Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Atsiveriantis Aktas

 
2017 04 05 10:13
LR ambasados Vokietijoje nuotrauka

Šiandieninė Lietuvos valstybė sparčiai artėja prie džiugaus šimtmečio jubiliejaus. Panašiu metu atsirado ir lietuviškasis istorijos mokslas. Tyrinėtojai lygino ir interpretavo šaltinius, pasitelkdami erudiciją ir žinias, atmesdami praeities legendas ir įvardindami neretai ne tik savo kartai svarbias naujas įžvalgas apie praeitį. 

Jos tyrinėjimai ir skirtingų kartų palikti istoriniai šaltiniai susipina į vis tankesnį žinojimo lauką. Nepaisant to, jame ir toliau daugybė ertmių, išblukusių vietų, kartu – ir erdvės tolimesnėms nuolatinėms pažinimo pastangoms. Kaip ir kiekvienas humanitarinis mokslas, istorija atvira kiekvienam, norinčiajam pažinti praeitį ir kantriai, sumaniai azartiškai ieškančiajam atsakymų. Ir solidūs istorijos tyrinėtojai kartais prabyla apie Stebuklą, taip pavadindami nepaprastai palankiai sutapusias aplinkybes, neįtikėtinai džiugią pavojingų ar mažai žadančių įvykių atomazgą. Žodį stebuklas, kalbėdamas apie 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos gimimą, kartais panaudoja istorikas Česlovas Laurinavičius. Manytume, jis neprieštarautų, jei pridursime, jog Nepriklausomybė buvo parengtas stebuklas, atsiradęs ir dėl Lietuvos politikų didžiulių pastangų, visuomenės motyvuotumo ir gebėjimo ginti valstybę.

Istoriko Raimundo Klimavičiaus nuomone, net du kartus per šimtmetį Lietuvai vartus į valstybingumą atvėrusio dokumento, 1918 m. Nepriklausomybės Akto, istorija – lietuviška amžiaus mįslė.

„Amžiaus mįslė“

Istoriko Raimundo Klimavičiaus nuomone, net du kartus per šimtmetį Lietuvai vartus į valstybingumą atvėrusio dokumento, 1918 m. Nepriklausomybės Akto, istorija – lietuviška amžiaus mįslė. Lietuvos Respublika gimė iš dvidešimties vyrų parengto ir tų metų vasario 16 d., šeštadienį, Vilniuje, Štralio name išsinuomotose Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose visų Lietuvos Tarybos narių pasirašyto nutarimo, tapusio valstybės gimimo liudijimu. Jai įsikūnyti padėjo Akto idėjas parėmę ir jas Nepriklausomybės kovose apgynę savanoriai, piliečiai, dalyvavę kuriamose valstybės institucijose, rinkę Steigiamąjį Seimą.

Lietuvos Respublikai sulaukus tarptautinio politinio pripažinimo, apibrėžus sienas, priėmus nuolatinę Konstituciją, suformavus valstybės institucijas ir įsivedus savo valiutą, maždaug 1922–1923 m., dauguma dokumente užsibrėžtų uždavinių jau buvo įgyvendinta. Vėlesniaisiais nepriklausomybės metais jis vis labiau tapo pilietinės vienybės simboliu, politiniu ir kartu mistiniu valstybės talismanu. Nors nedaugelis buvo matę patį Akto originalą, visuomenei puikiai žinomos šio tezės susiejo žmones ir įaugo į jų atmintį.

Dramatiška Pirmojo pasaulinio karo ir pokario viso Vidurio Rytų Europos regiono istorija atvėrė kelius naujoms nepriklausomoms valstybėms, tačiau tuo pat metu kartais kliudydavo jų savarankiškumo įtvirtinimui. Sodri lietuviškoji nepriklausomybės įtvirtinimo istorija, verta įtempto siužeto knygos arba filmo, jau tais pačiais 1918 m. pradėjo brandinti amžiaus mįslę, ilgainiui išaugusią iki pat mįslių grandinės. Daugiausia jos dalių įveikęs istorikas R. Klimavičius, apibendrinęs Lietuvos Tarybos protokoluose, signatarų atsiminimuose ir laiškuose rastus liudijimus, daugumoje jų rado duomenų apie du Akto egzempliorius lietuvių kalba.

