TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sąjūdžio kronika. Delegatų palydos

2008 06 30 0:00
Sąjūdžio rengiami mitingai visuomet sutraukdavo gausybę žmonių.
LŽ archyvo nuotrauka

Romualdas Ozolas rengia spaudai leidinį "Sąjūdžio kronika". Jame autorius pateikia Sąjūdžio istoriją, kaip ji išliko Sąjūdžio lyderių viešose kalbose, tapdama epochos virsmo liudijimu. Spausdiname ištrauką iš būsimos knygos. Tęsinys. Pradžia 2008 m. balandžio 21 d. (Nr.89)

Nors buvo abejojančių, ar Komunistų partijos delegatų palydos į XIX TSKP konferenciją Maskvoje yra itin geras Sąjūdžio prisistatymo visuomenei būdas, dauguma manė, kad reikia išnaudoti visas kontaktų su žmonėmis galimybes, ir Iniciatyvinė grupė nutarė, kad XIX sąjunginės partinės konferencijos delegatų iš Lietuvos palydos bus surengtos Gedimino aikštėje birželio 24 dieną. Sutarta, kad delegatams nepasirodžius bus paskelbta, jog jie nebelaikomi Lietuvos atstovais Maskvoje. Gedimino aikštėje turėjo būti išsakyti reikalavimai, o vėliau - gal dar didesnėje aikštėje - išklausyta ataskaita, ką ten pavyko nuveikti. Tai buvo nubrėžta savotiška Sąjūdžio išėjimo į viešumą programa. Vytautas Petkevičius, Bronius Genzelis, Algimantas Čekuolis manė, kad tai vienintelė reali pozicija.

Dar prieš septynioliktą valandą aplink Gedimino aikštę poromis sustojo milicininkai. Algirdas Brazauskas iš vakaro buvo įspėjęs, kad bus milicijos, bus greitoji medicinos pagalba, tačiau jų dar nebuvo matyti. Aikštėje jau būriavosi žmonių. Aštuonioliktą valandą aikštė buvo apypilnė.

Iniciatyvinės grupės nariai susirinko prie Kunigaikščių rūmų. R.Ozolas atsinešė ką tik rašomąja mašinėle žmonos perspausdintą priesakų delegatams tekstą. Suprasdami misijos svarbą susirinkusieji pasirašinėjo, perdavinėdami kiekvienam pavėlavusiajam.

Iniciatyvinė grupė susirinko rytinėje tribūnos pusėje. Žmonės bangavo ramiai ir pasitikėdami, tačiau erdvė virš aikštės buvo kupina laukimo. Buvo matyti vienas kitas plakatas, Michailo Gorbačiovo portretas. Vėliavų nebuvo.

Pro prasiskiriančią minią tribūnos link su dviem vėliavomis prasibrovė Antanas Terleckas su keliais bendražygiais. Minia juos pasveikino draugiškais šūkčiojimais. Tolėliau su savo grupe įsikūrė Vytautas Bogušis.

Penkiolika po aštuonioliktos pasirodė delegatai: Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Kęstutis Zaleckas, Juras Požela, Jonas Kubilius. Visi buvo įsitempę, sveikinosi paduodami rankas, tačiau žiūrėjo kažkur pro šalį. Netikėtai A.Terlecko grupė išskleidė trispalvę - šviesią, skaidrią. Pakilo ir antra, ant ilgo koto. Ji, atrodo, buvo ne kartą kelta - patamsėjusi, apspurusi. Delegatai paniuro. "Jeigu bus šitaip, mes negalėsim eiti ant pakylos", - pasakė K.Zaleckas. A.Brazauskas pažiūrėjo į R.Ozolą: "Ne ta aplinka", - pasakė. Šis paniuro, pasižvalgė Alvydo Medalinsko, kuris iki šiol su žaliaraiščiais triūsė, rengdami pakylą, tačiau jo nebuvo matyti. B.Genzelis kažką intensyviai aptarinėjo su Juliumi Juzeliūnu. Vytautas Landsbergis skaitė savo popierėlius ir kažką žymėjosi. R.Ozolas kiek padvejojo ir pasuko A.Terlecko link.

