TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sąjūdžio metai. Fotokronika: "Visą gyvenimą ėjau į žmones"

2008 08 25 0:00
A.Pocienė Sąjūdžio laikais padėdavo žmonėms užmegzti dalykinius ryšius.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Jau antrą mėnesį Sąjūdžio fotometraščio puslapis atkeliauja į LŽ skaitytojų namus. Keliaujame ir mes pas juos - įvykių liudininkus. Tęsinys. Pradžia liepos 21, 28, rugpjūčio 4, 11, 18 d.

Šįkart lankėmės Ričardo ir Aldonos Pocių namuose. Radiotechnikas, telekomunikacijų specialistas, docentas R.Pocius Sąjūdžiui paaukojo dešimtį gyvenimo metų. O jo žmona Aldona, Mokslų akademijos Užsienio kalbų katedros dėstytoja daugiau veikė padėdama žmonėms užmegzti dalykinius ryšius. Jų nuotrauka puikuojasi puslapio viršuje, ir visi jie, dar nepaliesti skaudžių praradimų, puikuojasi joje. Pirma žengia Aldona, šalia jos - šviesaus atminimo karininkas Vytautas Pociūnas su žmona Liudvika. Suaugusiųjų liniją užbaigia pernai iš mūsų išėjusios rašytojos Jurgos Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė. Artimame plane - dvi Pocių atžalos Ričardas ir Agnė, o už vėliavos pasislėpusi I.Korsakaitės dukra Radvilė.

Rimtų reikalų tarpininkė.

"Visą gyvenimą kažką veikiau, dariau, ėjau į žmones", - sakė A.Pocienė. Ji galėjo rinktis žurnalistės kelią, tapti literate, tačiau įniko į anglų kalbos studijas. Moteris teigė, kad lemtingomis tautai akimirkomis, keistai sutapus aplinkybėms, jai vis tekdavęs vertėjos ir tarpininkės vaidmuo. "Pradėdavau darbus, suvesdavau žmones ir imdavausi kitų reikalų. Iki galo nudirbau tik vieną darbą - pradėjau ir pabaigiau auginti keturis vaikus", - nusišypsojo pašnekovė, vyro juokais pavadinta "vadybininke iš sovietinių laikų". Kalbėjomės praslinkus antradienio nakčiai, per kurią buvo sprendžiamas Gruzijos valstybės likimas. Niekas tuo metu dar nežinojo, ar atsiras jėga, pastosianti Rusijos tankams kelią į Tbilisį. Situacija Kaukaze labai priminė kruvinąjį Lietuvos sausį.

Tapo valstybės balsu

Per 1990-1991 metų sandūrą A.Pocienė su dukra Agne viešėjo Londone. Ji rūpinosi Lietuvos vaikų paramos fondo steigimu. Sausio viduryje, kai pasaulis atkreipė dėmesį į kruviną terorą vienoje iš Baltijos šalių, tada mažai težinomoje vakariečiams, Aldona tarsi tapo gniuždomos mūsų valstybės balsu. Dabar moteris rodo laidos vaizdo įrašą, kuriame ji prieš vakaro žinias kreipėsi į Jungtinės Karalystės gyventojus, aiškindama apie sovietinę agresiją, barikadomis ir savo kūnais laisvę ginančią tautą. Veikli lietuvė drauge su bičiuliais Londone surengė kelis piketus. Gausiausioje Baltijos šalių manifestacijoje Trafalgaro aikštėje dalyvavo net rusų, lenkų, ukrainiečių, estų disidentai emigrantai. Į televiziją A.Pocienė buvo pakviesta dar kartą. Teko "virinti kraują" ir ginti savąją tiesą studijoje sėdint šalia sovietinio propagandininko Genricho Boroviko. Aldona prisimena, kad tą mėnesį dėmesio jos asmeniui netrūko. Sausio 14-osios rytą Aldona davė net dešimt radijo interviu pasaulinėms informavimo agentūroms. "Šito nereikėtų minėti, kad neįtartų sužvaigždėjimu, bet..." - sako Aldona ir papasakoja, kaip ji Sityje buvo atpažinta "Twinings" arbatos parduotuvėlės savininkės ir paprašyta pasirašyti svečių knygoje.

Politinė misionierė

Kaip moteriai pavykdavo gauti žinių iš Lietuvos, kuri, kaip ir Gruzija pastarosiomis dienomis, patyrė informacinę blokadą? Sunku dabar įsivaizduoti, bet tais laikais Lietuvoje nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų ir to, ką iš tautos šiurkščia jėga atėmė agresorius - televizijos, radijo ir ryšio su pasauliu. "Gyvenime sutikau nemažai žmonių, pasitarnavusių Lietuvai", - sakė moteris. Lietuvių kilmės amerikietis Peteris Levonowichius, smarkus "antikomunistas", Londone atstovavo didelei Čikagos naftos kompanijai. Jis pasiūlė naudotis savo biuro paslaugomis. A.Pocienė kiekvieną dieną skambindavusi vyrui ir išgirstas Lietuvos naujienas perduodavo užsienio žiniasklaidai. "Buvo tiek darbo, kad iš Lietuvių namų nebeišeidavau", - prisiminė moteris. Vienintelės valstybės - Islandijos - pripažintas kraštas tuo metu oficialių atstovybių neturėjo nė vienoje pasaulio šalyje. Privataus asmens kelionė į Jungtinę Karalystę tada tapo politine misija.

