TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Nebūkim barbarai

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tik barbarai griauna praeities paminklus, kokie jie bebūtų. Žaliojo tilto skulptūrose nėra žaliųjų žmogeliukų. Barbaras, griovėjas, naikintojas, prievartautojas, okupantas, melagis, skundikas yra žmoguje. Tamsaus, buko, kategoriško, riboto mąstymo žmoguje.

Kiekvienas laikmetis atspindi to meto realijas. Kuo ir kaip gyveno mūsų žmonės, tas atsispindi to meto kūryboje. Kodėl į Žaliojo tilto skulptūras negalime pažiūrėti iš kito taško, nepolitizuojant ir nežiūrėti kaip į tarybinę simboliką. Jas sukūrė patys žymiausi to meto skulptoriai - Juozas Mikėnas, gavęs aukso medalį pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1937 metais, Bronius Pundzius, Juozas Kėdainis, Petras Vaivada, Bronius Vyšniauskas, „po zakazu“, okupuotoje Lietuvoje. Taip dabar vadinamu „socialistinio realizmo“ stiliumi, realiu stiliumi. Tie darbai yra geri realistiniai darbai žiūrint iš kūrėjo pusės. Kodėl negalime į tuos dailės kūrinius pažiūrėti kaip į paminklus Lietuvos žmonėms: paminklas kariams lietuviams kovojusiems už Lietuvos laisvę – 16-osios divizijos gretose, kartu su Pauliumi Širviu, su Jonu Marcinkevičiumi drauge. Jie kovojo ginklu ir plunksna. Salomėja Nėris ir Petras Cvirka jiems dvasią kėlė savo kūryba. Kaip į paminklą Lietuvos žemdirbiams. Jie augino duoną po karo, augina ir dabar. Maitino mus tada, maitina ir dabar. Kodėl negalime žiūrėti į statybininkus, kaip į mūsų žmones lietuvius , atstačiusiuosius sugriautus mūsų miestus, miestelius, kaimus. Visi tie žmonės po karo atstatė mūsų Tėvynę labai sunkiomis sąlygomis. Tegu tie paminklai skirti jiems ir lieka ant Žaliojo tilto. Bus gerbiamas garsių to meto skulptorių atminimas ir jų kūrybinis palikimas, sukurtas nelaisvės , kūrybinės prievartos, cenzūros, meno tarybų metais. Tereikia nuimti tik vienintelę tarybinės simbolikos detalę – pjautuvą ir kūjį. Bus išspręsta problema, nebus tiek daug tarpusavyje sukiršintų žmonių. Visuomet reikia pagalvoti, kas laimi, kai mes tarpusavyje pešamės?

Tuo pačiu noriu pasisakyti apie P. Cvirką ir paminklą jam. Kodėl visos masinės informacijos priemonės pavertė jį, talentingą kūrėją, žodžio meistrą, atpirkimo ožiu? Jį vienintelį. Kai perskaičiau „Lietuvos žiniose“ Aro Lukšo straipsnį apie P. Cvirką, nesupratau, kas man taip nepatiko tame straipsnyje. Pirmiausia paklausiau savęs – kieno užsakymu parašytas tas straipsnis ir kam tas naudinga? Esu P. Cvirkos ir S. Nėries kūrybos gerbėja. Jis, valstiečių sūnus, našlaitis, daug vargo patyrė pats, nematė lygiavos Smetonos laikais. Nėra jos ir dabar. Kaip žmogus-humanistas, matė daug vargo ir netiesos. Patikėjo melu, netiesa. Svajotojas apie gražų žmonijos rytojų, lygiavą, patiko skleidžiama komunistinė propaganda apie rojų žemėje „lygybę, brolybę, tautų draugystę“. Ne jis vienas buvo lengvatikis ir užkibo ant raudonojo maro propagandos meškerės. Daugelis tautų patikėjo jų skleidžiamu melu. Daug žymių to meto žmonių įstojo į komunistų partiją : Romainas Rolland‘as, Jeanas-Paulis Sartre‘as, Pablo Picasso ir kiti. Mano tėvas (amžinatilsį) kartą man pasakė taip: „Aš Smetonos laikais klausiausi radijo iš Maskvos, kaip dabar klausausi „Amerikos balso“, mes tada tikėjome, kad ten rojus žemėje“...

