Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Rūdninkų girios pamokos: nuo Karalių kelio iki kryžiaus Armijos Krajovos kariams

 
2017 05 08 16:27
Istorijos pažinimo kelio pradžia – paminklinis akmuo visiems girioje žuvusiems kariams.
Istorijos pažinimo kelio pradžia – paminklinis akmuo visiems girioje žuvusiems kariams. Mildos Juknevičiūtės nuotraukos

Juzefo Pilsudskio medžioklės namai, kryžius Armija Krajova kariams, Katynės monumentas, 1863 metų sukilėlių kalnelis ir paminklas carinės Rusijos kariuomenės vadui. Tokių prieštaringų ženklų Lietuvos pietryčiuose plytinčioje Rūdninkų girioje ir jos apylinkėse yra ne vienas.

Istoriją įamžinančius paminklus Rūdninkų girioje padirbdino ir pastatė vietinis meistras Edvardas Kurkianecas iš Baltosios Vokės. Visą gyvenimą jis dirbo šio miestelio katilinėje, buvo jos viršininku, bet turėjo ir kolekcininko aistrą. Iš aplinkinių kaimų, kurie šliejasi prie Rūdninkų girios, ar joje įsikūrę, rinko senovinius daiktus, daugiausia buitinius rakandus ir katilinėje, įkūrė muziejų. Keliaudamas po girios kaimus, Edvardas susitikdavo su jų žmonėmis ir klausydavo jų pasakojimų apie praeitį.

„Edvardas surasdavo žymias vietas, aš jas aprašydavau ir pateikdavome savivaldybei. Jai leidus, Edvardas išdroždavo kryžius, rūpintojėlius ir juos pastatydavo“ ,– pasakoja Kristina Slavinska.

K.Slavinska taip pat gimusi ir dabar gyvenanti Rūdninkuose. Ilgai ji dirbo socialine darbuotoja, ir tik pastaraisiais metais išsipildė svajonė – Šalčininkų rajono savivaldybė įdarbino ją bibliotekoje kraštotyrininke.

Iki tol ekskursijas istoriniais girios takais vedė Edvardas. „Jis ir Vitoldas Aladovičius iš Rūdninkų,“ – sako Kristina. Pasak jos, jeigu į rajoną atvykdavo kokie nors svečiai ir norėdavo sužinoti šio krašto istoriją, savivaldybės administracija siųsdavo juos pas Edvardą ar Vitoldą. Tačiau prieš tris metus Vitoldas mirė, o Edvardas sunkiai susirgo.

Mokosi tolerancijos

Istorijos pažinimo kelias, kuriuo lydi Kristina, turėtų prasidėti nuo Rūdninkų. Tai nedidelis gatvinis kaimas prie Rūdninkų girios, turi didingą praeitį. Rūdninkus įkūrė medžioti čia mėgdavęs Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis. Jis pastatė medžioklės namus, koplyčią, o vėliau – ir bažnyčią. Jo sosto įpėdinis Žygimantas Senasis medžioklės namus Rūdninkuose perstatė į trijų didžiulių namų kompleksą, tikrą dvarą, kuriame apsistodavo jis pats, jo žmona karalienė Bona bei būsimas Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdinis jų sūnus Žygimantas Augustas. Šie dvarai, iki mūsų dienų neišliko. Nėra ir jų ženklų.

Istorijos pažinimą K. Slavinska pradeda nuo akmens prie kelio, kuriuo iš Rūdninkų įžengiame į girią. Jis skirtas visiems girioje žuvusiems kariams. „Čia mes mokomės tolerancijos“,– sako ji.

Anot Kristinos, vieniems tas pats karys gali būti okupantas, kitiems – savo valstybės gynėjas, bet vertas visų pagarbos, nes vykdė savo valstybės, jos vadų valią. „Karys yra karys. Jis neturėjo pasirinkimo. Todėl kario mirtis yra aukščiausia auka“,– taria ji.

Karalių kelias

Istorijos pažinimo kelias nuo paminklo visiems žuvusiems kariams veda gilyn į girią ir maždaug už trijų kilometrų suka į dešinę. Tai – tas pats kelias, kuris karalių laikais jungė dviejų valstybių Lietuvos ir Lenkijos sostines – Vilnių ir Krokuvą.

Tai tas pats kelias, kuriuo Žygimantas Augustas į Krokuvą išsivežė Lietuvos didikų dukterį Barborą Radvilaitę, ir įveikęs savo motinos karalienės Bonos, Lenkijos bajorų bei senatorių prieštaravimus, karūnavo ją karaliene. Tuo pačiu keliu, vykdydamas savo mylimos žmonos paskutinę valią – palaidoti ją Lietuvoje, jis traukė į Vilnių gedulingoje eisenoje, apsistojęs Rūdninkuose laukė, kol Vilniaus Katedroje jai bus paruošta vieta.