Spragos stenogramoje

Grįžtame prie Sąjūdžio ištakų. Aldona dalyvavo judėjimą brandinusiuose šalies inteligentijos forumuose - Vilniaus universiteto Teatro salėje, "Žinijos" draugijoje, Dailininkų sąjungoje. Ji tapo ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigimo liudininke Mokslų akademijoje. Aldona teigė įdėmiai skaičiusi neseniai publikuotą Romualdo Ozolo susirinkimo stenogramą, kitus tą įvykį aprašiusius šaltinius. Pasak jos, niekur neminima viena frazė, pasakyta lemiamą akimirką, kai inteligentijos sambūris galėjo išsivaikščioti taip nieko ir nenuveikęs: siūlymai skirstytis ir susiburti kitąkart sklido iš dabar labai gerbiamų žmonių lūpų. "Mes pasielgsime taip, kaip vienas Paryžiaus konventų. Karaliui paliepus išsiskirstyti, konvento nariai pasakė: esame išrinkti dirbti, todėl nesitrauksime, nieko nenuveikę, - Vytauto Landsbergio tada ironiškai ištartą frazę pakartojo moteris. - Keista, kad šį sakinį visi prisimena, bet niekur jis neužrašytas."

Susirinkusieji, anot Aldonos, tada staiga suvokė, kad negali be niekur nieko palikti salės.

Lietuvos pristatymas

Šis atsiminimų puslapis būtų neišsamus, jei A.Pocienė nepaminėtų artimiausių ir brangiausių ją supusių žmonių: grafikės Marijos ir skulptoriaus Vlado Vildžiūnų, artimiausių bičiulių dailininkų Valentino Antanavičiaus, Kisarauskų, Kmieliauskų, Steponavičių... Su šiais žmonėmis prabėgo bene visas jos gyvenimas, su jais ji supažindindavo ir į Lietuvą atvykstančius užsieniečius - ir perestroikos laikais, ir jau po Nepriklausomybės paskelbimo. Per šiuos žmones vakariečiai geriau sužinojo, kas yra Lietuva, jos dainos, žymiausi menininkai. Moteris tikino padariusi tik tūkstantąją dalį viso to, ką populiarindamas Lietuvą padarė tikrasis Sąjūdžio įvykių metraštininkas Albinas Kentra.

Pocių šeima taip ir liko su tuo pačiu "turtu", kurį užgyveno jaunystėje. Tačiau, ranka rodydama į svetainėje kabančius paveikslus ir fotografijas, Aldona tvirtino, kad didžiausias turtas yra knygos, draugai, jų darbai ir vaikai. "Esame čia, kad kiekvieną dieną mokytumės žmogiškumo", - pridūrė ji. Ateiname į šią žemę su didesniu ar mažesniu talentu ir sugebėjimais, o tai, ką išmokome, sužinojome, pamatėme ir perskaitėme, anapus nenusineši - reikia pasidalyti su visais.

Tikra atgaiva sielai, sako A.Pocienė, yra jos studentai. "Jie tokie šviesūs žmonės. Aš tiek iš jų gaunu grįžtamuoju ryšiu", - pratrūko moteris. Ji prisipažįsta mėgstanti juos provokuoti, užduoda techninės specialybės studentams nebūdingų klausimų. "Mūsų mokymosi metodas yra diskusijos. Jie kupini tokių įdomių minčių! Ypač, kai susidaro pasitikėjimo atmosfera", - sakė moteris.

Baisisi cinizmu

"O dabar tegul kalba mano vyras - vienas iš Sąjūdžio "šulų", - nusišypsojo Aldona. - Jis viską darė oficialiai, vyriškai." Ričardas išsišneka pamažu. Prisimindamas savo veiklą per Atgimimą, jis tvirtina, kad dalyvauta klausantis širdies balso. "Darėme tai, ką turėjome daryti. Iniciatyva kilo iš vidaus", - sakė jis. Jo tėvas grįžo iš Sibiro ir trejus metus šeima gyveno "ant maišų", slapstydamasi keliavo iš vienos Lietuvos vietos į kitą. 1988 rugsėjį jis su kolega Kazimieru Maceika subūrė Sąjūdžio grupelę "Vilfa". "Šiandien klausiama, ar reikia naujo sąjūdžio. Manau, moralinis sąjūdis yra tiesiog būtinas", - pabrėžė R.Pocius. Jis baisėjosi dabar įsigalėjusiu cinizmu ir kultūros, nuovokos stoka. Sakė norėjęs, kad Sąjūdis, jo struktūra išliktų kuo ilgiau, nes ne visi tikslai buvo pasiekti. Vyriškis jau kuris laikas yra pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos ir visą laiką skiria profesijai ir šeimai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"