepraėjus ir porai mėnesių nuo Ambasadorių konferencijos sprendimo perduoti Lietuvai Klaipėdos kraštą. Tačiau tai dar nereiškė, kad Tautų Sąjungos narės ir didžiųjų Vakarų valstybių pripažintos Lietuvos kova dėl uostamiesčio baigta. Derybos dėl Klaipėdos statuso tebevyko, tik nebe miesto gatvėse, o diplomatiniame fronte. Ir nors šiame žaidime svarbiausi koziriai buvo Londono ir Paryžiaus rankose, Berlynas vaidino matomą, tačiau toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Tuo metu vykusiose derybose dėl Klaipėdos konvencijos, numatančios Klaipėdos krašto autonomiją, primygtinai reikalauta, kad narpliojant Klaipėdos mazgą būtų atsižvelgta ne tik į Lietuvos, bet ir į Lenkijos interesus.

Prisiminkime, kad būtent Lenkija dar 1919 metais Paryžiuje vykusioje taikos konferencijoje pasiūlė Antantei kontroliuoti Klaipėdos kraštą tol, kol Lietuva susijungs su Lenkija. Po Vilniaus krašto okupacijos ir sėkmingo Klaipėdos sukilimo situacija pasikeitė. Tačiau Lenkija vis dar buvo suinteresuota išlaikyti savo įtaką Klaipėdos krašte ne tik todėl, kad galėtų iš dalies kontroliuoti uostą ir eksportuoti per jį savo produkciją, bet ir dėl to, jog taip Lietuva būtų labiau priklausoma nuo Lenkijos. Tiesa, Kaunui derybose pavyko gerokai apmažinti Varšuvos apetitą, ir nežinia, kas čia suvaidino svarbesnį vaidmenį - Lietuvos diplomatų pastangos ar prastėjantys Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos santykiai.

Šiaip ar taip, trečiojo dešimtmečio pradžioje į Lietuvos politikų, diplomatų ir visos visuomenės sąmonę įsismelkęs Varšuvos baubas vertė Lietuvą remtis draugais ir sąjungininkais. Tačiau draugų Lietuva tuomet neturėjo. Neįgijo ji jų ir vėliau. Kaip per šešerius darbo Berlyne metus įsitikino S.Lozoraitis, didžiausia kliūtimi susirasti tikrųjų sąjungininkų buvo didelės dalies vyresnės kartos Lietuvos politikų ir diplomatų pozicija - geriau tarsimės su pačiu velniu, bet tik ne su Varšuva.

Vėliau, tapęs Lietuvos užsienio reikalų ministru, S.Lozoraitis darys viską, kad tokios nuostatos būtų atsisakyta. Deja, jo naujojo kurso politikai, kuri gali tilpti į frazę "Nepriklausomybė svarbiau už Vilnių", įpusėjus ketvirtajam dešimtmečiui, bus lemta žlugti. Rezultatą mes visi žinome: toliau eskaluodami masinę Vilniaus psichozę ir beviltiškai laviruodami tarp dviejų "sąjungininkių" - nacių Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos Lietuvos vadovai praras ir Vilnių, ir nepriklausomybę. Kaip čia neprisiminsi senos patarlės, siūlančios neiti obuoliauti su nelabuoju, nes liksi ir be obuolių, ir be kraitelės!

Lietuvos užsienio reikalų ministras S.Lozoraitis (sėdi antras iš dešinės) su Baltijos šalių diplomatais, pasirašius Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį. Ženeva, 1934 m. rugsėjo 12 d. LCVA nuotrauka

Berlyno pamokos

Bet grįžkime į trečiojo dešimtmečio Berlyną, kur ir susiformavo antruoju, o vėliau pirmuoju Lietuvos pasiuntinybės sekretoriumi dirbusio S.Lozoraičio pažiūros į tai, kokia turėtų būti Lietuvos užsienio politika. Dėl aiškios Lietuvos orientacijos į Maskvos - Berlyno ašį Veimaro respublikoje reziduojantiems Lietuvos diplomatams teko spręsti itin opius ir dažniausiai sunkiai išsprendžiamus Klaipėdos ir Vilniaus klausimus, kuriuos dar labiau komplikavo padėtis diplomatiniame Rytų fronte. Pažymėsime, kad Berlynas tada turėjo kitų prioritetų: svarbiausia Vokietijai buvo narystė Tautų Sąjungoje, tad jos politikai ir diplomatai tikrai nenorėjo erzinti lenkų. Tad 1926 metų vasarą Lietuvos Vyriausybės vadovu tapęs socialdemokratas Mykolas Sleževičius, tikėdamas, kad diplomatiniuose karuose dėl Vilniaus sąjungininkų reikia ieškoti ne tiek Vakaruose, kiek Maskvoje, ėmėsi intensyvinti pastangas suartėti su sovietais.

