TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Apie paminklus ir skulptorius

2014 06 30 16:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Gerbiamasis Ramūnai Terleckai, net širdį suspaudė, kai gegužės 22 dieną perskaičiau Jūsų straipsnį „Karalių, vamzdžio ir stabų miestas“. Esu buvusi žurnalistė, kaip ir ta Jūsų minima Daiva Vilkelytė, kurios, deja, nepažįstu ir kuri, deja, pasišovusi narsiai naikinti, ir sunaikins, gan didelį Lietuvos kultūros klodą. 

Sunaikins, nes jos pusėje svarbiausieji dabarties Lietuvos leidiniai. (Prenumeruoju „Lietuvos žinias“, o dabar nors imk ir nebeskaityk laikraščio, kuris naikina, kas man brangu ir svarbu). Galingi dabar žurnalistai! Po užsienius pasivažinėję! Daug matę, daug girdėję! Bijau, kad apie savo Lietuvą per mažai girdėję.

Jau ir Viliumas Malinauskas atsiliepia: skulptūras priglaustų Grūtas (LŽ, 2014-05-28). V. Malinauskas „tikino visus kūrinius vertinąs kaip atitinkamo laikotarpio Lietuvos skulptorių darbus“. Protingas žmogus. Jei neklystu, su juo teko susidurti gal 1960 metais, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“, o jis buvo Šeduvos rajono (dabar – Radviliškio) „Draugo“ kolūkio pirmininkas. Parašiau, kad naujai karvidei ten įstatytos per siauros durys, taip man komandiruotės metu pasiguodė šėrėjai, kurie negali traktoriumi pro tas duris įvežti pašarų. Atlėkė V. Malinauskas (manau, kad tas pats) į redakciją, man ir redaktoriui išaiškino, kad yra tokios statybų ir projektavimo taisyklės, kurių neįmanoma peržengti, bet gyvuliams naujose karvidėse juk šilta ir gerai. „Draugas“ buvo vienas stipriausių ir pažangiausių kolūkių tuometinėje Lietuvoje, žmonės ten gyveno „kaip pas poną Dievą už pečiaus“, nebijojo žurnalistei pasiskųsti, jei kas buvo negerai. (O juk 90 procentų Lietuvos kolūkių buvo prasiskolinę ir nuskurdę.) Bet buvo neįveikiamų barjerų ir tokiems geranoriškiems žmonėms kaip V. Malinauskas. Dabar tas neįveikiamas barjeras pasidarė kultūros vertybių apsauga.

Dabartiniai žurnalistai, pasakyčiau, dirba savo juodą darbą. Teigiamų atsiliepimų apie Žaliojo tilto skulptūras niekur nėra. Ir šių mano pastabų, manau, nespausdinsite. Pirmoji, kurią aš pastebėjau, tas skulptūras nuo Žaliojo tilto pasiūlė nukelti žurnalistė rusišku vardu, lyg ir Tamara, dar pačioje Atgimimo pradžioje. Pagalvojau, nesupranta žmogus. Bet ji pataikė į pačią iškankintos Lietuvos širdį: pavadino skulptūras sovietmečio stabais. Tą mintį iki šiol kala ir kala žurnalistai. Nenuostabu, kad politiniai kaliniai ir tremtiniai baisisi visais sovietmečio stabais, reikalauja juos šalinti. Bet ar tai tikrai stabai?

Man Žaliojo tilto skulptūrinės kompozicijos yra tarsi epas iš mūsų pokario: iškėlę vėliavas žygiavo sovietiniai kariai, mūsų žemė buvo užimta, o Lietuva arė žemę, studijavo, kalė savo ateitį, kaip kalvis sunkiu kūju kaltų pasagą, laimingos ateities viltį. Per tą vargą, per tremtis ir netektis Lietuva ateis į 1989 metų atgimimą, pakils. Bet ar gali ji pamiršti tą baisų laiką, ar turime jį pamiršti? Ar turime pamiršti gabiausius skulptorius lietuvius?

