TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Ar grąžinsime senajam Vilniui tikrąjį veidą?

2015 10 11 6:00
Senasis Vilnius

Dabar, kai Žaliojo tilto „balvonų“ jau nebėra, galima pradėti gaivinti okupantų barbarų nusiaubtą jo aplinką, o paskui – ir kitus senojo Vilniaus rajonus.

Jau prieš pora dešimtmečių esu rašęs spaudoje apie sovietinės okupacijos ženklus ir būtinybę pašalinti sovietinius „balvonus“ nuo Žaliojo tilto. Minėjau ir griovimus, kuriuos Žaliojo tilto rajone įvykdė bolševikiniai okupantai bei jų talkininkai. Ne kartą vardinau sunaikintus istorinius objektus, kuriuos Vilniuje būtina atstatyti.

Primenu, kad 1950 metais buvo sunaikinti senasis pylimas ir Šnipiškių Kristaus koplytėlė, 1970 metais sugriauta neoklasicistinė klebonija, nugriautas Raduškevičių pilaitės vakarinis sparnas ir sunaikinta istorinė Ukmergės gatvės pradžia.

Teko girdėti, kad dar senoji Vilniaus valdžia buvo paruošusi projektą atstatyti Šnipiškių pylimą su koplytėle, kleboniją ir Raduškevičių pilaitės vakarinį sparną bei atkurti istorinę Ukmergės gatvės pradžią – pašalinti baisius betoninius laiptus ir atkurti akmeninį grindinį.

Raduškevičių rūmai

Kodėl naujoji Vilniaus valdžia kažkodėl delsia įgyvendinti šį projektą? Reikia atsisakyti visų asmeniškumų ir kuo greičiau įvykdyti tai, ko trokšta visi geros valios vilniečiai.

Per nelaimingą 1944 metų liepos 6 – 13 d. šturmą bei vėliau naciai ir bolševikai baisiai sunaikino senąjį Vilnių. Adolfas Hitleris tokį perlą, Vilnių, paskelbė ginama tvirtove, tuo pasmerkdamas jį totaliam sugriovimui.

Laimė, Vermachto kariai šio plano įgyvendinimui neturėjo reikiamų pajėgumų, o gal būt ir noro. Jie susprogdino tiltus bei kitus strateginius objektus, padegė rytinę Vokiečių gatvės pusę (Armijos krajovos puolimo metu), padeginėjo atskirus namus, daugiausia kampinius, žalojo pastatus rankinių ginklų ir artilerijos ugnimi.

Visa kita padarė sovietinė artilerija, tankai ir aviacija. Rezultatas – 40 proc. Vilniaus pastatų vienaip ar kitaip nukentėjo.

Bet šiurpiausią nusikaltimą bolševikai įvykdė po karo – nugriovė beveik visus įvairiai nukentėjusius namus, kuriuos lengvai galima buvo renovuoti. Senamiestis sužalotas perkertant jį šiurpia negyjančia žaizda – stalininiu bulvaru, šiandien pasityčiojamai vadinamu „Vokiečių gatve“.

Daugelyje senamiesčio vietų atsivėrė kraujuojančios opos – sovietiniai skverai, į nugriautų šedevrų vietą prikaišiota komunizmo statytojų barakų.

Deja, toks ir šiandien yra mūsų Vilnius.

Teko girdėti ir estų nuomonę šiuo klausimu: kokia laimė, kad Talinas išvengė tokio sunaikinimo, kad jie turi tegul ir mažo ploto, bet vientisą senamiestį, kad jame kiekviename žingsnyje nežioji tokios baisios skylės kaip Vilniuje.

Tai gal jau pribrendome susitvarkyti ir prikelti tikrąjį senąjį Vilnių? Gal pagaliau pasuksime vokiečių, griaunančių beverčius komunistinius monstrus ir atstatančių neįkainojamą senąjį Drezdeną, keliu?

