TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šaltojo karo pabaigos istorija

2009 10 29 0:00
R.Reaganas ir M.Gorbačiovas - naujas JAV ir Sovietų sąjungos santykių stilius.
Užsienio spaudos nuotrauka

Įvadas Artėja sukaktis, kurią minės visas pasaulis ir kuri ypač svarbi Lietuvai bei visai Rytų Europai: lapkričio 9 dieną sukanka lygiai dvidešimt metų, kai griuvo Berlyno siena, Stalino "geležinės uždangos", dirbtinai padalijusios Europą ir pasaulį į Rytus ir į Vakarus, simbolis. Ta istorinė 1989-ųjų lapkričio 9 diena žymi dviejų priešingų procesų pradžią. Prasidėjo Vokietijos ir Europos susivienijimas, taip pat šaltojo karo pabaiga ir "blogio imperijos" - Sovietų Sąjungos - žlugimas.

Apie Rytų Europos tautų laisvės kovas, komunistų ir KGB jungą prirašyta daugybė knygų ir straipsnių. Mes puikiai žinome, ką mąstė Michailas Gorbačiovas, braižydamas "perestroikos" ir "glastnost" schemas, esame perpratę kompartijos ir KGB darbo metodus, patys stebėjome paskutinį su trenksmu byrėjusios Sovietų Sąjungos atokvėpį.

Todėl šį kartą "Lietuvos žinios" siūlo į šaltojo karo pabaigos ir Rytų Europos išsivadavimo istoriją pažvelgti kitomis - amerikiečių - akimis. Ko iš M.Gorbačiovo tikėjosi JAV prezidentas George'as Bushas vyresnysis? Kokį slaptą planą vykdė Amerika palaikydama santykius su Sovietų Sąjunga? Kodėl JAV delsė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir drauge su Prancūzija bei Vokietija 1990-ųjų balandį laišku paragino Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį atšaukti nepriklausomybės deklaraciją? Kodėl pirmojo vizito į Vašingtoną 1990 metais buvo pakviestas ne valstybės vadovas V.Landsbergis (JAV prezidentas net neatsakė į jo laišką), bet premjerė Danutė Kazimira Prunskienė?

Į šiuos ir daugybę kitų Lietuvos istorijai svarbių klausimų atsakymus savo puikioje knygoje "Aukščiausiu lygmeniu: vidinė šaltojo karo pabaigos istorija" siūlo du amerikiečiai - Michaelis R.Beschlossas ir Strobe'as Talbottas. Įtakingas JAV žurnalas "Newsweek" M.R.Beschlossą pavadino "pagrindiniu tautiniu prezidento istoriku". Iš viso jis yra parašęs aštuonias knygas apie JAV prezidentus. Amerikos užsienio politikos analitikas, diplomatas S.Talbottas devintąjį dešimtmetį dirbo specialiuoju žurnalo "Times" korespondentu JAV ir Sovietų Sąjungos reikalams, o 1994-2001 metais buvo JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas.

Šie du autoriai šaltojo karo pabaigą ir Sovietų Sąjungos griūtį matė iš Baltųjų rūmų ir Kremliaus bokštų. Nuo 1989 iki 1991 metų M.R.Beschlossui ir S.Talbottui buvo suteikta iki tol precedento neturėjusi teisė iš arti stebėti slaptas žinutes ir telefono pokalbius tarp G.Busho vyresniojo, M.Gorbačiovo, Jameso Bakerio ir Eduardo Ševardnadzės, taip pat dalyvauti susitikimuose už uždarų durų Kremliuje, Baltuosiuose rūmuose, Pentagone, CŽV ir KGB, kur vyko derybos dėl šaltojo karo pabaigos.

"Kai 1989-ųjų pabaigoje nusprendėme parašyti knygą apie JAV ir Sovietų Sąjungos santykius per ateinančius trejus metus, niekas negalėjo numatyti, kad mūsų pasakojama istorija apims Rytų Europos išsivadavimą, Varšuvos pakto panaikinimą, Sovietų Sąjungos komunistų partijos žlugimą, pačios Sovietų Sąjungos griūtį ir šaltojo karo pabaigą", - rašo knygos bendraautoriai.