"Aš Ozolas, nuo Sąjūdžio iniciatyvinės", - prisistatė. "Žinau", - atsakė V.Terleckas. "Vyrai, būkit žmonės, kol CK lips į pakylą, nuleiskit vėliavas. Kol vėliavos iškeltos, jie nelipa, palydos gali žlugti." - "Nenuleisim", - pasakė jaunikaitis šalia A.Terlecko. "Nors suvyniokit", - paprašė R.Ozolas. "Suvynioti galim, - atsakė A.Terleckas, - bet paskui išskleisim." - "Leiskit jiems sulipti", - pasakė R.Ozolas. "Vyrai, suvyniokit vėliavas", - paprašė A.Terleckas.

Pamatęs, kad vėliavų nebėra, A.Brazauskas nepatikėjo - apsidairė. Už A.Terlecko buvus antroji grupelė vėliavos nebuvo nuleidusi. A.Brazauskas apsisprendė: nėra ko delsti, - ir delegatai laipteliais sulipo į didelę radiofikuotą aikštelę.

Vaizdas pribloškė visus: žmonės nuo krašto ligi krašto visuose keturiuose aikštės kampuose, žmonės ant Arkikatedros kolonų postamentų, greta skulptūrų jų arkose, medžiuose ir už nugaros. Nekalbant apie sceną - ji buvo apgulta. Daugelis su filmavimo kameromis, fotoaparatais, diktofonais. Tautinių vėliavų daugiau nebuvo, bet nebuvo ir tarybinių - nei LTSR, nei TSRS. Kyšojo pora M.Gorbačiovo portretų, keliolika plakatų su šūkiais "Persitvarkymo Sąjūdis - visai Lietuvai!", "Kodėl laikraščiai nerašo apie Sąjūdį?", "Šalin demagogiją!", "Kas slepiasi už delegatų į partkonferenciją?", "Hitlerizmas - stalinizmas", "Jus paskyrė CK, atsiskaitykite Lietuvai!" Vienas - su nedidelėmis vertikaliai apsuktomis trispalvėmis iš kraštų ir šūkiu - "Laisva Lietuva Europos tautų šeimoje" delegatus nervino visą laiką.

Niekas dorai nežinojo, kaip elgtis. Pusračiu išsirikiavę pakylos pakraščiu, kalbėtojai neramiai žvalgėsi į minią, pirmąsyk per visą ligšiolinę istoriją tokią gausią ir tokią kitokią - ne sunkią ir niūrią, o svarią ir puoselėjančią viltį. Minia irgi nedžiūgavo, nesiblaškė, laukė, kas bus toliau. Viskas priklausė nuo tų, kurie buvo scenoje.

Susitikimą pradėjo Arvydas Juozaitis. Suprasdamas išorinio vaizdo svarbą, jis ramiai ir oriai pristatė kalbėtojus, o paskui žodį suteikė V.Landsbergiui. Šis išėjo vilkėdamas palaikiu megztiniu, su popierių pluošteliu rankose ir kalbėjo su minia tarsi su savimi, retkarčiais pakeldamas akis ir kreipdamasis į kažką, kas galėjo atstovauti miniai ar jos dvasiai:

"Susirinkome čia labai svarbią dieną labai svarbiu reikalu, - pradėjo krenkšteldamas. - Išlydime delegatus, ir - kam jie atstovauja? - mostelėjo ranka. - Kokie buvo tie rinkimai? Manau, kad ir respublikos vadovybė yra pajutusi tam tikrą klaidą, tikiuosi, ir tam tikrą gėdą. Galbūt yra garantija, kad šie netikri rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai Lietuvoje.

Ką reiškia šitas niekatrumas, nuo ko jis kalba? Mes žinome, bent nieko kito nesame girdėję, - tikriausiai nė vienas iš paskirtų delegatų nepasakė: "Neteisingai daroma, aš nenoriu." Nesmerkime jų. Tą lėmė ilgų metų įpročiai ir, be abejo, partinis paklusnumas. Jie nusvėrė daugiau negu kokia nors asmeninė savigarba. Mes žinome, kad būdavo, - buvo tokie laikai - kai iš paklusnumo ir drausmės žmonės ir daug blogesnius dalykus darydavo.

