TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Istorija turi būti tikra

2015 10 14 6:00
Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse stovi paminklas, kuriame įamžintas vėliavos įsitvėręs klūpantis sovietų karys, o ant postamento lietuvių ir rusų kalbomis išlietas užrašas “Amžina šlovė didvyriams, kritusiems kovose už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę”. Daivos Baronienės (LŽ) nuotrauka

Antrasis pasaulinis karas ir 50 metų trukusi okupacija paliko skaudžius pėdsakus mūsų valstybės ir tautos gyvenime: Lietuvos vardas buvo išbrauktas iš pasaulio valstybių žemėlapio, supriešinti šalies žmonės, tauta naikinta fiziškai ir dvasiškai, tūkstančiai žmonių patyrė Sibiro tremtį ir lagerių kančias.

Karo metu Lietuvos teritorijoje vykę nuožmūs kariaujančių šalių mūšiai pareikalavo didelių aukų, atsirado žuvusių karių palaidojimo vietų. Sovietų okupacijos metais vokiečių karių kapinės buvo naikinamos – sulyginamos su žemės paviršiumi ir užsėjamos žole. Lietuvai tapus nepriklausomai, Vokietija perlaidojo žuvusių vokiečių karių palaikus, kiek tai buvo įmanoma. Sovietų armijos karių kapinės tvarkomos Rusijos ambasados iniciatyva ir dažniausiai įvardijamos kaip „žuvusių Lietuvos išvaduotojų kapinės“. Reiškiame pagarbą žuvusiems ir užuojautą jų artimiesiems, tačiau visuomenė neturėtų būti klaidinama neteisingomis ideologinėmis nuostatomis ir todėl kapinių prieigose būtina pažymėti, kad tai – Antrajame pasauliniame kare žuvusių Sovietų Sąjungos karių kapinės.

Daugelyje Lietuvos vietovių yra išlikusių okupacijos metais pastatytų menkaverčių paminklų su tautos jausmus žeidžiančiais užrašais ir sovietine simbolika (neaukšti betoniniai ar akmeniniai stovai su penkiakampe žvaigžde viršuje). Rajonuose, kur žmonės aktyvūs, tokie „paminklai“ buvo pašalinti Atgimimo laikais arba atgavus nepriklausomybę, tačiau kai kur jie dar vis stovi. Taip pat akivaizdu, kad Lietuvoje neturėtų likti su mūsų valstybės istorija ir pilietine logika nieko bendra neturinčių ženklų ar paminklų, skirtų „kovotojams, žuvusiems kovose su buržuaziniais nacionalistais“. Sprendimus dėl jų visų likimo turėtų priimti savivaldybių tarybos.

Dauguma vilniečių nenori sostinėje matyti okupantų palikimo – Žaliojo tilto skulptūrų ir pritaria savivaldybės sprendimui dėl jų nukėlimo.

Artėja 2018 metų vasario 16 diena – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Turime pastatyti paminklą 1918 metų Lietuvos Tarybai. Visoje Lietuvoje ir ypač Vilniuje turi būti įamžintos Vasario 16-osios Akto signatarų, Lietuvos valstybės kūrėjų ir gynėjų – savanorių, karo vadų, vyriausybės narių gyvenimo ir palaidojimo vietos, pirmųjų atkurtos valstybės institucijų vietos, pastatai. Turi būti Lukiškių aikštėje pagaliau pastatytas daugiau kaip dešimtmetį atidėliojamas paminklas visų laikų Lietuvos valstybės gynėjams. Taip pat būtina įamžinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimo Aktą.

Sambūrio „Patirtis“ nariai yra įsitikinę, kad stiprėjanti Lietuvos valstybė privalo ateities kartoms palikti prasmingus istorinės atminties ženklus.

Sambūris „Patirtis“

P.S. Šis laiškas išsiųstas prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei, ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"