TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šaltojo karo gausmas

2014 03 14 6:00
Vilniaus radijo trukdžių stoties aparatinė ir siųstuvai KV-5. jamming.info nuotraukos

2004-ųjų vasarį radijo eteryje nuskambėjo paskutinė Lietuvai skirta "Amerikos balso" laida. Prieš tai, sausio 30-ąją, su klausytojais atsisveikino ir "Laisvosios Europos" radijo lietuviškos redakcijos darbuotojai. Ta proga prisiminkime kelius, kuriais į mūsų šalį skverbėsi laisvas žodis, ir sovietinės valdžios pastangas bet kokia kaina jį užgniaužti.

Šiandieninei interneto ir išmaniųjų telefonų kartai, gyvenančiai pasaulyje, kuriame bet kokia informacija pasiekiama akimirksniu, ši istorija gali pasirodyti sunkiai suprantama. Tačiau tie, kuriems teko gyventi sovietmečiu, be abejonės, prisimena ankštoje chruščiovinio daugiabučio virtuvėlėje stovintį radijo imtuvą VEF, prie kurio prigludusios kelios poros ausų bando pagauti per nesusakomą ūžesį besibraunančius žodžius. Šie žodžiai ne vienai pokario kartai buvo vienintelė prošvaistė niūrioje sovietinės propagandos karalystėje ir ne vienam įkvėpėi vilties, kad blogio imperija neamžina. Iš laisvojo pasaulio totalitarinį kalėjimą pasiekiančios radijo bangos leido pajusti, kad net geležinėje uždangoje esama plyšių. Galiausiai šizofreniškos imperijos, kurioje ausys girdėjo viena, o akys matė kita, įkaitams balsai iš anapus leido suvokti: "Ne, aš dar neišsikrausčiau iš proto!"

Lietuvos partizanai miške prie radijo imtuvo. / GAM nuotrauka

Laisvo žodžio reikšmę puikiai suprato ir Sovietų Sąjungos vadovybė. Tiesa griovė pačius melu grįstos valstybės pamatus, tad jos komunistai bijojo kaip velnias kryžiaus. Todėl kovai su vadinamosiomis ideologinėmis diversijomis nebuvo gailima jokių išteklių rezgant neįsivaizduojamo masto trukdymo stočių voratinklį ir triukšmo bei ūžesio užkardoms į kosmosą švaistant milijardus.

Ledus pralaužė Vatikanas

Trumpai peržvelgdami lietuviško laisvojo žodžio kelią į pavergtą šalį iš karto pastebėsime, kad lietuviškos Vakarų radijo stočių redakcijos vargu ar būtų įkurtos, jei ne atkaklios pačių mūsų tautiečių pastangos. Pirmąsias lietuviškas laidas jau 1940-ųjų lapkričio pabaigoje vyskupo Pranciškaus Būčio ir Lietuvos atstovo Vatikane Stasio Girdvainio pastangomis pradėjo transliuoti Vatikano radijas.

Deja, po kelių mėnesių transliacijos nutrūko. Kodėl taip nutiko, egzistuoja kelios versijos: laidas rengusių lietuvių nesutarimai, informacijos iš okupuoto krašto stoka, sovietų grasinimai Lietuvos vyskupams. Tačiau, kaip nurodo istorikas Egidijus Ramašauskas, labiausiai tikėtina, kad transliacijos nutrūko dėl Vatikano politinės bei teritorinės izoliacijos karo metu. Tokią versiją netiesiogiai gali patvirtinti faktas, kad 1946 metų birželį lietuviškos programos buvo atnaujintos, bet jos transliuotos tik kas antrą savaitę, šeštadienių vakarais.

To aiškiai nepakako. Ypač pokario metais, kai, plečiantis sovietinėms represijoms ir augant pasipriešinimui, Lietuvai labiausiai reikėjo moralinės ir informacinės paramos. „Šiandien bolševikai atėmė iš visų lietuvių radijo aparatus. Tačiau, mūsų turimomis žiniomis, jų dar turi paslėpę kai kurie asmenys ir taip pat tebekovojantys už Lietuvos laisvę vyrai. Partizanai teberenka radijo bangomis žinias apie kovą dėl Lietuvos laisvės ir teikia jas lietuviškai visuomenei. Deja, jiems skaudu, kad nepavyksta sugauti žinių apie savo krašto nelaimę gimtąja kalba“, - 1948-ųjų liepos 9 dienos numeryje rašė Čikagos lietuvių laikraštis "Dirva".

