TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sąjūdžio metai, fotokronika: kūrybiniam polėkiui pakanka Lietuvos

2008 08 11 0:00
S.Trimakaitė su bičiuliais sostinės Vingio parke. 1988 metai.
Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka

Jau ketvirtą pirmadienį Sąjūdžio fotometraštis lanko "Lietuvos žinių" skaitytoją. Ir štai vienoje iš spausdintų nuotraukų - Dainuojančios revoliucijos gretose, apsupta jaunų žmonių - dainininkė Sigutė Trimakaitė. To meto tautos laisvės idėja ir prisiminimais, perpintais dabartimi, menininkė dalijasi su LŽ skaitytojais. Tęsinys. Pradžia liepos 21, 28, rugpjūčio 4 d.

Sąjūdis ir jaunystė.

- Kokius prisimenate Sąjūdžio metus? Kokie įspūdžiai pirmiausia kyla iš atminties?

- Tai susiję su jaunyste. Jaunimas visada palaiko pozityvius visuomenės judėjimus. Įsitikinome, kad Sąjūdis buvo visiems labai reikalingas. Ne veltui būrėmės mitinguose, palaikėme iniciatyvinę Sąjūdžio grupę. Juose su bičiuliais atsidūrėme savaime, neklausdami - eiti ar ne.

- Ar per dvidešimt metų pasikeitė jus tada supę žmonės?

- Mano bičiuliai tebėra visi tautos laisvės idėją palaikę bičiuliai. Man atrodo, svarbu, kad mūsų vaikai gali didžiuotis tėvais, iškovojusiais jų gimtinei laisvę.

- Ką veikiate šiuo metu?

- Mano gyvenime permainų nedaug. Esu užimta sava profesine veikla, tuo, ką dariau ir Sąjūdžio laikais, taip pat buitiniais, gyvenimiškais reikalais. Džiaugiuosi permainomis, kurias atnešė Atgimimas: mano vyras rašytojas, mūsų draugai - dailininkai, kiti menininkai gali nevaržomi kurti, o jaunimas - studijuoti svečiose šalyse. Vyksta tarptautinės parodos, knygų leidyba ir mainai. Rankos laisvos - tik nebijok imtis iniciatyvos. Galime nevaržomi vykti į pasaulinius forumus, konferencijas, bendrauti su bendraminčiais užsienyje. Taigi darbo netrūksta.

Vis labiau domina klasika

- Buvote ir likote aktyvi menininkė. Kaip prisidedate prie kultūrinio vyksmo šalyje?

- Jau aštuonerius metus kasmet skirtingose Lietuvos vietovėse rengiame kamerinės muzikos festivalį "Šokoladinis Mocartas". Mus palaiko daug žmonių. Smagu vasarą su draugais koncertuoti bažnyčiose, salėse, kuriose jau lankėmės anksčiau arba dar nebuvome nė karto. Pajutau, kad žiūrovai ir vietiniai renginių organizatoriai vis labiau domisi klasikinės muzikos koncertais, dažniau kviečia, laukia. Rudenį klausytojus kviečiame į vokalinės muzikos festivalį "Arija", o gruodį - į sakralinės muzikos festivalį "Kalėdų muzikos aidai Vilniaus bažnyčiose".

- Lietuvoje trūksta festivalių, koncertų mecenatų, verslo žmonių, kurie suprastų, kad remti meną yra labai garbinga. Ar jau pastebėjote kokių nors poslinkių šioje srityje?

- Tokie dalykai vyksta, tačiau nėra teisinių pagrindų, todėl panaši tradicija dar neįsigali. Rūpintis reklaminiais, mecenavimo reikalais tenka mažiau. Man artimesnis kūrybinio darbo organizavimas. Norisi daugiau laiko pasilikti susitikimams su bendraminčiais, kūrybai, repeticijoms. Mecenavimo praktika atsiras kartu su profesionalia kultūros vadyba.

Rečitalis kaip monospektaklis

- Ar turite mokinių, kuriems perduodate savo kūrybinę patirtį?

- Nuo 1985 metų, po studijų, netrumpą laiką dėsčiau Lietuvos muzikos konservatorijoje (dabar - Muzikos ir teatro akademija). Tačiau kai gyvenimą sutelkiau į koncertinę veiklą, pedagoginės teko atsisakyti. Gal ir norėčiau, bet kol kas nepavyksta. Manau, pedagoginį darbą dirbu koncertuodama. Turėčiau turėti sekėjų, nes tai vienur, tai kitur išgirstu taip pasakant (juokiasi). Mane tai labai džiugina.