Karalių kelias, kaip ir Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilė, neturėtų turėti jokių kitų vardų, tačiau dabar, pasak Kristinos, jis vadinamas Sendeko keliu.

Paminklas baudėjui ir jo aukoms

Jonas Sendekas, Kristinos pasakojimu, Napoleono armijos pulkininko sūnus, gimė ir mokslus baigė Lenkijoje, Ščebžešine. Vertėsi žemdirbyste, vėliau dirbo geležinkelio Varšuva – Peterburgas statybose. Prieš 1863 metų sukilimą apsigyveno Senuosiuose Trakuose ir iš ten, sutelkęs sukilėlių būrį, atžygiavo į Rūdninkų girią. „Jo būrys čia nugalėjo caro kariuomenės siųstas pajėgas „,– paaiškina Kristina.

Rūdninkų girioje kovėsi ne vieno J. Sendeko, bet ir Felikso Visloucho, Liudviko Narbuto sukilėlių būriai. Pastarojo veiklai istorikai teikia didesnės reikšmės nei kitiems.

Einame ten, kur veda istorinio kelio Rūdninkų girioje kūrėjai, – į Sendeko mūšio vietą. Sukilėlių kalnelis mus pasitinka vėjalandžių žiedais ir paminklu su stačiatikių kryžiumi. „Šioje vietoje, vadovaujami paručiko Arbuzovo, žuvo Pavlovo būrio kariai, kovoję už tikėjimą caru ir Tėvyne,“– rusiška kirilica įrašyta vienoje granito plokštėje. „Amžina atmintis Pavlovo pulko kariams, žuvusiems 1863 m. kovo 19 d.“, – perskaitome kitoje. „Palikite mane ir eikite pas mūsiškius“, – ragina baudėjus jų vadas trečiojoje.

Nėra abejonių, jog šis paminklas statytas rusų caro valdymo laikais. Sovietmečiu iš šio paminklo buvo likę tik griuvėsiai – matyt, jį kliudė bomba, atskriejusi iš tuomet čia dislokuoto aviacijos karinio poligono.

Radęs juos E. Kurkianecas paminklą atstatė. „Kadangi nebuvo jokio ženklo sukilimo dalyviams, tai Edvardas išdrožė rūpintojėlį ir jiems“,– paaiškina Kristina, kaip ant vieno kalnelio atsirado paminklai baudėjui ir jo aukoms.

Pilsudskio atminimas

Kiek pasukę nuo Karalių kelio atrandame dar vieną paminklą – medžioklės namų pamatus. Reprezentacinės medžioklės Rūdninkų girioje iš tiesų vertos istorinės atminties – dėl jų buvo įkurti Rūdninkai, medžiojo čia ne tik jų įkūrėjas Kazimieras Jogailaitis, bet ir ankstesni Lietuvos kunigaikščiai – Gediminas, Algirdas, Kęstutis, o Vytautas Didysis girioje už poros kilometrų nuo Rūdninkų neva buvo įrengęs žvėrių aptvarą.

Tačiau šie medžioklės namai su karališkomis medžioklėmis nieko bendra neturi. Jie buvo pastatyti tarpukariu – 1929 metais ir iki šiol vadinami J. Pilsudskio medžioklės namais. Tarpukariu pro juos vedantis kelias buvo vadinamas Pilsudskio keliu.

„Jokiuose istoriniuose šaltiniuose neradau, kad J. Pilsudskis čia būtų medžiojęs“,– sako Kristina.

Medžiojo, anot jos, to meto Lenkijos prezidentas Ignacy Moscicki.

Paminklinė lenta prie pamatų skirta jų statytojui, tuo metu lenkų okupuotame Vilniuje, Valstybinėje miškų direkcijoje, dirbusiam Vladimirui Korsakui. Gamtininkui ir rašytojui.

Malda už Armija Krajova karius

Kristina mus atveda ir prie kryžiaus Armija Krajova kariams, nors jis ganėtinai toli nuo Karalių kelio – kitoje girios dalyje. „Kai eidavome grybauti ar uogauti, tėvai mums, vaikams, šioje vietoje liepdavo pasimelsti už žuvusį karį“,– prisimena Kristina.

