TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sąjūdžio ištakos. Iniciatyvinės grupės įsikūrimas

2008 05 06 0:00

R.Ozolo rengiamo leidinio "Sąjūdžio kronika" ištraukos. Sąjūdžio istorija, kaip ji išliko Sąjūdžio lyderių viešose kalbose, tapdama epochos virsmo liudijimu. Publikacijoje kalbų tekstai išskirti kursyvu.

Tęsinys. Pradžia 2008 m. balandžio 21 d. (Nr.89).

Birželio 2 diena: Verkių rūmai

Iš salės kažkas pasiteirauja, kokios koncepcijos turėtų laikytis į Maskvą vykstantys partinės konferencijos delegatai.

Čia specifinis klausimas, atskiras, - atsako Kazimiera Prunskienė. - Man atrodo, reikia suformuoti tam tikrą probleminę respublikos ekonominio ar tiesiog savarankiškumo grupę. Kur tas respublikos savarankiškumas turi būti? Šitas klausimas, kaip suprantu, jokiu lygiu kaip reikiant neišspręstas. Dar kartą noriu pasakyti: respublika nėra mechaninė įmonių suma, Sąjunga nėra mechaninė respublikų suma. Ekonomikos klausimo pagrindinė dalis turi būti sprendžiama respublikose, santykiai su sąjunginiu biudžetu - per finansinius atsiskaitymus. Žinoma, išimčių dėl gynybos, karinės pramonės, aišku, yra.

Salė nebegali tylėti. Keletas žmonių kalba iškart. Vienas balsas itin ryškus: o kodėl Vakarai eina į bendrą rinką?!

Jūs einat toliau, negu aš pasakiau, - sako Prunskienė. - Jie ėjo į bendrąją rinką nuo absoliutaus suverenumo į tam tikrą bendrumą. Mes kalbam apie respublikos savarankiškumą nuo absoliutaus bendrumo į didesnį negu iki šiol suverenumą. Tai iš principo skirtingi dalykai. Pusę metų buvau Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir tyrinėjau jos ekonominį modelį. Ten per finansinius ryšius reguliuojama daugybė dalykų. Daug ekonominių klausimų sprendžiama bendrai, vadovaujantis visais bendrosios rinkos interesais. O dėl gynybos dalykų... jie ten irgi blokuojasi. Taigi neužmirškim, kad mes taip staiga posūkio padaryti negalėsim. Tiesiog nerealu kelti klausimo, jeigu mes staiga panorėsim bendrosios rinkos modelio. Tai labai protingi dalykai.

Salė jau verda. Šokinėja iš vietų, veržiasi į priekį.

Kad nebūtų staigaus puolimo į ekonominę bedugnę, - sako profesorė, - mums reikia suformuoti naujus ryšius. Jeigu kalbam truputėlį, kad mes ne vien tik į Rytus integruosimės, integruosimės ir į Vakarus, ir į Šiaurę, tai mums reikia turėti su kuo ten išeiti. Vengrai ketvirtadalį savo eksporto tiekia maisto produktais, ir kaskart jiems reikia manipuliuoti. Tai perka ten italai kokius balandžius ar agrastus, arba dar ką, tai staiga užsinori šaldytų aviečių ar ko kito. Ne taip paprasta įsiterpti į Vakarų rinką. Ką tik, šiandien, grįžau iš Kijevo, kur dvi dienas vyko visasąjunginis pasitarimas dėl ryšių su užsienio šalimis. Nemoka ne tik mūsų respublikoj, prekiauti su užsieniu nemoka šalies mastu. Apmulkina visais atžvilgiais. Kitąsyk 10 kartų pigiau gauna, nei galėtų. Marketingas kaip ta genetika buvo pasmerktas, nes tai - kapitalizmo dalykas, todėl jo ir nereikėjo. Mes turim būti raštingi šioje srityje, tik po to kelti tokius aukštus reikalavimus. Aš siūlyčiau, kad pirmiausia mums reikia suformuoti probleminę respublikinę tarybą respublikos savarankiškumo klausimais, nagrinėti ir greitai parengti siūlymus XIX partinei konferencijai nuo šios respublikinės tarybos.

