TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Ar pagrįsti kaltinimai genocidu, ištraukti iš KGB archyvų?

2016 02 18 14:30
Vyčio ir Algimanto apygardų partizanų vadų susitikimas Pauslajo miške 1947 m. vasarą. Stovi pirmas iš kairės - apie susirėmime su sovietais J. Krikštaponio žūtį pasakojęs Alfonsas Smetona-Žygaudas. LPKTS archyvo/kaunomuziejus.lt nuotrauka

Jau keleri metai netyla reikalavimai panaikinti ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kovoje žuvusio Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vado Juozapo Krikštaponio atminimo ženklus: atimti Kario savanorio statusą (po mirties), panaikinti paminklą Ukmergėje, pasmerkti kaip nacistinį karo nusikaltėlį. Tačiau nepriimtina remtis SSRS KGB tardymų metu išgautais liudijimais prieš šį kovotoją kaip besąlygiška tiesa.

J. Krikštaponio kaltintojai teigia, kad jis neva dalyvavo naikinant Baltarusijos žydus. Todėl būtina prabilti apie mažai žinomus Vyčio apygardos partizanų vado J. Krikštaponio gyvenimo faktus, kurie surinkti iš archyvinių dokumentų, publikacijų, neskelbtų šaltinių.

Pirmiausia pasakytina, kad nėra aišku, ar nacistiniuose ir sovietiniuose dokumentuose rašoma apie vieną ir tą patį asmenį. Įvairiuose dokumentuose ir šaltiniuose nurodyti skirtingi asmens tapatybės duomenys: J. Krištaponis, kpt. Krištaponis, Juozas Krikštaponis (Krištaponis) Juozas Krištaponis, kpt. J. Krikštaponis, kpt. Krištaponis, kpt. Jonas Krištaponis, Jonas Krikštaponis, Juozas Krikštaponis, ltn. Juozas Krištaponis, ltn. Juozas Krištapavičius, ltn. Krištaponis. Vienuose sovietų saugumo (SSRS MGB) dokumentuose nurodomas Juozas Krištaponis, kituose – partizanų junginio vadas Krikštaponis arba Krištaponis (be vardo). Į šį klausimą iki šiol nėra vienareikšmiškai ir neabejotinai atsakyta.

Iš tikrųjų Vyčio apygardos vadas buvo Juozapas Krikštaponis, Jono sūnus.

Tolesnis tekstas skirtas tiktai tai situacijai aptarti, jeigu visais aukščiau paminėtais skirtingų pavardžių ir tapatybių vartojimo atvejais tai yra vienas ir tas pats asmuo.

Juozapas Krikštaponis

Įkaitai policijos batalione

Kaltinimai J. Krikštaponiui grindžiami tuo, kad jis nacistinės Vokietijos okupacijos metais priklausė policijos batalionui, vadovavo vienai iš kelių jo kuopų.

Lietuvių kariniai ir politiniai veikėjai policijos batalionus jų kūrimosi stadijoje vertino kaip Lietuvos pradines karines pajėgas, kurias reikia išlaikyti net griežto vokiečių valdymo sąlygomis ir išsaugoti ateities kovai dėl nepriklausomybės. Policijos bataliono narių priesaikoje rašoma apie kovą su sovietiniu bolševizmu. Kova prieš bolševizmą, kurio siaubą Lietuva patyrė nuo 1940 m. sovietinės okupacijos iki karo pradžios, policijos bataliono nariams, lietuvių visuomenės lyderiams atrodė priimtina. Priesaikos tekstas buvo toks: „Aš, policijos tarnautojas, prisiekiu būti ištikimu ir drąsiu; prisiekiu, kad sąžiningai vykdysiu visas tarnybines pareigas, ypač kovoje su mirtinu bolševizmu“. Vėliau priesaikos tekstas nežymiai keitėsi: „Prisiekiu būti ištikimas, narsus ir paklusnus. Visas savo tarnybines pareigas, ypatingai kovoje prieš tautas žudantį bolševizmą, atlikti sąžiningai. Už šitą priesaiką esu pasirengęs aukoti savo gyvybę. Tepadeda man Dievas“. Priesaiką priimdavo ne vokiečiai, o lietuviai karininkai.

