TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Rusijos saugumo pinklių supančioti?

(Vienos bylos pėdsakais)Gegužės 16 dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama nutartimi leidyklą "Versmė" įpareigojo iš knygos "Papilė", II ir III dalis, paneigti teiginius trijuose didžiausiuose dienraščiuose.

Leidykla paneigimą laikraščiuose išspausdino, tačiau su prierašu -viešu pareiškimu, kad nesutinka su Aukščiausiojo Teismo sprendimu, ir pakvietė mokslininkus bei visuomenę į diskusiją. Nemanau, kad tokį leidėjų pareiškimą galima vadinti paneigimu.

Tad aš, kaip knygoje aprašyto Jono Kundroto anūkė, taip pat jaučiu pareigą atsiliepti į šį kvietimą ir atskleisti, kas iš tiesų vyko 1941 metų birželio 29 dieną už mano senelio sodybos. Remsiuosi savo prisiminimais, senelio tardymo bylos medžiaga ir mamai KGB sukurptos bylos medžiagomis.

Laiškas iš JAV pasiuntinybės

Iš tiesų leidyklai "Versmė" nebūtų reikėję kreiptis į mokslininkus ir visuomenę, gaišti laiko teismuose, jei knygoje "Papilė", II, III dalyse įdėtame straipsnyje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) mokslinis bendradarbis Alfredas Rukšėnas būtų bent kiek atidžiau susipažinęs su jo cituojamomis archyvinėmis bylomis.

Čia jau nekalbu apie tokius autoriaus "neapsižiūrėjimus", kai jis painioja aprašomų įvykių vietas (Augustaičių kaimas vietoj Papilės miestelio ir pan.). Jeigu A.Rukšėnas būtų atidžiau susipažinęs su cituojama 1951 m. mano mamos Onos Puskunigienės byla, jis būtų atkreipęs dėmesį į visą šūsnį prie bylos pridėtų "slaptųjų dokumentų" su gerai žinomu grifu "soveršenno sekretno".

Taigi juos paskaitęs lengvai įsitikintų, kad O.Puskunigienės bylos pradžia ir visa tolesnė eiga buvo nulemta pradinės tezės, kuri skamba taip: "Bylos esmė: O.Puskunigienės vardu laiškas iš Amerikos pasiuntinybės Maskvoje. Laiško turinys: Pasiuntinybė yra pasirengusi priimti iš Jūsų pareiškimą paštu dėl amerikiečių (JAV) pilietybės suteikimo. Tuo tikslu prašome užpildyti blanką Nr. 176 ir grąžinti į pasiuntinybę kartu su jūsų 4 fotonuotraukomis." To pokario metais KGB užteko, kad pradėtų bylą, į kurią netrukus buvo įpainiota arti dešimties žmonių. Kai kurie išliko gyvi ir ramiai gyvena tarp mūsų.

Taigi mano senelio šeima iš karto po karo pateko į sovietinio "apdirbimo" ("razrabotka") sąrašus. "Apdirbimas" baigėsi tuo, kad mano mama Ona Puskunigienė 1951 metais buvo nuteista 25 metais laisvės atėmimo su viso turto konfiskavimu, penkeriems metams atimant visas pilietines teises, iš Lietuvos išvežant į Permės sritį. Kodėl tą istoriją noriu dar kartą priminti? Todėl, kad savo akimis teismuose pamačiau, jog iki šiolei, praėjus dviem dešimtmečiams po Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atgavimo, vis dar atsiranda žmonių, tikinčių Rusijos saugumo sukurtomis falsifikacijomis. Ir ne tik tikinčių, bet ir jas platinančių viešoje erdvėje bei atkakliai ginančių laisvos Lietuvos teismuose.

Ginančių dabar, kai, beje, šios KGB sukurptos falsifikacinės bylos šiandien pripažintos niekinėmis.