Vieną iš jų, pagal daugybę liudijimų, Lietuvos Taryba perdavė saugoti į Lietuvių mokslo draugijos archyvą, iš kurio netrukus turėjo išaugti pirmasis valstybės archyvas. Iki 1918 m. liepos-gruodžio mėn. jame buvo ir Lietuvių Konferencijos dokumentai, Lietuvos Tarybos protokolai ir kita politinės veiklos medžiaga. Manoma, kad stengdamasis apsaugoti Aktą, šio rankraštyno svarbiausias kūrėjas ir globėjas Jonas Basanavičius ieškojo ypač saugios ir patikimos vietos. Tokio atsargumo tikrai reikėjo: 1918 m. pabaigoje –1920 m. Vilnius šešis kartus ėjo iš vienų valdytojų rankų į kitas. Kitąmet šio Akto egzemplioriaus, pačių signatarų vadinto originalu, paslapčiai irgi sukaks šimtas metų.

Antrąjį Akto egzempliorių lietuvių kalba, pažįstamą iš daugelio knygų iliustracijų, Lietuvos Tarybos prezidiumas susigrąžino iš archyvo. Jį vykdamas į Paryžiaus taikos konferenciją iš Lietuvos išgabeno pirmųjų valstybės dokumentų rinkinį rengęs signataras Petras Klimas.

Antrąjį Akto egzempliorių lietuvių kalba, pažįstamą iš daugelio knygų iliustracijų, Lietuvos Tarybos prezidiumas susigrąžino iš archyvo. Jį vykdamas į Paryžiaus taikos konferenciją iš Lietuvos išgabeno pirmųjų valstybės dokumentų rinkinį rengęs signataras Petras Klimas. Grįžęs į Lietuvą, laikinąją sostinę Kauną ir tapęs užsienio reikalų viceministru, politikas iki 1923 m. rudens laikė Aktą tarp kitų vertingų dokumentų, turbūt kabinete buvusiame seife. Galima tik spėti, ar šis diplomatas vežėsi jį į naujo paskyrimo vietą – pasiuntinybę Romoje. Po 1925 m. vasario 16 d. šventės signataras sutiko perduoti vertybę Prezidento kanceliarijos archyvui. Jame Aktas buvo saugomas iki pat Lietuvos okupacijos. Nė vienas iš šių dviejų dokumentų dar nerastas. Apie juos, ypač pirmąjį egzempliorių, nepavyksta rasti nei patikimų nuorodų naujiems tyrimams, nei įtikinančių duomenų, jog jie negrįžtamai pražuvo arba buvo sunaikinti. Atrodo, kad istorikams dar nepavyko aptikti ir Lietuvos Tarybos protokolų originalų – galbūt šie dokumentai ir Aktas saugomi toje pačioje vietoje arba kartu negrįžtamai žuvo. Gerai, kad prieinami bent nuorašai, o kol kas šios istorijos mįslės vis dar neįmintos.

Aktas vokiškai

Saliamonas Banaitis dar 1932 m. žurnale „Naujas žodis“ yra paliudijęs, kad 1918 m. vasario 16 d. tuomet buvo pasirašyti ir kitų šalių vyriausybėms išsiųsti net keli Akto nuorašai. Sugretinęs keletą atsiminimų tekstų, R. Klimavičius konstatavo: net keletas iš jų pasklido dar tą pačią dieną. Yra žinoma, kad per pertrauką tarp rytinio ir vakarinio posėdžio Lietuvos Tarybos vicepirmininkas Jurgis Šaulys 17 val. susitiko su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovu prie okupacinės administracijos Georgu von Boninu ir įteikė jam ką tik priimtojo nutarimo tekstą.

