TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Baltiško tapatumo naikintojai

2015 09 08 18:22
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Mokytojų pasiųsti mokiniai Vilniuje stovėjo gatvėje prie Aušros Vartų. Žurnalistės paklaustas, ko čia stovi, lietuviškai kalbėti jaunuolis nepanoro.

Žinomas istorikas per televiziją aiškina, kad tas, kas nemoka lenkiškai yra kaimietis. Dėl pablogėjusių Lenkijos–Lietuvos vadovų santykių jis kaltina buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį - kam tas nenusileidęs Lenkijos kolegai, neigusiam Vilniaus okupaciją. Girdi, vieno istorinio fakto vertinimai gali būti skirtingi ir istorijoje – tai normalu.

Bet visų pirma reikia žiūrėti, kokie faktai skirtingai vertinami ir kas juos vertina.

Vilniaus okupacijos klausimas, ypač po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos ir aneksijos, buvo ir lieka principinis. Šiandien – ne tik Lietuvai. Negali būti skirtingų vertinimų teisės požiūriu, kai įvedama kariuomenė ir po to referendumais kitos tautos etninės žemės prijungiamos prie kariuomenę įvedusios šalies. Juk jeigu Lenkija neokupavo Vilniaus, tai šiandien Lietuva valdo Vilnių be teisinio pagrindo. Teisės požiūriu čia irgi negali būti skirtingų vertinimų.

Tad kieno pusėje tas kaimynų ordinais apkarstytas istorikas?

Tikrai, jo žodžiais tariant, Rusija moka kiršinti lenkus su lietuviais, o pastarieji tam savanaudiškai pasiduoda.

Kitas istorikas viešai kalba, kad Lietuva pati okupavo Klaipėdą, tad ko pyksta ant lenkų dėl Vilniaus? Akivaizdu, kad taip elgdamiesi šie nuolat televizijos eterį gaunantys istorikai tyčia aria ne savo dirvą.

Klaipėdos ir Vilniaus atvejai teisės požiūriu yra visiškai skirtingi.

Įgyvendino Tautų apsisprendimo teisę

Lenkija ir Lietuva po Žečpospolitos padalinimo buvo integruotos į Rusijos imperiją. Rusijos suverenitetą šioms teritorijoms pripažino visa tuometinė tarptautinė valstybių bendruomenė.

Po Pirmojo Pasaulinio karo tautoms savo etninėse žemėse pradėjus įgyvendinti Tautų apsisprendimo teisę, svarbus dalykas buvo juridinis faktas, kad suvereniteto atsisako tas, kurio valdžioje buvo tos žemės. Dėl tokio atsisakymo Lietuva su Rusija 1920 metų gegužės mėnesį pradėjo derybas ir tų pačių metų liepos 12 d. jas užbaigė pasirašydamos sutartį.

Štai tos sutarties pirmasis straipsnis: „Remdamasi Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąją visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš to pripažinimo einančiomis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“.

Faktas, kad Lietuva kuomet priklausė Rusijai, neuždeda lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų Rusijos atžvilgiu.

Antruoju sutarties straipsniu Rusija Lietuvos naudai atsisako Vilniaus ir Vilniaus krašto. Ketvirtuoju straipsniu panaikinama Lietuvos-Baltarusijos respublika.

Kokių teisių Vilniaus klausimu Rusija yra atsisakiusi Lenkijos naudai? To nebuvo.

1920 metų rugpjūčio 26 d. sovietų Rusijos daliniai Vilnių perdavė Lietuvai. Nuo tada Vilnius ir de facto tapo integralia Lietuvos dalimi. Kai tik Baltijos šalys susitarė su buvusiu savo žemių suverenu, jos buvo priimtos į Tautų Sąjungą ir pripažintos didžiųjų pasaulio valstybių. Taigi Vilnius, nežiūrint kiek ir kokios tautybės jame gyveno žmonių, visados buvo ir lieka tuo miestu, kuriame buvo ir yra sprendžiami ne kurios nors kitos, o tik lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės reikalai. Kito tokio miesto Lietuva neturi.

