TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Rusų poetas, Lietuvos diplomatas

2009 05 08 0:00
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Praėjusį penktadienį sukako 136 metai, kai gimė Jurgis Baltrušaitis - žymus lietuvių ir rusų poetas simbolistas, vertėjas ir vienas įtakingiausių tarpukario Lietuvos diplomatų.

Literatūrinis J.Baltrušaičio talentas nekelia jokių abejonių, užtat jo veiksmai atstovaujant Lietuvos interesams sovietų Rusijoje iki šiol sulaukia prieštaringų vertinimų ir versijų. Kodėl poetas metėsi į visiškai svetimą jo prigimčiai sritį? Kodėl, nors ir nelabai mėgstamas beveik visų tuometinės Lietuvos vadovų, J.Baltrušaitis sugebėjo išsaugoti Lietuvos pasiuntinio Maskvoje postą net 19 metų? Kodėl jis taip ilgai tikėjo Rusijos geranoriškumu ir net protegavo jos iniciatyvas? Bet koks mėginimas visa tai paaiškinti ir šiandien kelia vis naujų klausimų.

Du vyrai.

1920 metų pavasarį, jau pasibaigus sunkioms kovoms su bolševikais, į Maskvą atvyko žymaus diplomato ir visuomenės veikėjo Tomo Naruševičiaus vadovaujama delegacija. Jos laukė ilgos ir nelengvos derybos dėl taikos sutarties su sovietine Rusija.

Viešbutyje apsistojusį Lietuvos delegacijos vadovą dažnokai aplankydavo senas jo pažįstamas poetas J.Baltrušaitis, jau seniai spėjęs pagarsėti Maskvos literatūriniuose sluoksniuose. Matyt, abu vyrai norėjo aptarti daug temų: J.Baltrušaitis labai domėjosi derybų eiga, o T.Naruševičiui buvo įdomu sužinoti apie poeto gyvenimą Maskvoje ir tuometes Rusijos realijas. Apie tai J.Baltrušaitis tikrai turėjo ką papasakoti: Maskvoje jis gyveno seniai ir bent jau kultūrinį Rusijos gyvenimą pažinojo puikiai.

Į Rusijos sostinę J.Baltrušaitis atvyko dar 1893 metais, baigęs Kauno gimnaziją. Po penkerių metų jis baigė Maskvos universiteto Gamtos fakultetą. Tuo pat metu studijavo ir literatūrą bei kalbas. Tada atrodė, kad rašymas taps vieninteliu J.Baltrušaičio pašaukimu, tad nenuostabu, jog jis beveik akimirksniu įsiliejo į turtingą Maskvos literatūrinį gyvenimą. 1899-aisiais poetas su savo bendramoksliu įkūrė leidyklą "Skorpion", buvo aktyvus simbolistų leidinių ir kitų literatūrinių žurnalų bendradarbis, o po 1917 metų net kurį laiką vadovavo Maskvos rašytojų organizacijai.

Atrodo, kad Maskva rusiškai rašančiam ir jau spėjusiam pelnyti pripažinimą poetui tapo antraisiais, jei ne tikraisiais, namais. Jo ryšį su Rusija sustiprino ir vedybos su Marija Olovianščikova, kilusia iš garsios pirklių bei kultūros ir meno mecenatų šeimos.

Beje, būtent jos namuose Vorovskio g. 24 vėliau bus įkurta pirmoji Lietuvos pasiuntinybė. Tačiau tai įvyks jau po lemtingo ir staigaus posūkio, kurį poetui parengė likimas.

Romantiką užgožė rutina

Atrodo, pokalbiai su Lietuvos delegacijos vadovu padarė šiam įspūdį. Šiaip ar taip, praėjus vos porai mėnesių po Taikos sutarties pasirašymo, 1920 metų rugsėjo 16 dieną, J.Baltrušaitis skiriamas Lietuvos specialiosios misijos Sovietų Rusijoje vadovu, o po poros metų jam jau suteikiamas Nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas. Šias pareigas jis eis iki pat lemtingų Lietuvai 1939 metų.