Istorikai ne tik stebėjo dviejų supervalstybių aukščiausių vadovų žingsnius, bet ir tyliai susitarė su dauguma Amerikos ir Sovietų Sąjungos aukščiausio rango pareigūnų, kad jie reguliariai informuos rašytojus, kas vyksta tarp dviejų vyriausybių. Aišku, su sąlyga, kad šaltinių pavardės liks paslaptyje. Tad per trejus metus autoriai palaikė ryšius su slaptais šaltiniais Vašingtone, Maskvoje, daugelyje Europos sostinių, taip pat su NATO ir Varšuvos pakto šalių oficialiais asmenimis. Taip atsirado JAV ir Sovietų Sąjungos santykių trejų metų istorija, po kurią "Lietuvos žinios" siūlo pasižvalgyti savo skaitytojams.

Gabrielė VASILIAUSKAITĖ


I dalis. "Jo širdis yra reikiamoje vietoje"

1987 metų gruodžio 10 dieną, ketvirtadienį, Michailas Gorbačiovas, baigdamas savo pirmąjį vizitą Jungtinėse Amerikos Valstijose, žengė iš Baltųjų rūmų, atsisukęs pamojo Ronaldui Reaganui ir sėdo į savo juodą ZIL markės limuziną. Vos įsitaisė ant galinės sėdynės, prie jo prisijungė tuomet dar tik JAV viceprezidentas George'as Bushas vyresnysis.

Automobiliui pajudėjus iš Baltųjų rūmų kiemo link Andrews karinių oro pajėgų bazės, G.Bushas užsiminė M.Gorbačiovui turįs šį tą jam pasakyti, tačiau norėtų, kad šis niekada nepaviešintų šio pokalbio. M.Gorbačiovas linktelėjo galva.

Nors 1988-ųjų JAV prezidento rinkimų kampanija turėjo prasidėti tik po trijų savaičių, Amerikos viceprezidentas jau vykdė intensyvią reklaminę kampaniją, siekdamas tapti respublikonų kandidatu. Jo partijos lyderis Senate Robertas Dole'as iš Kanzaso jį lenkė keliose apklausose.

G.Bushas pareiškė M.Gorbačiovui: "Labai gali būti, kad kitąmet aš laimėsiu JAV prezidento rinkimus. Šiuo metu R.Dole'as atrodo gana pavojingas varžovas, tačiau aš manau, kad respublikonų kandidatu būsiu išrinktas aš. Jei mane išrinks, - o aš manau, kad taip ir bus, - tu turi suprasti, kad aš noriu pagerinti mūsų santykius." Anot G.Busho, pastaruosius septynerius metus būdamas R.Reagano viceprezidentu, jis buvo priverstas nuosaikesnės politikos pažiūras pasilaikyti sau. Jis paaiškino, esą R.Reaganą supa "riboti intelektualūs galvažudžiai", kurie apsidžiaugtų gavę įrodymų, kad viceprezidentas yra užsislaptinęs liberalas. Todėl per artėjančią 1988-ųjų prezidento rinkimų kampaniją jis privalės padaryti ir pasakyti daugelį dalykų tik tam, kad jį išrinktų. Ponas M.Gorbačiovas tenekreipia į tai dėmesio.

M.Gorbačiovas atsakė, kad viską supranta. Po daugelio metų jis prisiminė šį pokalbį kaip "svarbiausią kada nors turėtą pašnekesį su G.Bushu". Per kitus ketverius metus kaskart, kai artimiausi Sovietų Sąjungos vadovo padėjėjai imdavo skųstis, jog G.Bushas pataikauja respublikonams konservatoriams, M.Gorbačiovas primindavo jiems pokalbį limuzine, pridurdamas: "Nesijaudinkite. Jo širdis yra reikiamoje vietoje."

xxx

Per pirmuosius keturiasdešimt šešerius savo gyvenimo metus G.Bushas vyresnysis tik labai retai turėjo reikalų su Sovietų Sąjunga. Richardo Nixono valdymo laikotarpiu, būdamas ambasadoriumi Jungtinėse Tautose 1971-aisiais ir 1972-aisiais, jis pasikvietė savo kolegą iš Sovietų Sąjungos Jakovą Maliką apžiūrėti Niujorko "Mets" beisbolo komandos (jos savininkė buvo G.Busho draugė Joan Whitney Payson), tačiau tai nedavė jokių apčiuopiamų diplomatinių rezultatų.