Tauta buvo perskelta pusiau

Atrodė, kad Lietuvai be jokių trukdžių bus perduotas ir Klaipėdos kraštas. Mat dar 1919 m. iš Vokietijos buvo išjungtos ne vokiečių etninės žemės tam, kad jose gyvenę žmonės galėtų susijungti su savo tautiečiais nacionalinėse valstybėse. Tokiomis žemėmis tada buvo pripažintas ir Klaipėdos kraštas motyvuojant taip: „ Susijungusios ir susitarusios valstybės nesutinka pripažinti, kad Klaipėdos krašto cesija prieštarauja tautybiniam principui. Minimas kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas didžia dalimi yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos suverenume, ypač jau dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą.“

Ir tai ne nugalėtojų „išmislas“.

Lietuvių tauta istorijos verpete buvo perskelta pusiau. Viena jos dalis atsidūrė Prūsijos valstybėje. Lietuvių kalba Prūsijoje buvo ne tik ten gyvenusių lietuvių bendravimo priemonė, bet ją naudojo ir valstybės reikaluose. Hercogo kanceliarija Prūsijoje savo įsakymus skelbė ir lietuvių kalba, pvz. 1589 m. rugsėjo 22 d. Georgo Frydricho raštas „storostiems bei urendnikams“. Artėjant prie XVIII a. tokių raštų, kurių apimtys siekė keliolika puslapių, vis daugėjo.

Popiežius nepripažino Prūsijos monarchams teisių į Teutonų ordino valdytas žemes. Romos kurija prieštaravo dėl Fridricho III vainikavimo Prūsijos karaliumi. Tada jis skelbėsi ir Prūsijos lietuvių karaliumi, mat Ordinas žemes buvo atėmęs iš lietuvių.

Pasižiūrėkime į to krašto žemėlapius, kur plačios lietuvių gyvenamos sritys buvo tiesiog vadinamos „Prūsų Lietuva“, arba „Mažoji Lietuva“ arba tiesiog - Lietuva, o šiaurės rytuose lietuvių gyvenamas kraštas –„ Rusija.“ Kaip rodo pačių vokiečių sudaryti žemėlapiai, apie Klaipėdą lietuvių tarp gyventojų buvo daugiau kaip 80 procentų, panašus skaičius lietuvių buvo Priekulės, Šilutės, Pagėgių apylinkėse.

Net Nidoje lietuviai ir kuršiai sudarė daugumą. Beveik 100 procentų jie buvo raštingi, didelė dalis pažino ir gaidas. Tai jie iš esmės padėjo išsaugoti lietuvių kalbą kitoje Nemuno pusėje gyvenantiems lietuviams, gynė nuo surusinimo ir sulenkinimo.

Tuo metu Prūsija, kur lietuvių kalba buvo vartojama ir valstybės reikaluose, neturėjo net vasalinių santykių su Šventąja vokiečių tautos Romos imperija.

Taigi, atrodė viskas aišku, kad tos dvi Lietuvių Tautos dalys susijungs vienoje Tautų apsisprendimo teisės pagrindu susikūrusioje tautinėje Lietuvos respublikoje, juo labiau, kad Vokietija 1919 metais atsisakė savo suvereniteto Klaipėdos krašte, o Rusija 1920 metais - kitose Lietuvos žemėse. Teisiškai viskas išspręsta.

Deja, Lenkija sukūrė visiškai kitą situaciją. Atėmusi Vilnių, ji buvo pasirengusi pasiimti ir Klaipėdą arba bent paskelbti ją laisvu miestu. Tada Lietuva skubiai organizavo sukilimą ne prieš Vokietiją ar Prancūziją, o iš esmės - prieš Lenkiją, kad ši vėl negalėtų atimti lietuvių tautos žemių. Lenkija, o ne kuri nors kita valstybė į Klaipėdą pasiuntė savo kreiserį. Deja, jai šį kartą nepavyko.