Tokio precedento neturinčio ilgaamžio atstovavimo vienoje šalyje priežastis iki šiol nėra visiškai aiški, nors diplomatijos istorikai ir J.Baltrušaičio biografai pateikia įvairių versijų. Kur kas lengviau suprasti Lietuvos Vyriausybės motyvus rinktis jį jaunos valstybės pasiuntiniu Rusijoje. Daugelį metų Maskvoje gyvenęs J.Baltrušaitis turėjo daug vertingų ryšių ir pažinčių, spėjo pelnyti autoritetą įvairiuose sluoksniuose. Tad Kaune tikėtasi, jog toks paskyrimas padės plėtoti gerus ir draugiškus santykius su sunkiai prognozuojama kaimyne.

Tačiau kas paskatino emocionalų ir laisvę mėgstantį poetą imtis jam svetimo darbo - tokio, kuriam reikia visiškai kitokių asmeninių savybių? Galbūt sentimentai Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos ir nepriklausomybės kovų išvargintai gimtinei? Gal įkvėpė diplomatais tarnavusių poetų Fiodoro Tiutčevo ar Oskaro Milašiaus pavyzdys? Galbūt jam tiesiog reikėjo naujų iššūkių? To nesuprato net patys artimiausi J.Baltrušaičio draugai. Pagaliau ir Kaune ne visi buvo patenkinti tokiu pasirinkimu: manyta, kad šaknis Rusijoje spėjęs įleisti poetas jau pernelyg atitrūkęs nuo Lietuvos ir spėjęs persiimti svetima dvasia.

Vėliau paaiškės, kad šie argumentai nebuvo labai toli nuo tiesos. O ir pats J.Baltrušaitis per visą savo diplomatinę karjerą taip ir nebeturės dvasios ramybės - visąlaik blaškysis tarp dviejų priešingų savo asmenybės pusių: į smokingą "įrėmintas" diplomatas sunkiai ras bendrą kalbą su laisvės trokštančiu menininku. Juo labiau kad diplomato tarnyboje, ypač pirmaisiais metais, buvo daug daugiau rutinos negu romantikos: teko rūpintis į Lietuvą grįžtančiais pabėgėliais, tvarkyti jų dokumentus, dirbti begalę kitokio kanceliarinio darbo. Sunku buvo priprasti ir prie visai kitokio pobūdžio santykių bei intrigų nei literatūros pasaulyje.

Ne veltui viename Vincui Krėvei rašytame laiške J.Baltrušaitis skundėsi, kad tarnyba jį slegia, kad ilgisi laisvės, įprasto bendravimo su senais bičiuliais. Matyt, neatsitiktinai, kaip teigia kai kurie jo amžininkai, diplomatu tapęs poetas kartais nutrūkdavo nuo grandinės ir porai savaičių "susirgdavo". Šios "ligos" priežastys buvo vieša paslaptis - laisvės ilgesys tiesiog versdavo kuriam laikui sugrįžti prie literatūrinės bohemos įpročių.

Kita vertus, darbas Maskvoje siūlė ne vien rutiną, bet ir gerokai sudėtingesnius žaidimus. Jie prasidėjo iš karto, kai 1920 metais buvo pasirašyta Taikos sutartis, kuri suteikė Lietuvai daugiau nusivylimo negu naudos. Nors Rusija minėta sutartimi ir pripažino Lietuvai Vilnių, sostinės klausimas joje buvo neišspręstas - Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimas buvo paliktas spręsti Varšuvai ir Kaunui. Nieko nedavė ir Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos paliaubų

sutartis, turėjusi įsigalioti 1920 metų spalio 10 dieną. Šios datos išvakarėse lenkų generolas Liucjanas Želigovskis inscenizavo maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių. Kova dėl sostinės atgavimo iš esmės tapo kertiniu Lietuvos užsienio politikos akmeniu. Jau nuo pat trečiojo dešimtmečio pradžios Kaune vyravo nuomonė, kad susigrąžinti Vilniaus kraštą ir sulaikyti naują Varšuvos agresiją įmanoma tik turint Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą. Lietuvoje buvo tvirtai tikima, jog Berlynas yra nesutaikomas Varšuvos priešininkas jau vien dėl to, kad jis, kaip ir Lietuva, siekia teritorinės revizijos ir Lenkijos sugrąžinimo į jos etnografines ribas. Tuo metu į Maskvą buvo žiūrima kaip į tam tikrą Vilniaus priklausomybės Lietuvai garantą.