Kai Geraldo Fordo valdymo metu G.Bushas buvo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius, tarptautinių santykių įtampos mažinimo kritikai konservatoriai ir Amerikos ginklavimosi šalininkai kaltino CŽV dėl nuolatinio sovietų karinio pavojaus pervertinimo. Užuot užstojęs profesionalius žvalgybos pareigūnus, kuriems jis vadovavo, ir gynęs agentūrą nuo politinio spaudimo, G.Bushas stengėsi nuraminti dešiniųjų sparną. Jis pakvietė sudaryti tam tikrą atvažiuojamąjį komitetą, kuris stebėtų CŽV darbo metodus. Jis suteikė komiteto nariams apsaugos kodus ir liepė atlikti slaptos sovietų veiksmų analizės, kurią parengė CŽV, įvertinimą.

Ši grupė, pavadinta Komanda B, paskelbė CŽV kalta dėl pernelyg nuosaikaus požiūrio į SSRS ir prisidėjo prie vis gausėjančių naujos JAV ginklavimosi programos šalininkų. Vienas iš G.Busho CŽV leitenantų vėliau prisiminė, kad jo vadas "niekuomet nedemonstravo savo gilių įsitikinimų, kai buvo peržvelgiamos strateginės analizės. Pagrindinis jo rūpestis buvo kaip sutaikyti skirtingas nuomones... Jis buvo problemų sprendėjas: "Išspręskite tą prakeiktą problemą. Jei reikia Komandos B, kvieskite ją."

Kai G.Bushas vyresnysis 1981-aisiais prisiekė kaip JAV viceprezidentas, jis suprato, kad tiek jo ideologinis tyrumas, tiek jo charakteris reiganistams pasirodys įtartini. R.Reaganas siekė įspėti Maskvą, kad Vašingtone įsigalėjo naujas, kietas režimas. Suteikdamas aukštą padėtį užsienio reikaluose G.Bushui vyresniajam, turinčiam nuosaikaus politiko reputaciją, jis nenorėjo sušvelninti šios žinios.

Viceprezidentas prisipažino, tiesa, tik privačiuose pokalbiuose, kad jis nepritarė kai kuriems griežtiems R.Reagano pirmosios kadencijos pradžios pasisakymams ir gestams, nukreiptiems prieš sovietus. 1982 metų lapkritį, kai mirė Leonidas Brežnevas, G.Bushas vyresnysis su žmona Barbara keliavo po Afriką. G.Bushas vylėsi, kad R.Reaganas pasirinks jį atstovauti JAV laidotuvėse Maskvoje, tačiau stengėsi neparodyti, jog to labai siekia. Ir klausiamas atšovė savo patarėjui nacionalinio saugumo klausimams admirolui Danieliui Murphy: "Jokių planavimų!"

Kai R.Reaganas paskyrė šią užduotį vis dėlto jam, G.Bushas nuskrido į Frankfurtą, čia susitiko su jaunu CŽV analitiku sovietų reikalams Robertu Blackwellu, kuris jam trumpai nušvietė padėtį. R.Blackwellas išsišaipė iš plačiai pasklidusių gandų, kad naujasis Sovietų Sąjungos lyderis, buvęs KGB vadas Jurijus Andropovas yra slaptas proamerikietis, godžiai ryjantis Jacqueline Susann romanus ir maukiantis škotišką viskį. Anot R.Blackwello, galima tikėtis, jog J.Andropovas bus stiprus lyderis ir pasinaudos savo "didžiuliu intelektu", siekdamas vėl (po nuosmukio prie L. Brežnevo) įtvirtinti "socialistinę tvarką ir discipliną".

Kai G.Bushas susitiko su J.Andropovu Maskvoje, jis pajuokavo, kad kaip buvę žvalgybos agentūrų vadai jie abu "sukosi tame pačiame versle".

1984-ųjų vasarį, kai J.Andropovas mirė dėl kepenų nepakankamumo, R.Reaganas paprašė savo viceprezidento, kad jis skristų atgal į Maskvą. G.Busho privačiuose apartamentuose lėktuve "Air Force Two" R.Blackwellas jam padavė greitomis sumestą CŽV raportą apie naująjį Sovietų Sąjungos vadą Konstantiną Černenką. Jis prisipažino, kad agentūra apstulbo, kai K.Černenka gavo aukščiausią postą Kremliuje, ypač po to, kai 1982-aisiais jį pralaimėjo J.Andropovui.