Lenkija jėga prisijungė Vilnių ir vidurio Lietuvos žemes, kurios Lenkijai niekada nepriklausė. O Lietuva sujungė dvi skirtingose imperijose buvusias vienos lietuvių tautos dalis tautų apsisprendimo teisės pagrindu, t. y. pasiėmė tai, kas jai priklausė ir ką neilgai trukus pripažino ir pripažįsta iki šiol tarptautinė bendruomenė.

Ar tai tas pats?

Tolimesni įvykiai tai tik patvirtino.

Atmestos lenkų pretenzijos

Kai fašistinė Vokietija, grasindama karu Lietuvai, 1939 metų kovo 22 d. Klaipėdos kraštą vėl sujungė su Vokietija pagal savo konstitucines normas, kurios leido jai tai daryti, jeigu kraštas apgyvendintas vokiečių, tarptautinė bendruomenė tokios Vokietijos konstitucinės teisės nepripažino.

Niurnbergo teismo procesas ( 1945.11.20- 1946.10.01.) patvirtino kaltinimą – „Klaipėdos krašto įjungimas į imperijos sudėtį 1939 metų kovo 22 d. pažeidžiant 99-ąjį straipsnį“. Nuosprendį patvirtino Suvienytų Nacijų Organizacija. Potsdamo konferencija (1945.08.02.) Klaipėdos krašto klausimo net nesvarstė kaip savaime aiškaus, nes Vokietija buvo vertinama pagal 1937 metų sienas, kai Klaipėdos kraštas buvo Lietuvos dalis.

1937 metų Vokietijos teritorijos dalimi buvusi Prūsija padalinta, vieną jos dalį atiduodant Lenkijai, o likusią dalį, kur šiandien yra Kaliningrado sritis – iki Taikos konferencijos perduodant Sovietų Sąjungai.

Taigi, tarptautiniu mastu tik Taikos konferencijos klausimas ir galėtų būti svarstomas. 1947 metais SSRS priėmė įsaką : „Nustatyti, kad lietuvių tautybės asmenys, nuolatiniai Lietuvos SSR Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių gyventojai, kurie iki 1939.03.23. buvo Lietuvos piliečiais, o taip pat jų vaikai, pripažįstami SSRS (LSSR) piliečiais nuo 1945 m. sausio 28 d.“ Vien Klaipėdos mieste 1947 metų rugsėjo 16 d. duomenimis tokių asmenų buvo 701.

1939 metais SSRS Vilnių perdavus Lietuvai, protestą pareiškė vokiečių ir SSRS sunaikintos Lenkijos konsulatas Šveicarijoje. Štai prancūzų atsakymas: „ Maskvos sutartimi Lietuvai neperleista jokia teritorija. Lietuva visada turėjo suverenumą Vilniuje“.

1944 metais egzilinė lenkų vyriausybė užklausė Didžiosios Britanijos vyriausybės dėl Vilniaus ateities. W. Churchilis (1944.02.22) parlamente sako: „Niekada negarantavome Lenkijai apibrėžtos sienų linijos. Neaprobavome lenkų okupacijos Vilniuje 1920 metais.“

Nepripažindama Vilniaus okupacijos, Lenkija šiandien negali pripažinti ir Krymo okupacijos.

Link Šiaurės šalių

Šiandien ne tik lenkai ar lietuviai, bet ir kitos tautos planuoja, kokia ateitis jų laukia naujai besiformuojančiose valstybinėse struktūrose. Rusija atgaivina panslavistinį judėjimą, pasekėjų randa ir kitose slavų tautose. Lietuvai, iš trijų pusių apsuptai slaviškų valstybių, kyla realus pavojus prarasti baltiškąjį identitetą. NATO ar Europos Sąjunga čia padėti negali. Turime greitai apsispręsti patys – su kuria mes valstybių grupe?

Rygoje vyko Baltijos ir Šiaurės šalių tautų dainų šventė, planuojama, kad kita šventė vyks Švedijoje. Šioje Baltijos ir Šiaurės šalių tautų šventėje dalyvavo ir Lietuva. Visų šalių chorai dainavo dainas tų šalių kalba, kurios šalies buvo daina. Gražu klausytis, kai lietuvišką dainą „ Kur giria žaliuoja“ lietuviškai traukia danai, islandai, norvegai, suomiai ir t.t. Buvo pademonstruotas akivaizdus kultūrų panašumas ar net bendrumas.

