TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. „Gimiau ubagu, mirsiu ponu“

2016 02 08 19:00
Paminklas Povilui Lukšiui.

Prieš 97 metus, vasario 8 dieną, brėkštant, Kėdainių Krašte Taučiūnų lauke krito pirmasis savanoris už Lietuvos nepriklausomybę.

Kėdainių krašto artojo sūnus Povilas Lukšys už Lietuvą krauju nudažė baltą sniegą. Prieš nulenkiant galvą prie jo kapo Kėdainių savanorių kapinėse, reikėtų prisiminti, kas jį paskatino, šaltą žiemos dieną, palikus šiltą tėvų, brolių ir seserų gryčią išeiti į nežinią, į žūtį.

Pirmasis galvos palenkimas, pagarbos odė lietuviškam kaimui – šiaudinei pastogei, iš po kurios išriedėjo knygnešiai ir naujoji lietuviškoji inteligentija. Kur galvose ruseno žodis Lietuva. Skaitydami plonas, ant knygnešių pečių iš Tilžės atneštas, knygeles apie garbingą Lietuvos valstybės praeitį, žadino laisvės troškimą, pasididžiavimą savo tautos praeitimi. Jono Basanavičiaus „Aušra“, Vinco Kudirkos įsiūbuotas varpas šaukė: „Kelkite, kelkite, kelkite!“

Naujoji lietuviškoji inteligentija paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, bet reikėjo ją apginti. Plūdo į mūsų žemę priešai iš visų pusių. Kazokų kaimą, kuriame gyveno P. Lukšys pasiekė žinia, kad didesnė dalis Lietuvos jau bolševikų užimta, kad jau Panevėžys bolševikų rankose, kad jie siekia apsupti Kauną, kur lietuviška vyriausybė įsikūrusi. P. Lukšys neliko abejingas. Nors ir nebuvo labai raštingas, suvokė artėjant svetimųjų jungą. Subūręs penkis savanorius – bendraminčius iš to paties kaimo, davęs priesaiką Šventybrasčio bažnyčioje, nulenkęs galvą prie šešiasdešimties sukilėlių bendro kapo, per vasario speigą jis pėsčias atėjo į Kėdainius. Atėjo su savo trofėjiniais ginklais, savo apranga – kaimo sermėga, motinos ir seserų austos lino drobės maišeliu, kuriame buvo tik duonos kepalėlis ir lašinių bryzelis. Žinojo, kad Kėdainiuose jokios amunicijos nėra.

Į Kėdainius jau buvo iš Panevėžio pasitraukęs Jono Variakojo vadovaujamas savanorių būrys ir telkė jėgas priešintis kartu su kėdainiečiais. Organizuoti pasipriešinimą Kėdainiuose sąlygos nebuvo pačios geriausios. Nors iš lietuviškų kaimų traukė savanoriai bet sulenkėjusiame mieste knibždėjo priešiški gaivalai. Miestas buvo tiek sulenkėjęs, kad pirmajame tarybos posėdyje kalbėta lenkiškai.

Bolševikai jau buvo netoli miesto ir žvalgėsi po apylinkes, ieškodami būdų, kaip užimti miestą. Kėdainiuose sklido kalbos, kad miestą gali užimti bet kuriuo metu. Delsti nebebuvo kada. P. Lukšys buvo tarnavęs caro kariuomenėje, todėl buvo paskirtas lauko sargybos būrio viršininku. Išėję iš miesto, ties Eigulių kaimu, savanoriai jau pirmą naktį susikovė su priešu. Judėdami Obelės pakrantėmis, užėmė Eigulių kaimą ir Paobelės dvarą. Paryčiais, toliau žvalgydamas vietovę, būrys rogėmis patraukė Šėtos link, norėdamas išsiaiškinti priešo pozicijas. Priartėjus prie miegančio Taučiūnų kaimo, pasitikrindami, iššovė vieną kartą. Po šūvio, tartum iš skruzdėlyno, iššoko apie 30–40 bolševikų kareivių ir pradėjo šaudyti. Sukalenus savanorių kulkosvaidžiui, priešo ugnis nutilo. Vyrai šoko iš griovio į roges, bet staiga iš krūmų vėl pradėjo šaudyti. Tada ir krito pirmoji Lietuvos nepriklausomybės kovų auka.

Po dviejų dienų, vasario 11 d., besitraukiantys bolševikai buvo užpulti prie Šėtos, apsupti ir visiškai sumušti. Paimta belaisvių, ginklų, vaistų ir kito grobio, kuris buvo gyvybiškai reikalingas jaunai Lietuvos kariuomenei. Svarbiausia – buvo atvertas kelias į Ukmergę.

P. Lukšio žūties vietoje, Taučiūnų lauke, pirmojo kritusio savanorio atminimui pagal Gabrieliaus Landsbergio Žemkalnio projektą buvo pastatytas paminklas. 1928 metais, švenčiant Nepriklausomybės dešimtmetį, paminklas buvo iškilmingai pašventintas. Iškilmes buvo atvykęs pats valstybės prezidentas Antanas Smetona.

Į Lietuvą sugrįžę po dvidešimties metų okupantai bolševikai tris dienas darbavosi – vertė paminklą, sprogdino, Jiems vadovavo Ždanovo kolūkio pirmininkas Šargarockis.

Šiandien paminklas vėl stovi toje pačioje vietoje ir primena pakeleiviui, kas įvyko šioje vietoje.

Povilas Lukšys gimė ir augo vargingo žemdirbio šeimoje. Trys hektarai žemės, šeši vaikai. Vaikystė nebuvo soti. Teko piemenėlio dalia. Suaugęs bernavo. Vėliau pramoko statybininko amato, statė kaimuose medines gryčias. P. Lukšys nebuvo vedęs, nepaliko palikuonių.

Kada 1952 metais šių eilučių autorių paskyrė dirbti į Kėdainius, dar buvo gyvų P. Lukšio amžininkų, kurie pasakojo, kad jis buvo linksmo būdo, mėgstantis bendrauti, sąmojingas ir įdomus pašnekovas, neieškantis žodžio kišenėje. Užstalės žmogus, bet kokio susibūrimo siela. Iškėlus virš kraigo pabaigtuvių vainiką, prie kepsnio ir taurelės šmaikštaudavo: „Gimiau ubagu, mirsiu ponu“. Likimas taip lėmė, kad pašmaikštavimas išsipildė su kaupu.– mirė kovoje su ginklu rankose kaudamasis už Tėvynę, už savus, kaip tautos dvasios ponas.

Laiško autorius – „Lietuvos žinių“ skaitytojas iš Kėdainių

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"