Daugelis Vašingtone K.Černenką prisiminė kaip asmenį, kuris pridegdavo cigaretę L.Brežnevui tuo metu, kai šis bandė mesti rūkyti. CŽV K.Černenką laikė "silpnesniąja seserimi". Tačiau net ir K.Černenka 1982-aisiais sovietinės Gruzijos sostinėje Tbilisyje pasakė kalbą, kuria perspėjo, kad Sovietų Sąjunga stovi ties tarptautinės krizės slenksčiu.

G.Busho patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir buvęs CŽV žmogus Donaldas Greggas pasakė jam, jog suomių žvalgyba prognozuoja, kad septyniasdešimt dvejų metų K.Černenka tebus trumpalaikė figūra Kremliaus viršūnėje. Po jo mirties prasidės didžioji kova dėl Sovietų Sąjungos ateities tarp nusiritusio žemyn ir smarkiai geriančio Leningrado komunistų partijos vado Grigorijaus Romanovo, kuris suomiams buvo žinomas pernelyg gerai, ir vyruko, kuris galbūt pakeistų situaciją į gerąją pusę - "to naujojo vyruko, Michailo Gorbačiovo".

Po susitikimo su pasiligojusiu K.Černenka siaurame žmonių rate virš Lenino mauzoliejaus, viceprezidentas neabejojo, kad netrukus sugrįš į Maskvą, į dar vienas laidotuves. Atsisveikindamas su ambasados darbuotojais G.Bushas mestelėjo: "Iki pasimatymo kitais metais tuo pačiu laiku!"

1985-ųjų kovą K.Černenka mirė. Ženevoje, pakeliui į Maskvą, G.Bushui pranešė, kad naujasis Sovietų Sąjungos lyderis bus Michailas Gorbačiovas. R.Blackwellas, susitikęs su JAV viceprezidentu Maskvoje, šiam pasakė, kad CŽV jau prieš kelis mėnesius prognozavo M.Gorbačiovo pergalę: M.Gorbačiovas jau prieš tai buvo tapęs antruoju žmogumi Komunistų partijoje, o J.Andropovas buvo jo pagrindinis globėjas.

G.Busho partijos kolegos jau juokavo, kaip puikiai jie žino sovietinių laidotuvių eigą: atsisveikinimas su mirusiuoju, karinis paradas Raudonojoje aikštėje, priėmimas Šv. Georgijaus salėje, puikaus italų virėjo paruošta spagečių vakarienė Kremliaus Spaso bokšte.

Tiek JAV viceprezidentą, tiek ir R.Blackwellą pribloškė tai, kaip nekantravo maskviečiai kuo greičiau atsikratyti savo "sukriošusio senuko". Nuo laidotuvių procesijos pabaigos Maskvos gatvėse praėjo ne daugiau kaip trisdešimt minučių, o darbininkai jau nuplėšinėjo plakatus su K.Černenkos atvaizdu ir metė juos į šiukšlyną. Anot G.Busho, Kremliaus šeimininkai atrodė vos galintys sulaukti, kol jų senukas bus palaidotas, o šalies likimas bus perduotas į naujojo penkiasdešimt ketverių metų lyderio rankas.

M.Gorbačiovas priėmė G.Bushą ir JAV valstybės sekretorių George'ą Prattą Shultzą Šv. Jekaterinos salėje. Per keturiasdešimt penkių minučių monologą jis pareiškė, kad Sovietų Sąjunga nenori pyktis su JAV ir išreiškė viltį, kad Ženevoje Vašingtonas rimtai derėsis su sovietais dėl branduolinių ginklų. Tačiau kai G.Bushas ir G.Shultzas prabilo apie žmogaus teises, M.Gorbačiovas, kaip ir jo amžininkai prieš tai, pasipiktinęs apkaltino amerikiečius bandymu "kištis į SSRS vidaus reikalus".

Po susitikimo R.Blackwellas prognozavo G.Bushui, kad M.Gorbačiovas veiks greitai. Spėjimui pagrindo suteikė akivaizdus M.Gorbačiovo pasitikėjimas savimi, taip pat tai, kad per sovietinę televiziją armija nebebuvo taip dažnai rodoma kaip anksčiau. JAV viceprezidentas sutiko, kad "kažkas čia yra kitaip nei anksčiau". Priešingai nei L.Brežnevas, J.Andropovas ir K.Černenka, M.Gorbačiovas buvo "labai ramus. Jis dar jaunas ir, nors nori pakeisti Sovietų Sąjungą, tačiau supyksta prakalbus apie žmogaus teises. Sunkiai perkalbamas žmogus".

