TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Lietuviškas pėdsakas 1926-ųjų Lenkijos valstybinio perversmo metu

2016 05 11 15:08
Jozefas Pilsudskis ir kiti perversmo vadai Varšuvoje. wikipedia.org nuotrauka

Šiemet Lenkijos ir Lietuvos istorikai bei abiejų šalių visuomenės turi progos prisiminti prieš 90 metų vykusius dviejų kaimynių šalių valstybinius perversmus, kurie turėjo didelį poveikį tolesnei tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valstybių demokratijos raidai, partijų ir parlamentarizmo idėjų susilpninimui.

Lenkijoje perversmas įvyko 1926 m. gegužę, Lietuvoje – tų pačių metų gruodį. Karo padėtyje buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės savo ateitį keliolikai metų pasuko autoritarinio valdymo linkme. Už abiejų perversmų stovėjo dalis radikaliai nusistačiusių vietos kariškių, opozicinės partijos, vadizmo idėja bei nepamatuotai perdėtomis politinėmis ambicijomis užsikrėtę politikai.

1926 m. gegužės 12-ąją iš Lietuvos kilęs smulkių bajorų sūnus Jozefas Pilsudskis, pagarsėjęs lenkiškų legionų kūrimu ir sėkmingu karu prieš bolševikinę Rusiją 1920 m. rudenį, paskelbtas Lenkijos valstybės vadu – Naczelnik panstwa, gavęs maršalo laipsnį, nors jokių karinių mokslų nebuvo baigęs, pasikėsino į savos valstybės demokratiškai išrinktą valdžią.

J. Pilsudskis dar 1922 m. gruodį po rinkimų į Lenkijos seimą perdavė savo turėtą valdžią Seimo išrinktam prezidentui Gabrieliui Narutowicziui (Stanislovo Narutavičiaus broliui), kuris po dviejų dienų buvo nužudytas lenkų nacionalisto. Pasitraukęs iš politikos, J. Pilsudskis kurį laiką dar užėmė svarbias pareigas kariuomenėje, vadovaudamas Vyriausiajai karo tarybai, kurios įtaka buvo nepaprastai didelė ir nė viena lenkų vyriausybė nedrįso jos apriboti. Tačiau premjeru tapus J. Pilsudskio senam politiniam oponentui W. Vitosui, anksčiau organizavusiam valstiečių pasipriešinimą bolševikams, pastarasis likvidavo Vyriausiąją karo tarybą, sumažindamas ir J. Pilsudskio įtaką valstybėje. Tiesa, jam dar buvo paliktos Generalinio štabo viršininko pareigos, bet jos nebuvo tokios įtakingos ir svarbios, kad tenkintų J. Pilsudskį ir jo gausius šalininkus kariuomenėje ir už jos ribų.

Esant nestabiliai ekonominei situacijai bei gausiai vyriausybių kaitai, didėjant korupcijai ir nepasitenkinimui šalyje, J. Pilsudskio šalininkams susidarė palankios sąlygos paimti absoliučią valdžią. Lenkų istorikų nuomone jau 1925 m. lapkričio mėnesį grupė kariškių pilsudskininkų buvo pasirengusi naudoti jėgą prieš teisėtą Lenkijos valdžią ir laukė tam palankių aplinkybių. Tokių aplinkybių atsiradimą pagreitino paties J. Pilsudskio veiksmai, kai jis, pasitelkęs savo įtaką pasiekė, jog Karo ministru būtų paskirtas generolas Liucjanas Želigowskis. Kaip ir J. Pilsudskis, jis buvo kilęs iš Lietuvos smulkių bajorų, bet kadrinis karininkas, pradėjęs savo karjerą caro armijoje, dalyvavęs kare su Japonija ir Pirmajame pasauliniame, apdovanotas ir aukščiausiu Rusijos kariniu šv. Jurgio ordinu.

L. Želigowskis jau prieš šešerius metus atliko subtiliai įžūlų J. Pilsudskio pavedimą, 1920 m. spalį su Lietuvių-Baltarusių divizija ir kitais daliniais užimdamas Vilniaus kraštą, kuris tarptautinės konferencijos nutarimu turėjo būti perduotas Lietuvai. L. Želigowskis buvo talentingas kariškis, bet politiškai naivus žmogus, kuriuo J. Pilsudskis pasinaudojo įgyvendindamas savo ambicijas: užimdamas Vilnių 1920 m. ir palaužęs „seimokratiją“ 1926 m. gegužės perversmo metu. Beje, savo atsiminimuose L. Želigowskis neigė savo dalyvavimą 1926 m. perversme. Tačiau tuo neigimu jis mažai ką įtikino, nes darbai liudijo priešingai.