Kai nuolat grėsė naujų ginkluotų konfliktų su Lenkija pavojus, tokiam požiūriui praktiškai nebuvo alternatyvos. Jo laikėsi ir J.Baltrušaitis, drauge su pasiuntiniu Berlyne dėjęs visas pastangas dėl Kauno prisijungimo prie Maskvos-Berlyno ašies. Šis įsitikinimas ir ne visiškai pamatuotos simpatijos Rusijai netrukus taps J.Baltrušaičio nesutarimų su Lietuvos užsienio reikalų ministerija priežastimi.

Derybų kuluaruose

J.Baltrušaitis visuomet įtikinėjo savo Vyriausybę, kad be Maskvos paramos Vilniaus klausimu Lietuva liks politiškai ir ekonomiškai izoliuota ir tiesiog "uždus dabartinėse sienose". Tuo pat metu jis greičiausiai ne visiškai suprato, o gal ir nenorėjo suprasti, kodėl Maskva skiria Lietuvai tokį didelį vaidmenį įgyvendinant Kremliaus užsienio politikos tikslus. Tai ypač išryškėjo 1925 metais derantis dėl Nepuolimo sutarties ir rengiant prekybos sutartį. Pirma, Maskvą aiškiai erzino Lenkijos dominavimas rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Antra, per Lietuvą Kremlius tikėjosi daryti įtaką Estijos ir Latvijos politikai. Trečia, Lietuva tuo metu buvo svarbus ir labai pageidautinas Rusijos tiltas į Vokietiją. Taigi norom nenorom mūsų valstybė tapo reikšmingu instrumentu, padedančiu Maskvai susilpninti tarptautinę SSRS izoliaciją.

J.Baltrušaitis neslėpė entuziazmo dėl abiejų būsimų sutarčių ir darė viską, kad jos greičiau būtų pasirašytos. Lapkričio 24 dieną jis apsilankė Užsienio reikalų liaudies komisariate ir primygtinai bandė įtikinti jokiu būdu nevilkinti sutarties pasirašymo. Tačiau sovietų diplomatai delsė. Tuomet J.Baltrušaitis lyg tarp kita ko pasiskundė, kad Lietuvos pasiuntiniui neseniai lankantis Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje buvo leista suprasti, jog tiek Prancūzija, tiek kitos Vakarų šalys gali priversti Lietuvą normalizuoti santykius su Lenkija. Tačiau tai nelabai padėjo: nors Maskvai suartėjimas su Kaunu buvo reikalingas, atrodė, kad santykiai su Varšuva jai aiškiai svarbesni. Taigi Kremlius pamažu traukėsi nuo ankstesnių pažadų, užimdamas vis nepalankesnę Lietuvai poziciją. Bet Lietuvos pasiuntiniui tai buvo nė motais: jis tiesiog nedrįso prieštarauti sovietams ir demonstravo pasirengimą sutikti su besikeičiančia Maskvos nuomone.

Tokias J.Baltrušaičio pozicijas labai gerai iliustruoja kai kurie sunkiai paaiškinami jo veiksmai. Štai 1926 metų balandžio 30 dieną įteikdamas savo Vyriausybės pasiūlymus dėl Nepuolimo sutarties Lietuvos pasiuntinys staiga pareiškia, kad sutarties slaptojo protokolo idėja ir turinys atspindi tik krikdemų poziciją, tuo metu kitos Seimo partijos tokių reikalavimų nekelia. Paaiškinti tokio pareiškimo motyvus labai nelengva, nes juo diplomatas tarsi mėgino nupjauti šaką, ant kurios pats sėdėjo: norėdamas, jog derybos dėl taip trokštamos sutarties būtų kuo greičiau baigtos, jis pats tarsi pasufleravo partneriams, kad skubėti neverta ir kad po naujų Seimo rinkimų galbūt pavyks susitarti sovietams palankesnėmis sąlygomis.