Ko neatliko istorikas

Savo straipsnį iš knygos "Papilė", II, III dalis, gindamas teismuose istorikas A.Rukšėnas ir raštu išdėstė savo darbo mokslinius principus, grindžiamus XIX amžiaus istorikų principais, ir žodžiu įrodinėjo, kad būtina kritiškai vertinti istorinius šaltinius. Tačiau visa bėda, mano manymu, yra ta, kad būtent jokios nuodugnesnės kritinės KGB sukurptos bylos analizės istorikas neatliko.

Tačiau Rusijos KGB darbuotojai, 1946 metais pradėję kaltinamosios bylos mano mamai O.Puskunigienei kurpimą, dirbo labai atkakliai ir kruopščiai. Jeigu A.Rukšėnas būtų atidžiau pastudijavęs mano mamos bylą, būtų radęs ten ir įslaptintą schemą, ir planą, pagal kurį turėjo būti kurpiama byla turint tikslą "giliai apdirbti Puskunigienę ir išryškinti jos ryšius su Amerika, taip pat antisovietinę veiklą vokiečių okupacijos metais. Iš jai artimų pažįstamų parinkti ir užverbuoti kandidatus ir kontroliuoti visą jos siunčiamą bei gaunamą korespondenciją".

Turiu pripažinti, kad mamos ryšius su Amerika nebuvo sunku nustatyti, mat ji, O.Puskunigienė, buvo gimusi Amerikoje 1912 metais ir iki dešimties metukų gyveno JAV. Jos tėveliai tuomet dirbo JAV, anglių kasyklose, ir sutaupę pinigų 1922 metais su dukrele grįžo į Lietuvą.

1932 metais mama ištekėjo už Benedikto Puskunigio, taip pat JAV piliečio, ir gyveno Kivylių kaime, Akmenės rajone. Tik 1938 metais jie, kaip JAV piliečiai, buvo paraginti išvykti iš Lietuvos į JAV, tėtį iš namų išvedė netgi policijos pareigūnas. Mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais. Man tuo metu buvo 7 mėnesiai.

Tuomet ir prasidėjo mūsų šeimos nelaimės, nes mama ėmė oficialiai stengtis išvykti į JAV pas savo vyrą, be to, pati buvo gimusi JAV. Iki pat 1951 metų ji kasmet po kelis kartus tam ruošdavo dokumentus. Tik vėliau sužinojome, kad tie dokumentai buvo paprasčiausiai suplėšomi.

Matyt, mama savo atkaklumu sovietų valdžiai įkyrėjo, todėl buvo nutarta sunaikinti ją pačią.

Jeigu A.Rukšėnas būtų atidžiau pastudijavęs mano mamos bylą, būtų sužinojęs, kad kurpiant bylą buvo panaudotas jau anksčiau KGB užverbuotas slaptasis agentas Pasiuntinys ("Chodok", pridėta labai teigiama jo charakteristika). Jam pavesta nustatyti artimus O.Puskunigienei žmones, kurie prigąsdinti galėtų liudyti prieš ją. Taip byloje atsirado keli liudytojai (Muturas, Romaška, Romaškienė, net kunigas), kurių melagingais parodymais istorikas A.Rukšėnas dabar remiasi kaip "istoriniais šaltiniais", užregistruotais O.Puskunigienės byloje... Be abejo, net KGB darbuotojai suprato, kad mamos negalima nuteisti už tai, kad ji gimė Amerikoje, o jos vyras, JAV pilietis, siunčia jai laiškus bei siuntinius.

Todėl O.Puskunigienės "apdirbimo" plane buvo rengiami keli apkaltos variantai. Pagal vieną, kaip liudija byloje saugomi slaptieji dokumentai, "Puskunigienės apdirbimą vykdome ta kryptimi, kad galėtume ją demaskuoti kaip vokiečių žvalgybos agentę", "priklausiusią vokiečių kontržvalgybos organui "Abverštell-Ostland" (bylos p. 80-81). Šį variantą, matyt, atmetė patys saugumiečiai, nors byloje atsirado liudytojų, kurie buvo matę, kaip "Gestapo" vadas Bučekas susitiko su Puskunigiene tarybinių belaisvių stovykloje, kuri buvo 1941 m. birželio 29 d. tėvo Kundroto sodyboje (p. 80).

