TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

S.Lozoraitis - bandęs atnešti viltį

2008 08 16 0:00
Stasys Lozoraitis su žmona Daniela 1993 metais Vilniuje, "Draugystės" viešbutyje.
LŽ archyvo nuotrauka

Stasys Lozoraitis (1924 metų rugpjūčio 2 dieną Berlyne - 1994 metų birželio 13 dieną Vašingtone) - lietuvių diplomatas, visuomenės veikėjas, išeivijos aktyvistas JAV ir Italijoje, politikas, Vilties prezidentas. 1993 metais kandidatavo prezidento rinkimuose, tačiau nesėkmingai - gavo 38,9 proc. balsų (tuo metu rinkimus laimėjo buvęs LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas). LŽ skaitytojams pateikiame rašytojo Kazio Sajos 1993 metais darytą įrašą, kuriame S.Lozoraitis prisistatė Lietuvos visuomenei.

Apie šeimą.

Motiejus Lozoraitis, mano diedukas, kurio autentišką nuotrauką turiu 1898 metais darytą Latvijoje, kur sėdi jis, šalia diedukas Landsbergis, V.Kudirka, J.Jablonskis. M.Lozoraitis buvo vienas pirmųjų, jei ne pirmasis, advokatų Lietuvoje. Pas jį namuose rinkdavosi pirmieji varpininkai pasikalbėti apie "Varpo" politiką. Jis specializavosi gindamas įvairius kovotojus (o tuo metu tai buvo gana originalu), kuriuos caro valdžia būdavo uždariusi į kalėjimus. Kai mano diedukas eidavo pasikalbėti su tais žmonėmis, kurie buvo kaltinti lietuviška veikla, žandaras turėjo išeiti iš tos celės. Net carizmo laikais buvo tokia taisyklė - nė iš tolo nepalyginsi su sovietine tvarka.

Jis labai anksti mirė, vedęs Mariją Naruševičiūtę, jau buvo gimę du vaikai - mano tėvas Stasys ir jo sesuo Julija. Mano močiutė tuo metu labai sunkiai ir vargingai gyveno, karo metu turėjo persikelti į Voronežą, kur daugelis lietuvių buvo per karą. Po karo tėvas grįžo į Lietuvą, jau 17-18 metų pradėjo valstybinį darbą Vidaus reikalų ministerijoje. Jam buvo įdomu, nes davė lagaminą ir liepė važiuoti į Vokietiją parsivežti didžiulės sumos, nežinau, kiek ten buvo milijonų, ostmarkių.

Paskui jis buvo paskirtas ministrų kabineto kanceliarijos vadovu. Ten susipažino su nepaprastai įdomiais žmonėmis, kurie kūrė tuo metu Lietuvoje administraciją. Jie jam pasiūlė pereiti į diplomatinę tarnybą, tai jis ir padarė, ir išsiuntė į Vokietiją. Jis vedė Vincentą Matulaitytę, Vinco Matulaičio dukterį, mano motiną. Į mūsų namus nuolatos ateidavo Maironis ir kitų žinomų žmonių.

Apie tėvą

Berlyne jis išbuvo bene 9 metus, perkeltas 2 metams į Romą, vėliau grįžo į Lietuvą, paskirtas URM Politinio departamento direktoriumi, o galų gale 1933 metais - užsienio reikalų ministru.

Aš, būdamas vaikas, tuos 9 metus gyvenau Vokietijoje. Tai man buvo naudinga, nes iki šiol vokiškai moku gana gerai. Tačiau patys įdomiausi ir maloniausi metai buvo, kai grįžome į Lietuvą, nes jaunimui tai buvo nepaprastas kraštas, nors ir nenoriu nieko per daug gražinti.

Sportuodavome, užsidegdavome įvairiais planais, pavyzdžiui, uostą statyti. Aišku, krepšinio pergalė buvo nepaprastai svarbus dvasinis įvykis Lietuvoje. Prisimenu gimnazijos laikus su dideliu malonumu. Mokytojai kultūriniu požiūriu buvo nepaprasti mūsų auklėtojai. Ir laikai buvo tikrai nepaprastai įdomūs. Man atrodo, kad nors tuo metu ir buvome visi mažiukai, bet be galo gerai informuoti. Kai vyko Italijos ir Abisinijos karas, tai pusė klasės buvo už vienus, pusė už kitus, vykdavo didžiausios diskusijos.

1939 metais vokiečiai paprašė, kad Lietuvos užsienio reikalų ministeris būtų neutralizuotas, atstatydintas, nes yra nedraugiškas. Buvo planas mano tėvą pasiųsti į Berlyną, bet vokiečiai tikriausiai jį būtų "subombardavę". Tėvas labiau norėjo į Romą, jam ten labai patiko. Vėliau būdami Romoje mes tiesiog išsigelbėjome, o ambasadoriaus Černeckio šeima, kuri grįžo į Lietuvą, pateko sovietams ir beveik tiesiai išgabenta į Sibirą. Vilniuje susitikau su Čarneckių sūnumi tik po 50 metų. Sunku net patikėti.