Istorikė Inga Jakubavičienė monografijoje „Seserys“ išsamiau papasakojo apie vieno iš dokumentų su Akto tekstu nugabenimą į Berlyną. Šią istoriją atsiminimuose yra minėję keletas signatarų. Antano Smetonos žmonos Sofijos sesuo Jadvyga Chodakauskaitė voką su sulankstytu dokumentu Lietuvių mokslo draugijos patalpose perdavė laikraščio „Zeitung der 10. Armee“ vienam iš redaktorių, Elzaso vokiečiui Oscarui Wöhrlei. Šis rašytojas traukiniu nugabeno jam patikėtąjį dokumentą į Vokietijos sostinę ir tiksliai žinoma, jog perdavė opozicinių parlamento partijų atstovams. Vasario 19 d. Akto tekstas buvo išspausdintas laikraštyje „Tägliche Rundschau“, o kitą dieną perskaitytas parlamento posėdyje.

Vis dar tebelieka mįslė, ar lietuviai politikai siuntė Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekstą tuometinės Sovietų Rusijos vyriausybei.

Vakariniame Lietuvos Tarybos posėdyje nebedalyvavo Kaune gyvenę jos nariai. Vienas iš jų, kunigas Kazimieras Šaulys, vežėsi ir dokumentą, skirtą šiame mieste įsikūrusiai vokiečių Rytų fronto karinės vadovybės, vadinamojo Oberosto, administracijai. Vasario 17 d., sekmadienio, rytą signataras susitiko su jos viršininku baronu Friedrichu von Falkenhausenu ir perdavė Lietuvos Tarybos pasirašytąjį dokumentą, prašydamas nusiųsti Vokietijos vyriausybei. 17 val. dar kartą su juo susitikęs K. Šaulys išgirdo nepalankų atsakymą, tačiau vokiečiai galėjo šį dokumentą išsiųsti į Berlyną vėliau, kai naujienos apie jį pasklido.

Manytume, oficialų visų Lietuvos Tarybos narių pasirašytą Akto dokumentą vokiečių kalba galėjo į Berlyną nusivežti į kovo 22–23 d. derybas su Vokietijos vyriausybe: J Šaulys, Justinas Staugaitis ir Jonas Vileišis. Vis dar tebelieka mįslė, ar lietuviai politikai siuntė Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekstą tuometinės Sovietų Rusijos vyriausybei. Sunku patikėti, kad jis būtų keliavęs paštu iš Oberosto arba Vokietijos teritorijos: vokiečių cenzūra labai griežtai tikrino laiškus. Lieka tik sudėtingesnis kelias per neutralias valstybes, taigi ir per jose gyvenusius patikėtinius. Tarp Lietuvos Tarybos dokumentų yra užuomina, kad Sovietų Rusijai skirtąjį dokumentą lietuvių politikai ketino siųsti Vokietijos delegacijai Bresto taikos derybose. Nežinome, ar šis sumanymas buvo įgyvendintas.

Iš šių liudijimų aiškėja, kad galėjo būti bent trys ar keturi dokumentai su Akto tekstu ir jo signatarų parašais vokiečių kalba. Negalime atmesti prielaidos, jog O. Wöhrlė išgabeno į Vokietiją netgi keletą Akto egzempliorių.

Naujos ryškios detalės

Ir Lietuvos visuomenę, ir istorikų bendruomenę nepaprastai pradžiuginęs ypač vertingas Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Liudo Mažylio radinys padeda užpildyti praeities pažinimo spragas. Jo rastuosiuose abiejuose dokumentuose visų dvidešimties signatarų parašai yra greta vienas kito, išdėstyti kiek kita tvarka, nei žinomame lietuviškame Akto mašinraštyje, tačiau laikantis tos pačios sekos. Taigi šie du naujai žinomi dokumentai buvo sukomponuoti ir pasirašyti susirinkus visiems Lietuvos Tarybos nariams ne anksčiau nei vasario 16 d., po kurios iki kovo 19 d. truko pertrauka tarp dviejų Lietuvos Tarybos sesijų. Kaip minėta, kovo 21 d. Lietuvos Tarybos delegacija išvyko į Berlyną spręsti valstybės pripažinimo klausimo. Visi institucijos atstovai dalyvavo ir 19 d. vakariniame posėdyje bei abiejuose, vykusiuose kovo 20 d.