„Lietuvos rytas“ (2013-12-10, p. 3) pasikvietė net Jungtinės Karalystės Šefildo universiteto profesorių, tiesa, nenurodydamas to profesoriaus interesų srities, ir išgirdo nei šį, nei tą: kad Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros – tai „stalininis masinis tiražas“, kūriniai, kurie toli nuo tikrojo meno, tokie, kokių pilna daugelyje buvusios Sovietų Sajungos miestų.

Buvo Vilniuje tokių, kokių buvo „pilna“, kurie buvo masiškai tiražuoti. Jie jau senokai nukeliavo į Grūto parką. Bet čia juk netiražuoti originalai! Būtų didelė garbė Grūto parkui ar net Vilniaus Europos skulptūrų parkui turėti nuo Žaliojo tilto nukeltus garsiųjų Lietuvos skulptorių darbus. Kažin, ar šie parkai taip pat noriai priimtų šiuolaikinę visai netoli Žaliojo tilto atsiradusią Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“, žmonių dar vadinamą „Vamzdžiu“. Gal tiesiog kartu su vienu įdomiausių šių laikų rašytoju Romualdu Granausku sušuktų: „Vamzdiec!“ Nesulįskime ir mes į kokį nors surūdijusį vamzdį besistengdami paniekinti tai, kas sava, lietuviška, kas liudija mūsų vargą ir mus slėgusią priespaudą. Galima įrašyti dabartinius šių skulptūrų komentarus jų postamentuose, jei reikia. O apie šių skulptūrų kūrėjus ten bent trumpai parašyti - net būtina.

Apie skulptorius, kūrusius Vilniaus Žaliojo tilto skulptūras, dabar net ilgiausiose diskusijose neužsimenama. Nedrąsiai primenama, kad šios skulptūros įrašytos į Lietuvos kultūros paveldą. Svarbiausia – nuversti „balvonus“, išvežti kuo toliau, kad niekas nematytų. Svarbiausia – užmiršti, kad buvo ir be galo skausmingo santykio su sovietine tikrove. Skulptoriai sakydavo: jei jau miršti iš bado, kreipkis į Leniną. Tai reiškė, kad Lenino (o pokariu turbūt ir Stalino) atvaizdui valdžia negailėjo pinigų, tam reikalui pinigų visada buvo. O čia juk net ne Leninas ir ne Stalinas. Čia tuo laiku buvo ne vien bado, bet ir gyvybės klausimas. Tai gal išbraukime savo lietuvius skulptorius iš istorijos vien todėl, kad jie išgyveno?

Aišku, laikas įspaudžia savo žymę į kiekvieno menininko kūrybą. Bet ieškoti blogio vien temoje, o nematyti kūrėjo rankos, yra meno supratimo spraga. Jauni neatsimena sovietmečio: blogis buvo tautų istorija (viskas buvo suverta ant kreivo rusų istorijos virbo), blogis buvo tikėjimo tiesos (griovė skulptūras nuo Vilniaus Katedros net neįsigilinę į jų istorinę prasmę) ir t.t. Dabar jau blogis (iš įsibėgėjimo?) - darbininkas, žemdirbys, studentas, karys... Mat ten vėliavos koto gale yra mažutėlis kūjis su pjautuvu! Ar jau nesusivokiame: raudona penkiakampė žvaigždė buvo komunizmo (stalinizmo) simbolis, ne kūjis ir pjautuvas, ne eiliniai darbo įrankiai. Nacionalsocialistai (hitlerininkai) savo simboliu buvo padarę svastiką, bet savo žiaurumu, nežmoniškumu suteršė tą simbolį, o komunizmas suteršė žvaigždę. Bet žvaigždės nesibodime, nes ji išliko JAV vėliavoje, Europos Sąjungos simboliuose, išliko danguje! Tai gal įsikibkime dabar į kūjį ir pjautuvą! Ne ženklas kaltas, jei jis pateko į blogas rankas! Ir ne menininkas, kad tą blogą ženklą pavaizdavo.