Tai, kas net sovietų saugumiečiams atrodė neįtikima, pasirodė "patikimas istorinis faktas" nepriklausomos Lietuvos istorikui A.Rukšėnui, rašinėjančiam apie "belaisvių stovyklą" mano senelio kieme. Žinoma, lengvatikio istoriko klaidą galima iš dalies suprasti. Juk iš tikrųjų likimas taip lėmė, kad mano senelio kiemas buvo paskutinis Papilės miestelio pakraštyje, o už jo buvo vadinamoji Kievišo dauba, kurioje dar nuo Pirmojo pasaulinio karo buvo likusios apkasų duobės. Ir štai 1941 metų birželio 29 dieną vokiečiai atvarė į senelio kiemą 126 rusų karius belaisvius, paimtus mūšyje Rimšių kaime, ir tą pačią dieną prie tų duobių per keturias valandas visus sušaudė.

Iš karto po karo senelis, be abejo, buvo suimtas ir tardomas dėl "Tėvynės išdavimo" ir tariamo dalyvavimo sušaudant rusus belaisvius. Tačiau po kelių mėnesių tardymų byla buvo 1945 metų birželio 17 dienos sprendimu nutraukta dėl liudijimų stokos ir senelis paleistas namo. Vartant Lietuvos ypatingajame archyve saugomą mano senelio J.Kundroto bylą akivaizdu, kad egzekucijoje dalyvavo tik vokiečių kareiviai, nes jokie civiliai nebuvo prileidžiami nė iš tolo. Tačiau ant senelio 1945 metų bylos išliko antspaudas, kad byla 1951 metais vėl buvo peržiūrėta ("revizija").

KGB darbuotojams senos bylos tuomet prireikė naujai bylai sukurpti. Tik dabar ne seneliui, o mano mamai. Tuomet ji buvo suimta, ir staiga atsirado užverbuotų liudytojų, kurie beveik vienodais sakiniais kalbėjo apie tuos pačius dalykus, neva visi "savo akimis matė" įvairius dalykus. Atsirado net keli liudytojai, tarp jų Ramaška, kurie tuo metu gyveno Latvijoje, bet vis viena "asmeniškai matė", kaip J.Kundroto duktė O.Puskunigienė bendradarbiavo su vokiečiais... sušaudant rusų belaisvius. Neva jam einant pro šalį pasisekė pastebėti, kaip O.Puskunigienė savo rankomis "nuplėšinėjo rusų belaisviams antpečius, atiminėjo iš jų dokumentus, pinigus ir brangenybes", o po sušaudymo surengė vokiečiams "balių". Dar viena atsiradusi akyla liudytoja (NKVD nario motina) net buvo mačiusi "brangius karolius", kuriuos vokiečiai esą jai padovanojo, ir pan.

Beje, jeigu A.Rukšėnas, savo "moksliniame" straipsnyje cituojantis šiuos liudijimus, būtų perskaitęs saugumo kaltinimus, jis būtų įsitikinęs, kad galutiniame jau nėra nė žodžio apie įvykius ir "karo belaisvių stovyklą" senelio kieme, apie sukurptus liudijimus dėl "baliaus" ar Papilėje sušaudytų žydų turto gabenimo vežimais į namus. Saugumo baigiamajame kaltinime mama buvo apkaltinta tuo, kad "vokiečių okupacijos metais Lietuvoje 1941 m. vedė antisovietinę agitaciją tarp gyventojų, šmeižė Tarybinę armiją, platino gandus apie greitą karą tarp Amerikos ir Sovietų Sąjungos, iškraipė tarybinę tikrovę" (byla, p. 88).