Pagaliau ir Lietuva jau natūraliai užima savo vietą. Visų šalių televizijos tiesiogiai ar įrašais transliavo tą šventę. Lietuva – ne! Kas davė nurodymus netransliuoti? Kokios valstybės įtakoja, kad Lietuva neitų ten, kur yra jos natūrali vieta? Kodėl dėl įtakos Kultūros, Švietimo ar Susisiekimo ministerijose kovoja su slaviškomis valstybėmis susijusios partijos?

Akivaizdu, kad dėl savo vietos ir Europos Sąjungos viduje taip pat tenka kovoti. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Pamačiusi, kad Lietuva vis labiau kultūriškai dreifuoja šiaurės link, kad ir Didžioji Britanija gali jungtis prie tos grupės šalių, Lenkijos Seimo pirmininkė sako: „... tegul tada juos (lietuvius) švedai ir gina.“

Negi ta politikė nesupranta, kad Lenkija dar nėra tokia galybė, kuri viena, jeigu nori, tai gina, o jeigu nenori, tai negina? Juk ir ji pati šiandien dar reikalinga paramos, tad teks visų pirma gintis patiems ir pagal galimybę ginti kitus. NATO skydas stiprus tik bendrais veiksmais, nežiūrint šalies dydžio.

Taip, Lenkija turi visas galimybes tapti Baltijos ir Šiaurės kraštų lydere ir net pakeisti gynybos prasme Vokietiją, bet visi turime daryti išvadas iš savų istorijų, visų pirma - Lenkija. Vokietija šiandien yra praradusi militaristinį geną. Izraelis šiandien kariniais sugebėjimais, motyvacija gintis ar ginti kitus yra ją toli pralenkęs. Ten valstybės interesai nemainomi į grupelės turtingųjų interesus.

Apie draugystes ir išdavystes

Prisiminkime, Maidane liejasi kraujas. Viktoro Janukovičiaus snaiperiai šaudo į demonstrantus. Žmonės nesitraukia ir reikalauja pašalinti tokį šalies vadovą. Kam į pagalbą skuba Lenkijos ir Vokietijos, pakeliui pasiimdami ir mažai situacijoje susigaudantį kolegą prancūzą?

Akivaizdu, kad atvirai žudomi žmonės, nebodami patiriamų aukų, greitai V. Janukovičių pakabins už kojų žemyn galva, kaip kažkada pasielgė su Benito Musoliniu, arba po formalaus teismo sušaudys, kaip rumunai savo komunistinį kankintoją. Betgi V. Janukovičius yra artimas ne tik Vladimirui Putinui, o turi biznio reikalų ir su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schroderiu ir su buvusiu Lenkijos prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu. Snaiperiai po tos trijulės apsilankymo nustojo šaudyti, o V. Janukovičius sveikas ir su didžiuliais turtais bei biznio popieriais pabėgo.

Po to atsirado Krymo okupacija, Novorosija, Donbasas, Luganskas, milijonas pabėgėlių, dešimtys tūkstančių žuvusių, bet anų biznis ir „draugystė“ - išgelbėti. G. Šrioderis toliau glebėsčiuojasi su V. Putinu, o V. Janukovičius sveikas ir gyvas iš Rusijos „vaduoja“ Ukrainą.

Būkime atviri: argi sustiprėjusios ir europietiškai persitvarkiusios Ukrainos su galinga šių dienų motyvacija tiesiog dėl ekonominės ir politinės konkurencijos nebijo jos kaimynės? Šiandien Ukrainą iš tikrųjų remia Baltijos, Šiaurės šalys ir JAV. Kodėl JAV buvimu Europoje neseniai privačioje aplinkoje piktinosi buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras, tas pats, kuris tada buvo Maidane?

