TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Revoliucijos agentai

2012 06 02 6:00

Vladimiro Lenino ir grupės draugų kelionė "plombuotame vagone" iš tylios ir sočios Šveicarijos per Vokietiją į revoliucinę Rusiją prieš 95 metus apaugo gandais, kad jis buvo vokiečių šnipas. Ta kelionė iki šiol kelia daug klausimų. Svarbiausia: kas padėjo Leninui grįžti į tėvynę? 

1917 metų pavasarį Vokietija kariavo su Rusija, tad siųsti į priešo širdį saujelę bolševikų, skelbusių savo šalies pralaimėjimą imperialistiniame kare, vokiečiams buvo naudinga. Tačiau, kaip teigia rašytojas ir istorikas Nikolajus Starikovas, viskas ne taip paprasta. 

Juk jei Leninas būtų buvęs vokiečių šnipu, jis iš karto būtų reikalavęs sugrąžinti į Petrogradą per Vokietijos teritoriją. Ir, savaime aišku, leidimą būtų gavęs. Bet prisiminkime: mažytę Šveicariją, kurioje Leninas tada gyveno, supo Prancūzija, Italija, Vokietija ir Austro-Vengrija, susigrūmusios žūtbūtinėje kovoje.

Buvo du variantai ją palikti: per šalį, prisijungusią prie Antantės, arba per jos priešų teritoriją. Iš pradžių Leninas pasirinko pirmąjį. Inessa Armand kovo 18-ąją (čia ir toliau nurodoma data naujuoju stiliumi) gavo tokią jo telegramą: "Mieloji drauge!.. Visi svajojame apie kelionę... Labai norėčiau pavesti jums Anglijoje tylutėliai ir tiksliai sužinoti, ar galėčiau pervažiuoti. Spaudžiu ranką. Jūsų V.U."

Vokietija kaip maršrutas pirmą kartą paminėta Lenino telegramoje Karpinskiui kovo 20 dieną. Netrukus laiške I.Armand jis prisipažino: "Per Vokietiją neišeina." Ar visa tai nekeista - Leninas negali susitarti su "bendrininkais" vokiečiais dėl važiavimo per jų teritoriją ir ilgai ieško aplinkinių kelių?

"Sąjungininkų" suokalbis

Vokiečiai nelaukė sėkmingo vasario perversmo, išvis nesitikėjo jokios revoliucijos! Nes, atrodo, jokios revoliucijos jie nerengė. Tada kas organizavo 1917 metų vasario perversmą? N.Starikovo nuomone - vakariečiai Rusijos "sąjungininkai" Antantėje.

Tai jų agentūra išvedė darbininkus, vėliau ir kareivius į Petrogrado gatves. O Anglijos ir Prancūzijos pasiuntiniai vadovavo tiems įvykiams. Viskas buvo netikėta ne tik vokiečiams, bet ir bolševikams. Vasarį Lenino ir jo kolegų nereikėjo, "sąjungininkų" specialiosios tarnybos sugebėjo organizuoti darbininkų neramumus ir kareivių maištą be jų pagalbos.

Tačiau tam, kad revoliucinis procesas rutuliotųsi iki pabaigos, t. y. Rusijos žlugimo, kai taptų įmanoma primesti jai Atlanto valstybių diktatą, į katilą reikėjo įberti šviežių Lenino mielių. 

Generolas Erichas Ludendorffas prisiminimuose rašė: "Išsiųsdama Leniną į Rusiją mūsų vyriausybė prisiėmė ypatingą atsakomybę. Kariniu požiūriu jo važiavimas per Vokietiją buvo pateisinamas - Rusija turėjo nudardėti į bedugnę."

Sužinojęs malonią naujieną Leninas apsidžiaugė. "Galbūt sakysite, kad vokiečiai neduos vagono. Galime lažintis, jog duos", - rašė jis balandžio 1-ąją I.Armand. Vėliau taip pat jai gyrėsi: "Pinigų kelionei turime daugiau negu maniau... mus šauniai parėmė draugai Stokholme."

Tarp dviejų laiškų mylimajai ("Per Vokietiją neišeina" ir "Duos vagoną") praėjo dvi savaitės. Per tą laiką JAV, Anglija ir Vokietija nusprendė, koks turi būti Rusijos likimas. Reikalingą sumą pinigų (netiesiogiai, per tuos pačius vokiečius ir švedus) rusams radikalams davė amerikiečiai, o anglai pasirūpino, kad nesikištų jų kontroliuojama laikinoji vyriausybė.