Galbūt vėliau pavyks rasti kitų dokumento su Akto tekstų variantų, tačiau Liudo Mažylio rastieji Vokietijos užsienio reikalų archyve labiau primena informacinio pobūdžio, kruopščiai, bet gana greitai parašytus tekstus.

Galbūt vėliau pavyks rasti kitų dokumento su Akto tekstų variantų, tačiau Liudo Mažylio rastieji Vokietijos užsienio reikalų archyve labiau primena informacinio pobūdžio, kruopščiai, bet gana greitai parašytus tekstus. Tokį įspūdį sustiprina ir daugtaškiai adresatui įvardinti skirtose vietose abiejuose teksto variantuose. Manytume, šie iškalbingi šaltiniai buvo parengti ir pasirašyti būtent vasario 16 d. Jei ši prielaida pasitvirtintų – nuo abiejų žymiųjų Akto egzempliorių, kurių ieškota daugiau nei dvidešimt penkerius metus, sukūrimo dabar rastuosius juos skiria daugiausiai dvi ar trys valandos. Jei nepasikeistų tvirtas vokiečių archyvistų ir lietuvių istorikų įsitikinimas, kad Berlyne esantys vokiškasis ir lietuviškasis dokumentai yra autentiški – tuomet tai pirmieji dabar prieinami vienalaikiai su iš vadovėlių žinomąja mašinraštine versija, identiško turinio, visų Lietuvos Tarybos narių kartu pasirašyti, oficialiai valstybės institucijai skirti Akto egzemplioriai.

Radinys Vokietijos užsienio reikalų archyve skatina manyti, kad tai J. Šaulio Vilniuje G. von Boninui įteiktasis dokumentas, šio pareigūno perduotas, siekiant informuoti Užsienio reikalų ministeriją. Žinoma, šį teiginį dar reiktų pagrįsti tvirčiau. Ypač patraukli netikėčiausioji naujiena – kad greta dvidešimties politikų pasirašyto dokumento vokiečių kalba yra ir kitas, parašytas lietuviškai. Jo įteikimas rodytų, kad signatarai stengėsi Vokietijos vyriausybei užkirsti kelią spekuliacijoms plataus semantinio lauko vokiečių kalbos subtilybėmis. Greta esantys egzemplioriai abiem kalbomis leido prireikus įsitikinti, kokią reikšmę vokiškajam žodžiui bendraautoriai suteikė gimtąja kalba. Be pragmatiškosios sumanymo pusės akivaizdi ir moralinė: kreiptis į okupantą ne tik jo, bet ir savo kalba.

Ypatingai džiugu, kad L. Mažylio atradimas signatarų gretose, šalia bene labiausiai pažįstamų Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Stepono Kairio, Petro Klimo išryškino dar vieną svarbią, visuomenei iki šiol nepakankamai pažįstamą asmenybę.

Ypatingai džiugu, kad L. Mažylio atradimas signatarų gretose, šalia bene labiausiai pažįstamų Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Stepono Kairio, Petro Klimo išryškino dar vieną svarbią, visuomenei iki šiol nepakankamai pažįstamą asmenybę. Neatsitiktinai matome J. Šaulio ranka parašytus Nepriklausomybę skelbiančius dokumentus. Šis valstybininkas kone nuo XX a. pradžios dalyvavo lietuvių kultūrinėje ir politinėje veikloje. Šveicarijoje, Berne studijavęs, filosofijos mokslų daktaras, respektabilių manierų komunikabilus eruditas, tapo pirmuoju XX a. Lietuvos diplomatu dar turbūt 1915–1916 m. Puikiai vokiečių šnekamąją ir rašto kalbą mokėjęs lietuvių politikas dalyvaudavo rengiant okupacinei administracijai ir ypač Vokietijos vyriausybei skirtuosius politinius dokumentus. Jis vykdavo į susitikimus su okupacinės administracijos pareigūnais, taip pat ir Berlyną, kai lietuvių politikai susitikdavo su parlamentarais, vyriausybės atstovais ir kitais įtakingais žmonėmis. 1915–1918 m. J. Šaulys dažnai laiškais susirašinėjo su Lietuvoje likusiais inteligentai, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovais, neutraliose valstybėse veikusiais tautiečiais, patikimiems žmonėms subtiliai pranešdamas naujienas apie politinę Lietuvos Tarybos veiklą. 1917–1918 m. jis parengė nemažai publicistinių straipsnių „Lietuvos aidui“.