1926 metų lapkričio 5 dieną su SSRS pasirašytą nepuolimo sutartį Kaune daug kas vadino dideliu Lietuvos diplomatijos laimėjimu. Ypač buvo pabrėžiama prie vieno sutarties straipsnio pridėta vadinamoji Čičerino nota, kurioje sakoma, jog "faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė jos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų Taikos sutarties su Rusija II straipsnyje ir jo priede". Taip, tokia formuluote sovietai lyg ir pliaukštelėjo Lenkijai švelnų antausį. Tačiau sutartyje numatyti aptakūs abipusiai šalių įsipareigojimai "neteikti paramos" kitai jas užpuolusiai valstybei neturėjo ir negalėjo turėti esminės įtakos Lietuvos kovai dėl prarastos sostinės ir nebuvo verta kainos, kurią už ją teko sumokėti.

S.Lozoraitis (dešinėje) su diplomatu Petru Klimu 1937 m. LCVA nuotrauka

Dirbdamas Berlyne S.Lozoraitis netruko įsitikinti, kad 1926 metų sutartis tik pablogino ir taip jau nekokį Lietuvos įvaizdį Vakaruose ir, istoriko Vytauto Žalio žodžiais tariant, dar tvirčiau prikabino jai "sovietų ir vokiečių kūdikio, o vėliau antilenkiškos Maskvos ir Berlyno politikos įrankio" etiketę. Ar galėjo toks įvaizdis stiprinti Kauno santykius su Paryžiumi ir Londonu? Suprantama, kad ne. Tad, skirtingai nei kitos dvi Baltijos valstybės, Lietuva darėsi vis labiau priklausoma nuo savo netikrų draugų - Berlyno ir Maskvos.

Jau gerokai vėliau, prisimindamas Berlyne išmoktas pamokas, S.Lozoraitis pažymės, jog "nei Sovietų Rusija, nei Vokietija niekada negalėjo būti suinteresuotos, kad mes atgautume Vilnių (...), abi šios valstybės turėjo būti greičiau suinteresuotos Vilniaus ginčo buvimu, bet ne jo teisingu išsprendimu". Iš tikrųjų vokiečiams Kauno ir Varšuvos priešiškumas leido išvengti Rytprūsių apsupties, o sovietai Vilniaus problemą naudojo kaip taraną - nuolat ir sėkmingai griovė pastangas sudaryti Baltijos valstybių gynybinę sąjungą, kuri ateityje galėjo tapti stipriu kariniu bloku, nusidriekiančiu nuo Helsinkio iki Bukarešto.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai Rygoje, Baltijos Santarvės V konferencijoje. Iš kairės į dešinę: S.Lozoraitis, V.Monteris, F.Akelis. 1926 m. gruodžio 10 d. LCVA nuotrauka

Permainos Kaune

1929 metų pabaigoje S.Lozoraitis buvo paskirtas Lietuvos atstovybės prie Šventojo Sosto sekretoriumi, o vėliau - laikinuoju reikalų patikėtiniu. Romoje jam teko nelengva misija taisyti tuo metu gerokai pašlijusius Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius. Šio kiek trumpiau nei dvejus metus trukusio darbo rezultatus liudija ir toks tuometinio Italijos laikraščio "Corriere Diplomatico e Consolare" atsiliepimas: "Dėl savo intuicijos, aštrumo, takto, susieto su patraukiančia kurtuazija, jis nusipelnė Vatikano simpatijų, pagerėjusių santykių nuopelnas daugiausia priklauso jam, nes jis mokėjo sušvelninti trinties priežastis ir išsiaiškinti nesusipratimus."