Dabar P. Cvirka kaltinamas kaip kolaborantas, penktosios kolonos veikėjas, tautos išdavikas, skundikas vienintelis atnešęs Stalino saulę į Lietuvą. O kur tikrieji okupacijos organizatoriai ir vykdytojai, kur jie? Apie juos tylima, tik vienintelis žmogus minimas spaudoje kaip tautos išdavikas – P. Cvirka. O kur kiti dvidešimt aštuoni „liaudies seimo“ delegatai, padėję parašus, post factum, po prašymu priimti Lietuvą į tarybinių tautų šeimą? Po Molotovo – Ribbentropo slaptojo susitarimo Lietuva buvo padalyta ir senokai priskirta SSRS įtakos zonai. Taip išeina, kad dėl visko kaltas tik P. Cvirka. Nežinodamas tiesos A. Lukšas savo straipsnyje parašė taip apie P. Cvirkos mirtį: „Jis mirė lengvai ir greitai“. Aš patariu žurnalistui pasidomėti Lietuvos slaptuose archyvuose esančiu skundu Nr. 4879994457 apie P. Cvirką. Tą skundą inspiravo Kauno NKVD tuo metu dirbęs saugumietis Aronas Kacas-Kovalevskis, vėliau tapęs Kovaliovu. Skundą, jo paliepimu, surašė leitenantas Aleksiejus Kaluginas: „Kak znatny čelovek v litve on opasen komunističeskoi partii i tovarišču Stalinu. On pomogaet svoim izbežat prinuditelnyx rabot“ („Gerai žinomas Lietuvoje žmogus, jis yra pavojingas komunistų partijai ir draugui Stalinui. Jis padeda saviškiams išvengti prievartinių darbų“)... Talentingam, jaunam, 38 metų rašytojui buvo įvykdyta mirties bausmė. P. Cvirka nuo tremties išgelbėjo 22 žmones.

Po Gegužės 1-osios parado į gruzinišką vyną jam buvo įmaišyta žiurkių nuodų. Apsinuodijęs rašytojas nuėjo į ligoninę Rožių alėjoje. Ligoninėje jam į veną, vietoje tinkamų vaistų, buvo suleisti mirtini „Safonovo“ nuodai. Tarybiniai veikėjai tuos „Safonovo“ nuodus naudojo naikinti politinius kalinius, kitaip mąstančius žmones, menamus savo priešus. Stalino žodžiai: „Netu čeloveka, netu problemy“ („Nėra žmogaus, nėra problemos“). Jo valios vykdytojų buvo daug. Taip nelengvai ir greitai mirė talentingas rašytojas, klasikas, žodžio meistras, garsinęs Lietuvą savo kūryba. Niujorke, Kongreso bibliotekoje, yra 27 P. Cvirkos knygos, išverstos į kitas pasaulio kalbas. Nesmerkim daugiau, tiek metų po nužudymo, talentingo kūrėjo, paklydusio savo gyvenimo kely. Jį nužudė žmonės, kurių ideologija jis patikėjo kaip naivus kūrėjas, tikintis šviesia žmonijos ateitimi. Skulptūros P. Cvirkai atminti atidengime aš dalyvavau būdama pirmojo kurso Dailės instituto studentė. Žymus to meto paminklo autorius, skulptorius, mūsų instituto dėstytojas J. Mikėnas pasakė tokius žodžius: „Petrai, drauge mano, šis paminklas tegul primena tavo kūrybą apie šviesią žmonijos ateitį“. Dabar mes kaip barbarai norime tų garsių to meto kūrėjų kūrybinį palikimą sunaikinti (vienintelio rašytojo P. Cvirkos memorialinis muziejus buvo panaikintas Kaune, tuo tarpu Antanui Venclovai, raudonam komisarui, kuris taip pat padėjo parašą Maskvoje, įkurtas jo bute memorialinis-literatūrinis muziejus. Niekas spaudoje jo nevadina kolaborantu, tautos išdaviku, skundiku). Kur lygiava? Visuomet aš klausiu savęs – kodėl? Kam tas naudinga? Peršasi tokia mintis: tai naudinga nutukusioms sieloms. Jų dideliems norams padaryti biznelį brangiame sklype Vilniaus centre, kur stovi paminklas rašytojui P. Cvirkai.

S. Nėries ir P. Cvirkos karo meto kūryboje skamba meilė Tėvynei, begalinis gimtinės ilgesys, kvietimas į kovą už Tėvynės laisvę, noras pakelti dvasią savo tautiečiams. Jie kovojo plunksna. Lakštingala negali nečiulbėti apie laisvę.

Ir tavo ašarų tyrų,

Jam vieškelio nelaistyk –

Kovon mane tu palydėk

Akim tyliųjų ežerų...

Tau dovanų parnešiu laisvę.

Nebūkim barbarai, nebūkim tokie kaip okupantų tautos, kurios viską, kas neatitinka jų tamsaus, riboto, buko mąstymo, naikina savo kely.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"