Policijos bataliono prievartinės komandiruotės į Baltarusiją tikslas archyviniame dokumente suformuluotas šitaip: „plotų išvalymas nuo užsilikusių bolševikų kariuomenės likučių ir bolševikų partizanų“. Nuvykus į Baltarusiją batalionas prieš jo valią integruotas į Vokietijos Reicho 11-ąjį policijos rezervinį batalioną ir neteko net hipotetinio savarankiškumo. Galima sakyti, jog tai įkaitų padėtis.

Teigiama, kad Baltarusijoje vokiečių karinė vadovybė panaudojo atskirus bataliono narius karo belaisvių, žydų, civilių gyventojų persekiojimui ir daliniam naikinimui.

Toli gražu ne viskas priimtina kaip besąlygiška tiesa. Pavyzdžiui, batalionui inkriminuojamas Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių sušaudymas. Tačiau nuteistų policijos bataliono narių tardymo protokoluose šie kaliniai apibūdinti kaip raudonosios armijos politiniai darbuotojai, vadovai, kuriuos pasmerkė vokiečiai.

Lietuvių nacionalistų partija protestavo prieš policijos bataliono panaudojimą žudynėse, tai įvertindama, kaip Lietuvą kompromituojantį ir žeminantį aktą. Lietuvių nacionalistų partijos parengtame memorandume Vokietijos Reicho vadovybei rašyta: „Iš Lietuvos teritorijos išvykusiems batalionams pavedama Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys – Gudijos žydų ir civilių, rusų belaisvių šaudymas ir korimas. Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti, juos pačius grasoma sušaudyti“.

Antinacistinės nuotaikos

Kita vertus, egzistuoja ir toks dokumentuotas vietinių gyventojų požiūris. 1943 m. pavasarį į Vakarų Baltarusijos miškus atvykusį sovietų pogrindininką, vėliau – vieną svarbiausių sovietinės Lietuvos veikėjų Motiejų Šumauską, tuo metu sovietinių (raudonųjų) partizanų štabo operatyvinės grupės vadą Baltarusijoje, labai nustebino ir net suglumino vietos gyventojų atsiliepimai apie lietuvių policijos batalionų karius.

Apie tai M. Šumauskas 1943 m. balandžio 25 d. rašė savo pranešime Antanui Sniečkui. M. Šumauskas stebėjosi „keistu dalyku“: vietiniai gyventojai buvo itin geros nuomonės apie lietuvius, tarnaujančius vokiečių „baudžiamuosiuose būriuose“. Tarp lietuvių policininkų dominuoja antivokiškos nuotaikos, jie nenorį tarnauti naciams, Lietuvis karininkas neleido sudeginti Begomlio (Biahomlio) gyvenvietes. Tai padaryti norėjo baltarusiai policininkai. Beresniovkos kaimo gyventojai tvirtino lygiai tą patį: jeigu ne lietuviai, jų kaimas būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus, t.y. sudegintas. Lietuviai neleidę žudyti šio kaimo žmonių.

Pagal archyvinius duomenis (čekistų tardymų metu išgautus parodymus) šaudė vokiečių karininkai, trys lietuviai leitenantai, atskiri eiliniai bataliono nariai, taip pat dalyvavo vietiniai policininkai, vokiečių kareiviai. J. Krikštaponio tarp jų (šaudžiusiųjų) nebuvo. Neatmestina versija, kad tuo metu J. Krikštaponis jau buvo pasitraukęs (dezertyravęs) iš bataliono. Vien nuo 1941 m. spalio 10 d. iš tarnybos batalione dezertyravo 52 asmenys. Vienas tardomasis į tardytojo klausimą „Ar tiesa, kad daugelis kareivių, karininkų iš bataliono pasitraukė?“, atsakė: „Tiesa“. Į klausimą: „Ar jie pasitraukė todėl, kad jie nenorėjo dirbti vokiečiams, kurie žudė žmones?“, atsakė: „Taip“.

