Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Rolnikų šeimos tragedija

 
2017 04 19 15:25
asociatyvi nuotrauka
asociatyvi nuotrauka Stop kadras.

Grigorijus Rolnikas dirbo Klaipėdoje advokatu. Čia 1927 m. gimė būsima rašytoja Maša Rolnik (Lietuvos žinios, 2016 04 20, J. Laučiūtės str. „Turiu papasakoti“). 2016 m. balandžio 7 d. Sankt Peterburge mirė rašytoja ir istorikė Marija Grigorjevna Rolnikaitė paskelbė Lietuvos žiniasklaida. Paskutiniais gyvenimo metais ji pasirašinėjo kaip Maša Rolnikaitė. 1938 m. Hitleriui okupavus Klaipėdą, Rolnikų šeima, vengdama hitlerininkų represijų, persikėlė į Plungę, nusipirko namą, Rolnikas pradėjo dirbti advokatu. 1939 m. Stalinas grąžino Lietuvai Vilnių. Ten reikėjo gerų advokatų, kurie galėtų ginti komunistų – pogridininkų bylas, todėl šeima persikėlė į Vilnių. Neilgai ramiai pagyveno Rolnikai – 1941 m. birželio pabaigoje Vilniaus gatvėmis jau kaukšėjo vokiečių kareivių batai.

M. Rolnikaitė dvejus metus kalėjo Vilniaus gete, paskui dar apie 2 metus Stradumuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose. Grįžusi iš lagerio, M. Rolnikaitė 1963 m. išleido lietuvių kalba dienoraštį, aš pavadinčiau apysaką „Turiu papasakoti“. Aš tą apysaką esu skaitęs. Įvykiai transformuoti į kitą vietą – veiksmas prasideda Plungėje karo rytą. 1941 m. birželio 22 d. tėvas grįžta iš savo biuro namo, pasiima dokumentus, namiškiams pasako: „Aš bėgu, o jūs gelbėkitės pačios“. Ją ir motiną su broliuku išveža į Vilnių. Jau paminėtam J. Laučiūtės straipsniui „Turiu papasakoti“ skaitytojas parašė komentarą, kad M. Rolnikaitės dienoraštį reikėtų įtraukti įmokyklų literatūros programą. Pasiūlymas geras, bet aš ne už tai, kad jauni vaikai skaitytų visas fašistų žiaurybes, reikėtų parinkti ištraukas, palyginti su Stalino „didvyrių“ elgesiu su tremtiniais. Bėda, kad M. Rolnikaitės dokumentinės apybraižos bibliotekose nėra, nebent kas yra išsaugojęs savo asmeninėje bibliotekoje, o gal dar yra likę keli egzemplioriai M. Mažvydo bibliotekos spec. fonduose. Vietoj M. Rolnikaitės dokumentinės apybraižos tarybinė leidyba mums pakiša falsifikatą – Leningrado žurnalo darbuotojų rusų kalba parašyto dienoraščio vertimą į lietuvių kalbą. Žinoma, šis kūrinys parašytas remiantis Mašos užrašais ir atsiminimais. Išleido Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius, 1963. Apybraiža dedikuota: Skiriu mamytės, broliuko ir sesutės šviesiam atminimui (pagal originalią apybraižą nužudyti tik mama ir broliukas). Mašos dienoraštis rusų kalba išleistas tik po 2 metų. Jame dar yra rašytojo I. Erenburgo įžanga (jos, suprantama, nevertė į lietuvių k.) ir gale įdėtos 8 šeimos fotografijos.