Stokholme, į kurį Leninas su bendražygiais atvyko po ilgos kelionės traukiniu per Vokietiją, paskui - keltu iki Švedijos, jie Rusijos generaliniame konsulate ramiai gavo grupinę vizą į Rusiją. Dar daugiau, laikinoji vyriausybė net sumokėjo jiems už bilietus iš Stokholmo į tėvynę!

Balandžio 16-ąją Petrogrado Suomijos stotyje revoliucionierius sutiko garbės sargyba. Leninas pasakė kalbą, kurią baigė žodžiais: "Tegyvuoja socialistinė revoliucija!" Tačiau naujoji Rusijos valdžia nė nemanė jo suimti...

Auksas neturi pažiūrų

Tomis kovo dienomis iš JAV į tėvynę susiruošė ir kitas liepsningas revoliucionierius Levas Trockis (Bronšteinas). Levas Davidovičius, kaip ir Vladimiras Iljičius, dokumentus gavo Rusijos konsulate Niujorke. Kovo 27-ąją L.Trockis su šeima išplaukė iš Niujorko garlaiviu "Christiania Fiord".

Tiesa, kai pasiekė Kanadą, jį ir kelis bendražygius trumpam išlaipino iš laivo, bet netrukus vėl leido keliauti toliau - paprašius laikinosios vyriausybės užsienio reikalų ministrui Pavlui Miliukovui. Keistas prašymas? Anaiptol, juo labiau žinant, kad P.Miliukovas draugavo su Jakobu Šiffru, Amerikos magnatu, kelių Rusijos revoliucijų "generaliniu rėmėju".

Leninas ir L.Trockis, paskelbę karą pasauliniam kapitalui, atidavė savo priešams milžiniškus Rusijos išteklius. Vos pasibaigus pilietiniam karui jauna sovietų valdžia susirūpino "geltonojo metalo" gavyba. 1925 metų lapkričio 14-ąją L.Trockis lengva ranka kompanijai "Lena Goldfields Co, Ltd" perleido teisės eksploatuoti aukso kasyklas Rytų Sibire.

Tai pačiai, kurios darbininkai, pasipiktinę skurdžiais atlyginimais, šaltakraujiškai buvo sušaudyti 1912 metais. Pasaulį sukrėtusios Lenos (Bodaibo) žudynės anuomet leido bolševikams pasmerkti patvaldystę Rusijoje.

O dabar bolševikai patys perdavė britų konsorciumui, valdžiusiam "Lena Goldfields", teisę prie Lenos upės (ir ne vien ten) trisdešimt metų kasti auksą! Kompanijos valdos apėmė teritoriją nuo Jakutijos iki Uralo, o interesai siekė daug toliau už aukso gavybos rėmų. Jos rankose atsidūrė sidabras, varis, švinas, geležis... "Lena Goldfields" buvo perduota visa grupė kalnakasybos ir metalurgijos įmonių. Už tai Rusija gavo varganus 7 proc. išgaunamo metalo.

Milžiniški turtai užjūrio dėdėms atiteko faktiškai už kapeikas. Beje, tas įžūlus šalies plėšimas truko neilgai. 1929 metų vasario 10-ąją L.Trockis buvo ištremtas iš SSRS. Ir - keistas sutapimas - tų pačių metų gruodį kompanijai "Lena Goldfields" teko nutraukti veiklą Rusijoje.

Tūkstantis švediškų garvežių

Kai kam susidaro įspūdis, kad užsieniečiai siaubė Rusiją jau po Lenino mirties 1924 metų sausį, o skolas už rėmėjų pagalbą revoliucionieriams mokėjo tik L.Trockis. 

Abejotinus sandėrius su Vakarais bolševikų valdžia sudarinėjo ir anksčiau, kai Leninas dar buvo gyvas. Garsiausiai nuskambėjo garvežių pirkimo sutartis su Švedijos firmos "Nidkvist and Holm" gamykla. Stulbina užsakymo apimtis - tūkstantis garvežių už 200 mln. auksinių rublių, arba beveik ketvirtis tuometės Rusijos aukso atsargų.