Manau, kad valstybiniu lygiu turi būti parengtas nacionalinis Vilniaus senamiesčio atstatymo planas. Speciali komisija, sudaryta iš kompetentingų institucijų, turi parengti atstatomų bei griaunamų sovietinių pastatų sąrašus. Griaunamus sovietinius namus turi paimti savo žinion valstybė, teisingai atlygindama

savininkams (vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais), gal būt suteikiant jiems pirmumo teisę įsigyti patalpas atstatytuose namuose.

Pirmiausia, be abejo, turi būti nugriauti sovietiniai monstrai Vokiečių, Vilniaus, Dominikonų ir Pilies gatvėse, nes to neįvykdžius neįmanoma atstatyti sugriautų kvartalų. Po to turi būti griaunami sovietiniai barakai pirmiausia Rotušės aikštėje, vėliau – kitur senamiestyje.

Manau, kad valstybė savo lėšomis turi atstatyti vieną vienintelį pastatą – Lietuvos Tarybos rūmus priešais buvusią universalinę parduotuvę. Ten turėtų įsikurti centriniai Lietuvos Vyriausybės rūmai. Tą galėjome padaryti iki Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio 2018 metais. O gal dar ne vėlu? Visus kitus senojo Vilniaus pastatus turi atstatyti privatūs investuotojai pagal valstybės nustatytus griežtus reikalavimus.

O dabar dėl paminklų prezidentui Antanui Smetonai ir daktarui Jonui Basanavičiui pastatymo vietų, nes tai tiesiogiai siejasi su aukščiau aptartais dalykais.

Siūlau paminklą dr. J. Basanavičiui statyti Rotušės aikštėje (priešais senąją Rotušę), o paminklą prezidentui A. Smetonai – priešais Prezidentūrą. Kodėl šios vietos netinka? Gal vieta priešais Rotušę per daug garbinga J. Basanavičiui? O gal vieta priešais Prezidentūrą nedera „nedemokratiniam“ A. Smetonai? Antai demokratinėje Lenkijoje „nedemokratinio“ Juzefo Pilsudskio paminklai stovi pačiose garbingiausiose vietose Varšuvoje ir kituose tos šalies miestuose. O juk prezidento A. Smetonos reikšmė mūsų šaliai yra daug didesnė negu J. Pilsudskio – Lenkijai.

Tačiau įvairūs veikėjai bruka šiuos paminklus į nuošalias pakampes ir (o sutapime!) į būtent tas vietas, kuriose stovėjo sunaikinti pastatai. Taip paminklas J. Basanavičiui buvo brukamas į Konstantino Sirvydo skverą, o dabar kišamas į aikštelę priešais Filharmoniją.

K. Sirvydo skveras – tai ištisas sunaikintų nuostabių namų kvartalas, o aikštelėje priešais Filharmoniją stovėjo du stilingi 4 aukštų pastatai. Be abejo, senieji pastatai šiose vietose turi būti atstatyti. Paminklas prezidentui A. Smetonai brukamas į Odminių skverą. Bet juk čia – Vilniaus pilių teritorija, čia stovėjo Žemutinės pilies gynybinė siena palei senąją Vilnios upės vagą. Kas bus, kai mes ar kitos kartos pribręs Vilniaus pilių komplekso atstatymui? Vėl reikės „kilnoti“ kitur tokį svarbų paminklą?

Kartais susidaro įspūdis, kad nesuprantama, kokį perlą – Vilnių – turi Lietuva. Kartais atrodo, kad tai geriau supranta užsieniečiai. Ieškoma investicijų ir nematoma kas guli po nosimi. Juk senojo Vilniaus atstatymas – tai milžiniškas ilgalaikis projektas su tūkstančiais darbo vietų, tai – daugybė naujų viešbučių, bankų, restoranų, parduotuvių ir t. t. pačioje senamiesčio širdyje. Tai didžiulis kapitalo antplūdis į mūsų sostinę ir šalį. Laikas pabusti ir dirbti.

Autorius yra istorikas, leidėjas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"