Trumpųjų bangų siųstuvai "Viaz-M2" Panevėžio trukdžių stotyje.

Taigi Amerikos lietuvių taryba (ALT) ėmėsi žygių, kad būtų įsteigta lietuviškoji "Amerikos balso" redakcija. Kita vertus, iniciatyva transliuoti lietuviškas programas iš Vakarų priklauso ir Lietuvos pasipriešinimo vadovybei. Būtent jos įgaliotinis Juozas Lukša-Daumantas, prasiveržęs pro geležinę uždangą ir pateikęs išsamią informaciją apie pasipriešinimo Lietuvoje mastą, 1950-aisiais parengtame "Pro memoria" nurodė ginkluoto pogrindžio "pagrindinius iškilusius ir spręstus sunkumus: principinio sutikimo transliacijoms išgavimas, kreditų (finansavimo) klausimas, laidų trukmės apimtis ir dažnumas, radijo stočių galingumo problema. Ir pagaliau 1951 metų vasario 16 dieną eteryje pirmą kartą nuskambėjo žodžiai: "Amerikos balsas kalba į Lietuvą."

Skirtingi principai, vienas tikslas

Beje, faktas, kad lietuviškos "Amerikos balso" laidos pradėtos transliuoti tik 1951-aisiais, paneigia iki šiol egzistuojantį mitą, esą ši radijo stotis ragino partizanus beprasmiškai laikytis miškuose laukiant greito Lietuvos išvadavimo. Priešingai, tuo metu ginkluotos kovos miškuose jau silpo, ir pogrindis ieškojo naujų kovos formų, iš kurių viena svarbiausių buvo spauda. "Amerikos balso" transliacijos gerokai palengvino pogrindžio leidybininkų darbą, suteikdamos jiems išsamią informaciją apie įvykius pasaulyje - ji tuoj pat keliaudavo į nelegalių leidinių puslapius. O pasaulio įvykiams pogrindžio spauda skyrė išties daug dėmesio, nes apie tai, kas vyksta už geležinės uždangos ir kokių geopolitinių poslinkių galima tikėtis artimiausiu metu, Lietuvoje niekas neturėjo nė menkiausio supratimo.

Kita vertus, "Amerikos balsas" niekuomet neorganizavo ir neskatino jokių kovų. Ši 1942-aisiais kovai su nacių propaganda įkurta radijo stotis buvo finansuojama Kongreso ir privalėjo atspindėti oficialią Vašingtono poziciją. Ši taisyklė galiojo visoms redakcijoms. Ronaldo Reagano laikais čia net buvo įvesti privalomi visų kalbų redakcijoms vedamieji, atspindintys Valstybės departamento poziciją vienu ar kitu klausimu.

Be to, bent trečdalį laiko lietuviškoje pusvalandžio programoje reikėdavo skirti žinioms apie pasaulio įvykius. Tiesa, žinių atranka ir jų eiliškumas jau buvo pačių redaktorių reikalas, tad jie galėdavo rinktis tai, kas aktualiausia Lietuvai. Tas pats buvo ir su privaloma informacija apie gyvenimą Amerikoje (šį laiką stengtasi išnaudoti pasakojant apie JAV lietuvių bendruomenės veiklą, o greta žmogaus teisių aktualijų šiose rubrikose buvo galima išgirsti lietuviškos pogrindžio spaudos apžvalgas ar informaciją apie kitaminčių persekiojimą Lietuvoje.

Taigi grynai lietuviškoms aktualijoms, tokioms kaip rusinimas, kolchozinė santvarka arba kultūros niokojimas, sovietinės Lietuvos vadovų kritika, laiko likdavo nedaug. Tad nenuostabu, jog "Amerikos balsas" neretai sulaukdavo kritikos dėl per menko dėmesio lietuviškoms temoms. Bet tai greičiausiai buvo JAV lietuvių nuomonė. Pačioje Lietuvoje "Amerikos balsas" iki pat transliacijų pabaigos išliko populiariausia laisvojo pasaulio radijo stotis.

Šiame pastate buvo įsikūrusi Vilniaus trukdžių stoties eterio stebėjimo tarnyba.