Taigi, nenorėdami užgauti tokioje padėtyje atsidūrusių žmonių, mes vis dėlto konstatuojame, kad jie nėra čia esančių ir visų kitų mus remiančių delegatai. Bet jie gali tapti mūsų delegatais."

Atsiribota gerai, atsileido Iniciatyvinė grupė.

"Galbūt ne visi - kai kas jau spėjo susiteršti spaudoje. Bet svarbiausia kitkas. Jeigu delegatai grįš iš Maskvos, priėmę kartu su kitais delegatais žmonėms ir Lietuvai gerus nutarimus, mes pasakysim: tai buvo mūsų delegatai. Jeigu ten bus priimti blogi nutarimai, bet Lietuvos delegatai balsuos prieš arba atsisakys balsuoti, mes pasakysim: ten buvo mūsų delegatai.

Na, o jeigu ten bus priimti blogi žmonėms ir Lietuvai nutarimai (ir šie delegatai balsuos už), tai mes pasakysim, kad ten buvo ne mūsų delegatai, be abejo, jeigu spėsim tą pasakyti."

Pasidarė aiškiau: V.Landsbergis važiavo lėtai, bet pačiu pakraščiu. Važiavo rodydamas, kad mes - ne jie, bet kad jie nesupyktų dabar, leistų dar pakalbėti, jei spėsim, kada pasakyti bus galima kur kas daugiau. Važiavo, jau dabar užvoždamas, kuriems galėjo (kas jau spėjo susiteršti spaudoje), nors ir suteikdamas galimybę visiems tapti mūsų delegatais, jeigu grįš priėmę gerus nutarimus.

"Persitvarkymo Sąjūdis nekonfrontuoja su respublikos vadovybe, - pabrėžė jis dar kartą, - bet nori aiškumų daugeliu klausimų. Tie klausimai galbūt ir taps klausimais čia esantiems delegatų atstovams. Klausimų, be abejo, bus ir iš dalyvaujančiųjų aikštėje - tie klausimai turėtų ateiti į tribūną kaip rašteliai. Na, o štai mes turime "Pasiūlymus", išspausdintus mūsų oficialioje spaudoje. Svarbiausi pasiūlymai, apie kuriuos vakar pasakyta Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikime su respublikos aukščiausia vadovybe, - buvo pasakyta, kad tie "Pasiūlymai" tolygūs delegatų programai. Juose yra labai gerų dalykų, - laikraščius šiandien reikia skaityti - štai: "Atkurti sąjunginių respublikų ekonominį, kultūrinį ir politinį suverenitetą."

Bet "atkurti" - tai, žinoma, reikia sukurti teisinę valstybę ir garantuoti, kad teisiniai pagrindai nebus pažeidžiami."

Dabar jau buvo galima kritikuoti.

"Ir štai tame pačiame skirsnyje mes skaitome: "pakeisti Tautybių Tarybos rūmų funkcijas, kad jie tiesiogiai spręstų nacionalinių santykių klausimus". Ir mes matom netikslų formulavimą, galbūt sąmoningai netikslų, sąmoningai išvengiantį aiškaus reikalavimo. Visai kitaip skambėtų formulavimas, kad Tautybių Tarybos rūmai "užtikrintų nacionalinių teisių ir interesų apsaugą".

Ir dar kartą! - Vytautas, pasirodo, neblogai moka jų stilių! -

Mes visi džiaugiamės ir pritariam, kad Lietuvos TSR Konstitucijoje būtų įrašytas straipsnis - cituoju: "Dėl lietuvių kalbos kaip respublikos valstybinės kalbos."

Bet kodėl tame pačiame skirsnyje skamba tokie, deja, menki beveik nužeminti žodžiai, kad prašome "suteikti sąjunginėms respublikoms teisę tvirtinti gimtojo krašto istorijos, literatūros, meno, kalbos programas ir vadovėlius..."

Čia savo stichijoje pasijunta ir aikštę užpildę atidieji laikraščių skaitytojai: ir jie laikraščius skaito su "kitu dugnu", kalbėtojas savas! Minia šaukia: "Gėda!" Kažkas kažkur švilpia.

Tęsinį skaitykite kitą pirmadienį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"