Tąsyk J.Baltrušaičiui pasisekė, nes niekas Kaune apie tokį jo pareiškimą nesužinojo. Tačiau ir be šio akibrokšto tiek tuometis užsienio reikalų ministras Mečislovas Reinys, tiek vėliau jo pareigas perėmęs kabineto vadovas Leonas Bistras jau turėjo pakankamai priežasčių atsikratyti užsibuvusio pasiuntinio. Juolab kad bent jau iki 1926 metų vidurio juo buvo nepatenkinti ir sovietai. Dar 1925-ųjų vasarį naujasis sovietų pasiuntinys Kaune Sergejus Aleksandrovskis rašė: "Mes su malonumu atsisakytume šio "aimanuojančio" diplomato, kuris niekam neatstovauja, neturi kontaktų su Vyriausybe, neturi valdančiosios partijos pasitikėjimo, bet bijome gauti visišką kvailį."

Tačiau tinkamo kandidato į J.Baltrušaičio vietą taip ir neatsirado iki pat 1925 metų vasaros, o po III Seimo rinkimų šis klausimas tapo neaktualus.

Po rinkimų atėjus į valdžią kairiajam Mykolo Sleževičiaus kabinetui, J.Baltrušaičio pozicijos šiek tiek sustiprėjo, tačiau ir kairieji, atrodo, nebuvo iki galo patenkinti pasiuntinio veikla. Vis dėlto sunkiu Lietuvai laikotarpiu jie neketino nieko keisti, nenorėjo suteikti jokio neaiškumo santykiams su Maskva. Tuo metu J.Baltrušaitis nuolat atakavo ir premjerą, ir užsienio reikalų ministrą ilgais laiškais, kuriuose vardijo savo nuopelnus Lietuvai, taip pat skundėsi pervargimu, prasta sveikata ir nuolat grasino atsistatydinti. Tačiau tokie nusiskundimai ir ketinimai greičiau atrodė kaip koketavimas ir noras pasitikrinti, ar dar tvirtos jo pozicijos.

Nors kairieji, kaip jau minėta, buvo tvirtai apsisprendę J.Baltrušaičio neliesti, tai nepadidino jo lojalumo savo atstovaujamai Vyriausybei. Sunkiu tolesnių derybų su Rusija laikotarpiu jis dažniausiai reikšdavo visišką pritarimą Maskvos iniciatyvoms ir net kritikuodavo savo "prastuolius tėvynainius", keliančius vis naujus reikalavimus.

Skirtingos politinės pažiūros, požiūris į derybų taktiką, ko gero, ir buvo viena priežasčių, dėl kurių nesusiklostė Lietuvos pasiuntinio santykiai su Juozu Purickiu, atvykusiu derėtis į Maskvą dėl prekybos sutarties. Kita vertus, ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir asmeninės mūsų pasiuntinio ambicijos. Jau patį J.Purickio paskyrimą J.Baltrušaitis suprato kaip nepasitikėjimą jo persona. "Kadangi Maskvoje yra Purickio delegacija, tai mano buvimas čia nereikalingas", - įsižeidęs rašė diplomatas M.Sleževičiui.

Keisčiausia, kad, matyt, norėdamas pabrėžti savo nuopelnus J.Baltrušaitis nevengė intrigų net prieš bičiulius, su kuriais jo interesai tiesiogiai nesusikirsdavo. Tarkime, pranešime užsienio reikalų ministro pareigas einančiam kabineto vadovui Lietuvos diplomatas taip atsiliepia apie savo seną draugą, pasiuntinį Berlyne Vaclovą Sidzikauską: "Sidzikauskas Berlyne vėl per daug prikalbėjo. Man, tarp kitko, privačiai pareikšta, kad Maskva turinti informacijos, neva Sidzikauskas dirbąs prieš mūsų suartėjimą su Maskva. Vieni vyžas pina, kiti ardo."