Niekiniai liudijimai

J. Krikštaponis kaltinamas pagal dviejų ištardytųjų liudijimus. Priimti juos kaip neginčijamą tiesą ir ignoruoti visų kitų esamų duomenų visumą, – lygiai tas pats, jei šiuolaikiniame procese prokuroras byloje paliktų tik asmenį įkaltinančius parodymus, tačiau iš bylos išimtų ar prie bylos neprijungtų kaltinamajam palankių ar neutralių liudijimų. Tokios bylos vadintinos „politiniu užsakymu“. Net LGGRT centras, kreipdamasis į prokuratūrą ir prašydamas teisiškai įvertinti jo veiklą, pažymėjo, kad tik esant nepaneigiamam pagrindui, galima kreiptis į teismą dėl valstybinių sprendimų J. Krikštaponio atžvilgiu panaikinimo.

Apie naikinimo akcijas parodymus 1961 m. ir 1980–1982 m. davė policijos bataliono 2-osios kuopos, kuriai priklausė J. Krikštaponis, keturiolika narių. Iš šių keturiolikos ištardytųjų vos du paminėjo J. Krikštaponį. O juk jie visi be išimties turėjo jį paminėti kaip savo kuopos vadą ir tiesioginį įvykių dalyvį, pasak kaltintojų, dalyvavusį taikių gyventojų naikinime. Iš kitoms to paties bataliono kuopoms priklausiusių apklaustųjų apskritai niekas nepaminėjo J. Krikštaponio, tarsi jo nebuvę. Nė vienas apklaustasis jo nematė įvykių vietoje ginkluoto. Akivaizdu, kad J. Krikštaponis nešaudė žmonių.

Taip pat akcentuotina, kad nuteisiant kelias dešimtis policijos bataliono narių už priklausymą batalionui, o kai kuriuos – ir už dalyvavimą naikinimo akcijose, praėjus keleriems metams po karo ir vėliau (1948–1949 m.), J. Krikštaponio niekas kaip šių įvykių dalyvio taip pat nepaminėjo. Jis prisimintas tik 1980–1982 m. Tuo laikotarpiu buvo nustatyta, kad vieno Baltarusijos geto gyventojų naikinime dalyvavo kuopos būrio vadas, bataliono vado adjutantas ltn. Jurgis Juodis, kuriam įsakymus davė vokiečiai, o šis – pavaldiniams. Šis epizodas vieno liudytojo nepagrįstai inkriminuojamas J. Krikštaponiui. J. Juodis gyveno ir 1986 m. mirė JAV, turėjo šios šalies pilietybę. Jis nebuvo pripažintas karo nusikaltėliu, nebuvo deportuotas iš JAV. J. Juodis, skirtingai nuo J. Krikštaponio, galėjo duoti parodymus ir turėti gynėją.

Apie paminėtus dviejų asmenų liudijimus pasakytina, kad tai abejotinos SSRS KGB tardymų metu išgautos žinios. Vienas iš jų gana nerišliai aiškino, kad masiškai atsisakančiuosius dalyvauti vokiečių surengtame gyventojų šaudyme J. Krikštaponis (jeigu tikėti, kad jis apskritai buvo įvykio vietoje) ragino iš pavojingos vietos kuo greičiau pasitraukti, kad patys nebūtų nušauti. Tą jie ir padarė. Nors, kita vertus: sunkiai įtikėtina „demokratija“, kuomet egzekucijai vadovauja hitlerininkai.

Taip paliudijęs asmuo pats buvo nuteistas 1949 metais. Tų metų jo archyvinėje baudžiamojoje byloje jokių parodymų apie J. Krikštaponį nėra. O juk tuo metu nuo žiauriųjų įvykių buvo praėję vos 7 metai. Tačiau apklausiamas 1980 m. ir 1982 m. šis liudytojas staiga prisiminė J. Krikštaponį kaip egzekucijų dalyvį. Pabrėžtina, kad sykiu su šiuo liudytoju SSRS MGB sudarytoje baudžiamojoje byloje, kurioje nuteista 13 bataliono policininkų, jokių faktinių duomenų (įrodymų) prieš J. Krikštaponį nėra, net keistasis liudytojas tuo metu (1948 m.) prieš jį neliudijo. Kitas asmuo teigė, kad J. Krikštaponis buvo šaudymo vietoje, kartu su kitais davė komandą, nors vėliau duotuose parodymuose prisipažino šaudymų nematęs.