Nebejotinai Lenkijos vadovų siekį taip dominuoti Europoje bus pastebėjęs ir V. Putinas. Juk jo pokalbyje su lenkais buvo kalbama ne tik apie Lvovą, bet ir apie Vilnių. Jų tylėjimą pokalbio metu galima visaip aiškinti, juo labiau, kad vienas iš pokalbio dalyvių pritarė V. Putinui, jog Baltijos valstybių neapgins NATO.

Juk šiandien to dalyvio draugas, Lietuvoje tapęs europarlamentaru, nuolat aplankantis Maskvą ir Varšuvą , o Lietuvoje keliantis Vilniui ir jo apylinkėms tokius reikalavimus, kurie iš esmės reiškia kitokio statuso tam kraštui suteikimą, pačioje Lenkijoje šiandien jau vadinamas Maskvos šnipu.

Naikinama savanaudžių rankomis

Kiekviena tauta jautriai reaguoja, kai yra apvaginėjama istoriškai, kultūriškai arba viešai žeminama. Kodėl, pavyzdžiui, Adomą Mickevičių lenkai laiko tik lenkų poetu, nors jis gimė dabartinės Baltarusijos teritorijoje, o pats save visur laikė lietuviu? Kodėl, pavyzdžiui, Mykolą Oginskį lenkai laiko lenkų kompozitoriumi, nors šis aštriai kritikavo Gegužės 3-sios Konstitucijos nuostatas, kuriomis buvo norima visiškai pasiglemžti Lietuvą ir lenku savęs nelaikė. Pagaliau - kodėl Igną Domeiką, kuris save laikė lietuviu ir visoje Pietų Amerikoje žinomas kaip lietuvis – dabar lenkų statomame filme norima padaryti lenku? Juk lenkų kalba buvo tapusi ir tarptautine kalba, ja kalbėjo ir rašė ne vien lenkai.

Tad kodėl zujama po visus Lietuvos dvarus ir visur, kur tik randama užrašyta lenkiškai, fiksuojama ir skelbiama, kad tai lenkų? Kodėl lenkų turistus Vilniuje aptarnauja atsivežtiniai ar nelegalūs gidai, iškreiptai vaizduojantys lietuvių tautą, Vilniaus ar Lietuvos istoriją?

Dar neseniai Vilniuje prie Žaliojo tilto jiems buvo aiškinama, kad lietuviai labai gerbia rusų kareivius, nes šie kartu su vokiečiais užpuolė Lenkiją, ją sunaikino, o nuo amžių Lenkijai priklausiusį Vilnių atidavė kaimiečiams lietuviams. Kažkodėl nepaaiškina, kad smurtu iš Lietuvos atplėšus Vilnių ir Vilniaus kraštą, lenkai 1925 metų vasario 20 d. nuo Žaliojo tilto nuplėšė Lietuvos valstybės simbolį Vytį, kurį dar carinės Rusijos laikais įliejo naujo, jau plieninių santarų tilto statytojas lietuvis inžinierius Petras Vileišis.

Suraskite kurios nors kitos šalies sostinės merą, kuris sutiktų, kad sakrališkai brangias vietas užtvindytų buvusių okupantų vėliavos. O Vilniaus leido, kad Vingio parke plazdėtų vien Rusijos, o Gedimino prospekte - vien Lenkijos valstybinės vėliavos. Ar patys rusai ir lenkai įsivaizduoja Maskvoje ar Varšuvoje tokią situacija?

Toks mūsų tautos baltiško identiteto naikinimas, kai kada ir savanaudžių lietuvių rankomis, vyksta ir dabar. Juk dar ir šiandien mes su Lenkijos ir Rusijos panslavistais varžomės ir dėl Vilniaus, ir dėl pačios Lietuvos. Štai visai neseniai Lenkijoje vyko graži ir prasminga Pasaulio lenkų sporto šventė. Plazda Meksikos, Kanados, Australijos, Baltarusijos, Latvijos, Rusijos ir kitų šalių, iš kurių atvyko sportininkai-lenkai vėliavos.

Lietuvos vėliavos nematyti, nors sportininkų iš Lietuvos yra. Iš tribūnos kalba lenkas, jau buvęs Lietuvos Seimo pirmininkės pavaduotojas. Kalba taip, tarsi jis būtų Lenkijos Seimo pirmininko pavaduotojas, o Lietuva – tik provincija.