Žinant kur buvo palaidoti išžudyti Plungės žydai, M. Rolnikaitės apybraižoje matome aiškų prieštaravimą istoriniams faktams, bet tai buvo jos literatūrinis kūrinys – dokumentinė apybraiža. Kaip parašyta originalioje apybraižoje, motiną su Maša ir mažamečiu sūneliu išveža į Vilnių. Ten jas perskiria. Mama su broliuku ant peties pavaroma į kitą getą, ir Maša daugiau jų nebematė. Labai jaudinančiai atrodo tas atskyrimas, kai broliukas paskutinį kartą savo maža rankute pamojuoja sesei. Maša savo apysakoje išreiškia paauglės jausmus tėvui, kai jis paliko šeimą ir gelbėjosi tik pats (iš Vilniaus į Rusiją advokatas G. Rolnikas taip pat spruko tik vienas). Čia galime įžvelgti rašytojos kritiką, skirtą Lietuvos žydų aristokratijai, kad ji nesirūpino žydų evakavimu į Žydų autonominę sritį. Jau buvo praėję beveik dveji metai po Lenkijos okupacijos. Buvo žinoma, kaip ten okupacinė valdžia elgėsi su žydais. Net Lietuvos kaimo žmonės žinojo, kaip hitlerininkai elgsis su 1940–1941 m. tarybų valdžios aktyvistais, todėl šie, nelaukdami okupacijos, spruko, kur kas galėjo.

Rolnikų šeimos pavyzdyje matome visuomenės skirstymą į klases: tėvas Grigorijus išsilavinęs, advokatas atstovauja žydų aristokratijai, mama – namų šeimininkė, 4 vaikai, iš jų tik vienas berniukas, atstovauja varguomenei (Rolnikas nenujautė, kokį perlą turi šeima Mašos asmenyje). Rolnikas spruko vienas, gelbėdamas savo kailį, o galėjo išgelbėti visą šeimą. Miškai nuo Vilniaus – vienos dienos žygiui, o paskui už atlyginimą valstietis būtų nuvežęs iki Baltarusijos sienos. Šito nenorime pripažinti, vietoje to – oponentų kritika (pati geriausia gynyba – puolimas).

Žydų autonominė sritis buvo sudaryta Chabarovsko krašto pietvakariuose prie Kinijos sienos (Kremliuje buvo galvojama sritį įkurdinti Kryme, bet ...). Nenorėkime, kad Žydų autonominė sritis būtų įkurta prie Juodosios ar Kaspijos jūrų, bet kad būtų skirta vieta bent Altajaus krašte, kur 1941 m. trėmė lietuvius, noras atrodo realus. (Beje, lietuvius po metų iš ten perkėlė prie Lenos žiočių ar į kitas atšiaurias vietas.) Tokia buvo „tautų tėvo“ Stalino nacionalinė politika, tačiau šito nei M. Rolnikaitė, nei žurnalo Zvezda redaktoriai tada negalėjo rašyti. Tuometinėje Žydų autonominėje srityje buvo apie 200 000 gyventojų, buvo 2 miestai, vienas jų srities sostinė Birobidžanas. Gyventojai daugiausiai rusai – apie 84 proc., o žydų tik apie 5 proc. (apie 50 000 gyventojų) [Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 12 t., 321 p.]. Žymiai mažesni žydų tautybės žmonių skaičiai pateikti [ „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, XXV t., 750, 751 p.]. Didelė žydų emigracija iš srities vyko 8–10 dešimtmečiuose. Stalino valdymo laikotarpiu kai kurie iš užsienio atvykę žydai buvo išsiųsti į Sibiro lagerius.

Prieš išvarant šeimą iš Vilniaus geto, vyresniajai seseriai Mirai pasisekė išeiti iš jo. Gete liko mama su Maša ir mažamečiai Ruvikas ir Raja. Šeima tikėjosi, kad geri žmonės paslėps ją, o gal ji net padarys joms suklastotus dokumentus. Ji šeimai padėti nebegalėjo. Ją paslėpė Mokslų akademijos bibliotekoje profesorius kunigas Juozas Stakauskas. Jis per likusį okupacijos laiką slėpė ir išgelbėjo 12 žydų, tarp jų ir Mirą.