Ir vienas lauke - karys?

Po 1926 metų gruodžio perversmo, atvedusio į valdžią tautininkus, J.Baltrušaitis toliau liko savo poste, nors, sovietinių šaltinių teigimu, net mėgino oponuoti valdžiai ir ginti myriop nuteistus keturis komunistus. Tačiau tai dar ne viskas. 1929 metais, derantis dėl Nepuolimo sutarties pratęsimo ir Arbitražo sutarties pasirašymo, J.Baltrušaitis taip pat primygtinai rekomendavo tuometiniam premjerui ir užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui nepradėti diskusijų su Maskva ir priimti sovietų poziciją. Gavęs griežtą A.Voldemaro instrukciją laikytis pasyviai ir nesigriebti jokių iniciatyvų, jis tuoj pat informavo apie tai sovietų pasiuntinį Kaune Vladimirą Antonovą-Ovsejenką. Jau gerokai vėliau Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas atsiminimuose apie tai parašys: "Dažnai atrodydavo, kad Jurgis Baltrušaitis stengėsi būti geresnis Maskvai nei mums. Lietuvoje Baltrušaitį vieni labai peikė, kiti labai gyrė. Apeiti peikėjus poetas mokėjo labai praktiškai. Su dovanomis jis prieidavo, kur reikia, apsukriai įsiteikdavo ir grįždavo į Maskvą išbaltintas kaip sniegas."

Nenusisekus deryboms dėl Lietuvos prisijungimo prie vadinamojo Litvinovo protokolo, Kauno ir Maskvos santykiai gerokai atvėso. Dvišalių santykių krizė nesibaigė ir atstatydinus A.Voldemarą. Naujasis užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius paskubėjo informuoti J.Baltrušaitį, kad "šiuo momentu programa su bolševikais turėtų apsiriboti visų seniau buvusių nesusipratimų likvidavimu", ir nurodė pasiuntiniui "naujų pozityvių gestų tuo tarpu nedaryti". Tačiau dar kartą užsiminęs apie ketinimą atsistatydinti ir vėl gavęs pasiūlymą likti savo poste, J.Baltrušaitis, matyt, nutarė" į tokį nurodymą numoti ranka ir vienu judesiu normalizuoti santykius su sovietais. "Grįžus iš Kauno man pavyko vienu pasikalbėjimu su Litvinovu likviduoti visus praeities kartėlius santykiuose tarp Lietuvos ir SSRS, kurie dabar yra tokie, kokių norėjote", - rašo pasiuntinys ministrui. Tačiau šiuos J.Baltrušaičio žodžius tuoj pat paneigia jo paties cituojama SSRS užsienio reikalų ministro Maksimo Litvinovo išreikšta viltis, jog būsimoje D.Zauniaus deklaracijoje bus pabrėžiami geri Kauno ir Maskvos santykiai, tačiau priduriama, kad pati Maskva kol kas nemato nei progos, nei reikalo padaryti analogišką pareiškimą Lietuvos atžvilgiu. D.Zaunius, tvirtai nusiteikęs nepataikauti sovietams, tokio pareiškimo nepadaro, apsiriboja tik spaudos konferencija, o virš J.Baltrušaičio galvos vėl ima tvenktis debesys.

1931 metų gegužę su sovietų užsienio reikalų žinyba vėl imama derinti naujojo pasiuntinio kandidatūra. Matydami, kad Kaunas savo atstovu nepasitiki, sovietai reiškė pageidavimą matyti Maskvoje įtakingą ir Vyriausybei artimą diplomatą, tačiau daugelis pasiūlytų kandidatūrų Kremliui pasirodė nepriimtinos. Galiausiai, neatsiradus kitų tinkamų kandidatų, nutarta Maskvoje palikti J.Baltrušaitį. Maža to, po poros metų jis dar paskiriamas nepaprastuoju ir įgaliotuoju pasiuntiniu Turkijai, o 1933-iaisias - ir Persijai.

