TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Šaulių žygdarbio liudytojas vidurio lygumoje

2016 01 17 6:44
wikimedia.org nuotrauka

Šiomis dienomis sukanka 93 metai, kai ginklu buvo sprendžiamas Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos valstybės. Tai buvo vienas sėkmingiausių karinių ir diplomatinių žygių.

Po Pirmojo pasaulinio karo, įsigaliojus taikos sutarčiai, vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos krašto. Andantės vardu buvo pavesta kraštą valdyti Prancūzijai, kuri paskyrė krašto vyriausiąjį komisarą generolą D.Ž.Odrį, vėliau jį pakeitė ir vyriausiu komisaru tapo Z.G. Petisne.

Dėl politinės krašto ateities susikirto Lenkijos ir Lietuvos interesai. Lenkija turėjo tikslą kontrolioti uostą, daryti įtaką Lietuvai. Lenkai, palaikomi Prancūzijos, pradėjo daryti žygių šiam tikslui įgyvendinti.

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos svarbą gerai suvokė mūsų šalies vyriausybė. Per krašto lietuvninkus čia įsteigtas konsulatas. Lietuvninkų veikėjai E. Simonaitis ir M. Reidys priimti į Klaipėdos direktoriją. Susidarė atrama lietuvninkų terpėje, pradėta aktyviau propaguoti sujungimo su Lietuva idėja, siekta paveikti klaipėdiškių opiniją. Buvo siekiama Klaipėdos kraštui suteikti laisvosios valstybės statusą. Lietuvos vyriausybė, užsitikrinusi Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą, per visuomeninę šaulių organizaciją ir Klaipėdoje įkurtą Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą organizavo karinį krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atviras Lietuvos ginkluotų pajėgų įsikišimas būtų suprastas kaip agresija ir komplikuotų santykius su Andantės valstybėmis.

Šauliai padėjo įgyvendinti vyriausybės vadovo E. Galvanausko makiavelišką politinį žingsnį. E Galvanausko vyriausybė perleido atsakomybę Šaulių sąjungai pati likdama šešėlyje. Iš tuometinio Šaulių sąjungos vado, rašytojo V. Krėvės Mickevičiaus – sukilimo organizatoriaus, kabineto po visą Lietuvą skriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas kreipėsi į didžiąją Lietuvą pagalbos – „Broliai lietuviai“. Iš visos Lietuvos į kraštą traukė šauliai ir civiliai apsirengę kariškiai, kurie peržengę sieną užsirišo žalią sukilėlių raištį ant kairės rankos su raidėmis MLS (Mažosios Lietuvos sukilėlis) ir tapo sukilėliais. Pirmoji auka už Pamarį – šaulys, „Aušros“ gimnazijos gimnazistas Algirdas Jasaitis iš Kauno.

Lietuvos vyriausybės atstovas Klaipėdoje, kuris telkė patikimus dalinius pagal susidariusią situaciją, pakvietė Dotnuvos technikumo šaulius, kaip ištikimus Tėvynei šaulius, kurie jau buvo pasižymėję prieš lenkų įsiveržusį eskadroną. Šauliai nerimavo. Laukė. Pagaliau pasiuntinys V. Putvinskis atvykęs pranešė: „Išvykstam vakare“.

xxiamzius.lt nuotrauka

Septyniasdešimt vienas jaunuolis, Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivis, su mokytoju, šaulių kuopos vadu Viktoru Ruokiu, vėliau tapusiu žymiu mokslininku, profesoriumi, per parką naktį tyliai išėjo į geležinkelio stotį, į nežinią. Vidurnaktį susėdo į atskirą keleivinį vagoną, vykstantį į Klaipėdą. Išvyko be dainų, triukšmo, palydėti merginų per Mažeikius, Kretingą. 9 valandą ryte šauliai pasiekė Klaipėdą. Dotnuvos šaulius pasitiko du sukilimo komiteto vadovai – Jonas Vanagaitis ir Jokubas Stikliorius. Čia pasigedo vieno šaulio. Stojo nejauki tyla. Kaip vėliau paaiškėjo Kretingos geležinkelio stoty nugirdęs gandus apie sukilėlių kovas ir dideles aukas, vienas žmogus dezetyravo ir grįžo į Dotnuvą.

