TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sąjūdžio ištakos. Iniciatyvinės grupės įsikūrimas

2008 05 26 0:00

R.Ozolo rengiamo leidinio "Sąjūdžio kronika" ištraukos. Sąjūdžio istorija, kaip ji išliko Sąjūdžio lyderių viešose kalbose, tapdama epochos virsmo paliudijimu. Tęsinys. Pradžia 2008 m. balandžio 21 d. (Nr.89)

Publikacijoje kalbų tekstai išskirti kursyvu.


Eduardas Vilkas kažką šnibždasi su prezidiumo nariais. Antanas Buračas, vis kažką rašęs popieriaus lape, atsistoja ir nedrąsiai sako: čia bandysiu šnekėti. Iš tikrųjų čia buvo keliami labai aktualūs ir plačiai svarstomi klausimai.

Tai geras ženklas: kryptis visai kita.

Daugelis dalykų, sako akademikas A.Buračas, kaip nekaltų žmonių žudynės, dažnai priklauso nuo to, kokia yra politika. Kad to nebūtų, reikia pertvarkyti konstitucinius pagrindus, užtikrinti teisių garantijas, jų mechanizmą. Daugelis dalykų pasenę pačioje Konstitucijoje, o Konstitucija yra vis dėlto didelis dalykas. Mes, ja remdamiesi, ir galime ginti tas teises, kurios neužtikrintos nei liaudžiai, nei organizacijoms, dėl to ir fiktyvios. Tezėse partinei konferencijai vienu punktu pabrėžiama, kad konstituciniai Tarybų Sąjungos ir sąjunginių respublikų pagrindai turi būti neliečiami. O kitur pabrėžiama, kad gyvenimas verčia pertvarkyti ir įstatymus, ir konstitucinius pagrindus. Daugelį tų problemų gana konkrečiai ir konstruktyviai mes ir norime suformuluoti. Kitas dalykas - kad nuomonių pliuralizmas yra labai didelis, kad jis savaime negarantuoja sprendimo alternatyvumo. O būtent konstituciniai pagrindai respublikai turėtų garantuoti tvirtas teises visose srityse - ir susijusiose su kultūra, ir su kalba...

A.Buračas kalba ir baigia Ronaldo Reagano mintimi, jog visuomenė turi išeiti iš industrinio potencialo visuomenės į žinių ekonomikos visuomenę. Plojimai rodo, kad iš prezidiumo bylojantis akademikas A.Buračas didelių simpatijų nesulaukė, bet ir nežlugo.

Užtat Auksė Aukštikalnienė persistengia. Ji vėl eina pakylos link ir klausia A.Buračo: konkrečiai jūs - kokius kardinalius pasiūlymus mokslo srityje per trejus persitvarkymo metus pateikėte ir kaip juos išsprendėte? Antra, ar manote, kad Maskvos filosofų išvada dėl autonominių, nuo valdžios nepriklausomų visuomenės darinių kūrimo yra neprotinga?

A.Buračas sumišęs. Jis ilgai aiškina A.Aukštikalnienei, kad vis dėlto dirbo, kad Akademija nėra visai savarankiška...

Salei jau gana ir šito aiškinimosi.

Akademikas E.Vilkas mato, kad vadžios vėl slysta iš rankų. Šnekam panašiai į tuos, kurie įrodinėja, kad čia viskas atvirkščiai, kai visi mato, kad atvirkščiai, nors turi būti kalbama, kaip tą daiktą pastatyti ant kojų. Apsiribokim čia moksliniu disputu.

Ką tai reiškia, pasipiktina A.Aukštikalnienė, ką jis mums duoda! Mes turim mažai laiko! Tai prašom eiti namo ir skubėti, sako akademikas E.Vilkas.

Aš kalbu apie persitvarkymą, pakeltu tonu atsako A.Aukštikalnienė, tačiau traukinys važiuoja tolyn, o iš vienų jo durų pasirodo jaunas vyras: aš seniai čia laukiu! Kas tu toks, klausia iš salės. Aš turiu pasiūlymą, sako jis, nesismulkindamas dėl savo asmens identifikavimo. Pirmiausia reikia susitarti dėl darbo tvarkos. Tai, ką jūs kalbėjote, sako vyras A.Buračui, akivaizdžiai formuluoja, jog Lietuva ir toliau lieka Tarybų Sąjungos dalis. Kokia tokiu atveju?

