TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Nenugalėtas

2016 09 04 6:04
Daumantas Paryžiuje 1948 metais. partizanai.org nuotraukos

„Laisvės medis turi būti kartkartėmis palaistomas patriotų ir tironų krauju. Thomas Jeffersonas (viena citatų, panaudotų Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimuose „Partizanai už geležinės uždangos“)

Nuo Kovo 11-osios Akto paskelbimo praėjus ketvirčiui amžiaus Lietuvoje užaugo ir subrendo karta, laisvo gyvenimo teikiamas galimybes suvokianti kaip duotybę. Kartai, kuri formavosi tarpukario laikotarpiu, vienas kitą keitę okupantai tepaliko vieną galimybę: prisitaikyti prie režimo. Nespėję emigruoti ir nepanorę būti okupuoti buvo persekiojami ir prievartaujami paklusti naujajai valdžiai, o neklusniųjų laukė Sibiras arba mirtis. Užaugę laisvoje šalyje jaunuoliai dažnai verčiau rinkosi partizano dalią, nei lenkėsi okupantams.Tokį rizikingą kelią pasirinko ir Juozas Lukša-Daumantas (1921 08 10 – 1951 09 04), tapęs legendiniu partizanu, du kartus prasiveržusiu į Vakarus, o vėliau kartu su desantininkų grupe slapta sugrįžusiu iš laisvojo pasaulio tęsti jau akivaizdžiai pralaimėtą kovą...

Juozo Lukšos partizanų grupė, 1950 m. spalio 3 grįžusi iš Vakarų. Iš kairės: K. Širvys (Sakalas), J. Lukša (Daumantas-Skirmantas), B. Trumpys (Rytis). Nuotrauka paimta iš knygos „Nenugalėtoji Lietuva", išleistos 1993 metais Valstybinės leidybos centro Vilniuje.

Kas buvo žmogus, kurį sovietai vadino Miškiniu, kurį gaudė, pasitelkę didžiausius būrius, kuris, ne kartą pergudravęs sovietų saugumiečius, išgelbėjo nuo sunaikinimo visą partizanų vadovybę, o vėliau, prasiveržęs į Vakarus, užmezgė ryšius su išeivių pasipriešinimo organizacijomis bei Vakarų žvalgyba? Jo dėka buvo perduotas garsusis Romos katalikų laiškas – lietuvių tautos skundas Šventajam Tėvui Pijui XII-ajam, jo dėka Vakarai sužinojo, kas iš tiesų dedasi Baltijos valstybėse... Juozo Lukšos gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant, apie jį buvo kuriamos istorijos, motinos atvesdavo į mišką pas jį savo sūnus... Jo gyvenimas lyg deglas apšvietė to laikotarpio tamsą, mums palikdamas pavyzdį absoliutaus bekompromisiškumo, Tėvynės laisvės reikalui aukojant viską: ateities viltis, meilę mylimai moteriai, o galiausiai gyvybę...

Sovietų Sąjungai aneksuojant Lietuvą Juozas Lukša studijavo architektūrą Kauno universitete. 1941 metais sovietų pakrikštytas kalėjimu vėliau pogrindyje kovojo prieš ruduosius okupantus. 1944 metais apie vėl sugrįžusius raudonuosius okupantus Juozas Lukša rašė: „... vėl sugrįžo rusai – šį kartą išvaduoti mus nuo „nacistinių budelių tironijos“. Kadangi buvome nepamiršę, kaip jie mus „išvadavo“ aną sykį, nematėme, kad yra kokių nors priežasčių džiūgauti“. 1944 m., pasitraukus vokiečiams, šaukiamojo amžiaus vyrų padėtis tapo ypač sunki. Ignoravę reikalavimą prisistatyti mobilizacijai, buvo gaudomi ir prievarta vežami kariauti su vokiečiais, dažnai be jokio apmokymo ir be ginklų. Sovietai negailėjo okupuotų kraštų gyventojų, mobilizuotieji prievarta buvo gabenami į Rusijos gilumą. Savo atsiminimuose „Partizanai už geležinės uždangos“, rašytuose Paryžiuje, prasiveržus į Vakarus, J. Lukša aprašė epizodą, matytą Kauno geležinkelio stotyje: „Komandų ir atkreiptų automatų vamzdžių raginami, vyrai pamažu lipo į nurodytus vagonus, spietėsi prie dar atdarų durų ar vielomis išpintų langelių; gal paskutinį kartą norėjo pamatyti artimą veidą ar savam žvilgsny įamžinti gimtosios apylinkės vaizdą. Prie kiekvieno jau pripildyto vagono atsistojo ginkluotas rusas – NKVD karininkas. Su ryšuliais lūkuriavę žmonės pradėjo veržtis pro tankias enkavedistų gretas ir, nepaisydami grasinimų, bėgiojo pagal vagonus, ieškodami artimųjų. <...> Tuoj davė veriantį traukinio signalą, ir traukinys, keliskart vagonams konvulsingai truktelėjus, pradėjo kelionę į Rytus. Pamažu riedėjo keturašakiai amerikiniai vagonai. Pro jų vielomis užraizgytus langelius degė laisvės netekusių žmonių akys ir veržėsi graudūs dainų žodžiai: „Palinko liepa šalia kelio, pravirko motina sena...“