Grįžtant prie rastųjų dokumentų – galbūt J. Šaulys netgi išvertė Nepriklausomybės Aktą į vokiečių kalbą ar bent galutinai suredagavo vertimą.

Grįžtant prie rastųjų dokumentų – galbūt J. Šaulys netgi išvertė Nepriklausomybės Aktą į vokiečių kalbą ar bent galutinai suredagavo vertimą. Šis signataras aiškiai ir grakščiai perrašė Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimą. Šiandienos žmogui, žvelgiančiajam į Aktą, toks rankraštinis variantas netgi turbūt patrauklesnis – šiltesnis, asmeniškesnis – už spausdintąjį mašinėle. Tikrai išliko gana daug Lietuvos Tarybos rankraštinių dokumentų. Vis dėlto jos nariai būtų neužtrukę, ieškodami spausdinimo mašinėlės būtent Nepriklausomybės Akto nuorašui, lietuviškajam ar vokiškajam. Manytume, bent dalis vilniečių patys jas turėjo ir naudojo – daug inteligentų patys mokėjo spausdinti. Ko gero, rašyti ranka buvo tiesiog patogiau: nereikėjo ieškoti pasirinktam popieriui tinkamo pločio mašinėlės ir rūpintis, kad pavyktų išspausdinti tekstą greitai, dailiai ir be klaidų. Galbūt jau Lietuvos Tarybos posėdžio metu nutarta parengti daugiau Akto nuorašų. Turime viltį, kad Vokietijos ir galbūt kitų valstybių archyvai dar maloniai nustebins, tarkime, jei pavyktų rasti Aktą, kurį Lietuvos delegacija įteikė Vokietijos vyriausybei, siekdama valstybės pripažinimo. Neatmestume galimybės, kad kiti jo egzemplioriai spausdinti mašinėle arba perrašyti J. Šaulio kolegų.

Lietuvos Tarybos posėdžių trukmė skyrėsi: kartais jo nariai susirinkdavo du kartus per dieną po porą valandų, o kartais užtrukdavo po penkias – šešias valandas. Du naujai rasti galimai būtent vasario 16 d. pasirašyti Akto tekstai skatina paimprovizuoti, bandant atsakyti į klausimą, ką keturias valandas veikė į rytinį posėdį susirinkę būsimieji signatarai. Iš tos dienos rytinio Lietuvos Tarybos posėdžio protokolo težinome: susitelkta balsavimui dėl dokumento teksto, o vėliau įvyko naujo institucijos prezidiumo rinkimai. Ir dėl Vokietijos aneksiniams sumanymams priešingos pavojingos veiklos, ir dėl savaime gana abstraktaus protokolų pobūdžio daugelis posėdžiuose aptartųjų dalykų neužfiksuota arba tik glaustai atpasakota. Dabar galime kelti prielaidą, jog ir pirmąją posėdžio valandą, ir jam baigiantis arba iškart po jo buvo rengiami, perrašomi, pasirašinėjami įteikimui ir išvežimui skirtieji dokumentai. Taigi kyla abejonių dėl ankstesnių svarstymų, jog netgi teko laukti į svarbų posėdį vėluojančiųjų kolegų. Donato Malinausko parašo mįslės raktas irgi slypi ir trijuose mums dabar žinomuose parašų po Aktu variantuose, ir tuometinėse Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti protokolų knygose. Jo stambus, ryškus parašas daugelyje dokumentų persipina su gretimais – greičiausiai šis žinomas bajoras atsinešdavo ir savo rašiklį.

Patys signatarai neskubėjo įprasminti savo politinę veiklą, o juolab tyrinėtojams ar archyvams perduoti sukauptuosius vertingus šaltinius.