Tokia sėkmė jaunam diplomatui žadėjo gerą ateitį. 1932 metais jis buvo atšauktas į Kauną ir paskirtas Užsienio reikalų ministerijos (URM) Politikos departamento direktoriumi. Tuo metu prie ministerijos vairo stovėjo Dovas Zaunius - vos 6 metais už S.Lozoraitį vyresnis diplomatas, kitaip nei vyresnieji jo kolegos, subrendęs ne rusiškoje, o europietiškoje terpėje. Po kurio laiko D.Zaunius neabejotinai būtų paskyręs S.Lozoraitį Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru į kurią nors didžiąją Vakarų valstybę. Tačiau netikėtai tiek pačiam ministrui, tiek jo pavaldiniui įvykiai netrukus susiklostė visai kitaip.

D.Zaunius, kitaip nei S.Lozoraitis, neišėjo "mokslų" Berlyne, todėl, nepaisydamas besikeičiančios padėties, tęsė savo nušalintojo pirmtako - aiškiai Augustino Voldemaro kursą - bet kokiu būdu užtikrinti Vokietijos paramą dispute su lenkais. Tačiau tuo metu kietakaktei politikai Lenkijos atžvilgiu jau pritarė toli gražu ne visa valdančiosios Tautininkų sąjungos vadovybė - čia vis labiau ėmė stiprėti probritiškos nuotaikos, o britų palankumą buvo galima pasiekti tik švelninant santykių su Varšuva poziciją. Tad ministras bet kuriuo metu galėjo tapti šachmatų figūra, kurią galima paaukoti siekiant strateginių tikslų.

LDT šefas S.Lozoraitis ir Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė Romoje su Lietuvos garbės konsulu Kolumbijoje dr. Stasiu Siručiu (apie 1960 m.). Lozoraičių muziejaus nuotrauka

Tačiau tai dar buvo ne blogiausia, ko sulaukė tuometinis diplomatijos šefas. Tais pačiais metais, kai S.Lozoraitis buvo paskirtas vadovauti URM Politikos departamentui, Varšuva pasirašė Nepuolimo sutartį su Maskva, tad minėta vadinamoji Čičerino nota tą pačią akimirką tapo niekam vertu popiergaliu. Dar didesnis smūgis buvo 1934 metų sausio 26 dieną pasirašyta Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis. Politika, orientuota į Vokietiją, aiškiai nebeatitiko realybės, tačiau S.Lozoraičio viršininkas elgėsi taip, lyg būtų aklas ir kurčias - jis ir toliau deklaravo, kad santykiai su Vokietija esąs Lietuvos užsienio politikos prioritetas, ir kategoriškai prieštaravo bet kokiam galimam blokui su Latvija ir Estija, nors dabar tokia sąjunga buvo reikalinga kaip niekada.

Taip Lietuvos diplomatijos vadovas tapo rakštimi tautininkams, nebenorintiems visuomenės akyse būti antibaltiškų nuotaikų reiškėjais. Tų pačių metų vasarą atsirado ir puiki proga jo atsikratyti. Po nepavykusio voldemarininkų pučo Juozui Tūbeliui sudarius naująjį kabinetą, D.Zauniui ministro portfelis nebebuvo pasiūlytas.

Rasti naują kandidatą į diplomatijos vadovo postą nebuvo lengva. Matyt, situacija po pučo buvo tokia neapibrėžta, kad nemažai vertų dėmesio kandidatų priimti ministro portfelį atsisakė. Tuomet A.Smetonos žvilgsnis nukrypo į URM Politikos departamento direktorių S.Lozoraitį. Toks pasirinkimas turėjo aiškių motyvų. Pirma, visi suprato, kad, šiaip ar taip, teks kalbėtis su lenkais, o S.Lozoraitis kaip tik ir buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos diplomatų, niekuomet nereiškusių antilenkiškų pozicijų.

Antra, tikėtasi, kad jaunas ministras, slegiamas tautos vadų autoriteto, nedrįs priimti pernelyg savarankiškų sprendimų. Ir jei pirmuoju atveju A.Smetonos motyvai pasiteisins, tai antruoju - prezidentas bus suklydęs, bet S.Lozoraičio ir A.Smetonos santykiams tai nepakenks.