Žymus poetas Maskvoje dirbo iki pat 1939 metų, kai išėjo į pensiją. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas pasiuntinybės Paryžiuje patarėju. Atrodo, tokios permainos poeto nedžiugino: jis labai nenorėjo palikti Maskvos, o ir pasiuntinybėje Paryžiuje niekas jo išskėstomis rankomis nelaukė. Vargu ar paprastu sutapimu galima pavadinti ir faktą, kad tais pačiais metais sovietų valdžia jam siūlė pasilikti Maskvoje, žadėjo butą, gerą pensiją ir darbą kultūros srityje. Matyt, Maskvoje jis buvo laikomas dideliu SSRS draugu. Tai pabrėžia ir kai kurie sovietmečio šaltiniai. Sunku pasakyti, koks būtų buvęs J.Baltrušaičio likimas, jei jis būtų priėmęs šį pasiūlymą. Ypač turint galvoje 1937-uosius, kai įsisiautėjusio stalininio teroro metais lėkė ir J.Stalino priešų, ir draugų galvos.

Tačiau viskas susiklostė kitaip - J.Baltrušaičio žmona veržėsi pas sūnų ir anūką, gyvenančius Paryžiuje, tad buvusiam pasiuntiniui teko nusileisti. 1938 metų balandį Baltrušaičių pora atvyko į Prancūziją. Bet dirbti diplomatinio darbo J.Baltrušaičiui praktiškai nebeteko: sovietams okupavus Lietuvą, o nacių Vokietijai - Prancūziją, buvusio ilgamečio pasiuntinio ryšiai su tėvyne nutrūko.

Šiaip ar taip, J.Baltrušaičio diplomatinė karjera sietina tik su tarnyba Sovietų Sąjungoje. Paradoksalu, bet kuo ilgiau J.Baltrušaitis dirbo Maskvoje, tuo nekritiškiau jis vertino visas Maskvos iniciatyvas, sąmoningai ar nesąmoningai gindamas ne tiek Lietuvos, kiek Rusijos interesus. Viena tokio elgesio versijų galėtų būti vadinamasis persikūnijimo sindromas: ilgus metus vienoje šalyje gyvenantis diplomatas nenoromis prisiriša prie šio krašto ir nesąmoningai ima traktuoti jį kaip savą. Tačiau tokią versiją paneigia faktas, jog dar pirmaisiais jo darbo metais kitose valstybėse reziduojantys labiau patyrę diplomatai laiškuose perspėdavo J.Baltrušaitį neperlenkti lazdos, kad jo nekintama pozicija "neerzinti Rusijos" nevirstų pataikavimu kaimynei.

Sprendžiant iš šių laiškų ir kitų šaltinių J.Baltrušaičio elgesiu buvo nepatenkinti daugelis diplomatijos vadovų. Jis neįtiko nei liaudininkams, nei krikdemams, nei tautininkams. Maskvoje užsisėdėjusio pasiuntinio atšaukimo klausimą svarstė beveik kiekviena nauja Vyriausybė.

Vis dėlto savo postą poetas ir diplomatas išsaugojo net 19 metų: nuo L.Želigovskio maišto iki 1939 metų politinės krizės. Maža to, jis ilgus metus buvo ir Maskvoje rezidavusio diplomatinio korpuso seniūnas.

Kaip paaiškinti tokio ilgaamžiškumo priežastis? Galbūt tuo, kad J.Baltrušaitis buvo laikomas bene geriausiu sovietų politikos žinomu, su juo konsultuodavosi visas Maskvoje rezidavęs diplomatinis korpusas. O gal tiesiog tuo, kad rasti kitą kandidatą į jo vietą buvo nepaprastai sunku: ten norintys dirbti negausūs diplomatai neįtiko sovietų vyriausybei, o daugiau į Maskvą niekas nesiveržė - mažai ką viliojo nepritekliai, suirutė ir įkyri čekistų priežiūra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"