Apie Danielą

Ji buvo daug jaunesnė, kai vedžiau, ir jai iš karto patiko, kad yra toks kovojantis žmogus, kokį manyje matė. Ji palaikydavo mane net ekonomiškai, nes nebuvau uždirbantis. Tuo metu, kai susirgo tėvai, visus pinigus sudėdavau į vaistus, tai ji rūpinosi manimi. O kai gavo palikimą, tai nusprendė nupirkti tą butą, kuriame buvo pasiuntinybė.

Galiu patikinti, kad Daniela moka įveikti sunkumus. Juk kai susipažinome, pareiškė, kad į virtuvę kojos nekels. Tačiau pagal dovanotą knygą "Didžioji Lietuvos virėja" išmoko taip šeimininkauti, kad Velykų ir Kūčių stalą visuomet dengiame pagal lietuvišką tradiciją.

Apie pirmą kontaktą su politika

Kartais net nusišypsau iš savo pirmojo kontakto su politika. Kai mums buvo įteiktas lenkų ultimatumas, buvo labai neramu, tėvas turėjo iškentėti visus ministrų kabineto posėdžius, beveik niekada nebūdavo namuose. Ir nežinau, kokiu būdu skamba namuose telefonas. Motinos nebuvo, aš prieinu prie telefono, pakeliu ragelį ir girdžiu: "Čia Generalinis štabas, norime pranešti, kad vokiečių lėktuvai skraido virš Lietuvos." Tuo metu Vokietija padėjo lenkams, prisidėjo prie to terorizmo, paleisdavo lėktuvus virš Žemaitijos ir terorizuodavo gyventojus.

Tai buvo pirma gana šiurkšti politinė naujiena, kurią išgirdau ir kuri mane sukrėtė bei pradėjo įtikinti, kad Lietuva nėra tas gražus rojaus kampelis, kuriame nėra pavojų, kuriame viskas malonu, vyrauja romantiška atmosfera.

Apie rezistenciją

Yra įvairiausių nuomonių dėl tos rezistencijos - verta ar neverta, bet čia kitas klausimas. Tačiau pozityvus rezultatas yra tas, kad mes šiandien rusų neturime tiek, kiek jų yra kitose Baltijos valstybėse. Tai buvo nepaprastai tragiškas epizodas, nes rezistencija iš dalies kilo, pavyzdžiui, dėl to, kad buvo tikima, jog štai už kelių mėnesių kils naujas karas tarp sovietų ir amerikiečių.

O mano tėvas buvo visiškai įsitikinęs, kad tokio karo nebus. Jau tuo metu prasidėjo tam tikras lūžis: VLIK'as buvo už rezistenciją, o diplomatai norėjo - ir tai su tam tikrų Vakarų tarnybų pagalba buvo įmanoma - kad kuo daugiau jaunimo grįžtų į miestus, nes jų išnaikinimas miškuose buvo garantuotas. Maždaug taip ir atsitiko. Nesiimu dar spręsti, ar reikėjo tuos 30 tūkst. jaunų vyrų paaukoti. Yra tam tikrų abejonių.

Prie rezistencinio darbo buvau pritrauktas, kai manęs klausė, ar negalėčiau parašyti užsienio politikos apžvalgų. Man tai buvo labai įdomi tema. Iš Lietuvos atvykdavo rezistencijoje dalyvaujantis jaunimas, aš su tais žmonėmis susitikdavau ir kalbėdavausi. Jie buvo paimami anglų Baltijos jūroje specialiais, labai greitais laivais (jie buvo plokšti, jų "nepaimdavo" radarais). Tai iš esmės anų laikų slaptasis ginklas. Jaunuoliai buvo atvežami į Angliją, klausinėjami, ruošiami naujoms ekspedicijoms. Todėl žinios iš Lietuvos buvo labai tikslios, turėjome duomenų, kas vyksta, kas suimamas. Ir tas žinias gaudavome iki 1952-1953 metų.

Dabar jaunesni istorikai, kurie rašo apie tuos laikus, labai akcentuoja išdavystes. Taip, buvo išduodami žmonės, tačiau šalia to buvo ir didžiausias herojiškumas. Juk tie dvidešimtmečiai, grįždami į Lietuvą, žinojo, kad anksčiau ar vėliau bus sunaikinti.

