TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Respublikos diena

2010 05 14 0:00
Lietuvos Respublikos prezidentas A.Smetona vyksta į Steigiamojo Seimo atidarymą, kur perduos prezidento įgaliojimus. Kaunas, 1920 m. gegužės 15 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Rytoj minėsime tikrai svarbią sukaktį: prieš 90 metų į pirmąjį savo posėdį susirinko Lietuvos Steigiamasis Seimas. Ši kiek primiršta data ne mažiau svarbi už visų minimą vasario 16-ąją, nes būtent tą dieną gimė mūsų parlamentinė demokratija ir buvo padėti kertiniai šalies valstybingumo akmenys.

1920 metų gegužės penkioliktoji. Pats pavasario įkarštis. Diena apniukusi ir ūkanota, tačiau Kaunas skendi ne vien alyvų ir ievų žieduose, bet ir vėliavų jūroje. Miestiečių šypsenos, valiavimai, į dangų mėtomos kepurės. Taip Kaune prasidėjo diena, kurią į pirmąjį posėdį rinkosi taip visų lauktas nepriklausomos Lietuvos valstybės Steigiamasis Seimas.

"Jau stovime angoje savojo, Dieve brangus, Steigiamojo Seimo. Ar tai patikėtina? Ar tai ne sapnas? Kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme - netikėdami, kad galime tokios laimės susilaukti. Laukėme "pašnibždomis", net nedrįsdami viešai to laukimo per balsiai reikšti... Juo virpėjo širdys baime, belaukiant, juo dabar džiaugsmu virpa širdys, susilaukus. Steigiamasis Seimas iškyla aukščiau kitų tautos veiksmų, kokių tik randame mūsų istorijoje", - taip pirmojo demokratiškai išrinkto Lietuvos parlamento darbo pradžią vėliau prisimins žymus visuomenės veikėjas bei rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Iš tiesų tos dienos džiugesį ir jos reikšmę sunku pervertinti. Ši gerokai jau primiršta data mūsų krašto istorijoje, ko gera, net svarbesnė už vasario šešioliktąją. Nes būtent tą dieną Lietuva tapo ne tik formaliai nepriklausoma, tačiau niekieno dar nepripažinta valstybe, bet ir parlamentinės demokratijos respublika.

Apie tai, kaip vyko pirmieji demokratiniai rinkimai, rašėme lygiai prieš mėnesį. Tad šį kartą tik trumpai prisiminkime, kad šio Seimo sudėtis iš esmės atspindėjo visą tuometės Lietuvos bendruomenę. Daugiausia vietų Steigiamajame Seime iškovojo krikščionių demokratų blokas, gavęs 80 mandatų su 59 nuolat Seime dirbančiais atstovais. Tai buvo didžiulė pergalė, nes krikdemai, turėdami 52,7 proc. balsų iš esmės galėjo vieni priimti sprendimus. Antrojoje vietoje, iškovojęs 29 mandatus arba ketvirtadalį vietų Seime, atsidūrė liaudininkų blokas. Treti buvo socialdemokratai, surinkę dešimtadalį balsų ir gavę 15 mandatų. Į parlamentą pateko ir visų rinkimuose dalyvavusių tautinių mažumų sąrašų atstovai. Prisiminkime ir tai, kad nepaisant aiškios politinės daugumos, visais kitais atžvilgiais Steigiamasis Seimas visiškai atspindėjo tuometės Lietuvos visuomenės įvairovę - į jį pateko ir žymūs intelektualai, ir darbininkai, ir ūkininkai, ir ką tik mokslus baigę gimnazistai. Kiek prasčiau Steigiamajame Seime buvo atstovaujama moterims. Nors visų partijų kandidatų sąrašuose jų būta vos trisdešimties, vis dėlto į parlamentą pateko net aštuonios dailiosios lyties atstovės. Kitaip sakant, Lietuvos Steigiamajame Seime moterų dalis buvo maždaug keturis kartus didesnė nei gretimoje Lenkijoje.

