TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Kalbininkai – pragaran, J. Pilsudskis – palaimintasis

J. Pilsudskis apie 1918 m.  wikimedia.org nuotrauka

Mūsų šalyje aktyviai reiškiasi istorikai ir publicistai, kurie kuria paradoksalią Lietuvos istoriją. Kaip aiškina žodynai, žodis „paradoksalus“ tolygus žodžiui „absurdiškas“. 

Lapkričio mėnesį įsiplieskus doc. Dr. Antano Smetonos arogantiško straipsnio dėl reikalo įvesti į vartoseną raides q, w ir x sukeltai diskusijai, žurnalistas-istorikas Rimvydas Valatka straipsniu „J. Pilsudskio klaida, už kurią zombiais mokame mes, lietuviai“ pakėlė istorikų paradoksus į nematytą iki šiol aukštį. Tai minties Everestas toks pareiškimas: „Ech, Jozefai Pilsudski, tai buvo Tamstos didžiausia klaida, jei išties galvojote apie LDK ir Karūnos unijos perkėlimą į XX amžių. Vėjais paleidote ne tik puikią sąjungą, bet ir užprogramavote būsimus XXI a. antrojo dešimtmečio Lietuvos tautinius zombius“.

Iš karto, perskaičius straipsnio antraštę, buvo sunku suprasti, kas tie zombiai: pasirodė, kad tai nauja valiuta. Štai tau, boba, ir Devintinės! Nespėjo apšilti euras – atsirado apyvartoje zombiai. Nepaaiškėjo nė iš pacituoto sakinio: „tautiniai zombiai“ – tai nacionalinė valiuta. Tik pačioje paskutinėje straipsnio pastraipoje, kur vėl kreipiamasi į J. Pilsudskį, pasidarė aiškiau: „Ech, J. Pilsudski, jei būtumėte žinoję, kad jau būdamas kape, pagimdysite mums Garšvą, Labutį ir Urbutį, zombiais po mūsų Seimą lakstančius...“ Aha, pasidarė aiškiau: tie kalbininkai nėra zombiai, tik, pasivertę jais, kaip kadaise pasiversdavo ar būdavo paverčiami žmonės vilkolakiais... Galėtume dar daug kalbėti apie žodžio „zombiai“ vartojimą straipsnyje: neaiški jo kilmė ir reikšmė, nesuprasi, ar šiuo žodžiu vadinami tik tie trys kalbininkai, ar visi, kurie stoja už sulietuvintų tikrinių svetimybių vartojimą lietuvių kalboje.

Neapibrėžtumas – didelė pono R. Valatkos straipsnio yda. Kad ir štai toks sakinys: „Kodėl komunizmo lavonas taip stipriai tebelaiko lietuvį už skverno?“ Žodžio „lietuvį“ vienaskaita apibendrina visumą. Išeitų, kad visi lietuviai laikosi įsikibę į komunizmo lavono skverną. Tad gal tie, įskaitant ir patį R. Valatką, kuriuos laiko Vakarų Europa už skvernų, ne lietuviai?

J. Pilsudskis perduoda įgaliojimus Seimo išrinktam pirmajam Lenkijos Respublikos prezidentui, Vasario 16-osios Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus broliui Gabrieliui Narutavičiui. 1922 m. gruodis. wikimedia.org nuotrauka

Kai paskaitai paskutinį sakinį, kur pasakyta, kad trys kalbininkai zombiais lakstę po mūsų Seimą, pasigendi ir dalykinio tikslumo. Kiek pažinau profesorių Vincą Urbutį, kad ir ne ypač kategoriškai, norėčiau suabejoti, ar jis apskritai yra buvęs Seimo rūmuose. Gal kokį kartą kitą. Ir pas ką jis galėjo lakstyti? Paskutiniais penkeriais metais, būdamas beveik aklas, jis iš viso vengė eiti į kokius renginius. Tad jam veiksmažodis „lakstė“ visiškai netinka. Jis pasigriebtas tik dėl noro suniekinti vieną iškiliausių pokario metais išaugusių lietuvių kalbininkų.