Lietuvoje akredituotų užsienio šalių diplomatų priėmimas Lozoraičių rezidencijoje Kaune. Apie 1935 m. Lozoraičių muziejaus nuotrauka

Neįtiko nei Berlynui, nei Maskvai

Taip 1934-ųjų birželio 13 dieną 35 metų S.Lozoraitis tapo Lietuvos užsienio reikalų ministru. "Vyriausia mintis, su kuria ėjau į Vyriausybę 1934 metais (...), buvo atidaryti Lietuvos užsienio politikai platesnius horizontus, praplečiant ir pagilinant santykius su Vakarų valstybėmis, ir tuo būdu atsispirti gresiančiam iš Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pavojui", - jau pasibaigus II pasauliniam karui prisiminė S.Lozoraitis. Savaime suprantama, tokia Lietuvos diplomatijos vadovo pozicija nežavėjo nei Berlyno, nei Maskvos.

"Tai ne mūsų politinės linijos žmogus", - tokią išvadą SSRS pasiuntinys Kaune Michailas Karskis savo vadovybei pateikė dar tuomet, kai S.Lozoraitis buvo paskirtas URM Politikos departamento direktoriumi. Šiai nuomonei pritarė ir Vokietijos pasiuntinys Hansas Morahtas, kuris apie S.Lozoraitį turėjo kur kas daugiau informacijos dar nuo jo darbo Berlyne laikų. (Pažymėtina, kad Kaune rezidavę Berlyno ir Maskvos pasiuntiniai mielai keitėsi informacija, konsultavosi įvairiausiais klausimais, ir tai toli gražu nebuvo jų asmeninė iniciatyva.)

Baigiantis 1932 metams M.Karskio išvados buvo dar aiškesnės. Pranešime užsienio reikalų liaudies komisariatui sovietų diplomatas teigė: "Naujojo URM Politikos departamento asmenyje turime mažai mums simpatingą figūrą." Sovietus ypač erzino tai, kad S.Lozoraitis neketino taikytis prie primetamų aplinkybių, o vykdyti aktyvią užsienio politiką.

Prie tokio "įžūlumo" Kremlius nebuvo pripratęs, ypač turint galvoje tai, kad Maskvoje ilgus metus rezidavęs Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis nevengė progų žemintis ir keliaklupsčiauti prieš galingąją kaimynę. Viename pokalbių su sovietų užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotoju Borisu Stomoniakovu lietuvių poetas ir diplomatas savo atstovaujamą valstybę palygino su medžio gabalėliu, lošėjų pakištu po klibančio stalo koja. Pasak J.Baltrušaičio, lošimui pasibaigus šis medgalis išspiriamas ir jį pasiima ryte atėjusi valytoja.

S.Lozoraitis su sūnumis  - diplomatais Stasiu ir Kaziu Lozoraičiais. Lozoraičių muziejaus nuotrauka

Sovietai puikiai suprato, jog S.Lozoraitis niekuomet nesutiks, kad Lietuva būtų kieno nors spardoma iš po stalo kojų. Tad jo paskyrimą užsienio reikalų ministru jie sutiko labai nepalankiai.

Tuo tarpu Lietuvos diplomatijos vadovas nedelsdamas nėrė į darbus: surengė kelis konfidencialius susitikimus su Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio emisarais, pasirašė ilgai strigusią Santarvės ir bendradarbiavimo sutartį su Latvija ir Estija, lankėsi Maskvoje, kur su SSRS užsienio reikalų liaudies komisaru Maksimu Litvinovu kalbėjosi apie kolektyvinio saugumo sistemą Rytų ir Vidurio Europoje, su Lietuvos delegacija posėdžiavo Tautų Sąjungos sesijoje, atstovavo Lietuvai Taline surengtoje pirmojoje Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijoje, o metų pabaigoje dar spėjo apsilankyti Helsinkyje. Ir visa tai - vos per šešis pirmus darbo mėnesius!

Svarbiausias visų pirmojo pusmečio vizitų, susitikimų ir konsultacijų tikslas buvo kuo greičiau pralaužti politinę Lietuvos izoliaciją, mat grėsmės mūsų valstybei buvo visai realios. Ir jų šaltinis seniai buvo nebe Lenkija - didžiausią pavojų Lietuvai tuomet kėlė Berlynas. 1933 metais nacių Vokietijos karo ministras Lietuvos karo atašė Kaziui Škirpai tiesiai pareiškė, kad tarp dviejų valstybių gerų santykių nebus tol, kol Klaipėda negrįš Vokietijai. Kad šie žodžiai nėra tik tuščias oro virpinimas, liudijo ir Klaipėdos nacių mėginimas 1934 metais surengti pučą.