Džiaugėsi visa Lietuva

O dabar vėl grįžkime į tų dienų Kauną, į gegužės 15-ąją, kuriai buvo lemta tapti pirmąja Lietuvos Steigiamojo Seimo darbo diena. Iškilmės prasidėjo pamaldomis miesto Katedroje, Įgulos bažnyčioje, stačiatikių cerkvėse ir laikinosios sostinės sinagogose. Mišioms baigiantis, Katedros varpų skambesį nustelbė artilerijos salvės. Vidurdienį dangus išsigiedrijo, prasišvietė saulė. Iš Katedros išėję Seimo nariai ir šventės svečiai, lydimi džiaugsmingos minios, patraukė į Rotušės aikštę, kur jiems buvo paruošta garbės tribūna, pro kurią pražygiavo kariuomenės paradas. "Valio nepriklausomai Lietuvai!" - aidėjo Kauno senamiesčio gatvelėmis minios šūksmai. Iškilmės vyko ne tik miesto centre. Malūnų gatvėje, netoli prezidento rezidencijos specialiai šiai progai buvo išvedžioti takeliai, pasodintos liepaitės ir penki ąžuoliukai. Jau minėtas J.Tumas-Vaižgantas šią šventės dalį vėliau prisimins taip: "Visas sumanymas ir atlikimas turėjo grynai mistikinę reikšmę ir pobūdį. Dalyvavo ir svetimtaučiai, visai nebodami oro. Medelius įsodino Prezidentas Smetona ir Vyriausiasis Vadas Galvydis. Kalbėjo tam tikroje dvasioje pats Prezidentas, Mykolas Biržiška vilniečių vardu, Vydūnas, Ysakas ir "Tautos" redaktorius Tumas. Dalyvavo Laisvasis Universitetas, skautai ir Šauliai su savo orkestru, Kalboms jie atsakinėjo "Valio" ir "Tautos himnu"."

Ir štai, 18 valandą 15 minučių miesto teatro salėje susirenka 104 išrinktieji tautos atstovai, Vyriausybės nariai, Anglijos, Vokietijos Estijos ir Latvijos delegatai. "Gerbiamieji Steigiamojo Seimo nariai! Man yra lemta pirmam iš Lietuvos piliečių sutikt ir pasveikint išrinktuosius atstovus, man pirmam tenka garbės Laikinosios, ligšiolinės valdžios vardu pasakyti Jums: sveiki susirinkę!" Sunku pasakyti, ar sveikindamas pirmąjį Respublikos parlamentą, Antanas Smetona nujautė, kad vos po šešerių metų istorija jam paskirs parlamentinės demokratijos laidotojo vaidmenį. Greičiausia ne. Nes tuomet, 1920-aisiais, niekas nė nenumanė, kokie išbandymai lauks mūsų jaunos valstybės neramioje Europoje, į kurią lėtai, bet nenumaldomai slinko tamsi nacizmo ir komunizmo naktis.

Po kelias minutes trukusios kalbos, palydėtos ilgų plojimų, A.Smetona posėdžio pirmininko vietą užleido amžiumi vyriausiai parlamentarei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Čia bus dar viena dėmesio verta detalė: posėdžio sekretorės pareigos pagal reglamentą patikimos jauniausiai Seimo narei - 24 metų Onai Muraškaitei. Kaip matome, vadovauti Steigiamajam Seimui trumpam patikėta moterims, nors formalaus pagrindo tam nebuvo: bet kuriuo atveju tai turėjo atitekti vyrams. Iš tiesų vyriausias amžiumi Seimo atstovas buvo 61 metų Žydų frakcijos narys Simonas Rozenbaumas, bet, beveik nemokėdamas lietuvių kalbos, jis pirmajame posėdyje taip ir neišdrįso pasirodyti. O posėdžio sekretoriumi turėjo tapti už O.Muraškaitę jaunesnis karininkas Antanas Matukaitis. Tačiau, kviesdamas užimti sekretoriaus vietą, tuomet dar prezidento pareigas ėjęs A.Smetona jo pavardę paprasčiausiai nutylėjo. Greičiausiai tai įvyko dėl vyriško solidarumo - kaip nepriklausomybės kovų dalyvis gali nors trumpam tapti Seimui pirmininkaujančios moters pavaldiniu?