Juozas Lukša prie viešbučio Traifelbergo parke.

Nepanorėjusieji kraujo lieti kovojant okupantų kariuomenėje traukėsi į miškus. Legalų gyvenimą laisvėje paliko ir Juozas Lukša. 1945 metais Lietuvos miškuose slapstėsi apie 30 tūkst. partizanų, kuriuos rėmė Stalino režimo terorizuojami Lietuvos ūkininkai. Visi tikėjosi greitos Vakarų pagalbos. Pasak J. Lukšos, „ ... negalėjom prileisti, kad Vakarai leistų raudonajam Azijos siaubui sunaikinti rytų ir vidurio Europos tautas...“. Sovietų kariuomenei niekaip neįstengiant likviduoti „banditų gaujų“, kurios puikiai orientuodavosi vietovėje ir buvo remiamos vietos gyventojų, Stalinas ir Berija 1944 m. rugsėjo mėnesį įsakė kuo greičiau baigti su partizaniniu judėjimu: organizuoti saugumo agentų tinklą, infiltruojant agentus į partizanų būrius, taip pat imtis visų priemonių – įskaitant sušaudymą be teismo ir turto atėmimą bei namų ir ūkių sudeginimą – prieš visus, susijusius su pasipriešinimu sovietinei valdžiai. Krašte siautėjo teroras, išdavystės, vyko žudynės ir trėmimai, o tauta priešinosi: boikotavo rinkimus, kolektyvizaciją, jaunimas nestojo į VLKJS (komjaunimą). Visi laukė permainų, laukė anglų ir amerikonų, tikėdamiesi, jog laisvas pasaulis nepamirš dūstančių Baltijos tautų...

Tapęs partizanu Juozas Lukša buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku, atsakingu už rezistencinių laikraščio „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos keliu“ leidimą, vėliau tapo Vyriausiuoju ginkluotų partizanų štabo adjutantu, įpareigotu surengti Vyriausiosios partizanų vadovybės suvažiavimą 1947 m. sausio 18 dieną. Jo šalto ir įžvalgaus proto dėka nuo į aukščiausią partizanų vadovybę infiltruoto MGB agento Juozo Albino Markulio (Erelio) išdavystės buvo išgelbėti visos Lietuvos rezistencijos vadai. Įtaręs, kad per daug keistų sutapimų ir žūčių siejasi su Vilniaus universiteto anatomijos profesoriaus J. A. Markulio (vieno iš Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadovų) veikla, jis paskutiniu momentu perkėlė suvažiavimą į kitą vietą, agentui J. Markuliui pasakęs neteisingus slaptažodžius, adresus, partizanų skaičių, taip pat ir suvažiavimo datą. Tą kartą sovietų saugumo organai liko „su nosimi“, o Lietuvos rezistencinis judėjimas atsikratė išdaviko.

Nuo 1947 m. Juozas Lukša vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei. Tais metais jis du kartus kirto Geležinę uždangą, vykdamas į Lenkiją, kad per ją pakliūtų į Vakarus ir užmegztų ryšį su lietuvių emigrantų organizacijomis. Laisvame pasaulyje laukė didelis nusivylimas: Lietuvos likimas niekam nerūpėjo, Europos šalys laižėsi karo žaizdas, o lietuvių išeivija tarpusavyje buvo susiskaldžiusi. 1948 m. atsidūręs Paryžiuje Juozas Lukša, Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio atstovas užsienyje, baigė amerikiečių žvalgybos mokyklą, ruošdamasis skrydžiui atgal į Lietuvą. Suprasdamas, kad kova jau faktiškai pralaimėta, jis rinkosi be galo pavojingą ir rizikingą grįžimą atgal į Lietuvą, likdamas ištikimas Tėvynei bei okupuotame krašte likusiems draugams... Planuodamas iki minimumo sumažinti partizanų skaičių, jis tikėjosi pamažu juos legalizuoti, visą Lietuvą nusagstant atsparos taškais, kurie informuotų tautą apie vidaus ir pasaulio įvykius, taip palaikant pasipriešinimo dvasią.