Kai žurnalistai jo paklausė, ar šitoks smarkus sovietų lyderis yra gera žinia Vakarams, G.Bushas atsakė: "Tai priklausys nuo mūsų. Mes norime, kad Sovietų Sąjunga pasikeistų. Štai jums žmogus, kuris trokšta to paties. Bet kaip jis šį troškimą įgyvendins, iš dalies priklauso nuo to, kaip mes su juo bendrausime. Mūsų tikslas ne "padėti" jam, tačiau iškelti JAV interesus taip, kad tai paveiktų jo vykdomą politiką pagal mūsų norą."

1986-ųjų spalį R.Reaganas susitiko su M.Gorbačiovu Reikjavike. Sovietų Sąjungos lyderis netikėtai pasiūlė drastiškai sumažinti abiejų šalių atominių ginklų arsenalą. Jie nesugebėjo galutinai susitarti, tačiau abu sutiko su pasiūlymu per dešimt metų pašalinti visus keliančius grėsmę strateginius ginklus, dėl tarpusavio įbauginimo atmosferos palaikiusius taiką nuo šeštojo dešimtmečio.

Kai G.Bushas Vašingtone išgirdo apie įvykius Reikjavike, jis išsigando, kad R.Reaganas derėsis dėl fundamentalių pokyčių be pasiruošimo ir konsultacijų su JAV sąjungininkėmis Vakarų Europoje. Tačiau viešai apie savo nepritarimą nė neužsiminė.

1987 metais M.Gorbačiovas atvyko su vizitu į Vašingtoną ir čia pasirašė su R.Reaganu sutartį, kuria uždraudžiamos vidutinio nuotolio raketos. Per tris dienas trukusį susitikimą G.Bushas apsilankė Sovietų Sąjungos ambasadoje, kur pusryčiavo su Sovietų Sąjungos lyderiu - skanavo rusiškų blynų ir ikrų. M.Gorbačiovas privertė jį laukti beveik dvi valandas, taip tiesiog įsiutindamas JAV viceprezidentą.

Į pusryčius G.Bushą lydėjo jo artėjančios prezidentinės kampanijos šalininkai, tarp kurių buvo ir kovingas griežtai antisovietinių pažiūrų Naujojo Hampšyro gubernatorius Johnas Sununu. Pastarasis reguliariai prisimindavo Vengrijos kovotojų už laisvę dieną ir Lietuvos nepriklausomybės dieną - minėjimus, kurie 1987-aisiais vis dar turėjo žavų donkichotišką atspalvį. Tačiau, vengdamas susikirtimo, J.Sununu suokė M.Gorbačiovui apie amerikiečių ir sovietų mokslo pasiekimus.

Po susitikimo M.Gorbačiovas pasisiūlė pavėžėti G.Bushą savo limuzinu iki Baltųjų rūmų. "Sveikas atvykęs į mano tanką!" - šūktelėjo jis, kai jiedu įsėdo į automobilį. Viceprezidentas atsakė: "Labai gaila, kad negalime sustoti pakeliui ir užeiti į kelias parduotuvėles, manau, Amerikos žmonės tave sutiktų labai šiltai."

Važiuojant pro susirinkusią minią ties Konektikuto aveniu ir L gatvės kampu, M.Gorbačiovas staiga paliepė vairuotojui: "Sustok!" Išlipo iš limuzino ir sušuko rusų kalba: "Aš noriu su jumis pasisveikinti!" Susirinkę žiopliai žioptelėjo iš nuostabos. M.Gorbačiovas spaudė žmonėms rankas. G.Bushas irgi išlipo iš automobilio ir stengėsi patekti į fotoobjektyvų lauką drauge su M.Gorbačiovu, tačiau vaizdo kamerų ir fotoaparatų objektyvai buvo nukreipti vien į Sovietų Sąjungos lyderį.

Galiausiai, sugrįžus į automobilį ir važiuojant į Baltuosius rūmus, G.Bushas neslėpdamas, kad jam padarė didžiulį įspūdį svečio viešųjų ryšių valdymo įgūdžiai, paklausė: "Dažnai taip elgiesi?" "Darau tai Maskvoje ir kaskart, kai nuvykstu į provincijas... Vadas turi būti lygus su žmonėmis", - atsakė M.Gorbačiovas.

