TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sąjūdžio kompromisas ir inteligentų neapykanta

2016 05 25 14:04
LŽ archyvo nuotrauka

Neįmanoma nepastebėti suaktyvėjusių intelektinių pastangų reabilituoti sovietinių kūrybinių inteligentų veik¬lą, pirmiausia per jau simboliu tapusį Justiną Marcinkevičių. Kita vertus, stebime reiškiamą radikalią neapykantą dabartinei Lietuvos valstybei kaip neva žlugusiam projektui.

Iš pirmo žvilgsnio menkai ką bendra turintys dalykai yra stipriai tiesiogiai susiję. Neapykantos dabartinei valstybei sumišimas su simpatijomis sovietiniam veikimui ir tikslams yra užprogramuotas dabartinės valstybės ištakose. Jis yra Sąjūdžio metais priimtame kompromise.

Kuo čia dėtas Sąjūdis? Naujausioje Lietuvos savivokoje jis aiškinamas kaip ypatingas metas, kai išryškėjo tautos vienovė. Jis tiesiogiai ir netiesiogiai nurodomas kaip laikas ar vieta, kai ar kur tarybiniai kūrėjai tarsi atsiskleidę ir parodę savo „tikrąjį“ veidą. Jie visą sovietmetį vien paviršutiniškai tetarnavę režimui, o iš tiesų puoselėję lietuvybę ir valstybingumą. Toks pasakojimas apie Sąjūdį yra atrama tarytum nereikšmingus nurašant dešimtmečius poetų, rašytojų ir kitų kūrėjų kolaboravimo. Tarsi perėję per Sąjūdžio mitingų vandenis ar ugnį jie būtų apsivalę nuo ankstesnės veiklos dulkių ir molio sluoksnio.

Sąjūdis buvo kompromisas, kurį naujos, demokratinės antitotalitarinės jėgos (vedamos Vytauto Landsbergio) sudarė su tarybine lietuviška nomenklatūra (vadovaujama ir vedama Lietuvos komunistų partijos). Didžioji dalis (nors tikrai ne visi) rašytojų, poetų, kitų kūrėjų į Sąjūdį įžengė ne paskui Landsbergį, o paskui LKP. Iš šiandienos perspektyvos žiūrint, Sąjūdis buvo, net jei nepasirašytas, sandoris, kai atsisakymas kritiškai vertinti ir smerkti lietuvių komunistų kolaboravimą buvo išmainytas į jų paramą naujajai Lietuvai. Sandoris vedė į valstybinės nepriklausomybės atgavimą, jis, kad ir aptrintas, išsilaikė iki pat šių dienų.

Iki šiol negalime išsivaduoti iš Sąjūdžio kompromiso, kuris lėmė, kad gyvename veikiami besitęsiančio sovietinio šleifo. Vis iš naujo randasi noras reabilituoti tarybinę inteligentiją kaip neva puoselėjusią lietuvybę ir Lietuvos valstybingumą. Pasiremiant Sąjūdžiu kaip didžiausia vertybė pabrėžiama lietuvių tautos „vienybė“. Iš tiesų ši vienybė, kuri reiškia ne ką kita kaip rezistentų taikstymąsi su komunistais, o nukentėjusiųjų – su valdžiusiaisiais, ir nurodo minimą kompromisą. Smerkiami represinių struktūrų pareigūnai, vežę ir kankinę žmones, tačiau neliečiami kasdieniai kolaborantai.

Tegalima spekuliuoti, kas būtų buvę, jei demokratinės antikomunistinės Sąjūdžio jėgos nebūtų sudariusios kompromiso su komunistais. Komunistams galbūt būtų pavykę juos izoliuoti nuo visuomenės, sukurti autonomišką sovietinę respubliką Rusijos įtakoje, koks ir buvo Brazausko siekis. Didžioji dalis kūrybinių inteligentų, turėjusių privilegijuotą padėtį sovietmečiu, neabejotinai šį projektą būtų palaikę.