Apie karo ir pokario diplomatiją

Pats karas buvo įdomus. Italai prašė perduoti pasiuntinybę, bet mes ten užsibarikadavome ir tris mėnesius laikėmės, ir tik vėliau pastatą perdavė sovietams. Vasario 16-ąją, padedamas vieno olando, su kibiru juodų dažų įsiveržiau nakties metu į tą ambasadą. Antras įsiskverbimas buvo 1940-aisiais, prasidėjus karui su sovietais. Su leitenantu Gabriūnu vėl užėmėme savo pastatą ir pareikalavome, kad sovietai išeitų. Jie bandė ginčytis, kad negali to daryti, nes esą kariauja su Italija, bet galiausiai vėliau išėjo su savo nedidele manta. Per 10 mėnesių iš to gražaus pastato buvo padarytas tikras tvartas. Manėme, kad gal pavyks nors kartu su vokiečiais savo turtą susigrąžinti, bet tėvas sakydavo - iš vokiečio niekada nieko negausi. Taip ir buvo.

Po karo buvo sunkumų su Vatikanu - buvo bandoma uždaryti atstovybę. Tada skambinomės su V.Adamkumi ir sutarėm: kas bus, kas nebus, bet pasiuntinybę gelbėti reikia. Aš 500 protesto telegramų pasiunčiau iš Romos, o iš užsienio atėjo 15 tūkst. telegramų. Taip pasiuntinybė buvo išlaikyta. Bet kai iš Vatikano atėjo naujasis diplomatų sąrašas, tai manęs jame jau nebuvo. Be jokio paaiškinimo, be jokio įspėjimo, priežasčių iki šios dienos nežinau. Tai buvo 1958 metai. B.Balučiui taip pat buvo suteiktas tik administratoriaus titulas, visiška naujovė diplomatijoje. Bet lietuviškas užsispyrimas padarė savo. Popiežius Jonas XXIII pripažino, kad tokiais veiksmais Lietuva bus įskaudinta. Vėliau vieno drąsaus ir mums palankaus italo kardinolo dėka buvau vėl įtrauktas į diplomatų sąrašus.

Iš Lietuvos buvo išvažiavę apie 90 tūkst. inteligentų. O ką jie padarė? Kai pažiūri - ištisas bibliotekas išleido, enciklopediją, operas statė. Atrodo, na, kam 100 tūkst. dolerių išleisti operai "Lituanika"? Ir nieko negalėtum padaryti, jei nesiremtum žmonėmis. O kai turėdavom gerus santykius, padiskutuodavom, tai ir sugebėjom išlaikyti ambasadą Vašingtone, nes turėjom savo žmonių palaikymą. Antra pamoka - nesitikėti ypatingos pagalbos iš kitur. Ji gali neateiti, tad reikia laikytis savųjų ir kovoti už tai, ko norime.

Buvo amerikonų nuostata, kad diplomatai, paskirti ne anos (smetoninės) valdžios, negali gauti algos iš specialių fondų. Aš ir negaudavau algos. Ačiū mūsų bendruomenei, kuri spaudė, spaudė ir išspaudė - prezidentas J.Carteris davė įsakymą atšaukti tą nutarimą. Ir leido pradėti mokėti atlyginimą.

Persikėlimas į Ameriką man buvo nemielas, nes jaučiuosi europietis. Bet kitos išeities nebuvo, nes A.Simutis nenorėjo keltis į Vašingtoną iš Niujorko. Tad man teko perimti ambasadą. Galėjau reorganizuoti darbą, parodyti, ko, kaip noriu, nes iki to ji buvo uždaresnė, žmonės senesni dirbo. Ir amerikiečiai buvo malonesni žmonės. Nesakydavo, kaip Europoje: ko tu čia už tą Lietuvą kovoji, juk nieko iš to nebus. Tačiau tik vėliau supratau, kaip jie iš tikro į mus žiūrėjo. Vieną kartą vienas lietuvių kilmės valdininkas po nuoširdaus pasikalbėjimo paaiškino - mes buvome laikomi, kad ugnelė rusentų, bet tik kad ne per daug ir ne per garsiai. Pasigirdus žinioms apie Sąjūdį vėl prasidėjo kalbos, kad iš tos Lietuvos nieko nebus.

Palinkėjimai politikams

Barjerai tarp valstybės vadovų ir tautos nereikalingi. Nereikia užsidaryti Seimo rūmuose tarsi tvirtovėje. Pastebėjau, kad tokia "apgultos tvirtovės" psichologija yra persiėmę kai kurie mūsų politikai. Tada ir prasideda priešų paieškos ir kalbos apie "šliaužiančius" dalykus. Aš manau kitaip: ar reikia atstumti žmogų, jei jis buvo "raudonas"? O gal rytoj jis gali būti "baltas"?

Aš norėčiau, kad Lietuvoje galėtų pasireikšti kiekvienas žmogus. Būtent valstybės vadovams reikia išeiti iš tos tvirtovės, ieškoti ryšių su žmonėmis, kalbėtis, žinoti jų rūpesčius. Manau, kad žmonės turėtų be didelių formalumų patekti į Seimo rūmus, susitikti su savo rinktais valstybės pareigūnais. Parlamente turi būti daugiau šviesos, bendravimo šilumos, o sargybinių - mažiau.

Parengė Rimantas VARNAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"