Šiandien tokią istoriją galima prisiminti su šypsena. Šiaip ar taip, moterų valdžia Steigiamajame Seime netruko nė pusvalandžio. Po G.Petkevičaitės pasiūlymo išrinkti tikrąjį Seimo pirmininką, 62 balsų dauguma iš 103 balsavusių parlamentarų juo tapo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Ką tik išrinktas parlamento vadovas pasiūlė Steigiamojo Seimo darbus pradėti paskelbus rezoliuciją dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės. Mirtinoje tyloje, visiems atstovams atsistojus, skambėjo istorinio dokumento tekstas: "Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybių ryšių, kurios yra buvę su kitom valstybėm." Deklaracija buvo priimta vienbalsiai ir palydėta audringų plojimų.

Pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį stebėjo ir prieš carizmo priespaudą kovoję tautos patriarchai, tarp kurių žymiausias buvo Jonas Jablonskis. Pastarasis, jau visiškai nepaeinantis ir atvežtas į Teatro salę vežimėlyje, labai nustebino J.Tumą-Vaižgantą, mat sulaukęs audringų ovacijų, staiga atsistojo ir ėmė karštai ploti. Vakare, pasibaigus posėdžiui, Kauno dangų nušvietė raketos. Šią nepaprastą dieną šventė ne tik laikinoji sostinė, bet ir visi Lietuvos miestai ir miesteliai - nuo pat ryto visur plevėsavo vėliavos ir skambėjo bažnyčių varpai.

Nuo amnestijos iki Konstitucijos

Darbinius posėdžius Steigiamasis Seimas pradėjo gegužės 17 dieną. Jis rinkdavosi 2-4 dienas per savaitę netoli prezidentūros esančiame pastate, kuriame prieš tai buvo įsikūrusi rusų, o vėliau - "Aušros" mergaičių gimnazija. Išsirinkę septynių narių prezidiumą ir priėmę reglamentą, tautos atstovai tuoj pat ėmėsi įstatymų leidybos. Verta pažymėti, kad jau antroji Seimo darbo diena prasidėjo ne debatais dėl šalies Konstitucijos, o amnestijos įstatymo svarstymu. Amnestiją inicijavęs socialdemokratas Vladas Požėla tuomet pareiškė: "Eidami čionai, liaudies siunčiami, mes atsinešam su savim laisvę, gyvybę. Viso Seimo turi būti priimtas amnestijos įstatymas." Galbūt dėl visuotinės euforijos debatai dėl amnestijos truko neilgai, ir šis įstatymas gegužės 22 dieną buvo priimtas vienbalsiai. Pirmiausia buvo amnestuoti visi politiniai kaliniai, tarp jų - ir pagarsėjusio Aukštosios Panemunės įgulos maišto dalyviai. Buvo pakeista ir kai kurių kriminalinių nusikaltėlių dalia - visiems, kuriems teismai buvo paskyrę mirties bausmę, ji buvo pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu. Vėliau, priėmus naują šalies Konstituciją, mirties bausmė Lietuvoje bus apskritai panaikinta.

Svarbiausias Steigiamojo Seimo uždavinys buvo - priimti valstybės pagrindinį įstatymą.

Laikinoji valstybės Konstitucija buvo priimta nedelsiant - dar 1920 metų birželio 10-ąją. Tuo tarpu nuolatinio pagrindinio įstatymo svarstymas ir priėmimas truko gerus porą metų. Tam buvo ne viena priežastis. Tačiau bene svarbiausia jų - trumpas taikos ir ramybės laikotarpis, privertęs parlamentą išsiskirstyti beveik keleriems metų. Prie šios istorijos grįšime kiek vėliau. O kol kas prisiminkime 1922 metų vasario 22-ąją, kai jau baigiantis savo veiklą Lietuvos Steigiamasis Seimas pradėjo įgyvendinti svarbiausią savo uždavinį - parengti ir priimti nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstituciją, galėjusią tapti pavyzdžiu ne vienai tuometės Europos valstybei.

Modernios valstybės link

Nuolatinę šalies Konstituciją Steigiamojo Seimo plenumas pradėjo svarstyti 1922 metų vasario 22 dieną. Dokumentą rengė tam tikslui sudaryta 14 parlamentarų komisija, į kurią įėjo visų Seimo frakcijų nariai. Įdomu, kad nė viena parlamentarų išnagrinėta kitos valstybės Konstitucija jaunai valstybei netiko, nors jų komisija išnagrinėjo daugiau ne du šimtus.