Man iš tų Žaliojo tilto skulptūrų autorių ryškiausias būtų prof. Juozas Mikėnas (1901-1964), lipdęs „Studentus“ (vadinta dar “Mokslo jaunimas“, „Mokslus einantis jaunimas“). Ketverius metus pasimokęs tapybos Kauno meno mokykloje, dar penkerius (1927-1931) studijavęs freską ir mozaiką Paryžiaus Aukštojoje taikomosios dailės mokykloje ir tuo pat metu skulptūrą privačiose studijose, 1937 metais Juozas Mikėnas dalyvauja Pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir pelno aukso medalį už savo „Rūpintojėlį“. Lietuvis pripažįstamas talentingiausiu pasaulio skulptoriumi, panašiai kaip mūsų Arvydas Sabonis krepšinyje ar Rūta Meilutytė plaukime. 1939 metais J. Mikėnas dalyvauja Pasaulinėje parodoje Niujorke, pristatydamas savo skulptūrą „Lietuva“. Deja, Lietuva per sovietmetį užmiršo tą savo garbę, net puikiame leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias“ (Vilnius: mmc, 2013) prof. J. Mikėno darbų sąraše tie du darbai nepaminėti.

1946 metais J. Mikėno garbė dar neištrinta, dar jis išrenkamas profesoriumi, dar skiriamas Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Skulptūros katedros vedėju, eina tas pareigas ir po 1951 metų, kai aukštosios dailės studijos perkeliamos į Vilnių. Jis kloja šiuolaikinės Lietuvos skulptūros pamatus. Kai vyko konkursas sudeginto Pirčiupio kaimo paminklui, prof. J. Mikėnas parodė į Gedimino Jokūbonio eskizą: „Va šitą bobelę statykim“. Buvo labiau ideologizuotų eskizų, bet profesorius kartojo: „Va šitą bobelę...“ Ar ne todėl iškilo „Pirčiupio Motina“, kuri iki šiol vertinama kaip puikus meno kūrinys. Kai buvo prof. J. Mikėno valia, jis mokėjo nenusileisti. Tai sudarė telentingam skulptoriui G. Jokūboniui galimybę tapti profesorium, Skulptūros katedros vedėju, sukurti „Maironį“ Kaunui, „Adomą Mickevičių“ Vilniui, „Antaną Baranauską“ Seinams...

Kartu su prof. J. Mikėnu Žaliojo tilto „Studentus“ lipdė tuomet dar jaunas Juozas Kėdainis (1915-1998), baigęs Kupiškio gimnaziją ir 1933-1939 metais mokęsis skulptūros Kauno meno mokykloje. Nuo 1946 metų J. Kėdainis sėkmingai dirbo aukštosiose Lietuvos dailės mokyklose, nuo 1970 metų - profesorius, sukūręs daug buitinių, dekoratyvinių skulptūrų, antkapinių paminklų, ne vieną žinomą reljefą, pvz., „Neringos“ kavinei Vilniuje, dramos teatrui Panevėžyje (1968), Miko Petrausko paminklą Palūšėje (1973), Konstantino Sirvydo biustą Vilniaus universitetui (1979) ir t.t.