Reikia pažymėti, kad minima firma iki tol neįstengdavo pagaminti daugiau kaip 40 garvežių per metus, o čia - tūkstantis! Užsakymas buvo išskaidytas į penkerius metus: 1922-aisiais Rusija turėjo gauti 200 garvežių, o 1923-1925 metais - po 250 kasmet.

Kodėl šalis, katastrofiškai stokojanti geležinkelio technikos, būtinai norėjo pirkti iš tos švedų firmos, ir dar gerokai užkeltomis kainomis? Kodėl ji sutiko laukti pristatymų penkerius metus, užuot įsigijusi reikiamos technikos pigiau kitoje vietoje? Susisiekimo liaudies komisariatas, kuriam trečiojo dešimtmečio pradžioje vadovavo L.Trockis, taip svajojo būtent apie tuos garvežius, kad netiktai iš anksto sumokėjo 7 mln. kronų ir dar davė švedų firmai... beprocentę 10 mln. kronų paskolą "mechaniniam cechui ir katilinei statyti".

Putilovo gamykla iki karo per metus pagamindavo daugiau kaip du šimtus garvežių. Kodėl niekas jai nedavė kreditų?

O kaip bolševikams grąžinti pinigus svetimšaliams bankininkams? Tiesiog pasiųsti į Vakarus ir skiltyje "Mokėjimo paskirtis" parašyti: "Lėšų revoliucijai Rusijoje ir pergalei pilietiniame kare grąžinimas", savaime suprantama, buvo neįmanoma. Reikėjo rimtos dingsties. Pavyzdžiui, ką nors pirkti Vakaruose, kad ir tuos garvežius.

Beje, daug dokumentų patvirtina, jog būtent per Švedijos bankų sistemą į Rusiją buvo pumpuojami pinigai revoliucijai. Vėliau per tą pačią sistemą sugrįždavo ir atgal. Jau 1918 metų rudenį į Stokholmą atvyko Isidoras Gukovskis, Sovietų Rusijos finansų liaudies komisaro pavaduotojas.

Jis atsivežė ir dėžes pinigų bei brangenybių. Krovinys vertintas 40-60 mln. rublių. Milijonai rublių buvo pervesti į Stokholmo bankus, tarp jų ir į "Njua Banken", kuris priklausė Olofui Ashbergui. Šio žmogaus pavardė dažnai sutinkama knygose apie bolševikų finansavimą.

Sandėriai su velniu

Sunku nustatyti tikslų kontraktų ir koncesijų, išduotų Amerikos firmoms kuriant naują valstybę, skaičių. Tai ir 25 mln. dolerių komisinių amerikiečiams už laikotarpį nuo 1919-ųjų liepos iki 1920 metų sausio, ir asbesto gavybos koncesija, 1921-aisiais suteikta Armandui Hammeriui, ir nuomos sutartis su Franku Wanderlipu, leidžianti šešiasdešimt metų eksploatuoti anglių bei naftos telkinius ir plėtoti žvejybą Šiaurės Sibiro regione.

Lėšų, skirtų Rusijos imperijai sunaikinti, grąžinimas greičiausiai buvo vienas iš Vakarų vyriausybių atstovų ir bolševikų susitarimų. Ir Leninas su L.Trockiu jį stropiai vykdė. Tačiau kitų Vakarų lūkesčių naujieji vadai nepateisino. Stojęs prie Rusijos vairo, kad galutinai ją sugriautų (pradžioje Vakarų tikslai sutapo su Lenino revoliucinėmis svajonėmis), Vladimiras Iljičius, užuot tai daręs, vėl pradėjo vienyti suskaldytą šalį.

Tiesa, proletariato vadas gyveno nebeilgai. Negalima atmesti versijos, kad eserės Fani Kaplan šūvis, pagreitinęs jo mirtį, buvo tam tikras buvusių globėjų užsieniečių perspėjimas - kad per daug nenukryptų.

L.Trockis tikriausiai tikėjosi ir toliau darbuotis Vakarams, bet 1929 metais J.Stalinas jį išvarė iš šalies, o vėliau įkandin pasiuntė žudiką Ramoną Merkaderą su ledkirčiu. Nė vienas sandėris su velniu, kaip žinoma, nesibaigia be pasekmių.

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"