Tad kas kiršina lietuvius ir lenkus?

O mūsų menkystos? Per visą pasaulį liepos šeštosios vakarą nuskamba Lietuvos himnas. Vienas nuolatinis kultūrinės „manų košelės“ per televiziją virėjas tuoj atsiliepia. Girdi, Vincas Kudirka - joks poetas, jo parašyta Tautos giesmė labai menka, o muzika – vokiška.

Taip, V. Kudirka posmais kalbėjo tik penkiolikoje eilėraščių, bet ir tai jį padarė ryškiausiu pilietinės lietuvių poezijos atstovu. Eilėraštis „Ne tas yra didis“, kur vos dvidešimčia eilučių sugebėta su didele emocine jėga išdėstyti pagrindines demokratinio liberalizmo idėjas, jau padaro jį ir didžiu poetu. O kur kiti darbai?

Štai kitas, pasivadinęs kultūrininku lyg žirnius per radiją beria, kad jokiu būdu negalima Vilniaus puošti artėjančiam valstybės atkūrimo šimtmečiui valstybės veikėjų žymėmis, o aikščių – valstybingumą pažyminčiais paminklais. Dar kita aiškina, kad Lukiškių aikštę reikia palikti tokią, kaip buvus, nes „mes dar nepribrendom“...

Kad būtų stipriau, dar vienas istorikas rašo, jog Vasario 16-sosios akto signatarai vėliau blogai elgėsi, Jonui Basanavičiui paminklus tegul stato bulgarai, o Antanas Smetona – visų didžiausias Lietuvos išdavikas.

Juk tai visiškas melas, kova prieš Vilnių, kaip Lietuvos valstybės sostinę.

Teisės požiūriu 1940 metais Lietuvą okupuojant SSRS, A. Smetona padarė viską, kad SSRS ultimatumo teisiškai Lietuva negalėtų priimti. Jis, pasitraukęs į Kybartus, organizavo ir karinį pasipriešinimą Tauragėje bei Kybartuose. Į Kybartus turėjo atvykti kariai iš Marijampolės. Sudėliojant laiką, jis dar buvo Lietuvos prezidentas, vienintelis galintis pasirašyti ultimatumo priėmimą, bet tuo tarpu Antanas Merkys viršijo įgaliojimus.

Ar ne generalinio štabo pulkininkas Antanas Breimeris, Tauragėje turėjęs tris pulkus su artilerijos grupe, kuri jau ruošėsi kovai, išdavė valstybę, atsisakydamas vykdyti įsakymą priešintis? Ar ne generolai Kazys Tallat- Kelpša ir Vincas Žilys išdavė valstybę, kai brutaliais veiksmais privertė Marijampolės įgulą nepaklusti prezidento įsakymui vykti į Kybartus? Ar ne Ministrų Tarybos raštinės direktorius Mykolas Žilinskas, kuravęs ryšius su SSRS ambasada ir daręs viską, kad tik A. Smetona būtų atiduotas į Vladimiro Dekanozovo rankas, buvo pagrindinis to meto išdavikas?

Ko bijote pasigilinti, istorikai? Juk iš visų, buvusiųjų tada paskutiniame Ministrų Tarybos posėdyje, tik Kazys Musteikis ir Antanas Smetona neišdavė Lietuvos. A. Smetonos pasitraukimas buvo didžiulis smūgis ir išdavikams, ir V. Dekanozovo komandai, o kada jį JAV priėmė, kaip okupuotos valstybės prezidentą – tapo aišku, kad ta valstybė nepripažins ir jau negali pripažinti Lietuvos inkorporavimo į SSRS. Inkorporavimas po okupacijos ir tada, ir dabar tarptautinės teisės prasme nėra teisėtas aktas. Taip A. Smetona pasitarnavo paskutinį kartą ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai bei Estijai. Tad kas suinteresuoti A. Smetoną vadinti išdaviku?

