TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. In memoriam: Elena Kentraitė-Snaigė

2015 08 31 10:54
LŽ archyvo nuotrauka

2015 metų rugpjūčio 19 dieną mirė Lietuvos partizanė, karė savanorė Elena Kentraitė-Snaigė. Rugpjūčio 21 d. velionė palaidota Šilalės miesto kapinėse.

Elena Kentraitė gimė 1931 m. gruodžio 20 d. Gūbrių kaime, Šilalės valsčiuje, ūkininkų Onos ir Juozapo Kentrų šeimoje, kurioje augo šeši vaikai: Jonas, Juozas, Leonas, Ona, Albinas, Elena.

Norint geriau suprasti Elenos Kentraitės-Snaigės nueitą gyvenimo kelią ir jos auką Tėvynei, būtina pažvelgti, kokioje aplinkoje augant susiformavo jos asmenybė. Todėl svarbu prisiminti garbingą Kentrų šeimos istoriją. Ona Kentrienė kartu su Biržiškiene, Juraškiene ir kitomis Šilalės šviesuolėmis buvo aktyvi tuometinės moterų organizacijos narė, meninės saviveiklos dalyvė. Jos sakomos kalbos lietė aktualius visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimus. Tėvas prisidėjo prie žemės reformos įgyvendinimo, Šilalės pieninės steigimo, įveisė iš Vakarų Europos produktyvius galvijus, pasirašydavo vekselius bankui, kad išgelbėtų į bėdą patekusius ūkininkus iš varžytinių. Todėl prieš Antrąjį pasaulinį karą jau pats turėjo pasidaręs skolos bankui. Namuose visada buvo skaitomos knygos, spauda. Dažnai į Kentrų sodybą sueidavo kaimynų vaikai, kur galėdavo linksmai žaisti, bet prieš tai vienam iš jų mama duodavo garsiai paskaityti ištrauką iš knygų. Šeimos ūkis bei sodyba buvo pavyzdingai tvarkoma. Visus džiugino darželyje iš gėlių sukurtos kompozicijos: vienoje verandos pusėje žydėjo Tikėjimo, Vilties ir Meilės simboliai, apjungti Gediminaičių stulpais, o kitoje pusėje – Saulės ratas. Šeimoje buvo gyvi ir savo bei kaimynų vaikams pasakojami 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų atsiminimai. Tėvai savo pavyzdžiu skiepijo vaikams meilę artimui ir Tėvynei.

1940-ųjų metų Lietuvos okupacija buvo skaudus smūgis Kentrų šeimai. Per radiją išgirdęs šią žinią vyriausias brolis Jonas prieina prie jauniausiojo ir visiems girdint graudžiai ištaria: „Albinuk, nebėra Lietuvos“. Tėvas Juozapas Kentra mirė 1940 m. gruodžio 2 d. nesusitaikęs su Lietuvą užgriuvusiomis raudonųjų okupantų ordomis ir jų pradėtu teroru. Štai kodėl Kentrų šeima kaip ir dauguma lietuvių tuomet laukė karo, nors per amžius meldėsi „Dieve, apsaugok mus nuo karo, maro ir bado“, nes tik per karą tauta matė galimybę atkurti nepriklausomybę. Atrodė, kad ta valanda atėjo 1941 m. birželio 23 d., kai lietuviai sukilėliai, susikovę su Raudonaja armija ir užėmę Radijo stotį, pranešė džiugią žinią, kad Kaunas išvaduotas ir sudaryta Lietuvos vyriausybė. Natūralu, kad visi džiaugėsi, kai vokiečių kariuomenė išvarė Raudonąją armiją iš visos Lietuvos ir tuo sustabdė buvusių okupantų kartu su koloborantais suplanuotą tolimesnį lietuvių tautos naikinimą. Kentrų šeimai, kaip ir daugeliui lietuvių, teko nusivilti, kai pamatė, kad naciai neleidžia atkurti Lietuvos nepriklausomybės.