Ar antikomunistiniam Sąjūdžiui būtų galėję pavykti kurti naują Lietuvos valstybę, į jos kūrimą ir valdymą neįtraukiant komunistų? Ar būtų pavykę saujelei intelektualų patraukti paskui save tautą, kad ji balsuotų referendume už tokią Lietuvos valstybę? Turbūt ne, nes lietuviška visuomenė buvo susigyvenusi su režimu, komunistų partijai priklausė du šimtai tūkstančių žmonių, ir tai sudarė nemenką tautos dalį. Radikalaus valstybės kūrimo projekto nebūtų palaikę eiliniai komunistai ir neokomunistai, bet labiausiai – visuomenės autoriteto poziciją sovietmečiu įgiję poetai ir rašytojai. Su tokiais faktais nebuvo galima nesiskaityti. Komp-romisas veikiausiai buvo neišvengiamas. Tačiau nebuvo neišvengiamas jo toks ilgas užsilikimas.

Sąjūdis atvedė į nepriklausomybę, vienydamas sovietiškumą su naujomis idėjomis apie valstybę. Jis programiškai nusistatė toleruoti dalį sovietinio palikimo, todėl ir buvo palaikomas didžiosios dalies visuomenės. Dalis jos Sąjūdį rėmė dėl jo nesovietiškumo, kita – dėl jo griežto neatsiribojimo nuo viso sovietizmo ir nuo visų sovietinių kolaborantų.

Kompromisinis dabartinės valstybės pagrindas lemia ir praeities bei dabarties vertinimus bei dalies intelektualų poziciją. Į Sąjūdį (kaip „visos Lietuvos“ Sąjūdį) privilegijuotą padėtį turėję inteligentai ėjo tikėdamiesi dar didesnių gerovių, gal net ir naujų galių valstybėje. Sovietinėje valstybėje devintame dešimtmetyje buvo diskutuojama apie inteligentiją kaip savitą autonomišką „klasę“. Į Sąjūdį veikiausiai buvo sudėti ir šie lūkesčiai.

Tačiau jie neišsipildė. Susikūrė ne panaši į tarybinę, o kitokia valstybė. Suiro sovietinis nomenklatūrinis galios ir intelekto kontraktas. Subliuško ir mitas apie išskirtinį inteligentų „šviesumą“, kurio ryškumą politinė galia ir palaikė. Naujai valstybei rastis didžiausi impulsai buvo ne vidiniai, o išoriniai. Europos Sąjungos įtaka ir jos laisvanoriškas perėmimas ją pakeitė nepažįstamai. Iš sovietinės tvarkos valstybės Lietuva per labai trumpą laiką tapo demokratine valstybe, kad ir kokia šleiva ta demokratija būtų.

Sąjūdžio metais puoselėti inteligentų lūkesčiai nebuvo patenkinti, neliko vietos išskirtiniam inteligentų vaidmeniui. Todėl nenuostabu, kad daliai dabartinių intelektualų valstybė atrodo kaip visiškas nusivylimas ir fiasko.

Čia charakteringas rašytojo Romualdo Lankausko neseniai Kultūros baruose paskelbtas straipsnis „Jeigu jau lemta būti rašytoju“. Jis ištisai persmelktas sovietinio meto ir vaidmens, kuris anuomet visuomenėje buvo skirtas rašytojams ir poetams, nostalgijos. Kaip priešprieša dabartinei Lietuvai minimos „kitos“ šalys: „civilizuotose šalyse gerbiamas autorius sulaukia visokeriopo dėmesio…“ Kūrėjai iš tiesų yra gerbiami ne vien kitose šalyse, tačiau rašytojas nori, kad visuomenės pagarba autoriui būtų garantuojama per prievartą, įsikišus „valstybei“. To nedarančios valstybės atžvilgiu reiškiama neapykanta. Joje veikia „politikieriai, vaidinantys groteskišką siurrealistinį spektaklį“, intelektualams neskiriami svarbūs postai, valstybė nesiima kultūros reguliavimo: „nė vienos prestižinės leidyklos, kurią palaikytų valstybė“. Rašytojas apibūdina ir neišsipildžiusią valstybę: „Valstybė laikosi ne ant korumpuotų valdininkų ir pliurpiančių politikų, bet ant tikrojo šalies elito, jos intelektualų, mokslo ir meno kūrėjų pečių“.