Tuo metu jau minėtas Vatikano radijas, pirmasis pralaužęs geležinę uždangą, daugiau dėmesio galėjo skirti lietuviškai tematikai. Taip buvo dėl kelių priežasčių. Pirma, jo veiklą ilgą laiką finansavo patys tikintieji - radijo stočiai išlaikyti buvo skiriama dalis bažnyčiose suaukotų lėšų. Antra, Vatikano radijo lietuvišką redakciją per Tautos fondą finansavo ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Trečia, ši radijo stotis ilgai nebuvo Vatikano valstybės struktūra, o net kai ja ir tapo, išlaikė nuoseklią antikomunistinę poziciją.

"Jeigu „Amerikos balso“ ir „Laisvės / Laisvosios Europos“ radijo stotys (...) jau nuo 1955 m. (po Vengrijos įvykių) iš kraštutinio antikomunizmo perėjo į savotišką neutralumą, „konvergenciją“, tai Vatikano radijo kryptis išliko pastovi. Jos religinis pobūdis ją anksčiau apsaugojo nuo kraštutinės polemikos, o vėliau neleido atsisakyti principinės opozicijos komunizmui. Katalikų Bažnyčia ir komunizmas yra dvi nesutaikomos idėjinės pozicijos, ir tas principingumas apsprendė ir propagandinę drąsą Sovietų Sąjungos pasaulinės grėsmės akivaizdoje", - pažymi istorikas E.Ramašauskas.

Nenuostabu, kad Vatikano radijas per visus Lietuvos okupacijos dešimtmečius buvo viena sovietų valdžios nekenčiamiausių radijo stočių. Ypač kai popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II. 1986 metais Maskvoje išleistoje buvusio LSSR KGB pirmininko pavaduotojo Henriko Vaigausko knygoje "Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja" nurodoma: „...Ypač išaugo Vatikano radijo aktyvumas. Jo laidos, transliuojamos į Lietuvą, įgavo antitarybinį kurstomąjį pobūdį.“ Vėliau pamatysime, kad Vatikano radijui sovietinė vadovybė taikė drastiškiausias slopinimo priemones.

Kita vertus, lygiai taip pat drastiškai buvo slopinamas 1975 metais lietuviškai prabilęs "Laisvosios Europos" radijas. Pastatyti Miunchene specialiai europiečiams skirtą galingą radijo stotį 1949-aisiais nutarė JAV vyriausybė. Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad oficialiai „Laisvosios Europos“ radiją 1950 metais įsteigė Nacionalinis laisvosios Europos komitetas - Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Vidurio Europos šalių organizacija. 1953-iaisiais Rusijos tautų išlaisvinimo Amerikos komitetas įkūrė Išlaisvinimo radiją, nuo 1964 metų vadintą "Laisvės radiju". 1976 metais abi radijo stotys buvo sujungtos į vieną žiniasklaidos bendrovę, finansuojamą JAV Kongreso.

Didelio nuotolio trukdžių stoties bokštai.

"Laisvės radijas" nuo "Laisvosios Europos" skyrėsi tiksline auditorija. Pirmasis buvo skirtas Sovietų Sąjungos tautoms, o antrasis - komunistų kontroliuojamų Rytų Europos valstybių gyventojams. Iš pradžių lietuviškos radijo laidos buvo kuriamos po "Laisvės radijo" stogu. Tai, beje, sukėlė tam tikrą nerimą lietuviams. Prisiminkime, kad lietuviškos radijo laidos pradėtos transliuoti jau netrukus, kai buvo pasirašytas Helsinkio baigiamasis aktas, kuris įtvirtino pokarinės Europos sienas ir vėl atėmė iš lietuvių permainų viltis. Nejaugi priskirdama Lietuvą "Laisvės radijo" kompetencijai Amerika ketina oficialiai pripažinti šalies aneksiją? Vėliau paaiškėjo, kad nuogąstauta be reikalo: 1984 metais, vengiant bet kokių spekuliacijų, lietuviškos laidos buvo perkeltos į "Laisvosios Europos" radiją.

Transliacijoms įsibėgėjus, lietuviškos "Laisvosios Europos" laidos trukdavo valandą - pirmas jų pusvalandis buvo skiriamas pasaulio įvykiams, o antrame buvo kalbama apie sovietinio gyvenimo ydas ir pasipriešinimą joms. Čia buvo ir reportažų apie kultūrą, ir polemikos, ir pokalbių su disidentais, ir lietuviškos pogrindžio spaudos - „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, „Aušros, „Perspektyvų“ apžvalgoms. Iš "Laisvosios Europos" laidų klausytojas galėjo suprasti esąs ne vienišas, nes Lietuvoje egzistuoja organizuota kultūrinė, religinė ir politinė rezistencija.