Tikslingo kompromitavimo šešėlis

Būtina pabrėžti, kad maždaug 1960 m. SSRS KGB iniciatyva okupacinis režimas nutarė kompromituoti Lietuvos partizanus ir ypatingai jų vadus profesionaliai: publikuoti tardymų metu išgautus (neretai sufabrikuotus) ir atitinkamai parinktus parodymus ir jų ištraukas kaip dokumentuotus įrodymus. Įmanomas dalykas, kad tie du parodymai prieš J. Krikštaponį yra žmonių atmintyje likusio iškilaus apygardos vado kompromitavimo proceso dalis.

J. Krikštaponio veiklos tyrėjų tekstuose po sąvokų „esama žinių“, „leidžia teigti“, kad dalyvavo, išguldomi KGB duomenys.

Jeigu istorikams tokių archyvinių žinių, nepriklausomai nuo jų kilmės ir atsiradimo aplinkybių, įrašyti asmenį į žydšaudžių sąrašą gali ir pakakti, šito negali pakakti teisinio tyrimo institucijoms, pavyzdžiui, prokuratūrai. Neturi likti nė menkiausios abejonės žmogaus asmenine kalte dėl jo įvykdytų konkrečių individualių nusikalstamų veikų. Kaltinimai nusikaltimų vykdymu privalo būti grindžiami nuosekliais, gausiais ir vienas kitam neprieštaraujančiais įrodymais.

Civilizuotas procesas tiria įrodymus, patikrina jų sąsajas, leistinumą, nuoseklumą, neprieštaringumą, įrodomąją reikšmę, palygina skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją, įvertina kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaro išvadą. Įrodymų patikimumas atskleidžiamas faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumu.

Vien tiktai pagal du SSRS KGB vykdytų tardymų metu išgautus (galimai sufabrikuotus) liudijimus, absoliučiai daugumai kitų tardomųjų (buvusių bataliono policininkų) nieko blogo apie J. Krikštaponį nepaliudijus ir jo net nepaminėjus, nevalia išmesti už laisvę žuvusį partizanų vadą į istorijos šiukšlyną, sutrypti jo atminimą.

Paskaičiuota, kad nuteista maždaug 40 policijos bataliono narių (skaičius negalutinis), tačiau prieš J. Krikštaponį iš šio skaičiaus tardymų metu pasisakė vos du. Nekaltumo prezumpcija galioja ir mirusiems. Galioja net labiau nei gyviesiems, kurie turi galimybę gintis.

Gestapo kalėjimo gniaužtuose

1990 metais, kai J. Krikštaponis nebuvo kaltinamas dalyvavęs karo nusikaltimuose, savo prisiminimuose (jie paskelbti, tačiau J. Krikštaponio kaltintojų ignoruojami) jo sesuo Veronika Juodienė pažymėjo, kad brolis visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių okupantų ir sovietinių partizanų (teroristų), kurie jo vos nesušaudė, vėliau buvo vokiečių suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime. Jame pasodintas į vieną kamerą su suimtais komunistais. Pradžioje šie galvojo, kad J. Krikštaponį pas juos įmetė kaip šnipą, bet kai pamatė, kaip šis smarkiai sumuštas, suprato, kad ne.

J. Krikštaponio dukterėčia paliudijo, kad jos motina yra pasakojusi, jog brolis Juozas iš policijos bataliono dezertyravo, nes buvo kategoriškai nusiteikęs prieš tokią tarnybą vokiečiams. Dukterėčia akcentuoja mamos žodžius, išreiškiančius brolio nuostatas: jis netikėjo nei vokiečiais, nei rusais, nei amerikonų pagalba. Lietuva, gimtinė jam buvo išskirtinai artimos ir svarbios. Mama minėjo, kad J. Krikštaponis net su žmona išsiskyrė todėl, kad ta bendravusi su vokiečiais.

J. Krikštaponis nuo 1942 m. vadovavo Ukmergės apskrityje veikusiam antinacių pogrindiniam Tautiniam frontui, nukreiptam prieš vokiškąją okupaciją. Pagal jo kaltintojus, jis tuo metu neva žudė žmones Baltarusijoje.