„Čia ilsisi 25 Armija Krajova vadovaujamo karininko Česlovo Stankevičiaus kovotojai, 1945 metų sausio 7–8 dienomis žuvę nelygioje kovoje su NKVD pajėgomis. Garbė jiems ir atmintis“, – perskaitome lenkišką užrašą ant paminklo. Ši vieta girioje itin skrupulingai prižiūrima. Visada čia žydi gėlės, spingsi žvakelės.

Primena žydintis sodas

Ten, kur pavasariais ant Visinčios upės kranto vidury girios pražysta sodas iki Antrojo pasaulinio karo buvo trys kaimai: Gumbas, netoli jo – Gaidžiai, ir Kernavo ežero link – Kernavo. Juose gyveno taikūs ūkininkai, miško savininkai. Kernavo kaime dar buvo ir girininkija.

Kaimų nebėra. Juos, kaip ir kitoje girios pusėje buvusius Pirčiupius bei Kaniūkus,1944 metais sudegino. Kaniūkus – sovietai ir jų pakalikai, Pirčiupius, Gumbą, Gaidžius ir Kernavę – naciai ir jų pakalikai. Pirčiupius, Gumbą, Gaidžius Kernavę baudė už tai, kad šie neva rėmė raudonuosius, Kaniūkus – kad baltuosius...

„Žinau, kad buvo Velykos. Kareiviai atvažiavo šarvuočiais, apsupo kaimą, visus gyventojus suvarė į kluoną ir sušaudė. Paskui uždegė“,– pasakoja Kristina.

Gaidžių kaimą – šeštadienį, Gumbo – sekmadienį, per pačias Velykas. Pelenais pavirto ir girininkija.

Apie tai, kad čia būta kaimų, dabar byloja iš kažkur atvilktas ir aukštai ant betoninių plokščių iškeltas lauko riedulys. Ir kapinaitės kitapus miško kelio, į kurias atgulė 54 vyrai, moterys ir vaikai.

Kristinos drama

Istorijos pažinimo kelio pabaigoje Kristina mus atveda į Rūdninkų kapines. Prie monumento Katynės aukoms atminti.

Katynėje, Smolensko miškuose (Rusija), NKVD – Sovietų sąjungos represinė žinyba 1940 metais įvykdė masines Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynes.

Kristina papasakoja skaudžią savo išgyventą dramą. Jos mama – Irena Alina Aladovič, kilusi iš Rūdninkų ir visą gyvenimą juose nugyvenusi, buvo paprasta kaimo moteris. Nelindo į jokią politiką, bet ne kartą mėgino papasakoti savo dukteriai apie Katynės įvykius. Kristina tuo netikėjo.

Kartą grįžusi iš mokinių ekskursijos Chatynėje (Minsko sritis, Baltarusija), kur jai rodė nacių sunaikintus kaimus, Kristina rėžė mamai: „Ne Katynė, o Chatynė!“

Baigusi mokyklą bei ryšių technikumą, Kristina dirbo pašto vagonuose. Lydėjo siuntas į tuometį Leningradą. Traukinys sustodavo Ostaškove (tuomet Kalinino, dabar Tverės sritis, Rusija). „Ten mes keisdavome pašto siuntas“,– pasakoja Kristina. Į stotį ateidavo vietinis rusas senukas. Kristina jam atveždavo lietuviškos duonos. Kartą prasitarė jam, kad nori čia atvažiuoti atostogauti. Čia taip gražu – Seligerio ežeras...

„Vaikeli, šis miestas stovi ant lenkų kaulų“, – rusiškai atsakęs jai senukas rusas. Ir ėmęs pasakoti, kaip ir kur čia buvo šaudomi žmonės – Ostaškove, kaip ir Katynėje taip pat buvo vykdomos masinės Lenkijos karininkų bei policininkų žudynės. Vietinis rusas Kristinai parodęs net tą vietą, kur jos vyko: štai ten už tos sienos.

„Jis nežinojo, kad aš – lenkė, todėl nesuprato, kodėl aš suklupau“,– prisimena Kristina. Grįžusi namo ji atsiprašė savo mamos.

Kai 1990 metais Rusija pripažino Katynės nusikaltimą, Kristinos mama parvežė iš ten žemės ir Rūdininkų kapinėse pastatė ąžuolinį kryžių. Vėliau jis buvo pakeistas į juodo marmuro monumentą.

„Mama sakė, jog šį kryžių ji stato savo buvusiam mokytojui – Rūdninkų mokykloje mokytojavusiam Lenkijos armijos rezervo karininkui Vlodzimiežui Kaspšykovskiui, kuris su kitais karininkais buvo sušaudytas Katynėje. Bet aš žinau, kad ji pastatė jį man. Man ir tiems, kurie daug metų Katynę painiojo su Chatyne“,– pabrėžia Kristina.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"