Prasidėjus debatams, ginčytasi dėl visko, net dėl pagrindinio įstatymo pavadinimo. Ar Lietuvos valstybė yra demokratinė darbo žmonių, ar liaudies respublika? Kam šalyje priklauso aukščiausia valdžia - piliečiams ar tautai? Kaip padalyti skirtinų valdžių įgaliojimus? Ar suteikti įstatymų leidybos iniciatyvą savivaldybėms? Kokia turėtų būti Lietuvoje gyvenančių svetimšalių ir tautinių mažumų teisinė būklė? Galiausiai, daug ginčų sukėlė ir šiandien aktualus klausimas - ar galima užsienyje gyvenantiems lietuviams suteikti dvigubą pilietybę?

Ilgus debatus dėl pagrindinio šalies įstatymo bene geriausiai apibūdina Steigiamojo Seimo posėdžio stenogramoje užfiksuoti krikdemo Mykolo Krupavičiaus žodžiai: "Kadangi iš šių svarbiausiųjų linijų matome, kad čia yra apsaugota visų pirma tikėjimo laisvė, antra, demokratijos dėsniai; kadangi šioje Konstitucijoje, antra, demokratijos dėsniai; kadangi šioje Konstitucijoje nurodyta orientacija į Vakarus, o ne į Rytus ir tuo būdu atmetama bet kurio luomo diktatūra, o garantuojama laisvė ir lygybė bet kuriems luomams; kadangi šioje Konstitucijoje užtikrinamos taip pat ir priderančios teisės visoms tautinėms mažumoms, kurios gyvena Lietuvoje, toliau, kadangi Lietuvoje yra įvesta tokia vidaus tvarka, kuri priduoda Respublikai reikalingo stiprumo ir atsparos gintis nuo vidaus ir iš išorinių priešininkų; kadangi šita Konstitucija apsaugo mūsų šalį nuo kairiosios pusės nešamo naujo jungo, t. y. nuosavybės panaikinimo, ir nuosavybė tuo būdu palieka garantuota; kadangi yra apsaugoti tikybos reikalai visų pakraipų; kadangi Konstitucijoje yra suteikiamos reikalingos garantijos sėkmingo socialinio ir ekonominio gyvenimo; kadangi darbo žmonėms ta Konstitucija taip pat duoda reikalingų laisvių ir reikalingų priemonių savo tikslams siekti - tad Krikščionių demokratų partijos, Ūkininkų sąjungos ir Darbo federacijos frakcijos balsuos už šią Konstituciją."

Savaime suprantama, kad turėdamas daugumą krikščioniškasis blokas pasiekė savo: prieš naująjį valstybės pagrindinį įstatymą balsavo tik kairiosios frakcijos. 1922 metų rugpjūčio 1 dieną, 3 val. 44 min., Lietuvos Konstitucija pagaliau buvo priimta. Beje, jau gerokai vėliau, net ir daugelis prieš pagrindinį įstatymą balsavusių kairiųjų pripažins, kad tai buvo viena moderniausių, pažangiausių ir demokratiškiausių tuometės Europos konstitucijų. Ką jau kalbėti apie vieną ryškiausių konstitucinės teisės specialistų profesorių Mykolą Romerį, teigusį, kad šis įstatymas "stipriai išreiškė parlamentarinę sistemą prancūzų pavyzdžiu" ir buvo "vienintelis logiškas vienetas - vienos kūrybinės minties išdėstymas". Maža to, naujoji Konstitucija sudarė sąlygas platesniam tarptautiniam Lietuvos pripažinimui, o baigiantis Antrajam pasauliniam karui į Lietuvos Vyriausybės tremtyje vietą pretenduojantis Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas 1945 metų liepos 3 dieną pareiškė, kad atkuriant nepriklausomą Lietuvos Respubliką turėtų vėl pradėti galioti būtent Steigiamojo Seimo priimta šalies Konstitucija.