Po jo dezertyravimo (jeigu taip iš tikrųjų buvo) vokiečiams nieko kito neliko, kaip savo dokumentuose užfiksuoti, kad J. Krikštaponis atleistas į atsargą. Lygiai tokios pačios taktikos laikėsi okupacinė sovietų armija, iš kurios Lietuvos jaunuoliai masiškai dezertyravo 1990–1991 metais. Jaunuoliai pabėgdavo, slapstydavosi, o okupantui jų neradus ir neįstengiant susigrąžinti, būdavo įrašoma, kad jie išleidžiami į atsargą (demobilizuojami).

Pasitraukęs iš bataliono J. Krikštaponis sugrįžo į tėviškę slapstėsi. Sesuo Veronika 1944 m. pabaigoje sovietų saugumo suimta už pagalbą brolio vadovaujamiems Vyčio apygardos partizanams ir tardytojo klausiama, ką brolis veikė vokiečių okupacijos metais, atsakė, kad „tarnavo Plechavičiaus armijoje“ (turima mintyje Lietuvos Vietinė rinktinė, kurią vokiečiai už nepaklusnumą 1944 m. likvidavo, dalį jos karių sušaudė).

Buvusią situaciją atkurti padeda autentiškas archyvinis dokumentas, saugomas Lietuvos ypatingajame archyve. Jame užfiksuota, kad Juozas Krikštaponis suimtas Vokietijos Reicho gestapo ir kalinamas Kauno kalėjime. Šio įvykio išskirtinumą rodo tai, jog prieš tai jis galimai priklausė vokiečių kontroliuojamam policijos batalionui ir esą ištikimai tarnavo. Todėl kyla visiškai pagrįstas klausimas: argi vokiečiai taip būtų elgęsi su jiems ištikimu ir jų įsakymus vykdančiu paklusniu karininku? Tačiau toks klausimas nekyla kaltintojams, negalintiems įtikinamai paaiškinti, kodėl karininkas buvo atiduotas į vokiečių gestapo smogikų rankas kankinimui ir kalinimui? Akivaizdu, kad tai neatitinka vientiso logiško scenarijaus ir „karo nusikaltėlio biografijos“. Sesuo įsitikinusi, kad jį nuo sušaudymo išgelbėjo už jį laidavę įtakingi tuometinės Lietuvos visuomenės veikėjai, tarp jų – generolas Stasys Raštikis, vedybiniais saitais susijęs su prezidento Antano Smetonos šeima. Juozas Krikštaponis – Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos sūnėnas, jo sesers Mortos sūnus.

Humaniškas didvyris

Dokumentuoti įrodymai apie visiškai priešingą, t.y. humanistinę Juozo Krikštaponio laikyseną ir elgseną: vokiečių okupacijos metais nuo sunaikinimo išgelbėjo Bagnapolio kaimą. Apie tai paliudijo Ukmergėje gyvenantis to kaimo buvęs gyventojas Julijonas Čeponis ir jau miręs Mykolas Dirsė. J. Krikštaponis parodė ne tik humanizmą, tačiau ir šiuolaikišką toleranciją, nes dalis kaimo gyventojų simpatizavo sovietams, o J. Krikštaponio nuostatos buvo visiškai priešingos.