Kaip pažymi E.Ramašauskas, "ypač efektyvus pasirodė „gyvas balsas“: radijo metodas, kai studijoje vyko gyvas pokalbis ar interviu su pabėgėliais iš okupuotos Lietuvos. Lietuviškose laidose kalbėjo buvęs Kauno dramos teatro režisierius Jonas Jurašas, jūreivis Simas Kudirka, dr. Kazimieras Ėringis, politinis kalinys Kęstutis Jokubynas ir kt. Buvo kryptingai diskutuojama apie lietuvių nacionalinių interesų pamynimą mene, literatūroje, apie Lietuvos gamtos turtų grobstymą ir tyčinį aplinkos teršimą, kitaminčių persekiojimą. Laidose kaip nacionaliniai didvyriai pristatomi politiniai kaliniai: Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis, Antanas Terleckas, kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir kt., domimasi jų likimu, kovojama už jų išlaisvinimą".

Išmontuojamas vadinamasis „objektas Nr. 600“ – Vilniaus radijo trukdžių stotis. 1989 m. balandžio 29 d.

Minėtos trys radijo stotys buvo neabejotinos laisvo lietuviško žodžio transliacijų lyderės. Greta jų 6-7 dešimtmečiais dar veikė Madrido ir Romos radijo lietuviškos redakcijos, be to, Lietuvoje buvo girdimos ir rusiškos programos, kurios suteikdavo lietuviškai informacijai kur kas platesnį kontekstą.

Greta "Amerikos balso" ir "Laisvės radijo" laidas rusų kalba transliavo britų BBC, "Vokiečių banga", Švedijos radijas, "Izraelio balsas", Prancūzijos ORTF. Egzotikos dėlei galima prisiminti, kad rusiškai į Sovietų Sąjungą kalbėjo ne vien laisvasis pasaulis: savo propagandą jos gyventojams piršo ir Pekinas, ir Tirana. Ir šias laidas Maskva negailestingai slopino.

Trukdymai

Kaip jau minėjome, sovietų valdžia labiau už viską bijojo tiesos ir nuomonių įvairovės - jos griovė pačius melu grįstos totalitarinės ideologijos pamatus, todėl 1947-aisiais stalininė Kremliaus vadovybė nutarė imtis plataus masto "radijo gynybos". Tai buvo daroma pačiu primityviausiu, bet brangiausiu būdu - apjuosiant visą milžinišką valstybę neįsivaizduojamo dydžio triukšmo žiedu.

Jau po metų, prasidėjus "Amerikos balso" ir BBC transliacijoms rusų kalba, šis triukšmas per radijo imtuvus ėmė skverbtis į žmonių namus. Tačiau Lietuvoje kol kas buvo ramu.

Tipiškas 88,5 m aukščio vietinės radijo trukdžių stoties bokštas.

Nerimavo tik LSSR komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus. Jau 1948-aisiais jis ėmė atakuoti savo šeimininkus Maskvoje, reikalaudamas organizuoti trukdymus ir Lietuvos teritorijoje, o prasidėjus lietuviškoms "Amerikos balso" transliacijoms, puolė į visišką isteriką. „Antitarybinės radijo laidos, taip pat ir lietuvių kalba, pastaruoju metu labai intensyvėja, o turimų techninių priemonių respublikoje visiškai nepakanka, kad būtų galima visiškai tas laidas nuslopinti", - rašoma A. Sniečkaus rašte VKP (b) sekretoriui Georgijui Malenkovui. Lietuvos partinis vadovas primena, kad Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos įsakymai pastatyti radijo trukdžių stotis Vilniuje ir Kaune buvo pasirašyti dar 1950-ųjų gruodį, ir prašo kuo skubiau šį nurodymą vykdyti.

Iš tiesų visu galingumu triukšmo mašinos turėjo būti paleistos 1952-aisiais, tačiau kaip ir visuomet dėl įvairiausių priežasčių tokių planų įgyvendinimas strigo. Vis dėlto tais pat metais Vilniuje, Algirdo gatvėje, pagaliau iškilo trys plieniniai monstrai, kurių pasišiaušusios antenos buvo pasirengusios paleisti į eterį nenusakomą gaudesį. Neilgai trukus tokios pat pabaisos sudarkė ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, peizažus. 9-jame dešimtmetyje galinga trukdyklė buvo pastatyta ir Panevėžyje.