Šauliai rikiuotėje per miestą nužygiavo į Barždžių mokyklą. Žygiuojant per miestą jų būrį stebėję gyventojai buvo nusiteikę ramiai, draugiškai. Pernakvoję ant mokyklos grindų dotnuviškiai buvo padalinti į du būrius po 33 vyrus. Vieną būrį paskyrė į sargybą prie prancūzų minininko krantinėje, kur į juos žiojėjo atsukti pabūklų vamzdžiai, o antrasis nuvestas į Bachmano dvarą saugoti tiltų per Danės upę. Jie visą laiką buvo užimti: sargyba, rikiuotė, šautuvų valymas, kulkosvaidžių ardymas tęsdavosi kelias valandas, o likęs laikas skirtas maisto paieškoms. Kiekvienas sukilėlis dienai gaudavo po du litus, už kuriuos, iškeitę į markes, pirkdavo maisto. Artojų vaikai gyrėsi, kad ir Dotnuvoje taip nesimaitino – pirkdavo net šokolado ir dar sutaupydavo vienam kitam prancūziško konjako buteliui. Kaip paaiškėjo, lėšos jų išlaikymui buvo suaukotos Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Bankininkas J. Vailokaitis, A. Smetonai tarpininkaujant, Klaipėdos reikalams paaukojo 12 500 dolerių ir pažadėjo, jei reikės, dar paaukoti. Vietos vokiečių spėliojimai, kad kariuomenė plėšikaus, nes atvyko pėsti be savų vežimų ir amunicijos, nepasitvirtino. Maisto pristatydavo patys klaipėdiečiai ir lietuvninkai ūkininkai.

Kai dotnuviškiai atvyko į Klaipėdą, miestas jau buvo sukilėlių rankose. Prancūzų kareiviai buvo užsidarę kareivinėse. Tačiau kai atplaukė šeši Andantės valstybių laivai ir įteikė ultimatumą pasitraukti iš Klaipėdos krašto, prasidėjo sunkiausios nežinios dienos. Dotnuviškiai, kaip ir kiti sukilėliai, ruošėsi duoti atkirtį gerai ginkluotiems, bet nekovingiems prancūzų jūrininkams. Tik po trijų dienų, kai Ambasadorių konferencija nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvos valstybei, suteikiant autonominį režimą, įtampa atslūgo.

Vasario šešioliktąją dotnuviečiai šventė išlaisvintoje Klaipėdoje. Žygiavo gatvėmis dainuodami „Šėriau žirgelį“, „Užtrauksim naują giesmę broliai“. Kai išplaukė svetimi karo laivai, Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė buvo išformuota ir Dotnuvos šauliai sveiki ir gyvi grįžo namo.

Pavasarį šauliams kilo idėja įamžinti žygį į Klaipėdą Dotnuvėlės upelio vagoje. Surado apie 5 tonų akmenį, iš Radviliškio depo paskolintu domkratu iškėlė jį iš upelio, užritino ant vagonetės, ir, tam tikslui netiestais bėgiais, per penkias dienas atgabeno į Dotnuvos technikumo parko centrą, kur prie jo buvo triūsiama visą pavasarį. 71 sukilėlis aplink akmenį pasodino po vieną uosiuką. Susirinkus lėšų padėtas postamentas, ant jo pakeltas akmuo, ant kurio iškalti žodžiai: „Trūko 500 metų vergovės pančiai“, o kitoje paminklo pusėje – žalvarinė lenta su Šaulių sąjungos ženklu ir 75 Klaipėdos vaduotojų pavardėmis.