„Parengtas stebuklas“

Žmogus, atradęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekstą, visuomenei parodė ryžto, siekiant užsibrėžto tikslo, pilietiškumo, demokratiškumo ir geranoriško bendravimo pavyzdį – akivaizdžiai giminingą geriausioms signatarų savybėms. Imdamasis tyrimų, jis išnagrinėjo archyvuose, rankraštynuose saugomus ir publikuotus šaltinius ir istorikų tyrinėjimus.

Patys signatarai neskubėjo įprasminti savo politinę veiklą, o juolab tyrinėtojams ar archyvams perduoti sukauptuosius vertingus šaltinius. Sovietinei okupacijai brutaliai nutraukus Lietuvos valstybingumą, daugelis Nepriklausomybės paskelbimo įamžinimo sumanymų liko neįgyvendinta.

Šiandienos tyrinėtojai daugiausiai remiasi po istorinių audrų gana fragmentiškai išlikusiais Lietuvos Tarybos veiklos šaltiniais, daugiausia jos narių memuarais, dienoraščiais ir laiškais, posėdžių protokolais ir okupacinei valdžiai įteiktais dokumentais. Lietuvos valstybingumo kūrimo procesą 1915–1919 m. jau tyrinėjo Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Raimundas Klimavičius, Edmundas Gimžauskas, Antanas Tyla, Mindaugas Maksimaitis. Lietuvos nacionalinis muziejus leidžia Nepriklausomybės Akto signatarų biografijų seriją, kaupia ir Signatarų namuose eksponuoja su jų gyvenimu ir veikla susijusią vertingą medžiagą.

Džiugu, kad abu rastieji dokumentai pažeria naujų klausimų tolimesniems tyrinėjimams, tarkime: kiek buvo pasirašytų lietuviškų ir vokiškų Akto tekstų?

Vis dėlto ankstesni tyrinėjimai – tik viena parengto stebuklo pusė. Lietuvoje iki šiol susitelkus tik abiejų lietuviškų Akto originalų paieškoms, vokiškieji vertimai praslydo pro istorikų akis. Galbūt ir reikėjo ne istorikų bendruomenei priklausiusio, juolab iš su tuometinio valstybingumo metų Kaunu tvirtai suaugusios šeimos žmogaus, kuris ryžtųsi ne pragmatiškai, o jausmingai kvestionuoti svarbiausio XX a. Lietuvos istorijos dokumento paslaptis. L. Mažylio gebėjimas surinkti reikiamą informaciją Tėvynėje ir Vokietijoje, ryžtas pačiam išvykti į tikrai nepatogią pirmą savąją istorinių tyrimų komandiruotę užsienyje – jo parengtas stebuklas. Likimas apdovanojo išdrįsusįjį pabandyti ir kartu istorikus netgi nauju įdomiu visuomenės pilietinei savimonei dar ir valstybingumo tyrinėjimams svarbiu lietuvišku dokumentu.

Džiugu, kad abu rastieji dokumentai pažeria naujų klausimų tolimesniems tyrinėjimams, tarkime: kiek buvo pasirašytų lietuviškų ir vokiškų Akto tekstų? Jie taps dar iškalbingesni, kai pavyks sužinoti daugiau šių dviejų šaltinių atsiradimo Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje aplinkybių ir konteksto. Dar liko nemažai įdomių mažai paliestų temų, susijusių su Nepriklausomybės atkūrimo procesu. Pavyzdžiui, norėtųsi, kad atsirastų istorikas, pasirengęs atidžiai išnagrinėti Vokietijos archyvuose saugomus 1915–1919 m. dokumentus ir parengti išsamų darbą apie Lietuvos Tarybos santykius su okupacinėmis institucijomis. Tokiems tyrimams jau reikia ir laiko, ir lėšų. Lietuvos vardo tūkstantmečio programa labai praplėtė mūsų krašto tolimos praeities horizontą. Norėtųsi, kad skaičių magija ir šįkart įkvėptų ne tik atradimo džiaugsmą kartu su L. Mažyliu pajutusią visuomenę, bet ir lėšas tyrimams, leidiniams, parodoms skirstančias valstybės institucijas.

Vilma Bukaitė yra Signatarų namų (Lietuvos nacionalinio muziejaus) muziejininkė ir istorikė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"