L. Želigowskio nurodymu iš centrinių kariuomenės institucijų buvo atšaukti J. Pilsudskio opozicijai – tautiniams demokratams artimi generolai, St. Halleris ir kiti, arba išsiųsti tarnybon į provinciją. L. Želigowskiui įsakius, 1926 m. gegužės 11 d. Varšuvos priemiestyje Rembertove prasidėjo kariniai manevrai, vadovaujami paties J. Pilsudskio, o kitą dieną prasidėjo pirmieji susišaudymai tarp valdžiai ištikimos kariuomenės bei J. Pilsudskio šalininkų. Prieš pat susišaudant ant Poniatowskio tilto įvyko J. Pilsudskio ir prezidento St. Wojciechowskio susitikimas. Abu jie kažkada priklausė vienai partijai – PPS (Polska partia socialistyczna) ir buvo geri pažįstami. Tačiau dabar jie buvo priešingose barikadų pusėse. Prezidentas liko ištikimas demokratiškai išrinktai valdžiai ir teisėtai vyriausybei, o J. Pilsudskis siekė absoliučios valdžios.

J. Pilsudskio vadovaujami kariai skaičiumi apie keturis kartus viršijo vyriausybei ištikimus dalinius, bet pastarieji, vadovaujami vėliau Antrajame pasauliniame kare pagarsėjusio generolo, o tuomet štabo pulkininko W. Anderso ir kitų valdžiai ištikimų kariškių, neketino pasiduoti ir laukė pastiprinimo iš vakarinės Lenkijos dalies. Gegužės 13 d. J. Pilsudskį parėmė profsąjungos ir kairiosios partijos, buvo paskelbtas generalinis streikas, blokuoti geležinkeliai. Lenkijos valdžia užsidarė Belvederio rūmuose, kuriuos gynė jai ištikima kariuomenė.

Tarp ginančių šalies valdžią, o tiksliau Belvedero rūmus, buvo ir dar vienas garsus lietuvis Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroyc), kurio vardu pavadintas Lietuvos-Lenkijos fondas ir viena Lenkijos užsienio reikalų ministerijos salių. Jis buvo Paryžiuje leidžiamo žurnalo „Kultura“ redaktorius ir vienas šiuolaikinės Lenkijos užsienio politikos architektų. J. Giedroyc tuo metu laikė save pilsudskininku, bet, anot jo prisiminimų, jame giliai buvo įskiepytas legalizmo jausmas, todėl jis negalėjo remti neteisėto J. Pilsudskio perversmo, o savanoriškai ėjo ginti teisėtos valdžios.

Jėgos tarp kariaujančių pusių Varšuvos centre buvo nelygios ir gegužės 14 d. vyriausybė nusprendė, kad pilietinis karas šaliai nereikalingas, bei kartu su prezidentu atsistatydino. Gegužės 15 d. po J. Pilsudskio derybų su Seimo pirmininku buvo paskelbtos paliaubos. J. Pilsudskio karinio perversmo metu žuvo 379 žmonės, iš jų – 164 civiliai, 920 asmenų buvo sužeista. Taip per tris dienas trukusį pilietinį karą lenkai sumokėjo už J. Pilsudskio norą tapti vieninteliu Lenkijos vadu.

Perversmas oficialiai nesuteikė J. Pilsudskiui absoliučios valdžios, nebuvo paleistas Seimas, kurį jis niekino ir kritikavo, nebuvo uždraustos partijos ir opozicinė spauda. Tačiau viešai kritikuoti J. Pilsudskį buvo pavojinga: galėjai būti sumuštas kokio pilsudskininko fanatiko už nepagarbą tautos vadui. Ilgą laiką J. Pilsudskis tenkinosi Karo reikalų ministro portfeliu, bet iš tikrųjų Lenkijai iki pat savo mirties 1935 m. gegužę vadovavo ne prezidentas ir ne Seimas, kuriame net jo partija ne visada turėjo daugumą, o Lenkijos maršalas J. Pilsudskis, kurio gyslomis tekėjo žemaičių bajorų kraujas. Jo skirti ar įtakojami žmonės dirbo visose Lenkijos valstybės struktūrose net ir po jo mirties, iki 1939 metų rudens, kuomet naciai ir sovietai pasidalijo bei užgrobė Lenkiją.

Ar J. Pilsudskio įvykdytas perversmas turėjo įtakos Lietuvoje 1926 m. įvykdytam karininkų ir dalies opozicinių jėgų perversmui, atvedusiam į valdžią Antaną Smetoną, jau kita tema. Abu jie turi tam tikrų panašumų ir didelių skirtumų.

Ar J. Pilsudskio įvykdytas perversmas padėjo Lenkijai, ar jai pakenkė, nėra vieno atsakymo. Lenkų istoriografijoje ir visuomenės mentalitete vyrauja stereotipas, kad J. Pilsudskio įvykdytą perversmą rėmė dauguma lenkų. Jaučiamas tam tikras J. Pilsudskio kultas, kuris pereina iš kartos į kartą. Tai liudija ir daugybė paminklų J. Pilsudskiui Lenkijos miestuose ir jo vardu pavadintos gatvės vos ne kiekvienoje gyvenvietėje.

Deja, po 1926 m.perversmo griuvėsiais buvo palaidota jauna lenkų demokratija, kuri ir šiandien gyvena ne pačius geriausius laikus. Nors sąlygos yra visai kitos, bet dabartinė lenkų visuomenė, kaip ir prieš 90 metų, yra pasidalinusi. Tačiau demokratijos branda yra kur kas didesnė ir jai tikrai negresia perversmai, kaip prieš devynis dešimtmečius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"