E.Vilkas noriai imasi vairo. Toks suverenumas ir toks integralumas, koks yra Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios yra, na, vos ne sąjunginė valstybė, didelių prieštaravimų neturėtų sukelti. Bet yra daugybė kitų variantų. Jaunas vyras nepatenkintas: jūs neatsakot! Ir E.Vilkas atsako: na, pirma, kas ateina į galvą, tai Sąjungos kompetencija kiekvienu atveju yra gynybos ir užsienio politikos klausimai. O liaudies ūkis nėra nei vieningas kompleksas, nei gabalas šalies, kad ir kaip jis ten vadintųsi. Bet kai reikia visa tai susieti, visa tai pagrįsti, tai nėra taip lengva. Ir E.Vilkas permeta estafetę nariui korespondentui J.Bulavui: jis vienintelis čia suvereniteto specialistas.

J.Bulavas pradeda lyg iš po žemių. Garsiau, garsiau, šaukia iš salės. J.Bulavas supranta, kokia nepalanki yra jo padėtis, bet nuoširdžiai aiškina. Suverenitetas priklauso nuo kompetencijos paskirstymo. Dabartinė Konstitucija gerokai skiriasi nuo 1940 metų Konstitucijos - nuo 1981 metų vyko sisteminga centralizacija. Taip buvo perimta visa pramonė, išskyrus smulkiąją, o respublikai palikta tik socialinis aprūpinimas, komunalinis ūkis, buitinis aptarnavimas. Na, tai ką dabar kalbėti, kad respublikos suverenios! Ir J.Bulavas ima klupdamas aiškinti, kad persitvarkymas - tai visų tų galimų gamybos sričių perdavimas, kiek tai įmanoma, vėl respublikoms. Salė šiuša, ūžia, žmonės gręžiojasi, komentuoja vienas kitam, o kai J.Bulavas prabyla apie imigrantus ir jų aprūpinimą butais pirmiausia, balsas iš salės nuskamba kaip sarkastiškas pasmerkimas: o kaip moksliniu požiūriu reikia? Moksliniu požiūriu žiūrint, šitą padėtį reikia keisti, salei sutartinai juokiantis ir plojant atsako J.Bulavas. Jo mintis aiški: respublika neturi būti pavaldi sąjunginėms įmonėms, įmonė turi priklausyti įmonės kolektyvui kaip respublika - respublikos gyventojams. Bet toliau J.Bulavas ima samprotauti, kaip respublikos galėtų bendradarbiauti, sujungdamos statybininkų, melioratorių brigadas. Nepasitenkinimo šūksniai ir plojimai nutraukia J.Bulavą.

Prie mikrofono prasiveržia A.Medalinskas.

Pagaliau pasakoma tai, kas turėjo būti pasakyta visų pirma: diskusija, kurią organizavome mes, pasikeitė. Šiandien turėjo būti padarytas toks konstruktyvus susitikimas, kuriame būtų išsakytos nuomonės, ir jeigu pasirodytų, kad platformos yra subrandintos tų žmonių, kurie ruošėsi šiam vakarui, būtų sukurta iniciatyvinė grupė. Vakar Mokslininkų rūmuose viskas buvo šiek tiek dirbtinai sulaikyta, tikintis, kad bus formuojama ta iniciatyvinė grupė, tas judėjimas. Konfrontacija su Mokslų akademija nėra tikslinga.

A.Medalinskas pasuka vagą gera linkme. Visi puola kalbėtis vienas per kitą.

Prie mikrofono prasiveržia pusamžis vyras. Kas kalbėta, buvo mokslinės diskusijos. Pradėjom apie suverenitetą. Tačiau didžiuma problemų susijusios su stalinizmu. Akivaizdžiai aišku, sako jis, kad stalinizmo represijų aukos, dar kiti konkretūs pavieniai asmenys, šeimos, kurie buvo neteisėtai represuoti, jau seniai išteisinti. Joms grąžinta teisė grįžti į savo gimtąjį kraštą, jame gyventi ir dirbti. Tačiau tarptautinės teisės pažeidimas, padarytas stalinistinės TSRS vyriausybės, dar neatitaisytas. Ir jis skaito ištisą pranešimą - puikų, plojimais pertraukiamą Lietuvos okupacijos išdėstymą.

Ar jau baigiat skaityt? - po keleto minučių grėsmingai pertraukia E.Vilkas.

Tegul skaito, vadovauja A.Aukštikalnienė.

E.Vilkas mėgina prieštarauti, bet jaunasis Artūras Skučas jį nutraukia: Čia moksliniai faktai!