Niekinti prof. Vincą Urbutį sugeba ne tik R. Valatka, bet ir kiti „eurpietiškos“ svetimvardžių vartosenos šalininkai, pradedant kad ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotoja Jūrate Palionyte. Tačiau, palikę „suvedinėti sąskaitas“ su tais veikėjais, eikime prie to, kaip straipsnyje nušviečiamas neeilinės XX a. Lenkijos istorijoje asmenybės J. Pilsudskio santykis su Lietuva.

J. Pilsudskis priklauso tai gausiai iš etnografinės Lietuvos ir senosios Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės kilusių veikėjų plejadai, kurios didžioji dalis XX amžiuje formavo Lenkijos politiką, veiksmingai plėtojo jos kultūrą. Kur kas mažesnė jos dalis, kad ir buvo išauklėti lenkiškos kultūros dvasia, vis dėlto pritapo prie nepriklausomosios Lietuvos. Šis pasiskirstymas palietė net šeimas. Antai telšiškiai vyresnysis brolis Stanislovas Narutavičius (1962–1932) 1917–1918 m. buvo Lietuvos Tarybos narys ir pasirašė 1918 m. Vasario 16 d. aktą (beje, lenkiškai – Narutowicz!), o jaunesnysis brolis (1865 – 1922) Gabriel Narutowicz 1922–12–09 Lenkijos Seimo buvo išrinktas pirmuoju valstybės prezidentu ir po savaitės buvo nušautas.

Išsiskyrė ir tolimų giminaičių keliai: Vitebsko gubernijoje gimęs Oskaras Milašius (1877–1939), užaugęs Prancūzijoje, tapo žymiu rašytoju, bet 1919–1938 m. pasireiškė ir kaip aktyvus Lietuvos Respublikos diplomatas. Kai kas jį vadino lietuvių rašytoju, rašančiu prancūziškai. Kėdainių apskrityje, Šeteiniuose, gimė Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz) (1911–2004). Čia gyveno iki 1919 m., kada nepanorusios Lietuvoj gyventi šeimos buvo išvežtas į lenkų okupuota Vilnių. Ilgainiui jis išaugo tokio masto lenkų rašytoju, kad jam 1980 m. suteikta Nobelio premija.

Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos buvo sumanytas ir įvykdytas, gali sakyti, trijų šios plejados asmenų pastangomis. Pagrindinis šio žygio organizatorius buvo J. Pilsudskis (1867 – 1935), gimęs Zalavo dvare (tarp Pabradės ir Švenčionių), bet, atrodo, augęs ir Suginčių dvare (Molėtų raj., prie Molėtų-Utenos plento). Dešinioji maršalo ranka buvo Liucjanas Želigovskis (Lucjan Zeligowski), gimęs 1865 m. Ašmenoje (miręs 1947 m. Varšuvoje).

Užgrobtą Vilniaus kraštą, pavadintą „Vidurine Lietuva“, tvarkė Laikinoji valdomoji komisija, pirmininkaujam panevėžiškio Aleksandro Meištovičiaus (Meysztowicz). Tai jis savo dekretu 1922 m. vasaryje ištrėmė 33 vilniečius – lietuvių ir baltarusių veikėjus – į nepriklausomąją Lietuvą (apie juos bus toliau). Ypač nuožmiai persekiojo lietuvių veikėjus ir organizacijas Steponas Kirtiklis, kurio tėvas buvo kilęs nuo Babtų. 1919 m. Vilniuje jis ėjo žandarų viršininko pareigas. 1920 m. vėl grįžo su L. Želigovskiu. 1927 m., pabuvęs kurį laiką Gardine, ėmė vadovauti viso Vilniaus krašto saugumui. Nuo 1928 m. – Vilniaus vicevaivada, nuo 1930 m. gruodžio iki 1931 m. birželio – Vilniaus vaivada.