Julijono Čeponio liudijimas: „Mūsų šeima visada gyveno Bagnapolio vienkiemiais vadinamame kaime. Tai visai kaimynystėje su Juozo Krikštaponio gimtine – vienus nuo kitų mus skyrė tik nedidelis miškelis. Bagnapolio vienkiemiuose gyveno tik bendrapavardžių ir tolimų giminių Čeponių šeimos. Kaimynai Krikštaponiai ir Čeponiai visada gražiai sugyveno. J. Krikštaponį visi pažinojo kaip sąžiningą ir garbingą žmogų. Karo metu mūsų apylinkėse buvo raudonųjų partizanų (diversijas vykdžiusių teroristų). Kartą jie Bagnapolio palaukėse nušovė du vokiečių kareivius. Jau kitą dieną trijų Bagnapolio ūkininkų trobesius apsupo galybė vokiečių kareivių. Mus – septyniolika žmonių – suvarė prie klėties ir liepė stovėti. Vienas iš šeimos tuo metu buvo išėjęs į kitą kaimą, o grįždamas pamatė kas dedasi – dega kluonas, viskas apsupta, pilna sunkvežimių, vokiečių kareivių, kurie laukė savo vado įsakymo viską sudeginti. Tas žmogus nubėgo tiesiai pas Krikštaponį Juozą, kuris per visą karą gyveno savo tėvų sodyboje. Viską išgirdęs, J. Krikštaponis greitai paėmė kartu Lėno kleboną ir visi trys skubiai atvyko į mūsų kaimą. J. Krikštaponis gerai mokėjo vokiečių kalbą, jis ilgai kalbėjo su tuo vyriausiu vokiečių karininku, kuriam buvo pavesta mus sunaikinti. Po to J. Krikštaponis priėjo prie mūsų ir pasakė: „Viską padariau, brangūs kaimynai, kad gyvi liktumėte“. Mykolas Dirsė taip pat pasidalijo prisiminimais apie kaimo išgelbėjimą ir pažymėjo, kad karą akivaizdžiai pralaimintys vokiečiai siūlė J. Krikštaponiui trauktis į Vokietiją. Tačiau J. Krikštaponis atsisakė – jo laukianti kova gimtinėje.

1945 m. sausio 12 d. kautynėse Lėno miške J. Krikštaponis didvyriškai kovėsi su priešu (NKVD) ir žuvo. Apie jo didvyrišką žūtį yra papasakojęs Vyčio apygardos vadas nuo 1948 m., žuvęs 1950 m. liepą, Alfonsas Smetona-Žygaudas (jo pasakojimą perdavė Vyčio apygardos Alfonso Smetonos Žygaudo būrio partizanas Aleksandras Bitinas-Uosis): „Mes atmušam, kareiviai sužeisti voliojasi miške, tik aptyla, karininkai vėl švilpia. Ir vėl puolimas iš naujo. Ir vėl mes juos genėjam. Kiti vienmarškiniai, viena koja apauta, kita basa. Kelis puolimus atrėmėm. Vakarop Krikštaponis iššoko iš apkaso, kulkosvaidį pasistatė prie drebulės ir kirto be atsikvėpimo, o ruskiai krito kaip lapai. Partizanai tada turėjo daug kulkosvaidžių, – ir rusiškų, ir vokiškų. Vieno šoviniai baigiasi, kitą griebia. Toks Perkūnas labai narsus vyras buvo. Persiverčia per tranšėjos viršų, įšoka į bunkerį ir vėl su dėže šovinių atgal apkasan. Matau – vienas atsisėdęs ant apkaso krašto, atsiplėšęs marškinius dar bando sulaikyt iš krūtinės besiveržiantį kraują ir rėkia: „Pasakykit mano artimiesiems, kad aš jau mirštu“. Tuo metu pamatėm, kaip Krikštaponis prie kulkosvaidžio ištiesė rankas ir padėjo galvą ant žemės. Krikštaponio brolį kartu su vado kūnu nuvežė į Užulėnį, abu išmetė ant sniego. Tą dar gyvą pasodino šalia brolio lavono, jis sniegą ima rankom ir valgo, plaučiai jam per šoną išlindę. Kiek palaikę, įmetė kapitono lavoną, kartu ir brolį į sunkvežimį ir išvežė Ukmergėn. Po kautynių kitą rytą išvarė kaimo žmones su pastotėm vežt žuvusių rusų lavonų. Tie rinko juos po mišką ir vežė prie kelio, o nuo kelio sunkvežimiais grūdo į Taujėnus.“ Tai buvo vienas pirmųjų didžiųjų susirėmimų tarp Lietuvos laisvės kovotojų ir sovietų pajėgų.

Partizaninio Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadovybė, tuometinė vienintelė teisėta okupuotos Lietuvos politinė ir karinė valdžia, svarstė klausimą dėl Lietuvos Laisvės Kovos Karžygio garbės vardo suteikimo Juozapui Krikštaponiui po žūties. Šį sprendimą įforminti sutrukdė aukštų partizanų pareigūnų žūtys. Argi partizanų vadai kompromituotų ginkluotą pasipriešinimą Karžygiu skelbdami karo nusikaltėlį? Krikštaponio vardu buvo pavadinta Vyčio apygardos rinktinė.