- Kokias dainininkes, iškilusias per pastaruosius dvidešimt metų ir padariusias jums įspūdį, norėtumėte paminėti?

- Esu solistė ir pasigendu rečitalių. Anksčiau jie būdavo dažnesni. Dabar koncertinė solisto veikla krypsta į šou, tad galimybių pasireikšti asmenybėms lieka vis mažiau. Esama daug gabaus jaunimo ir asmenybės anksčiau ar vėliau "prasiverš". Yra kelios garsios pavardės, kurių nenorėčiau minėti. Jas sukuria vadybininkai,

organizatoriai, jos tampa labiau girdimos ir matomos. Bet tai ne tie žmonės, kurių klausyčiausi ar eičiau į jų koncertą. Laukiu rečitalio kaip monospektaklio, kaip vieno žmogaus išsisakymo, monologo. Pagarbą kelia jauno operos dainininko, kompozitoriaus Jono Sakalausko, Ievos Prudnikovaitės veikla.

- Koks buvo jūsų kelias į sceną?

- Mano kelias - tradicinis, būdingas tiems laikams. Laimėjau dainavimo konkursą, o vėliau man labai padėjo koncertus organizuojančios institucijos. Dirbau ir tebedirbu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tais laikais ji rūpindavosi jaunais atlikėjais, jų koncertine veikla. Šiuo metu muzikos žmones globojančių agentūrų beveik nėra. Jas iš dalies pavaduoja Lietuvos muzikų sąjunga, Filharmonija, Kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikų rėmimo fondas, Teatro sąjunga. Norėtųsi, kad jos aprėptų daugiau idėjų, neapsiribotų pavieniais žmonėmis. Nepakanka gabumų ar talento - reikia, kad kažkas padėtų, paglobotų, koreguotų atlikėjo veiklą.

Augina dukrytę Adolfiną

- Kokius svarbius asmeninio gyvenimo įvykius norėtumėte paminėti?

- Paminėčiau rengiamą festivalį - kaip išraiškos, idėjų įgyvendinimo priemonę. Auginame dukrytę Adolfiną, tad asmeninį gyvenimą tenka derinti su darbu. Mes, menininkai, ganėtinai nuobodūs žmonės. Nesu linkusi domėtis visuomeniniais, politiniais įvykiais. Skaitau daugiausia kultūrinę spaudą. Bičiulius renkamės taip pat menininkus, o jei pasitaiko kitų sričių žmonių, "nukalbame" juos profesiniais reikalais. Domimės meno sritimi ir laukiame joje daugiau pozityvių pokyčių. Negalėčiau paminėti, kad per dvidešimt metų asmeniniame gyvenime būta ko nors ypatinga. Man svarbiausia - šeima. Ir kad jaunimas ateitų čia, neišsibėgiotų po kitas šalis. Ten nieko ypatingo nėra, išskyrus finansinį susidomėjimą. Kūrybiniai poreikiai gali būti visiškai patenkinti ir Lietuvoje. Tikiu tuo ir laukiu sugrįžtant išvykusiųjų.

- Ar tie dvidešimt metų jums buvo sėkmingi?

- Esu optimistė. Dainuodama, kurdama, koncertuodama kitaip negaliu galvoti.


Prisiminimai po 20 metų

Sąjūdžio fotometraštininkas Vytautas Daraškevičius sako, kad ne įmantri, o įvykius įamžinanti fotografija turi didžiausią išliekamąją vertę. Nuo šiol kiekvienas LŽ skaitytojas gali tuo įsitikinti, peržvelgęs šioje skiltyje publikuojamas Atgimimo laikų nuotraukas.

Sąjūdis - ne vien žodis. Tuomet kai kam jis tapo laipteliu į didžiąją politiką, bet daugybei žmonių jis buvo lūkesčių ir vilčių metas. Įsižiūrėkite į nuotraukas, spausdinamas kiekvieną pirmadienį. Gal atpažinote save, mintimis sugrįžote į tuos laikus? Kas svarbaus pastarąjį metą nutiko, ką išgyvenote ir kaip gyvenate? Kviečiame atsiliepti tuos, kurie atrado save nuotraukose. Rašykite, pasakokite, prisiminkite. Įdomiausių istorijų autorius apdovanosime "Lietuvos žinių" prenumerata. Laukiame minčių el.paštu mklusas@lzinios.lt arba siųskite laiškus adresu: "Lietuvos žinios", ("Sąjūdžio metai"), Kęstučio g. 4, 08117 Vilnius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"