Iš šių trumpučių charakteristikų jau galima spręsti, kad į Lenkiją nukrypę LDK „piliečiai“ skirtingai vertino lietuvius. J. Pilsudskis tarp jų užėmė savitą vietą: sakytume, buvo kažkoks „centristas“. Nėra duomenų, kad jis betarpiškai ar kokiais dekretais būtų juos Vilniaus krašte persekiojęs. Tačiau nėra žinoma nė atvejų, kad būtų pasielgęs kaip G. Narutovičius. Šis, sako, 1922 m. į Vilnių buvęs atsiųstas kaip aukštas pareigūnas, ir jo vienas aktų tas, kad paleido suimtus lietuvių veikėjus. Nors būtų užtekę J. Pilsudskio užuominos, kad lenkų administracija sušvelnintų savo elgesį, bet jis nė karto to nepadarė.

Iš J. Pilsudskio politinės programos Lenkijos ir Lietuvos santykių klausimu mūsų XXI a. antizombius labiausiai sužavėjo jo valstybių federacijos lozungas. Vienas pirmųjų šį jauką pasičiupo prof. Alfredas Bumblauskas. Tačiau jam toli šaukia iki žurnalisto ir istoriko R. Valatkos straipsnio patoso kalbant apie Žečpospolitos atgaivinimo idėjos autorių. Tuo tarpu būtų užtekę paskaityti žurnalo „Darbai ir dienos“ Nr. 40 (2004 m.) bent straipsnį: Wlodzimierz Suleja. Lietuva Jozefo Pilsudskio politinėje mintyje (p. 61 – 69), ir ponui R. Valatkai vargu ar būtų kilęs noriukas šlovinti naujosios Lenkijos kūrėjo nerealizuotus nuopelnus lietuviams.

Galima tiesiai sakyti, J. Pilsudskio federalizmas mažai kuo skyrėsi nuo bolševikų nacionalinės politikos principų, tarp kurių yra ir tautų sąjungos bei federacijos propagavimas bei „įgyvendinimas“.

Kad reikia labai kritiškai vertinti J. Pilsudskio viešus pareiškimus, nedviprasmiškai yra atskleidęs knygos „Jozef Pilsudski. Mysli, mowy i roskazy“ (Warszawa, 1989) sudarytojas ir jos įvadinio straipsnio „Slowo jest czynu testamentem“ autorius Bohdan Urbankowski (Bohdanas Urbankovskis). Cituojame straipsnio ištraukėlės vertimą: „Pilsudskis buvo vienas iš paskutiniųjų didžiųjų politikų, kurie patys rašė savo straipsnius ir kalbas. Tad ir pirmus, ir antrus galima laikyti patikimais šaltiniais, iš kurių semsimės Pilsudskio minčių, turėdami galvoje dvi išlygas.

P i r m a. Pilsudskis kaip vienas iš ilgiausiai Europoje veikiančių konspiratorių žinojo, kad žodžiai tinka pažiūroms slėpti, tikriesiems tikslams maskuoti. Šių nuostatų jis laikėsi iki amžiaus galo. Kurie ne kurie bylojimai taigi buvo daugiau maskuojamojo pobūdžio“ (p. 7).

Aiškiau ir tiksliau pasakyti apie J. Pilsudskio lozungų vertę vargu ar įmanoma. Kitaip sakant, šiam Lenkijos vadovui nebuvo svetimas principas: tikslas pateisina priemones. Tad šis principas leidžia jį, kad ir ne tokio drastiško būdo, statyti greta Stalino, Hitlerio, Musolinio ar Franko.