Šiandien jau pasirodė pirmieji Rusijos vykdomos politikos vaisiai Sirijoje, kur JAV prezidentas Obama buvo akivaizdžiai apvyniotas apie pirštą. Didžiuliai pabėgėlių srautai į Europą gali būti nukreipiami ir dirbtinai sudarius tokią situaciją. Laisvas žmonių persikėlimas, įsidarbinimas, mišrios šeimos ir kita Europoje sukūrė tokią situaciją, apie kurią prieš penkiolika metų niekas net nenutuokė. Atsirado liberalų-kosmopolitų, bandančių nepaisant nacionalinės teisės, nacionalinių gyvenimo ypatumų, remiantis instrukcijomis, Žmogaus teisų teismo sprendimais, kai kada viršijančiais to teismo įgaliojimus, ir kitaip sukurti „homoeuropieticus“.

Jie nebuvo Sovietų Sąjungoje ir nežino kokias liūdnas pasekmes turėjo „homosovieticus“ kūrėjų darbas naikinant vieną iš svarbiausių žmogaus teisių – būti individu su sava kalba, savo papročiais, savais įstatymais, savo žeme. Kad ir kaip išsibarstė tautų nariai, šiandien suprasta, kad reikia ginti ne tik Tautų, bet ir jų narių identiteto išsaugojimo galimybes. Visų pirma sudaryti tokias sąlygas, kad žmonių nacionalinės šaknys negalėtų būti išrautos iš jų, jų tėvų ir protėvių žemės, nes tai yra prigimtinės žmogaus teisės ir niekas negali jų atimti.

Ir tai ne dvigubos ar trigubos pilietybės turėjimo ar neturėjimo klausimas. Tai šių prigimtinių teisių įtvirtinimo įstatymais klausimas. Visi kaimynai, Europos šalys, Amerika tai suvokė ir skubiai susitvarkė. Paimkime, kad ir latvių pilietybės įstatymą, kur viskas drąsiai ir aiškiai išspręsta. JAV, nežiūrint griežto priesaikos priimat pilietybę teksto, niekas neatiminėja pilietybės dėl to, kad turi kitos šalies pilietybę, su kuria sieja iš žmogaus teisių išplaukiantieji santykiai. Apibendrinus – toks JAV Aukščiausiojo teismo situaciją aiškinantis nutarimas.

Akivaizdus Lietuvos Konstitucinio teismo įgaliojimų viršijimas aiškinant Konstituciją pilietybės klausimais jau užklotas senaties skraiste ir praktiškai nieko nepadarysi. Tačiau šių dienų nutarimai, kad pilietybės išsaugojimo, lietuvių kilmės asmenų, turinčių kitos valstybės pilietybę, teisinio statuso Lietuvoje nustatymo klausimai galimi tik keičiant Konstituciją, yra neteisingi tiek materialiosios, tiek procesinės teisės požiūriu. Juos visiškai galima ir būtina išspręsti priimant įstatymą, išplečiantį konstitucinę 32 str.4 d. normą, numatančią kiekvieno lietuvio teisę gyventi Lietuvoje.

Konstitucijos keitimas, kai to nereikia, tai lyg nereikalingai padaryta chirurginė operacija. Pavyzdžiui, savanaudiškais tikslais pakeistas 118 straipsnis sujaukė visą justiciją. Argi negalima išlaikant ir savą orumą šiandien paaiškinti, kad tokį įstatymą būtina priimti? Būtinybė yra tikroji visų įstatyminių normų gydytoja. Dabar lyg pjūklu grizinant : „ keiskit Konstituciją, keiskit Konstituciją...“ – Konstitucinis teismas pjauna šaką, ant kurios pats sėdi.

Šiandien matome, kad pakeisti visą Konstituciją yra lengviau, negu vieną straipsnį. Bet taip pakeičiant gali nelikti ir Konstitucinio teismo, jeigu konstitucinių teisių gynimas bus perduotas bendrosios kompetencijos teismams kaip yra JAV, Skandinavijos kraštuose ar daugelyje kitų šalių. Dabartinė situacija tiek pat kvaila, kaip ir skaudi, bet, deja, labai gera lietuviško baltiško tapatumo naikintojams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"