Pagaliau (1951 metų spalio 24 dieną) byla KGB kabinetuose buvo galutinai sukurpta pagal visus iš anksto suplanuotus variantus bei melagingus liudijimus ir perduota per prokurorą Šiaulių apylinkės teismui. Čia darbo jau ėmėsi lietuviai komunistai, ir teisėjas Antanas Daunys nedelsdamas nuteisė mano mamą Oną Puskunigienę 25 metams laisvės atėmimo.

Kodėl paminėjau lietuvio teisėjo pavardę? Todėl, kad monografinė knyga "Papilė", kurioje A.Rukšėnas paskelbė savo straipsnį, pradedama ilgais (nuo 25 iki 66 p.) Antano Daunio atsiminimais, kuriuos parengė jo sūnus Jonas Daunys.

Kas apgins kitas aukas

Tačiau mano tikslas - išaiškinti ir viešai paskelbti istorinę tiesą apie mano senelį ir mamą. Jau seniau, 2001 metai, dar iki teismų su istoriku ir leidėjais kreipiausi į Lietuvos generalinę prokuratūrą su prašymu atnaujinti mano mamos O.Puskunigienės bylą dėl naujų paaiškėjusių aplinkybių ir atlikti jų tyrimą. 

Turėjau tikslą paneigti archyvinės bylos medžiagoje esančius liudytojų B.Ramaškos, A.Ramaškienės ir kitų parodymus apie O.Puskunigienės neva atliktus veiksmus sušaudant rusų karius ir net sušaudytų žydų turto pasisavinimą... Tačiau ir anuometis generalinis prokuroras A.Klimavičius, ir tada dar Akmenės rajono apylinkės prokuratūroje vyriausiojo prokuroro pareigas ėjęs Darius Valys oficialiai atsakė nematantys pagrindo atnaujinti bylą. Kreipiausi į prezidentą Algirdą Brazauską, vėliau į Valdą Adamkų, parašiau pagalbos prašymus JAV ir Rusijos prezidentams.

Pagaliau Generalinė prokuratūra (GP) išplatino pranešimą, kad pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl daugiau kaip 100 sovietų armijos karo belaisvių nužudymo Antrojo pasaulinio karo metais Akmenės rajone, netoli Papilės bažnytkaimio, J.Kundroto sodyboje. GP Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus teigimu, dėl šio tyrimo ketinama kreiptis teisinės pagalbos į Rusiją ir Vokietiją. Informacijos bus ieškoma ir Lietuvos archyvuose, prašoma LGGRTC pagalbos.

Tačiau kokia yra tyrimo eiga, nežinau. Mat į paklausimą 2011-ųjų pradžioje gavau Šiaulių apygardos prokuratūros atsakymą su Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorės Violetos Bartušienės parašu, kad šioje "tiriamojoje byloje nesu proceso dalyvis, kuriam įstatymas suteikia teisę susipažinti su tyrimo išvadomis".

Vėl liekame nežinioje. Atsakymo laukia ir Kultūros paveldo departamentas. Į jį kreipiausi, nes sušaudymo vietoje norėjau įamžinti karių atminimą. Išvadų laukia ir Rusijos ambasada, kuri iki šiol nieko nežinojo apie 126 karo belaisvių sušaudymą už mano senelio sodybos Papilėje. Juk sovietmečiu ši karo meto tragedija nebuvo ištirta, o ir šiandien nenorima jos tirti.

Kartais man atrodo, jog dar yra nemažai žmonių, kurie nenori, kad būtų nuodugniai ištirta ir viešai paskelbta visa tiesa apie pokario lietuvių tautos genocidą, apie tai, kaip būdavo falsifikuojamos bylos nekaltiems žmonėms, kuriuos skundė melagingi liudytojai, šmeižė laikraštiniai okupacijos šlovintojai, o dabar jų melą tiražuoja patiklūs istorikai bei leidėjai.