Kaip ir šie išskirtiniai pasaulio istorijoje tautų žudikai ir engėjai, apie kurias ne kurias tautas labai pakiliais žodžiais kalbėję, J. Pilsudskis yra pasakęs komplimentų ir lietuvių tautai. Tik paklausykime, kaip jis 1922 m. balandžio 20 d. Vilniuje atidavė pagarbą savo kalboje apie bendrą Lenkijos ir Lietuvos istoriją Vilniaus miesto įkūrėjęs lietuviams. Išreiškęs savo susižavėjimą Peterburgo ir Romos miestais ir jų statytojų žygdarbiu, maršalas tęsė:

„Negaliu užmiršti, kad tarp šių sostinių buvo ir brangusis, mylimasis Vilnius, iškeltas į sostinių gretą – galima tai atvirai pasakyti – ne lenkų ranka, bet didelėmis lietuvių tautos pastangomis tuo metu, kai ji vedė betarpišką ir didžią kovą su aplinkiniu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos. Didžiųjų pagoniškosios Lietuvos didvyrių nepaprasta valia, kurie tada kūrė didžią valstybę nuo jūros iki jūros, nuo išgarsintosios Maskvos iki ten – tamsiosios Vyslos pakrančių, valia didžiųjų riterių, jaudinamai prilygstančių Kęstučiams ir Algirdams, taip pat lygiai didžių istoriniuose Vytauto ir Jogailos ginčuose – išmūrijo šiuos mūrus, padėjo mūsų miesto kaip savo sostinės pamatus.“ (p. 92–93).

Kokie puikūs žodžiai! Antizombių istorikai ir aktyvistai galėtų pasirūpinti, kad miesto meras prie kiekvieno plento Vilniaus prieigose pastatydintų po obeliską su šiuo tekstu, liudijančiu J. Pilsudskio nubrėžtą amžiną dviejų tautų draugystę.

Tie žodžiai buvo pasakyti pačiu laiku. J. Pilsudskis atvyko į Vilnių, kai 1922 m. sausio 20 d. Vilniaus žandarai ir pokurorai sukišo į Lukiškių kalėjimą 33 lietuvių ir baltarusių veikėjus. Tarp suimtųjų buvo broliai Mykolas ir Viktoras Biržiškos, kanauninkas Juozapas Kukta, literatas Pranas Augustatis, Andrius Rondomanskis (vėliau – Randomonis) ir 13 baltarusių. Jų visų sąrašas paskelbtas Viktoro Biržiškos knygoje „Dėl mūsų sostinės. Neužgijusios žaizdos“ (II leid., Londonas, 1967. – P. 277–280).

J. Pilsudskis galėjo drąsiai girti lietuvių didvyrius: tie 33 suimtieji vasario 5 d. buvo per šalčius išgabenti į tuo laiku abi valstybes skyrusią neutraliąją zoną ir prie Vievio palikti valstiečio troboje, kad atvykę Kauno lietuviai juos pasiimtų. O po to, kovo 4 d. Lenkijos Seimas apvalytą ir nuo kitų lietuvių miestą bei visą kraštą, kaip etnografinę lenkų sritį įjungė į Lenkijos valstybę. Taigi J. Pilsudskis gerai žinojo seną lotynų posakį: De mortuis aut bene aut nihil (apie mirusius arba gerai, arba nieko). Kilnus žmogus pasirinko kalbėti gerai.

Teorinius ir praktinius, t.y. karinius, to įjungimo pagrindus padėjo tas pats J. Pilsudskis. Antai 1919 m. vasario 7 d. Belvederyje (Varšuvoje buvusi J. Pilsudskio rezidencija) Vladislavas Baranovskis (Wladislaw Baranowski) su maršalu turėjo pokalbį. Jo metu šis pasakė tokią mintį: „Šiuo metu Lenkija iš tiesų yra be sienų, ir viskas, ką šiuo požiūriu galime laimėti Vakaruose, priklauso nuo Antantės, kiek ji norės mažiau ar daugiau paspausti vokiečius. Rytuose tai kitas reikalas, – ir čia Komendantas susimąstė, – čia durys, kurios atsiveria ir užsidaro, priklauso, kas ir kaip plačiai jėga jas atidarys ...“ (Dr. W. Branowski. Rozmowy z Pilsudskim. 1916–1931.– Warszawa: Biblioteka Polska, 1938. – P. 124). Taigi Rytuose „durys“, t.y. sienos įmanomos nustatyti turimomis jėgomis, ypač jei joms užtenka prancūzų teikiamų šautuvų, kulkosvaidžių ir patrankų.