Kitas jaudinančiai talentingas skulptorius, kūręs vieną iš Žaliojo tilto skulptūrų - „Kareivius“ (pavadinta „Taikos sargyboje“), buvo Bronius Pundzius (1907-1959). Jo gimtinėje Pilvėnuose, dabartiniame Mažeikių rajone, yra memorialinis B. Pundziaus muziejus. Iš šio kaimelio pradinės ir Viekšnių progimnazijos atvažiavęs į Kauną, 1926-1929 metais B. Pundzius studijuoja skulptūrą Kauno meno mokykloje, 1933-1939 metais tobulinasi Paryžiuje Aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje, o nuo 1940 iki 1946 metų, su karo metų pertrauka, jau vadovauja Skulptūros katedrai Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, nuo 1947 metų – profesorius. Žinomas jo sukurtas Augusto Niemio antkapinis paminklas Helsinkyje (1933), „Trys milžinai“ ant Karininkų ramovės fasado Kaune (1937), „Vandens nešėja“ prie dabartinių „Kauno vandenų“ (1939), Maironio bareljefas Kauno arkikatedroje bazilikoje (1937), poeto Maironio ir kompozitoriaus Juozo Naujalio biustai Kauno Karo muziejaus sodelyje (1933), o mūsų kartai žinomiausias jo darbas – ant didžiojo Lietuvos akmens Puntuko Anykščių rajone iškalti bareljefiniai Dariaus ir Girėno portretai (1943). Tais pačiais 1943 metais šalia šio visai Lietuvai brangaus bareljefo su B. Pundziumi nusifotografuoja skulptorius Petras Rimša ir žurnalistas Juozas Keliuotis. Tai rizikinga: bareljefai kalti slapčia nuo vokiečių, vokiečiams jau buvo žinoma, kad B. Pundzius sukūrė (1937) dar nespėtą pastatyti Dariaus ir Girėno paminklą Kaunui.

Ilgiausiai užsieniuose studijavęs iš Žaliojo tilto skulptūrų autorių buvo Bernardas Bučas (1903-1979), lipdęs „Žemdirbius“ (vadinamus ir „Žemės ūkiu“), kartu su Petru Vaivada. Gal jis nebuvo ten daug prisidėjęs, gal buvo kuo nors nepatenkintas, nes ne visur net enciklopedijose nurodo šį savo darbą. B. Bučas, 1926 metais išvykęs į Romą, studijavo skulptūrą ir anatomiją, o nuo 1928 metų, įstojęs į Briuselio Karališkąją dailės akademiją, tęsė skulptūros studijas, kur 1929 metais už kompoziciją „Kristaus nuleidimas į karstą“ laimėjo pirmąją premiją. 1936-1937 metais jis dar tobulinosi Paryžiuje, ten ir susituokė su poete Salomėja Nėrimi (jų sūnus skulptorius Saulius Bučas (1937-2007) pasirinko tėvo profesiją). B. Bučas jau 1930 metais sukūrė Vytauto Didžiojo biustą, 1931 metais – Karaliaus Mindaugo skulptūrą, 1933 metais „Sėjėją“ Žemės ūkio bankui Kaune, 1937 metais – S. Nėries biustą, o jos antkapinį paminklą - 1955 metais. B. Bučas kūrė Vaižganto biustą, pastatytą Svėdasuose (1937), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biustą, pastatytą Panevėžyje (1970), kūrė paminklą Maironiui ir t.t.

Petras Vaivada (1906-1989) taip pat menus studijavo prieš Antrąjį pasaulinį karą (1928-1932), bet jau tik Kauno meno mokykloje. Jo „Vincas Mickevičius Kapsukas“ iš Vilniaus Rotušės aikštės šiandien yra nukeliavęs į Grūtą, bet tai ir suprantama: Kapsukas buvo žymus komunizmo ideologas, siekęs komunizmo įsitvirtinimo Lietuvoje, tik tiek, kad jei nebūtų numiręs 1935 metais, būtų 1937 metais kartu su žmona ir visa komunistine 1917-1918 metų Lietuvos vyriausybe Maskvoje sušaudytas. Net komunistinius veikėjus įamžinti tuo laiku buvo iššūkis: Sovietų Sąjungoje buvo svarbu neišaukštinti Lietuvos. Savo tautos aukštinimas, didžiavimasis savo tauta buvo vadinamas nacionalizmu. Už tokį „nacionalizmą“ tada teisė ir šaudė. Man kartais atrodo, kad keistai suprasta „nacionalizmo“ baimė ir prišaukia savos kultūros paniekinimą, tai, kad savų, per audrų audras su tauta ėjusių menininkų, jų darbų branginti vis dar nemokame.