J. Krikštaponio sodyba liko tuščia. Po kautynių ir sesuo iš namų pasitraukė. O namai buvo gražūs pastatyti, daržinės dar pilnos šieno, javų prikrauta. Kada atėjo pavasaris, iš Taujėnų atjojo raiti rusai ant arklių, uždegė pastatus su visais javais, sudegino. Gražus sodas buvo užveistas, jaunos obelaitės. Tą sodą kirviais iškapojo, kiekvieną medelį, tuščią lauką paliko.

Svarbu pažymėti, kad dalis sovietų okupacinės valdžios nuteistų policijos bataliono narių yra Aukščiausiojo Teismo reabilituoti. Vadinasi, reabilituojant nėra akcentuojamas priklausymo batalionui faktas, jeigu nėra įrodytos ir nustatytos konkrečios asmeninės nusikalstamos veikos.

Memorialas žydų genocido aukoms Minske "Jama" ("Duobė"). /nuotrauka iš avax.news

Žinoma tik žūties vieta

Pabaigai – esminiai Juozapo Krikštaponio gyvenimo ir kovos faktai.

Gimė 1912 m. kovo 1 d. Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime. Mokėsi Lėno pradinėje mokykloje, Raguvos progimnazijoje, Rygiškių Jono gimnazijoje Marijampolėje. Paskatintas motinos brolio – Prezidento Antano Smetonos, 1932 m. įstojo ir 1934 m. baigė Pirmojo Lietuvos prezidento (PLP) Karo mokyklos XVI laidą Kaune. 1934 m. rugsėjo 16 d., suteikus jaunesniojo leitenanto laipsnį, paskirtas į Antrajį pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulką. 1936 metais gruodžio 31 d. suteiktas leitenanto laipsnis. 1938 m. rugpjūtį perkeltas į PLP Karo mokyklą.

Kaip vėliau savo atsiminimuose rašė buvę Karo mokyklos kariūnai, J. Krikštaponis buvo tėviškas ir nesikarščiuojantis karys, didelis sporto mėgėjas. Aukšto ūgio, gražiai nuaugęs atletas, turėjęs daug sportinių apdovanojimų, lengvaatletis – rutulio stūmikas ir ieties metikas.

1938 m. sukūrė šeimą. Žmona – Kunigunda Sliesoraitytė. 1939 m. Lietuvos Respublikos kariuomenės karininko leitenanto J. Krikštaponio atestacijoje rašoma, kad valstybės ir tautos reikalams pasišventęs, drausmingas, punktualus, rūpestingas, karių tarpe turi autoritetą, išsilavinęs, sumanus, greitos orientacijos. Taip pat taktiškas, mandagus, pastovus – tinkamas aukštesnei vietai. 1940 m. paskirtas 29-ojo Šaulių teritorinio korpuso 184-osios divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi. Kilus Vokietijos-Sovietų sąjungos karui, iš korpuso pasitraukė.

Karo metu buvo vienas antinacinės rezistencinės organizacijos „Tautinis frontas“ vadovų. Slapta susitikinėjo su buvusiais Lietuvos kariuomenės karininkais ir organizavo ginkluotą pasipriešinimą prieš bolševikus. 1944 m. įsijungė į Lietuvos Vietinės rinktinės gretas – Marijampolės Karo mokykloje vadovavo panevėžiečių kuopai. Po to – Lietuvos Laisvės Armijos antrojo rajono (Taujėnų valsčius ir Deltuvos valsčiaus dalis) vadas. 1944 m. gruodžio mėn. įkūrus partizanų Vyčio apygardą, paskirtas jos pirmuoju vadu.

1945 m. sausio 12 d. mūšyje su okupacine NKVD kariuomene Lėno miške, tarp Taujėnų ir Užulėnio gyvenviečių, žuvo apie 20 partizanų ir jų vadas Juozapas Krikštaponis. Jo palaikų slapto užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Jo ir jam pavaldžių partizanų žūties vietą ženklina obeliskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"