Kalbėtojas tęsia su dar didesniu ryžtu. Kai baigia, salė palydi ilgais plojimais.

E.Vilkas sako: mums visiškai nepriimtinas mitingas. Bet kam tokia mūsų pozicija yra nepriimtina - tai visos durys atviros.

E.Vilko žodžiai yra riba, nuo kurios reikia atsitraukti. Salė, atrodo, taip ir linkusi daryti.

Prie mikrofono eina raišas filosofijos profesorius Bronius Genzelis. Lyg ir visi apie tą pat šnekame, bet atrodo, tarsi baisiai norime tarpusavyje susipykti ir neišspręsti visų problemų. Svarbiausias mūsų tikslas - suvokti, ko mes dabar norime. Aš, dabar klausydamasis... man kažkaip net graudu pasidarė. Kodėl? Kad mes nežinome savo veikėjų - kaip mes dabar nuplojome draugą J.Bulavą. Ar jūs žinote, kad 1958 metais J.Bulavas buvo pašalintas iš partijos už tai, kad jis vienas pirmųjų pradėjo gelbėti universiteto savarankiškumo idėją, kad jis universitetą apvalė nuo visų perėjūnų, ir už tai, kad jis buvo apkaltintas nacionalizmu ir pašalintas iš partijos? Visą laiką pamirštam tuos, kurie buvo ir partijos nariai, bet sąžiningai atliko savo pareigą ir už tai nukentėjo.

Apgynęs akademiką J.Bulavą ir plojimais pasitvirtinęs, kad eina teisingu - konsolidacijos - keliu, profesorius pareiškia manąs, kad Akademijos prezidiumas yra užėmęs teisingą poziciją: Konstitucijos pertvarkymai turi būti, tai nekelia abejonių. Galima visiškai pritarti estų modeliui, bet kurti turim mes patys, nes turim suvokti, kad esam taip pat tauta, mąstanti tauta, ir turime suformuluoti savo problemą, savo siekius ir ekonomikoj, ir kultūroj! Profesorius eina sėsti, davęs kompromisinį toną ir - vienu žodžiu - atlikęs savo šio momento istorinę misiją. O ką pasakys į tribūną einanti Kazimiera Prunskienė? O ji gerai sujungia vakarykštę ir šią dienas, atsiprašydama už galimus pasikartojimus, tačiau pabrėždama, kad šis susirinkimas - ne kokia atsitiktinė saviveikla, o tikslinga vakarykštės dienos tąsa. Bet svarbiausia - ji grįžta prie akademiko E.Vilko koncepcijos apie respublikinės ūkiskaitos problemos sprendimą per įmonių ūkiskaitą. O kai paaiškina, kad jokia įmonių ūkiskaita negali aprėpti už ekonomikos išeinančių dalykų, už grynai materialinių interesų ribų išeinančių dalykų, tarp jų - ekologijos, socialinių ir, žinoma, tautinių, politinių, - nuošia plojimai.

Kažkas bando pasiteirauti, ar valdymo struktūros apmatai, kurie neseniai paskelbti Lietuvoje, veikia ir Lenkijoje, bet vadovauti paradui dar kartą pasišauna A.Aukštikalnienė: ar jūs pasiruošusi pritarti minčiai, kad šiandien būtų sudaroma iniciatyvinė grupė, kuri imtųsi būti šito naujo visuomeninio darinio branduolys ir parengtų programą? Ar jūs pritariat ir ar sutiktumėte būti tos komisijos narė?

Galit neatsakyti į tą klausimą, skuba įsiterpti E.Vilkas. Tačiau K.Prunskienė atsako: Klausimas yra labai paprastas, ko gi aš turiu neatsakinėti. Iš tikrųjų - kad sudarytume kokią grupę, mes vakar apie tai kalbėjome. Kadangi tas mūsų susitikimas vyksta gan chaotiškai, organizacinę dalį spręsti, man atrodo, būtų labai sudėtinga, mes primestume mūsų šeimininkams naują problemą. Tačiau ją vis dėlto galima būtų spręsti, tik ji nežinanti, kaip organizuoti, ir ji čia to nesiimanti. O dėl savęs - tai ji jau dalyvaujanti procese ir per spaudą, tai ir organizacine forma dalyvauti neatsisakanti, žinoma, neatsisakanti.

E.Vilkas sako: šiandien mums visiems nieko doro neišėjo, tai aš jau norėčiau eiti prie pabaigos. Salė sarkastiškai juokiasi.


Tęsinys - kitą pirmadienį, birželio 2 d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"