Grupė šaulių prie atnaujinto paminklo Dotnuvoje Klaipėdos vaduotojams. /xxiamzius.lt nuotrauka

Per Jonines Dotnuvos klebonas paminklą pašventino. Atvykęs Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis, tas pats, kuris Klaipėdoje pasitiko dotnuviškius, pasisveikino, įteikė Klaipėdos išvadavimo medalius.

1941 metais vokiečiams užėmus Lietuvą, žalvarinė lenta paslaptingai dingo, o plokštė nuo paminklo buvo nulupta. Spėjama, jog tai buvo padaryta saugumo sumetimais, kad vokiečiai nesuvedinėtų sąskaitų su šauliais.

Per visą tamsią sovietų okupaciją paminklas stovėjo parke tarp apaugusių krūmų. Kol rajono partijos sekretorius paliepė paminklą nugriauti. Bet rašto nerašė. Vėliau tokį raginimą gavo ir tuometinio ŽŪ instituto direktorius A. Budvytis, bet ir tas neskubėjo.

Per ilgus okupacijos metus paminklas taip ir liko apleistas, apaugęs krūmais, apiplėštas – nudaužyti paminklo priekyje esantys stulpeliai su grandinėmis. 1983 metais, nuo Klaipėdos sukilimo praėjus 60 metų, vietos vidurinės mokyklos mokytojas Stasys Stašaitis su auklėtiniais prakirto taką per krūmus iki paminklo ir norėjo jį sutvarkyti. Tačiau rajono partijos vadovybei vėl kinkos sudrebėjo: ant akmens yra Vyčio, ženklas, fašistinis kryžius. Be to, dar viena bėda – sukilėlių sąrašuose – Jono Sadūno pavardė, o jis – to meto spaudoje keikiamos disidentės Nijolės Sadūnaitės tėvas.

Paminklas iš dalies atnaujintas tik 1989 metais. Ieškota liudytojų, kurie žinotų, kur paslėpta žalvarinė lenta su „sukilėlių“ pavardėmis. Spėjama, kad ji paslėpta netoli paminklo. Buvo iškviesti kariškai su specialia aparatūra, tačiau lentos rasti nepavyko, todėl buvo padaryta nauja pagal autentiškus duomenis. Sutvarkius parką, suskaičiavus uosius, pasirodė, kad jų likę mažiau kaip pusė.

Po ilgai trunkančių dešimtmečių tylos ir užmaršties – paminklo atnaujinimo šventė. Gėlių puokštės, minios, prisiminimai, kalbos. Atvykusių sukilėlių dalyvių – tik keturios baltos galvos – Stasys Buožis, Petras Navickas, Antanas Spūdas ir Domas Vasarevičius.

Šauliai kaip karinė patriotinė organizacija nukentėjo daugiausia – didžioji dalis tapo ginkluoto pasipriešinimo dalyviais, žuvo su ginklu rankose, kiti pateko į lagerius, tremtį. Likęs ketvertas ieškojo savo jaunystės žygiui atminti pasodintų uosių. Klajojo po parką matavo nuo paminklo žingsniais, į pietus, vakarus, rytus. Kai kuriuos atpažino savo sodintuosius, glostė, kalbino apkabino su žiburėliais akių kampučiuose. Guodėsi, kad per rytų ir vakarų vėjų audras išlikome.

Šiandien visi išėję Anapilin. Vieni guli stepėse, kiti – pelkėse ir žvyrduobėse suslėpti. Dalį laikas suguldė kapuose. Bet jie visi turi grįžti giliai į mūsų istorinę atmintį. Jie peržengė Didžiosios Lietuvos kunigaikštystę ir Teutonų nubrėžtą vakarinę sieną, grįžo vasarį namo. Vargu ar yra daugiau to meto išlikusių liudytojų kaip Dotnuvos parke.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"