1944 metais Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, esant nepamirštam 1940–1941-ųjų metų Lietuvoje vykdytam terorui, Kentrų šeima birželio mėn. (prieš sugrįžtant okupantams), slapta po gyvenamuoju namu iškasė ir įrengė kelių dalių gynybinį bunkerį. O rudeniop reikėjo apsispręsti: trauktis į Vakarus ar pasilikti Lietuvoje ir ginti ją žodžiu, raštu, o prireikus ginklu. Prasidėjus pakartotinam terorui, mama vieną dieną ištarė: „Sūnūs, suaugote, negalite tylėti. Reikia gintis“. 1945 metais Sąjungininkams švenčiant Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Lietuvoje jau vyko „karas po karo“, užtruksiantis apie 10 metų. Elenos broliai jau buvo suorganizavę drąsių, aukštos moralės vyrų būrį, vadovaujamą vyriausiojo brolio Jono – Rūtenio. Po priesaikos Juozas jau buvo tapęs Tauru, Leonas – Sakalu, Albinas – Aušra, Onutė – Rasa. Jauniausiajai Elenai-Snaigei „karas po karo“ prasidės po to, kai 1945 metų balandžio mėnesį šeimai praneš, kad rusai atvažiuoja jos ištremti į Sibirą ir visi viską palikę pabėgs iš namų ir pasislėps netolimame miškelyje. Vėliau Snaigė, priėmusi priesaiką, taps Rūtenio būrio partizane ir turės dar vieną slapyvardį – Aidas.

Paauglė Elena-Snaigė įsijungė į partizanų ryšininkų ir rėmėjų tinklą, kuris veikė pasiaukojančiai ir sklandžiai. Visų apylinkių kaimų gyventojų garbės reikalas buvo padėti partizanams, pranešti apie pasirodžiusį ar užsimaskavusį priešą, išžvalgyti teritorijas, aprūpinti kovotojus maistu, siūti Lietuvos tarpukario karių uniformas, kad pasaulis matytų Laisvės kovotojų statusą ir priešai negalėtų jų šmeižti. Visose nuotraukose Rūtenio būrio partizanai matomi su tvarkingomis uniformomis, nors tai ir didino pavojų kovojant okupacijos sąlygomis.

Elenai-Snaigei teko pergyventi skaudžią netektį, kai 1949 metų rudenį Lentinės kaime kautynėse žuvo brolis Juozas-Tauras ir Leonas-Sakalas. Kulkosvaidininkas Tauras prisidengdamas šulinio rentiniu ilgai kovėsi dengdamas besitraukiantį būrį ir sužeistas paskutinis pasitraukė iš kovos lauko. Snaigė pamatė jį miške, sėdintį nugara į medį tik pavasarį. Nukrapščiusi lapus jo delne pamatė knygelę su atverstu lapu „Malda už Tėvynę“, o laiškelį lietus jau buvo išblukinęs. Prieš tai Snaigė liūdėjo, kai 1947 metais liepos 14 d. buvo suimta Ona Kentraitė-Rasa. Ja partizanai didžiavosi, kad tardoma neišdavė nei bunkerių, nei slėptuvių, nei štabavietės, nei partizanų rėmėjų. Ją išvežė į Užpoliarės salą prie Salehardo.

Partizanė Snaigė spausdindavo atsišaukimus, pogrindžio spaudą, dokumentus, kūrė eilėraščius. Kartą, po brolių Sakalo ir Tauro žūties, eidama pro tėviškę, vogčiomis priėjo prie savo namų ir sustojo po ąžuolu, kurio paunksmėje šeima pietaudavo. Pasidarė graudu ir pasuko link Prapymo miškų. Grįžusi užrašė įspūdžius eiliuotai:

Kai saulė geso vakaruose, Senuti ąžuole, nelauki,

Ėjau pro tėviškės laukus Negrįšime visi kartu.

Ir mirštančiuose spinduliuose Ten, kur Lokysta tyliai plaukia,

Išvydau vėl gimtus namus. Praliejo kraują broliai du.

Liūdnai nameliai tyliai žvelgė, Kieme graudžiai sugirgždo svirtys

Berods, ilgėdamies kažko... Ir sudainavo kažin kas,

Žirgelis lankoje sužvengė, O juk kitąkart apie viltį

Ir gailiai ėmė kaukti šuo. Sesuo dainavo čia dainas.

Senutis ąžuolas palinko,

Į tolį ištiesė rankas.

Šešėlis paruge nuslinko, Glaudžiaus prie ąžuolo ruplėto,

Lyg klausdams, ar negrįžta kas. Nukrito ašara karšta.