Iš Vilniaus Mašą išvežė 1943 m. rugsėjo 24 d. [“Turiu papasakoti“, 87 p.]. Ją nuo motinos su vaikais atskyrė Vilniaus pakraštyje. Maša matė broliuką Ruviką ant motinos rankų, ji veržėsi pas motiną, o ši šaukė: „Gyvenk, mano vaikeli, atkeršyk už mus“. Maša apalpo, ją laikė ir saugojo kitos moterys. Ją išvežė į Stradamuižos (Latvijoje), o paskui į Štuthofo (Vokietijoje) koncentracijos stovyklas. Praėjus porai dienų po atvykimo į Štuthofą, vilnietes kalines pasveikino rašytojas Balys Sruoga. Maša buvo mačiusi jo nuotrauką literatūros vadovėlyje, bet dabar vos atpažino rašytoją. Neaprašinėsiu kalinių kankinimo ir tyčiojimosi iš jų. Vokiečiai norėjo sunaikinti savo žiauraus elgesio pėdsakus. Laimei, bėgdami nuo raudonosios armijos, jie nespėjo padegti daržinės, kur buvo suvarytos kalinės ir tam paruoštos statinės žibalo. Raudonarmiečiai išnešė Mašą į lauką. Pamačius raudonarmiečius, jai pradėjo riedėti džiaugsmo ašaros. Vienas raudonarmietis jai su skepetaite kaip mažam vaikui nušluostė ašaras ir pasakė: „Dabar nebijok, aš niekam neleisiu tavęs skriausti“ [“Turiu papasakoti“, 155 p.].

Marijos Rolnikaitės (taip ji save vadindavo) pokario gyvenimas gražiai aprašytas 2016–04–20 Lietuvos žiniose Laučiūtės straipsnyje „Turiu papasakoti ....“, aš čia to nekartosiu. Tėvas G. Rolnikas į raudonąją armiją pateko tik sukūrus 16-ą lietuvių diviziją. Su šautuvu rankose jam neteko kovoti – jis buvo štabe vertėju į vokiečių kalbą. Pradėjusi savo veiklą Vilniuje, tarybinė vyriausybė pakvietė iš armijos G. Rolniką vadovauti Vyriausybės teisininkų grupei. Paskui G. Rolnikas dirbo advokatu Vilniuje, mirė 1973 m., sulaukęs 75 metų amžiaus.

Mira Rolnikaitė, išėjusi iš slėptuvės Mokslų akademijos bibliotekoje, Vilniuje įsigijo teisininko specialybę, vėliau sukūrė šeimą – ištekėjo už Vlado Lisausko, išvyko gyventi į Klaipėdą, dirbo advokate, susilaukė dviejų sūnų – Mikolo ir Edvardo. 1963 m. Miros šeimą ištinka tragedija – vakare išplaukęs į marias, vyras Vladas nebegrįžo. Mano žmona buvo šios tragiškos pasekmės liūdytoja: M. Lisauskienė stovėjo prie Kuršių marių kranto prie Drevernos žvejų miestelio, grąžė sau rankas, žvelgė į marias, ar jos negrąžins Vlado. Gyvo negrąžino. Gyvenimą baigė vieniša. Teisininkai prisimena, M. Lisauskienė bylose dažnai dirbdavo valstybės samdomu advokatu. Mirė 2012 m., sulaukusi 88 metų.

Daug aukų iš Rolnikų šeimos pareikalavo vokiečių okupacija, o Mirai, ramiau praleidusiai okupacijos pabaigą Mokslų akademijos bibliotekoje, gyvenimas pareikalavo dar vyro Vlado aukos. Tėvas Grigorijus Rolnikas pats laikė save nusipelniusiu geresnio gyvenimo, net aukodamas šeimą. Patyrusi tiek kančių ir pažeminimo gete ir konclageriuose, garbingai kūrybos, taikos ir draugystės vėliavą nešė Marija Rolnikaitė. Ji liks mūsų atmintyje kaip humanizmo ir draugystės idealų įsikūnijimas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"