Kaip nurodo radijo trukdžių tyrinėtojas Rimantas Pleikys, iš viso šiose penkiose trukdžių stotyse veikė 60 siųstuvų - maždaug po 12 kiekvienoje. Galingiausių - Vilniaus, Kauno ir Panevėžio - stočių vieno siųstuvo galia siekė 5 kilovatus. Trukdyklių veikimo principas buvo primityvus, bet reikalavo milžiniškų energijos ir finansinių resursų. Norint visiškai užgožti nepageidaujamą radijo stotį, trukdžių siųstuvai tuo pačiu dažniu turėjo veikti gerokai didesne galia nei radijo stoties signalas. Kuo didesnė galios persvara eteryje - tuo efektyvesnis trukdymas. Štai kodėl radijo trukdžiai buvo gerokai brangesni nei pačios "priešiškų balsų" transliacijos (jei, žinoma, neskaičiuosime programų rengimo išlaidų).

Kita vertus, visu šimtu procentų užgožti oponentų balsų buvo neįmanoma. Vakarų radijo stotys nuolat didino pajėgumą, statė naujus siųstuvus, dubliuodavo programas skirtingais dažniais skirtingais diapazonais. Be to, atitinkamai pakreipus imtuvo anteną ar radus tinkamą vietą, trukdžių gaudesį buvo galima pritildyti tiek, kad žodžiai nors ir sunkiai, bet prasiveržtų pro triukšmą.

Žinoma, buvo ir kitas kovos su eterio triukšmadariais būdas: pasiimti radijo imtuvą ir nuvažiuoti bent 30 kilometrų už miesto, kur trukdžių efektyvumas beveik buvo lygus nuliui. Tačiau ir tai ne visada garantavo sėkmę. Mat Sovietų Sąjungos teritorijoje būta ir kitokio tipo trukdžių stočių, kurios veikė kelių šimtų kilovatų galia. Jų signalai sklisdavo tūkstančius kilometrų ir apimdavo milžiniškas teritorijas, tarkime, kone visą europinę Sovietų Sąjungos dalį. Šiai teritorijai skirtų siųstuvų triukšmas Lietuvą pasiekdavo iš Vidurinės Azijos. Iš viso tokių jonosferinių trukdyklių prie Sovietų Sąjungos sienų buvo 13 - to pakako "uždengti" visą imperijos teritoriją. Tiesa, šios trukdyklės nebuvo tokios efektyvios - jų bangų sklidimas priklausė nuo daugybės veiksnių. Tad mažų Lietuvos miestelių ir kaimų gyventojams, galima sakyti, pasisekė - Vakarų balsus jie girdėdavo kur kas geriau nei miestiečiai.

Tokiu įrenginiu buvo išgaunamas kalbą primenantis trukdžių signalas.

Atlikėjai ir užsakovai

Čia derėtų paklausti: kas iš tikrųjų valdė šią gigantišką triukšmo mašiną? Formaliai - SSRS Ryšių ministerijos 2-oji valdyba ir respublikinės ryšių ministerijos. Trukdžių stotys kaip įmonės tiesiogiai priklausė respublikiniams radijo ir televizijos perdavimo centrams - lygiai kaip, tarkime, televizijos ar radijo programas transliuojantys bokštai. Bet ar tikrai?

R.Pleikys vienoje Žinių radijo laidoje "Laisvės kryžkelės" yra sakęs, kad KGB užsiimdavo nebent trukdžių stočių personalo atranka. O šis nebuvo gausus: Vilniuje dirbo 25-30, kituose miestuose - dar mažiau žmonių. Vienaip ar kitaip per visą Lietuvą būta ne daugiau nei šimtas eterio teršėjų.

Vis dėlto istorikas E.Ramašauskas laikosi kitokios nuomonės - pagrindinis trukdžių sistemos koordinatorius buvo KGB, nors dėl archyvinių dokumentų trūkumo galutinai į šį klausimą negalima atsakyti. Užsienio radijo stočių laidų transliavimo trukdymu užsiiminėjo KGB 2-ojo specialiojo skyriaus tarnyba MD, o nuo 1959 metų - KGB OTO (Operatyvinio-techninio skyriaus) 2-asis poskyris. Tačiau su radijo trukdžiais susijusios medžiagos Lietuvos ypatingajame archyve išlikę nedaug, tad tokią prielaidą galima daryti remiantis tik vienos kitos bylos apyrašo pratarme. Pačios bylos greičiausiai supleškėjo Grigiškių popieriaus fabriko krosnyse.