Tai, kad Lietuva išdrįso nuteisti Vokietijos remtus sąmokslininkus, Berlyną įsiutino tiek, kad iš jo pusės pasigirdo beveik neslepiami grasinimai. 1935 metų gegužę, praėjus trims mėnesiams nuo vadinamojo Neumano-Sasso proceso pabaigos, Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris Niurnberge pasakytoje kalboje klykė, kad vienintelė valstybė Europoje, su kuria Trečiasis reichas atsisakytų pasirašyti nepuolimo sutartį, esanti Lietuva. "66 milijonų tauta negali neprarasdama prestižo ir toliau klausyti tautos, turinčios 2 milijonus žmonių", - svaidėsi žaibais fiureris.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras S.Lozoraitis (trečias iš kairės) per vizitą pas Suomijos prezidentą P. J. Svinhufvudą (trečias iš dešinės). 1934 m. gruodis. LCVA nuotrauka

Naujų kelių beieškant

S.Lozoraitis puikiai suprato, kad Lietuvos geopolitinė padėtis pasikeitė radikaliai ir senoji jos užsienio politika atves prie katastrofos. Taip gimė vadinamasis naujasis kursas, kurį diplomatijos vadovas išdėstė visiškai slaptame tik A.Smetonai ir artimiausiems jo aplinkos žmonėms skirtame memorandume Nr. 466. Dokumente S.Lozoraitis konstatavo: "Klaipėdą mes turim, bet jai gresia didelis pavojus. Vilniaus mes neturim ir negalim tikėtis artimiausiu laiku jo atgauti, tad turim ginti Klaipėdą visomis priemonėmis, kurios (...) nepažeidžia mūsų juridinės pozicijos Vilniaus klausimu. Kovoti dviem frontais - Vilniaus ir Klaipėdos - mes negalime diplomatiškai, nekalbant jau apie militarinę kovą, kurios, kaip yra pakartotinai pareikšta Respublikos Prezidento ir kitų mūsų atsakingų politikų, mes nemanome griebtis Vilniaus ginče."

Memorandume Lietuvos diplomatijos vadovas pasiūlė tai, kas dar visai neseniai būtų palaikyta baisia erezija, - pradėti kalbėtis su lenkais, mainais nereikalaujant tuojau pat grąžinti sostinę, o tik siūlant pripažinti, jog tarp dviejų valstybių egzistuoja teritorinis ginčas. "Mūsų politikoje turi dominuoti mintis, kad iš Vokietijos mums gresia didelis pavojus. Jam atremti mes turime panaudoti visas galimas kombinacijas, tarp jų ir kombinaciją su Lenkija", - reziumavo S.Lozoraitis.

Nereikia nė sakyti, kad visuomenėje tokia pozicija galėjo sukelti tikrą audrą, mat šūkis "Mes be Vilniaus nenurimsim!" buvo įsismelkęs kiekvienam lietuviui iki kaulų smegenų ir tapęs savotiška tautos vienybės idėja. Tačiau jausmai jausmais, o realybė buvo tokia: už Lietuvos ribų Vilniaus byla jau seniai buvo pamiršta. Tad nenuostabu, kad tiek A.Smetona, tiek ir daugelis įtakingų tautininkų neatmetė "naujojo kurso" idėjos, tuo pripažindami, kad kelias į Vilnių neina (ir niekada nėjo) nei per Maskvą, nei per Berlyną, o tik per Varšuvą. Prasidėjus pirmiesiems S.Lozoraičio susitikimams su Lenkijos atstovais, 1936 metų kovo 24 dieną pasakytoje kalboje A.Smetona viešai parėmė "naująjį kursą": neatsisakydamas Vilniaus, jis vis dėlto pritarė tam, kad santykiai su Varšuva gali būti normalizuoti anksčiau, nei Lietuva atgaus savo sostinę.