J. Pilsudskis, kad ir kritiškai vertino savo globėjos Antantės, ypač Anglijos, politiką, vis dėlto ne kiek derinosi prie jos. Netrukus, tų pačių metų balandžio 6 d., laiške kitam savo patikimams žmogui, Leonui Vasilevskiui, jis vėl rašė apie duris: „Tariuos, kad artimiausiu laiku galėsiu atverti truputį duris politikai, susijusiai su Lietuva ir Baltarusija. Žinai mano tuo atžvilgius pažiūras, grindžiamas tuo, kad nenoriu būti nei imperialistas, nei federalistas, kol neturiu galimybės rimtai kalbėti dėl tų dalykų – netgi ir su revolveriu kišenėje. Dėl to, kad Dievo pasaulyje padeda, rodos, nugalėti plepalai apie žmonių bei tautų brolybę ir amerikiečių doktrinėlės, su mielu noru linkstu į federalistų pusę.“ Toliau vadas dėstė, kiek daug jis kalbėjęs britų atstovui apie santykius su Lietuva ir kaip tikėjęsis, padedamas latvių, tuos Kauno litvinus palenkti (L. Wasilewski, Jozef Pilsudski. Jakim Go znalem. – Warszawa: „Roj“, 1935. – P. 175–176).

Gana tikslų Lietuvos problemos sprendimą, puoselėtą „federalisto“ J. Pilsudskio, matome iš jo pokalbio 1920 m. rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje su minėtu V. Baranovskiu:

„Mūsų santykį su Lietuva galima nustatyti, išbraukus vokiečių apkasų linijas, taip susitarus su lietuviais, t.y.:

a) arba etnografinė Lietuva, o Vilnius – Lenkijai,

b) arba lietuviškai-lenkiška Lietuva su Kaunu ir Vilniumi, o tarp lenkijos ir Lietuvos – sąjunga“ (W. Baranovski, cit. veik., p. 137)

Iš tokio J. Pilsudskio santykių formulavimo aišku, kad Vilnius nepriklauso etnografinei Lietuvai. Tad kur etnografinė Lietuva Rytuose baigiasi? Pagal Šventosios, Nevėžio ar Dubyso upes? Argi ne Henriko Senkevičiaus romanas „Tvanas“ patvirtina, kad Liaudos bajorai, gyvenantys Nevėžio dešiniajame krante, rodo litvinų etnoso ploto pabaigą rytuose? O Vandžiogala ir Babtai?

Tačiau prisiminkime pasakymą: nereikia išgerti visos jūros, kad įsitikintum, jog vanduo yra sūrus. Tad ir Juzefo Pilsudskio „palankumą“ lietuviams palikime kapitalinėms studijoms.

Pamėginkime padaryti kelias išvadas.

Pirma. Diskusijos tarp antizombių ir zombių iki šiol dar nėra buvę, nes antizombiai nėra mėginę paneigti nė vieno zombių argumento, kodėl reikia mums vartoti sulietuvintus svetimvardžius – rašyti juos lietuvišku raidynu ir priderintus prie lietuvių kalbos gramatikos sistemos.

Antra. Antizombiai savo oponentus ir bendrą jų ginamą svetimvardžių rašybos principą „neigia“ kaskart vis įmantriau pravardžiuodami visokiais pavadinimais ir charakteristikomis. Šio metodo viršūnę pasiekė antizombis Rimvydas Valatka apžvelgiamame straipsnyje pavadinęs svetimvardžių lietuvinimo šalininkus zombiais.

Trečia. Pagrindinis antizombių „koziris“, kuriuo jie tikisi „nukirsti“ zombius, yra rėmimasis praeities asmenybėmis ir įvairių institucijų nutarimais. Tų asmenybių ir nutarimų interpretacija ne vienu atveju netiksli.

Glorifikuoti Juzefą Pilsudskį ir jo propaguotą Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų federaciją reiškia visišką realaus gyvenimo nesuvokimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"