Nijolė ir Juozas kalnuose, Traifelbergo parke, netoli Tuebingeno 1950 liepos 25 d. Nuotr. Levo Prapuolenio.

Paryžiuje Juozas susipažino su Nijole Bražėnaite, pabėgėle iš Lietuvos. Ir pamilo... Aplinkybės jų meilei buvo itin nedėkingos – Nijolė gydėsi nuo tuberkuliozės, o Juozas buvo pasiruošęs bet kurią akimirką išvykti atgal į okupuotą Lietuvą... Prasidėjo dvejus metus trukęs susirašinėjimas, kupinas švelnumo ir susirūpinimo vienas kitu. Juozo laiškuose prasiverždavo ir sielvartas dėl Tėvynės, viename jų jis rašė : „Kada gi patiks Viešpačiui užbaigti ant kryžiaus kalamas lietuvių tautos kančias?“ Save dalindamas dviem mylimosiomis – Tėvynei ir Nijolei, jis tegalėjo pasikliauti vien Aukščiausiojo stebuklu...

Dvejus metus trukęs Nijolės ir Juozo susirašinėjimas baigėsi vestuvėmis Tiubingene 1950 m. liepos 23 d., o rugpjūčio 1 dieną Juozas išvyko. Nijolė daugiau jo nebepamatė, tik po kelių savaičių ją pasiekė paskutinis Juozo laiškas, kuriame, lyg nujausdamas savo tragišką lemtį, jis rašė: „ O jei kartais patiktų likimui fiziškai mane sunaikint, tai tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur fiziškai egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis...“

Po kelių dešimtmečių Nijolė išleido Juozo laiškus, pavadinusi juos „Laiškai mylimosioms“. Pasak leidinio redaktoriaus Juliaus Kelero, meilės laiškai yra įprastas žanras Vakarų literatūroje, tačiau šiuo atveju „ laiškų vertę lemia ne koks ypatingas jų literatūriškumas ar spontaniška emocija <...>. Šiuo atveju laiškuose atsiverianti meilės istorija yra stebėtinai skaudi pirmiausia todėl, kad aplinka, kurioje bręsta ir skleidžiasi mylimųjų jausmai, yra absoliučiai jiems nedėkinga...“

1950 m. spalio 3 dienos naktį Juozas Lukša kartu su Benediktu Trumpiu-Rytu ir Klemensu Širviu-Sakalu amerikiečių dvimotoriu lėktuvu „Dakota“ buvo nuskraidinti į Lietuvą, kur parašiutais nusileido Žygaičių miškuose. Sėkmingai nusileidę po savaitės pasiekė Kazlų Rūdos miškuose reziduojančius partizanų vadus A. Ramanauską-Vanagą, S. Staniškį ir V. Vitkauską. Didžiulės MGB pajėgos buvo mestos surasti legendinį kovotoją: miškus „šukavo“ tūkstančiai kareivių, operacija asmeniškai rūpinosi LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas ir vidaus reikalų ministras J. Bartašiūnas. 1951 rugsėjo 4 dieną Juozas Lukša– Daumantas žuvo, pakliuvęs į pasalą netoli Pabartupio kaimo Kauno rajone. Jį išdavė buvęs bendražygis Jonas Kukauskas, kuris Vakaruose kartu su Juozu Lukša buvo ruošiamas desantiniam nusileidimui Lietuvoje. Iki šiol neaišku, kur buvo paslėptas žuvusiojo Juozo Lukšos kūnas... Žūties vietoje Nepriklausomybės laikais pastatytas paminklas.

Dar 9-ajame dešimtmetyje sovietinėje armijoje tarnaujančių lietuvių rusai klausdavo: „Ar tiesa, kad jūsų kaimuose žmonės tebelaiko pastogėse paslėptus kulkosvaidžius? Ar saugu rusams karininkams gyventi Lietuvoje?“ Partizanų kovos baigėsi 6-ajame dešimtmetyje, bet tos kovos aidai girdėjosi visoje Sovietijoje net iki 9-ojo dešimtmečio, atbaidę didelę dalį kolonistų, besirengusių atvykti į Lietuvą.

Lietuvos partizanų kova iki šiol vertinama labai kontraversiškai, nes aplinkybės, kuriomis teko kovoti Juozui Lukšai ir jo bendražygiams, buvo labai sudėtingos, tačiau ši kova jau 5-ame dešimtmetyje padėjo pamatus 1990 metų Kovo 11-ajai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"