Profesorė K.Prunskienė savo pozicijas išsako iki galo. Salė gaudžia rimdama. Mąstymo ir veikimo erdvė apibrėžta: ilgas tobulinimosi kelias mokantis gyventi Lietuvoje su vakarietiško gyvenimo būdo elementais ir mokant šitaip gyventi Maskvą. Pabaltijis veda, ir klausimas, kas lyderiauja - estai ar lietuviai.

Jokūbas Minkevičius patenkintas. Jis praneša, kad rytoj vakare, 18.30 val., Mokslų akademijos Didžiojoje salėje renkasi tie, kurie svarsto LTSR Konstitucijos projektą bei rekomendacijas XIX partinės konferencijos delegacijai. Kas nori, prašomi ateiti.

O dabar kalbės draugas Romualdas Ozolas, jis nori truputį dar labiau viską sujungti.

Šiek tiek minimalaus pateoretizavimo, - pradeda R.Ozolas. - Į klausimą, ką mes turime įveikti, matyt, atsakytume vienareikšmiškai - įveikti reikia beprotybę. Tą beprotybę, kurioje mes gyvename, kai juoda yra balta, o balta yra juoda. Šitas dalykas buvo sukurtas Didžiojo vado, ir tarybinis biurokratizmas yra ne kas kita kaip masinis stalinizmas. Jis suprastinas kaip mažučių, bet labai aiškiai ir save, ir kitus, ir aplinką suvokiančių stalinukų bendra sistema, kuri kol kas veikė be priekaištų. Brežnevo metas charakterizuojamas tuo, kiek Stalino palikimas atsiskleidžia visa savo esme - viskas tampa nebevaldoma. Pats Brežnevas yra vadas tiek, kiek jis yra ne vadas. Jis - simbolis to niekatrumo, kuris teikia visuomenei pasitenkinimą ir leidžia apie nieką negalvoti, nieko nedaryti net normalaus žmogaus buvimo situacijose. Kiek esi nenormalus, tiek esi normalus. Šiuo požiūriu mes nesam žengtelėję nė per žingsnį per visą persitvarkymo metą ne tik Lietuvoje.

Net visi tie televizijos šou ir mūsų pačių forumai kol kas yra tos pačios biurokratizmo reiškimosi formos. Jos neturi įtakos, yra neveiklios. Jos niekur neveda.

Šnekėjimas ima įgristi. Prasideda nuovargis. Jis gali išsilieti apatija, kuri yra pražūtinga bet kuriuo požiūriu, bet gali išsilieti ir absoliučiai destruktyviais tiek psichologiniais, tiek fiziniais veiksmais. Situacija negali keistis iš esmės dėl to, kad, viena vertus, viršūnės nenori valdyti kitaip, nors ir suvokia, jog nebegali valdyti kaip seniau.

Kas gali mus realiai įvesti į persitvarkymo erdvę? Mano supratimu, yra du dalykai: visų pirma - absoliučiai laisvas ekonominis interesas, antra - dvasinių aspiracijų įgyvendinimo galimybė. Tai yra tų žmonių, kurie suvokė, kad persitvarkymas - ne kokių nors detalių pakeitimas, o gyvenimo pakeitimas, išėjimas iš savęs, paliekant visa tai, kas buvo, kas buvai tu kaip beprotis, pabandant ieškoti, kas gi esi iš tiesų. Pirmas žingsnis, matyt, yra juridinių garantijų šiam vyksmui užtikrinimas. Jų duoti negali niekas. Jas reikia pasiimti patiems. Todėl, matyt, visiškai tikslinga pagalvoti apie tai, kokiu būdu tie, kurie mano, jog persitvarkymas nėra tik ilgas diskutavimas, bet ir veikimas, galėtų susijungti dėl alternatyvių sprendimų, idėjų ir tų idėjų konfrontavimo, sąmoningo, korektiško, protingo ir negailestingai kieto, einant iki galo - politinio konfrontavimo, bandant rasti tokias konfrontavimo formas, kurios aiškiai vestų persitvarkymą į priekį. Konfliktavimas turės būti labai nelengvas. Ir, matyt, tie, kurie užėmę gynybą ratu, labai aktyviai naudosis savo galimybėmis. Vadinasi, bus labai nelengva. Todėl emocijų ir karštakošiškumo čia neturi būti nė gramo.