Iš kitų svarbiausių Steigiamojo Seimo darbų paminėtinas ir nacionalinės valiutos - lito įvedimas. Kitaip nei debatuose dėl Konstitucijos, čia skirtingos politinės partijos buvo stebėtinai vieningos. Diskusijose dėl valiutos triukšmingesni politikieriai užleido vietą tikriems šios srities žinovams - finansininkams ir ekonomistams. Dėl lito sutapo ir kairiųjų, ir dešiniųjų pozicijos - tuo stebėjosi net patys skirtingoms linijoms atstovaujantys parlamentarai. Savos valiutos idėja atsirado jau pačioje nepriklausomybės pradžioje, baigiantis 1918-iesiems. Tokią mintį tuomet buvo išsakęs ir žymus visuomenės veikėjas Jonas Šliūpas, vėliau savo prisiminimuose apgailestavęs, kad šiuo klausimu neturėjo A.Smetonos palaikymo: šis tvirtinęs, jog tokiu svarbiu klausimu reikia Steigiamojo Seimo pritarimo.

Steigiamajame Seime pirmasis nacionalinės valiutos klausimą 1921 metų lapkričio 12 dieną iškėlė jau minėtas M.Krupavičius, pateikdamas Vyriausybei tokį užklausimą: "Markės kursas krito, ką Vyriausybė mano daryti, kad būtų apsaugota Lietuvos ekonominė ir finansinė būklė?" Mat pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje vietoj nuvertėjusių rusiškų rublių cirkuliavo kaizerinės Vokietijos okupaciniai pinigai, vadinamosios Ostmarkės, vėliau pavadintos auksinais. Remiantis Lietuvos ir Vokietijos sutartimi, vienas auksinas buvo prilygintas vienai markei, tačiau dėl Vokietijoje prasidėjusios milžiniškos infliacijos, priklausomybė nuo šios šalies finansų sistemos Lietuvai darėsi sunkiai pakeliama. Prie markės infliacijos privedė ir karo pasekmės, nes pagal vadinamąją Visbadeno sutartį Vokietija privalėjo sumokėti Prancūzijai milijardą markių už karo nuostolius. Tad atsakydamas į Seimo atstovų užklausimą, Finansų, prekybos ir pramonės ministras Ernestas Galvanauskas pripažino, kad Lietuvai labai svarbu atsikratyti markės, įsteigti nuosavą Emisijos banką ir įvesti savo nuolatinę valiutą, santykiu dešimt prie vieno susietą su Amerikos doleriu.

Nors buvo aktyvių raginimų, lito įvedimo klausimas vis dėlto užsitęsė. Svarstyti savojo pinigo įstatymą Seimas pradėjo tik savo kadencijos pabaigoje, 1922 metų rugpjūčio 2 dieną. Savaitę trukusios diskusijos iš esmės vyko tik dėl techninių dalykų, tokių kaip senosios valiutos likvidavimas ar naujojo piniginio vieneto pavadinimo. Tai, kad lito įvedimui pritarė visos Steigiamojo Seimo frakcijos liudija faktas, jog rugpjūčio 9 dieną įstatymas buvo priimtas vienbalsiai. Dešimčiai JAV centų prilygintas litas oficialiai pradėjo cirkuliuoti 1922 metų spalio pirmąją.

Mažiau nei po savaitės, 1922 metų spalio 6 dieną įvyko paskutinysis, 257-asis Steigiamojo Seimo posėdis. Visus jo nuveiktus darbus tikrai sunku aprašyti keliuose laikraščio puslapiuose. Be jau paminėtų svarbiausių dalykų reikėtų dar prisiminti sėkmingai įvykdytą žemės reformą, patvirtintą Lietuvos universiteto statutą, taikos sutartį su Rusija, tarpvalstybinių sutarčių su Latvija bei Estija ratifikavimą ir pagaliau - tarptautinį mūsų valstybės pripažinimą ir jos tapimą Tautų Sąjungos nare. Taigi palikdami erdvės kitoms to meto istorijoms, pabaigoje prisiminkime paskutiniajam pirmojo demokratinio parlamento posėdžiui pirmininkavusio A.Stulginskio žodžius: "Nepaprastai sunkiose sąlygose pustrečių metų bendrai dirbus valstybės kuriamąjį darbą, šiandien laimingai baigiant vykdyti mums tautos pavestus uždavinius, tenka iš visos širdies pasidžiaugti, kad Dievas davė išsaugoti ir sustiprinti Lietuvos nepriklausomybę, nežiūrint į tai, kad priešų buvo vartojami kardas ir pinklės tai nepriklausomybei panaikinti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"