Be abejo, net jeigu radijo trukdžius koordinavo KGB, lemiamas balsas, ką ir kada slopinti, priklausė ne šiai žinybai, o Komunistų partijos ideologams. Šie Vakarų radijo balsus skirstė į tris kategorijas. Pirmajai - "juodosios propagandos" kategorijai - priklausė "Laisvės radijas", "Laisvoji Europa", "Izraelio balsas" ir net Tiranos radijas. Šios radijo stotys buvo slopinamos elektroniniu triukšmu. Antrajai, arba "pilkosios propagandos" kategorijai priklausė tokios radijo stotys kaip BBC, "Amerikos balsas", "Vokiečių banga", Pekino radijas. Klausytis jų laidų trukdyta tuo pačiu dažniu leidžiant iškraipytą radijo stoties "Majak" programą. Pagaliau būta, sovietinių ideologų nuomone, "nekenksmingų" Vakarų radijo stočių - tokių kaip Švedijos radijas ar Prancūzijos ORTE. Jos apskritai nebuvo slopinamos.

„Amerikos balso“ lietuviškų transliacijų pradžios ceremonija. Iš kairės: „Amerikos balso“ Šiaurės Europos skyriaus viršininkas Robertas A.Taueris, Valstybės departamento Viešųjų reikalų Rytų Europos skyriaus atstovas J.Kolarkas, Tarptautinių transliacijų operacijų skyriaus viršininkas A.Puhanas, Lietuvos pasiuntinys JAV P. Žadeikis, Tarptautinių transliacijų skyriaus vadovas F. D. Kohleris, Lietuvos vicekonsulas Niujorke A. Šimutis, ir valstybės Departamento Pabaltijo reikalų skyriaus viršininkas dr. G. C. Vedeleris. / „Amerikos balso“ archyvo nuotrauka

Beje, aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo rastas dar efektyvesnis būdas radijo stotims trukdyti. Vietoj elektroninio ūžesio tuo pačiu dažniu imta transliuoti iš Maskvos diktorių, vyro ir moters, balsais tariamų žodžių fragmentų sumontuotą srautą. Ir jei iš radijo imtuvo sklindantį kriokimą dar buvo galima ištverti, tokia "kalba" tiek veikdavo psichiką, kad po minutės kitos radijo imtuvą norom nenorom turėdavai išjungti.

Ir vis dėlto laisvam žodžiui pavykdavo prasiskverbti pro triukšmo užkardas. Kartais šios užkardos tiesiog imdavo ir išnykdavo. Tai labai priklausė nuo politinių įvykių, tarkime, svarbių tarptautinių forumų, kuriuose dalyvaudavo Sovietų Sąjungos vadovai. Kartais tai priklausė nuo konjunktūros ar šaltojo karo priešininkų santykių. Štai 1963-1968 metais sovietai visiškai neslopino "Amerikos balso“, BBC, ir „Vokiečių bangos“. Po 1968-ųjų Prahos pavasario trukdymai vėl atsinaujino ir netikėtai buvo nutraukti 1976-aisiais. Deja, po 1980-aisiais sovietų įvykdytos invazijos į Afganistaną, trukdyklės vėl užkaukė visu pajėgumu.

Įdomu, kad trukdžiai nesiliovė net ir Michailo Gorbačiovo eros pradžioje. Tačiau netrukus atėjo laikas, kai kiekviename Maskvos laikraštyje arba televizijos programoje galėjai perskaityti ar pamatyti tai, ko nebūtum tikėjęsis iš jokių Vakarų balsų. Bet kokios informacinės užtvaros akimirksniu neteko prasmės net ir Lietuvoje, kurioje pavasario potvyniu jau sruvo Sąjūdžio bangos.

Iš štai iš Maskvos į Vilnių atskriejus nurodymui, 1988 metų spalio 29-osios vidurnaktį kriokiantys triukšmo monstrai nutilo. Šį kartą - visiems laikams. Trukdyklių dokumentacija iškeliavo į Grigiškių popieriaus fabriką ir amžiams pranyko jo krosnyse. Apie jų veiklą daugiau nežinome ir, matyt, nebesužinosime. Užtat visada žinosime viena - dešimtmečiais iš Vakarų į Lietuvą sklidęs žodis, nors slopinamas, nors trukdomas, ne vienai kartai padėjo išverti ilgą okupacijos žiemą, nepasimesti tarp vertybių, neprarasti vilties ir sulaukti kovo 11-osios pavasario.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"