Salė klausėsi įsitempusi. Ozolas pasidžiaugė, kad susikūrusios neformaliosios grupės išugdė kai kurias ekonomines idėjas, bet daugiau idėjų mes nelabai ir turim.

Gal reikia suburti pačius autoritetingiausius Lietuvos žmones, kurie gali paskirti visą savo sveikatą ir visą laisvą laiką. Tie žmonės galėtų parengti to būsimojo susivienijimo projektą. Paskui gerai padirbėjus padaryti... na, nežinau ką - suvažiavimą, susirinkimą totalinį. Užfiksuoti tuos klausimus jau normalaus naujojo politinio aktyvizmo raiškos forma.

Balsas iš salės. Ar manot, kad rytoj ten jau bus šitie žmonės, kuriems mes galėtume parengti, pasiūlyti. Ar jų nereikia pakviesti? Nes iki šiol buvo manoma, kad mums neleis. O dabar mes turim pasakyti: mes neleisim. Vadinasi, mes turim kažkas būti - mes. Tai reikėtų ir pasakyti: kas - mes. Kas tokie, kokie?..

R.Ozolas. Jūs absoliučiai teisus. Juridinis šito susibūrimo forminimas yra esminis rytojaus dienos klausimas.

Balsas iš salės. Bet jeigu stichiškai, tai rytoj irgi nieko nespės. Gal dar galima paruošti kokią nors deklaraciją ar ką?

R.Ozolas. Žinoma, iki to dar yra visa para. Labai konkrečius dalykus rytojaus dienai galima formuluoti jau kaip uždavinius sau. Visų pirma - pačių svarbiausių reikalavimų partinei konferencijai formulavimas. Antra, tikslus apibrėžimas, kas mes esame, nustatymas, ir trečias dalykas - iniciatyvinės grupės, kuri tą "mes" juridizuotų, sakysim, maždaug iki spalio mėnesio, sudarymas.

R.Ozolas atsisėda, žinodamas atlikęs savo uždavinį: pratrūko.

J.Minkevičius sumišęs. Draugas Stanislovas Juknevičius, kandidatas, - trumpai pristato jis paskutinį diskusijos dalyvį.

S.Juknevičius pasirengęs. Jis persiskaitęs enciklopedijas ir nori referuoti, ką sužinojęs ir sumąstęs. Mes dar grįšim prie tų problemų, - sako jis, - dirbam jau dvi valandas, kai kas neišlaikęs jau bėga, bet tiems, kurie dar nori kentėti, nežinia, ar dėl moralinių principų, ar dėl tautos ateities, kad truputį prasiblaškytų, pasakysiu anekdotą. Maskvoj, Raudonojoj aikštėj, kažkoks žmogus platina atsišaukimus - traukia iš kišenių ir mėto. Pribėga jaunuoliai juodais kostiumais, surenka, pažiūri ir priėję klausia: "Klausyk, o kur raidės? Čia gi tuščia." Tas sako: "O kam raidės - juk ir taip viskas aišku." Čia renkasi žmonės, kuriems viskas aišku. Ir kokia padėtis, ir ką reikia daryti. Ginčai vyksta tik dėl detalių.

Antras anekdotas. Jis ganėtinai senas. Atrodo, Mikalojaus kruvinojo laikais policijai buvo duotas potvarkis suimti visus, kurie garsiai pasako "kvailys". Vieną suėmė, jis sako: "Ko gi jūs mane imate? Aš tik pasakiau "kvailys". Aš juk nežinau, kas mūsų valstybėje kvailys." Vadinasi, kad ir koks būtų susitikimas - ar Dailininkų sąjungoj dailininkų su filosofais, ar "Žemynos" klube, ar čia, visada kalba įsilieja į vieną. Pradinis klausimas, ar tai būtų piešimo dėstymas vidurinėse mokyklose, ar politinė kultūra, ar dar kas nors - vis tiek baigiasi Lietuvos likimu. Nuo to niekur nedingsi.

Tęsinys pirmadienio - gegužės 12 dienos - numeryje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"