Nesitaiksčiau ir nesitaikstysiu su melu ir šmeižtais, tekusiais mūsų šeimai. Tačiau kiek Lietuvoje tokio paties melo ir šmeižto aukų, kurios liko ir po šiai dienai lieka be gynėjų, pasiryžusių ne vienus metus ginčytis spaudoje ir teismuose dėl neteisingai apkaltintų ir nuteistųjų garbės? Nuolatos klausiu savęs, kaip ilgai Lietuvoje dar tvyros KGB pagimdytas melas?

Atsakymas - tik viltis, kad mes patys turime atkurti teisybę savo pačių širdyse ir atmintyje. Juk anksčiau ar vėliau baimę ir pagiežą turi pakeisti atgaila. Tegul ir be viešo atsiprašymo už klaidas.

Kam šiandien naudingi KGB falsifikatai?

Klausiu, nes man ypač skaudu, kad iki šiol atsiranda žurnalistų ir istorikų, kurie naudojasi mano mamos nuteisimo byla kaip istoriniu šaltiniu ir platina teisminės falsifikacijos medžiagą savo straipsniuose bei knygose, nors jau Lietuvą okupavusios valstybės padalinys Lietuvoje (LTSR prokuratūra) 1989 metais išdavė pažymėjimą apie mano mamos O.Puskunigienės reabilitavimą po mirties. Po to ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės Aukščiausiasis Teismas 2002 metai išdavė pažymėjimą, kad O.Puskunigienė okupacijos metais buvo represuota ir nuteista neteisėtai. Yra ir tuometinio generalinio prokuroro A.Klimavičiaus 2001-ųjų nutarimas bei 2002 metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma, kad O.Puskunigienės byloje esantys tardymo procesiniai dokumentai neteko juridinės galios, yra niekiniai. Deja, kai kam tokių įrodymų neužtenka.

Dar galima būtų kažkaip suprasti tuos rašeivas, kurie skleidė niekinės bylos medžiagą sovietinės okupacijos metais, tarkim, siekdami sutvirtinti savo karjeristinius siekius, kaip Akmenės rajono laikraščio "Pergalės vėliava" redaktorius A.Barauskas, kuris 1961 metai slapyvardžiu A.Juras paskelbė šmeižiamąjį straipsnį apie mamą. Kiti - kaip liūdnai pagarsėjęs žurnalistas A.Strakšys, rašinėjęs tikriausiai dėl lengvai gaunamo honoraro tame pačiame, tik naujai pavadintame Akmenės rajono laikraštyje "Vienybė".

Šmeižiamųjų straipsnių autoriai gyvi sveiki, bet iki šiolei neatsiprašė nei asmeniškai, nei viešai, ir matyt, to neverta laukti, žinant okupacijos poveikį mūsų žurnalistų moralei, tiksliau - amoralumui.

Daug sunkiau suvokti dabartinės Lietuvos istorikų neatsakingą požiūrį į okupacijos metais sukurptas bylas. Juk garbingą leidyklą "Versmė", 2006 metais išleidusią solidžią knygą "Papilė, II, III dalys" (11-oji serijos "Lietuvos valsčiai" monografija), įvėlė istorikas A.Rukšėnas, LGGRTC vyriausiasis specialistas-programų koordinatorius. Tiesa, teisme istorikas teisinosi, esą nežinojęs, kad byla paskelbta esanti niekinė...

Tačiau į teismą pakviesti atsakovai dėl O.Puskunigienės ir jos dukters garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo, ir istorikas, ir leidėjas dangstėsi kitų istorikų autoritetais, tvirtino, jog A.Rukšėno straipsnis yra aprobuotas kaip atitinkantis pagrindines mokslinių straipsnių parengimo sąlygas.

Toks bandymas atsakomybę už savo straipsnį užkrauti kitiems istorikams nedaro garbės A.Rukšėnui. Juolab kad ir leidyklos vadovas Petras Jonušas teisme aiškino, jog leidėjas negali susipažinti su visais leidiniais, ypač tokiomis storomis monografijomis kaip knyga apie Papilę, ir dar skaitinėti autoriaus cituojamas archyvines bylas. Esą leidėjui užteko, kad autorius yra vertinamas ir gerbiamas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"