Napoleonas Petrulis (1909-1985), Kauno meno mokykloje 1925-1931 metais studijavęs ir baigęs Juozo Zikaro skulptūros studiją, nuo 1944 metų buvo skulptūros dėstytojas Kauno ir Vilniaus aukštosiose dailės mokyklose, profesorius nuo 1958 metų. Žaliajam tiltui jis su Broniumi Vyšniausku sukūrė „Darbininkus“ (vadinta „Pramonė ir statyba“). N. Petrulis buvo talentingas portretistas, jo talentu naudojosi sovietmetis, ne viena jo skulptūra jau yra nukeliavusi į Grūto parką, tik sunku sutikti, kad dėl to turėtume nematyti jokių kitų talento žyme paženklintų darbų, tarp jų ir „Darbininkų“ ant Žaliojo tilto.

B. Vyšniauskas (g. 1923) buvo jauniausias skulptorius, dalyvavęs Žaliojo tilto skulptūrinių kompozicijų kūrime. 1947 metais baigęs Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (kuris 1951 metais perkeltas į Vilnių ir pervardintas tiesiog Dailės institutu), B. Vyšniauskas čia tampa dėstytoju, 1978 metais gauna profesoriaus titulą, yra daug prisidėjęs prie dabartinių Lietuvos skulptorių ruošimo. Jo “Kryžkalnio Motina“ nukeliavo į Grūtą, nes buvo įvardinta kaip „Paminklas 1941-1945 metų Didžiojo Tėvynės karo atminimui“, aiškiai ideologizuotas pavadinimas, nors vaizdavo toli gražu ne sovietinius ateivius, ne kareivius, tiesiog įamžino atminimą 16-osios Lietuviškosios divizijos, lietuvių karių divizijos, mestos į žiauriausias sąlygas ir faktiškai sunaikintos, net negailestingiau negu įprastai buvo metami į mūšius visi kiti eiliniai sovietiniai kareiviai – kaip patrankų mėsa.

Uždarė sovietmetis Lietuvos talentus tarsi narve, bet verta įsižiūrėti į Žaliojo tilto skulptūrines kompozicijas, gal pamatysime mikėniško talento žybsnių, ar kito talentingo lietuvių skulptoriaus rankų prisilietimą. Visi jie tada buvo būsimos lietuvių skulptūros ugdytojai, kartu dirbo, padėjo vienas kitam. Dar yra atsimenančių, kaip tos skulptūros buvo kuriamos, kas pozavo, kaip ieškota grožio, prof. B. Vyšniausko dar galime pasiklausti, jis galėtų būti gyvas liudininkas. Niekur nemačiau su juo interviu net dabar, kai užvirė tokia košė: kalba politikai, svetimtaučiai profesoriai, o skulptūros, kaip tokios, žinovų ir gynėjų nesigirdi.

Žaliojo tilto skulptūros – ne simboliai, tai tiesiog žmonių figūros, ko šiandien labai vengiama. Jos nėra tokios apibendrintos, kokios buvo lietuvių skulptūros iki sovietmečio. Tai buvo laiko reikalavimas. Kodėl tas ar kitas skulptorius nesipriešino tam laiko reikalavimui, stalininei prievartai, nebėgo į užsienius? Būtų sunaikintas net geriausias pasaulio skulptorius, jeigu būtų pasipriešinęs. Ar tik ne daugiau būtume praradę, jei jie būtų pasipriešinę tais 1940, ar 1946, ar 1952 metais? Jie buvo ištikimi Lietuvai, nors ir nebuvo politikai. O skulptoriui buvo svarbu vien pamiklinti ranką piešiant ar lipdant „iš natūros“. Ir Žaliojo tilto skulptūrose matome to meto rūbus, to meto laikysenas, į rankas įdėtas knygas, darbo įrankius, rugių pėdą, begaliniai svarbų lietuviui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"