Daug ryškesnė Sąjūdžio restitucijos ir dabartinės valstybės atmetimo programa išreiškiama metų pradžioje kaip intelektualų judėjimo (ar sąjūdžio) įsikūrusio Vilniaus forumo deklaracijose. Čia skelbiama apie žlugusią tautą ir valstybę: „lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja“. Nurodoma, kad „Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą“. Greta pabrėžiami sovietinių kūrybinių inteligentų ypatingi nuopelnai dėl „sovietmečiu privačiai puoselėtos ir iš tiesų išsaugotos lietuvybės“. Vilniaus forumas aktyviai įsijungė į Marcinkevičiaus „gynimą“ nuo kritinio jo sovietinės veiklos vertinimo. Suorganizavo viešą laišką, nukreiptą prieš idėjas „antilietuviškuose ir antivalstybiniuose mokslo darbuose“ (turima galvoje Nerijos Putinaitės knyga Nugenėta pušis), prieš juose pateiktą „lietuvybės dekonstrukciją ir tautai nusipelniusių žmonių niekinimą“. Gegužės pradžioje surengta konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“. Ja reaguojama į „Justino Marcinkevičiaus asmens ir apskritai lietuvybės puoselėjimo pastangų sovietmečiu niekinimą“. Išsiaiškinus, „koks turėtų būti istoriškai teisingas ir valstybę stiprinantis šiandieninės nepriklausomos Lietuvos santykis su lietuvybės išsaugojimo pastangomis sovietmečiu“, peršasi kelias vienintelį galimą „teisingą“ požiūrį siekti įtvirtinti įstatymais, diegti į jaunimo ugdymą.

Vilniaus forumas veikia lyg ano Sąjūdžio naujas variantas. Tarsi atsistojama į sovietmečio pabaigos tašką ir norima pradėti viską iš naujo. Raginama atmesti esamą valstybę ir, vedant intelektualų grupei, kurti tokią, kokios anuomet buvo siekta ir viltasi. Siekiama (ir pavyksta) po deklaracijų stogu suvienyti disidentus su kolaborantais, katalikiškai nusiteikusį jaunimą su pagonybės gerbėjais ir pan.

Suprantamos ir priešiškos nuostatos ES atžvilgiu. Jei Lietuva būtų save stačiusi pati iš savęs, o ne pasikliovusi kitų šalių pavyzdžiu, ji iš tiesų būtų visai kitokia, galbūt net kita. ES pagrobė inteligentų ir komunistų „svajonę“. Tai lėmė, kad valstybė tapo vakarietiška, o ne tokia, kuri geriausiai atitiktų Sąjūdžio kompromisą. Vilniaus forumas ES mato kaip didžiausią Lietuvos valstybingumo ir lietuvių tautos priešą: „Lietuvos visuomenė dabar yra „europeizuojama“ – sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su dar didesniu užmoju ir įkarščiu, negu tarybinės okupacijos metais“. Žingsnis žengiamas dar toliau, ir ES prikišama europinių vertybių išdavystė. Vertybių, kuriomis tarsi suvedžiota Lietuva pasirinko ES kelią: „toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas“. Konkrečios problemos, tokios kaip skurdas, žmonių susvetimėjimas su valstybe, emigracija ir kitos siejamos su netikusios valstybės atsiradimu.

Iš tiesų nemažą dalį valstybės ir visuomenės problemų galima vertinti kaip Sąjūdžio metais padaryto, net jei ir neišvengiamo, kompromiso pasekmę. Valstybės valdyme liko labai daug sovietinių funkcionierių, kurie, net jei ir yra „geri žmonės“, veikė ir tebeveikia sovietiškai.

Tikėtina, kad didžiajai daliai visuomenės valstybė yra „sava“, priimama kaip asmeninis pasirinkimas ir savo pačių kūrinys, o ne iš išorės ar vietinių pretenzingų „elitų“ primestas projektas. Vertingiausias pagrindas kuriant valstybę yra ne ryškios vizijos, o asmeninis padorumas, noras į jį atsispyrus veikti ir kurti savo aplinką. Neseniai pasirodžiusioje pokalbių knygoje Petras Dirgėla pasakoja, kad įsijungti į Konservatorių partiją jį paskatinusios vertybės, su kuriomis jis veikiau pats siejo partiją, nei kad partija save: „amžinos vertybės, avangardinėmis priemonėmis“, ką patikslina kaip teisingumu remtą „moralią politiką“ ir dekalogą. Tai turbūt ir yra svarbiausias politinis veiksmas, kurio reikia naujai Lietuvai. Jis gali padėti išsivaduoti iš Sąjūdžio ir kitų kompromisų, griaunančių tai, ką kuriame.

Straipsnio originalą rasite http://slaptas.nzidinys.lt/a/2016/05/25/tomas-daugirdas-sajudzio-kompromisas-ir-inteligentu-neapykanta-nza-2016-nr-3/

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"