Snaigė buvo labai drąsi, nuovoki. Jos sumanumo dėka pavykdavo išgelbėti nuo žūties daug partizanų. Antai, kai Ūdros partizanų būrys buvo patekęs į apsuptį, ji atsisakė gelbėtis viena ir pasakė „jeigu žūsim, tai visi kartu“. Vadas Ūdra paklausė Snaigės, kaip ji veržtųsi iš apsupties. Ji atsakė, kad eitų per pelkes. Partizanai taip ir padarė. Buvo išgelbėtas visas būrys. Deja, jai pačiai nepavyko išsigelbėti nuo suėmimo ir būsimų kankinimų, kai 1950 m. liepos 28 dieną netoli Kvėdarnos, Genioto kaime, štabo slėptuvėje spausdino atsišaukimus. Kai stribai puolė trobelę, Snaigė, nespėjusi uždengti slėptuvės angos grindyse, išgirdo žodžius: „Lipkit lauk! Mesim granatą!“. Snaigė turėjo greitai apsispręsi: gyventi ar mirti. Ji klausė savęs: „Ar išlaikysiu? Ar neišduosiu?“. Apėmęs pasitikėjimas padiktavo: „Neišduosiu“. Snaigę tardė Šilalėje, Klaipėdoje. Lūžtant tardymo įrankiams, Snaigė partizano priesaikos nesulaužė. Tuomet enkavedistai bandė vežti ją per Rietavo miškus, kad ten juos užpultų „partizanai“ ir „išvaduotų“ Snaigę, po to palydėtų ją į Rūtenio būrį. Tačiau Snaigė prisiminė Rūtenio priesaką, kad negalima nepažįstamo partizano atvesti į būrį. Tuo Snaigė išgelbėjo Rūtenio partizanus. Snaigę nuteisė 10-iai metų. Krasnojarsko krašte, Taišeto lageryje, ji kirto miškus ir ten neteko sveikatos. Elenos dėka Rūtenio vadovaujami partizanai išliko didžiausias junginys Lietuvoje. Jis ypatingai rūpinosi rėmėjais, ryšininkais, stengėsi jų pagalbą užmaskuoti, kad jie nenukentėtų. Jonas Kentra-Rūtenis, Lukštas buvo mąstytojas. Iki pat žūties jis rašė laisvės kovų metraštį. Deja, teišliko tik 1950 m. liepos 26 d. jo rašyto laiško sesei Onai-Rasai į Užpoliarę skiautelė: „ ... išvystęs techniką ir ypatingai paspartinęs tempus paviršutiniškume, nebesuderina savo veiksmų su gilesne žmogaus dvasine prigimtimi, sukuria chaosą savo viduje, kartu ir pasaulyje, ir pervertindamas „kūniškąją kovą už būvį“ ... Ar čia ne apie mūsų laikus?

Už Rūtenio galvą buvo paskirta didelė premija. Jis buvo net 17 kartų sužeistas. Jonas Kentra žuvo verždamasis iš apsupties 1951 metais. Susirinkusiems enkavedistai rėkė, kad nugalėjo Ameriką.

Partizanas Albinas Kentra-Aušra grįžęs iš Spasko lagerio tęsė Laisvės kovą Vilniaus universitete kitokiu būdu – organizuodamas Centrinių rūmų puošybą tautine-istorine tematika, įsteigdamas audiovizualinį centrą, kad studentai išmoktų šnekamosios, o ne Sovietų Sąjungoje dėstomos rašytinės anglų kalbos ir tuo suprastų užsienio radijo stočių informaciją anglų kalba.

Motina Ona Kentrienė, gyventojų praminta Motinėle, 15 metų slapstėsi ir buvo slapstoma iki pat mirties. Tai buvo nepaprastos išminties ir taurios dvasios Moteris, Lietuvos laisvei paaukojusi savo sūnus ir dukteris. Ji niekada nepalūžo. Slėpdama savo skausmą dėl žuvusių sūnų ir nuteistų dukrų, Ji buvo romumo pavyzdžiu šeimoms, į kurias ateidavo. Mokė išlikti oriais okupacijos sąlygomis. Bendražygiai ir artimieji Oną Kentrienę – Motinėlę palaidojo 1961 metais slapčia naktį Šilalės kapinėse. Senieji šilališkiai jauniesiems sakydavo, kad įėjus į Šilalės kapines reikia stabtelti, nulenkti galvą ir sukalbėti maldą už Motinėlę.

Elena Kentraitė-Snaigė visą savo gyvenimą paskyrė Tėvynei ir tiems, kas buvo šalia. Kaip ji suprato gyvenimą ir prisitaikėliškumą, iliustruoja ir šis 1984 metais parašytas ketureilis:

Pro tirštą gyvenimo miglą

Ieškojau teisybės tikros,

O žodžiai čia brango, čia pigo

Iš mano gražiausios dainos.

Nukeliavusi sunkią žemiškąją kelionę partizanė Elena Kentraitė-Snaigė atgulė šalia savo Motinos. Jos palydėjimas į Amžinybę verčia pagalvoti dėl Kentrų sodybos ir unikalaus gynybinio bunkerio atstatymo ir muziejaus įrengimo laisvės kovoms įamžinti Žemaitijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"