Deja, kelias į susitarimą buvo beveik neįveikiamas. Akmeniu, išvertusiu ir taip sunkiai girgždėjusį derybų vežimą, tapo Lenkijos užsienio reikalų ministras Juzefas Beckas. S.Lozoraičio siūlymai santykių normalizavimo kelią nueiti laipsniškai: pasirašant Nepuolimo sutartį, užtikrinant Vilnijos lietuvių teises ir galiausiai užmezgant konsulinius santykius, atsimušdavo kaip žirniai į sieną. J.Beckas užsispyręs laikėsi savosios pozicijos - "viskas arba nieko". Suprask - pirma oficialūs tarpvalstybiniai santykiai, o paskui jau žiūrėsime.

"Nesu stebukladaris, kuris gali ką nors pozityvaus statyti vienas ir ten, kur gali būti statoma tik abipusėmis kantriomis pastangomis ir kur (...) rytoj išplėšiama ta plyta, kuri vakar galėjo būti dažnai dideliu vargu padėta", - 1937 metų kovo mėnesį iš Seimo tribūnos apmaudžiai pareiškė S.Lozoraitis. Tuo tarpu krizė gilėjo: prie demarkacijos linijos padažnėjo incidentų. Po vieno jų 1938 metų kovo 17 dieną Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas - per 48 valandas užmegzti su Varšuva diplomatinius santykius, kitaip bus imtasi karo veiksmų. Tokius grasinimus patvirtino prie administracinės linijos pradėtos telkti Lenkijos karinės pajėgos.

Naktį į 18-ąją vykusiame Vyriausybės posėdyje S.Lozoraitis neslėpdamas nusivylimo pareiškė, kad ultimatumo nebūtų buvę, jei Lietuva anksčiau būtų veikusi ryžtingiau ir adekvačiau reagavusi į situaciją. Ši kalba nuskambėjo lyg priekaištas prezidentui A.Smetonai ir kabineto vadovui J.Tūbeliui. Bet šaukštai jau buvo po pietų. Britai ir prancūzai siūlė priimti Lenkijos ultimatumą, sulaukti paramos iš Maskvos ir Berlyno nebuvo jokių vilčių. Maža to, naudodamasi galimu kariniu konfliktu tarp Lietuvos ir Lenkijos, Vokietija planavo okupuoti ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir didelę Lietuvos dalį iki pat Dubysos. Taigi ultimatumą teko priimti. Seimas tokį kabineto sprendimą patvirtino per 7 minutes.

J.Tūbelio Vyriausybei nebeliko nieko kita, kaip tik atsistatydinti. S.Lozoraitis norėjo pasitraukti dar anksčiau, iš karto po lenkų ultimatumo. Tačiau prezidentas atsistatydinimo nepriėmė, tarsi norėdamas pademonstruoti, kad dėl šios krizės kaltas asmeniškai J.Beckas. Taip S.Lozoraitis liko užsienio reikalų ministru ir naujame Vlado Mirono suformuotame kabinete.

Tačiau 1938 metų pabaigoje Berlynas nusiuntė Kaunui aiškų signalą, jog S.Lozoraičio buvimą naujoje Vyriausybėje jis traktuos kaip provokaciją, ir pagarsino, kad jo nuomonės ignoravimas būtų traktuojamas kaip provokacija, verčianti Reicho vadovybę imtis atsakomųjų priemonių. Tad S.Lozoraitį ištiko jo pirmtako D.Zauniaus likimas - šis buvo paaukotas dėl gerų santykių su Lenkija, o jo įpėdinis - dėl gerų santykių su Vokietija. Kaip ir anoji, taip ir ši auka nieko gero nedavė: nepraėjus ir trims mėnesiams, hitlerinė Vokietija atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, o S.Lozoraitis buvo paskirtas vadovauti komisijai, turinčiai likviduoti visus su šiuo kraštu susijusius reikalus.

Tais pačiais 1939 metais S.Lozoraitis kaip nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje išvyko į Romą nė nenujausdamas, kad šiame mieste jam bus lemta pasilikti iki pat mirties

1983-iaisiais. Kad artėjant sovietų okupacijai užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 metais paskirs jį užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu, ir ilgus dešimtmečius jis bus aukščiausias teisėtas Lietuvos valstybės pareigūnas. Ir kad Lietuvos diplomatinė tarnyba, kuriai jam teks vadovauti, bus vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, kurios sovietiniams okupantams taip ir nepavyks sunaikinti. Tačiau tai - jau kitos istorijos tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"