Pagrindinis G.Busho rinkimų kampanijos viešosios nuomonės apklausų stebėtojas Robertas Teeteris patarė jam, kad kuo Amerikos žmonės labiau nerimaus, kaip jų būsimasis prezidentas tvarkosi su M.Gorbačiovu, tuo geriau G.Bushui. Tad geriau jau jis grįžtų prie Sovietų Sąjungos keliamos grėsmės temos. Tad 1988-ųjų sausį G.Bushas pradėjo naudoti viešąją retoriką, dėl kurios Sovietų Sąjungos lyderį buvo privačiai įspėjęs ignoruoti jo pasisakymus. Nacionalinės spaudos klubui jis pareiškė, kad M.Gorbačiovas yra "ne laisvę mylintis demokratijos draugas, bet užkietėjęs marksistas".

Baigiantis prezidento kadencijai, R.Reaganas nenoromis virto besišypsančiu ir visuomet pasiruošusiu ištiesti ranką, t. y. kontrastu G.Bushui, kuris stengėsi atrodyti mažiau paveiktas M.Gorbačiovo žavesio ir labiau nusiteikęs tapti kietu derybininku su Kremliumi. Garsiojo incidento - R.Reagano vizito Maskvoje 1988-ųjų birželį - metu M.Gorbačiovas išsirinko mažą berniuką Raudonojoje aikštėje ir liepė jam "paspausti ranką seneliui Reaganui". Vienas reporteris paklausė R.Reagano, ar jis Sovietų Sąjungą vis dar laiko "blogio imperija". JAV prezidentas atsakė: "Ne, taip aš kalbėjau apie kitą laikmetį, kitą erą."

O G.Bushas, atostogaudamas šeimos namuose Kenebunkporte, kalbėjo visai ką kita. Jis perspėjo reporterius: "Šaltasis karas nesibaigė." Kitą mėnesį jis jau perspėjo dėl "euforinio naiviai optimistinio požiūrio į ateitį". Iš tikrųjų jį trikdė R.Reagano "sentimentai" M.Gorbačiovui. Jis jautė, kad prezidentas ir valstybės sekretorius G.P.Shultzas "pernelyg spaudžia", siekdami susitarti su sovietais iki R.Reagano kadencijos pabaigos.

1988-ųjų rugsėjį G.Bushas pakvietė M.Gorbačiovo užsienio reikalų ministrą Eduardą Ševardnadzę pusryčių į savo oficialią rezidenciją Masačusetso aveniu. Be vertėjo iš Valstybės departamento, vienintelis per pusryčius dalyvavęs amerikietis buvo G.P.Shultzas. Tokiu pačiu tonu, kokiu su M.Gorbačiovu kalbėjosi praėjusį gruodį savo limuzine, G.Bushas patikino E.Ševardnadzę, kad kai tik jis bus išrinktas, jis tikisi tęsti prezidento R.Reagano užmegztus santykius.

G.Bushas žinojo, kad R.Reaganas, populiariausias konservatorius Amerikoje, turi daugiau laisvės tartis su Kremliumi nei jis pats kada nors turės, kai užims prezidento postą. Tad jis tyliai paragino E.Ševardnadzę sutvarkyti kiek įmanoma daugiau reikalų su Baltuosius rūmus paliekančia administracija. Bijodamas, kad jo prisitaikėliški pasisakymai gali būti "nutekinti" ir panaudoti prieš jį, G.Bushas liepė G.P.Shultzui atiduoti jam vertėjo padarytus susitikimo užrašus ir nedaryti kopijų.

Rudenį, jau prezidentinės kampanijos metu G.Bushas deklaravo sieksiantis "daryti spaudimą Maskvai, kad ši keistųsi". Jis paprieštaravo gynybos biudžeto karpymams ir Strateginei gynybos iniciatyvai, R.Reagano kūdikiui dėl priešraketinio skydo. Per pirmuosius debatus su demokratų kandidatu Michaeliu Dukakis'u jis primygtinai aiškino, kad "žiuri dar svarsto Sovietų Sąjungos vykdomą eksperimentą".

M.Gorbačiovas, stebėdamas G.Busho rinkiminę kampaniją iš Kremliaus, svarstė, negi G.Bushas nesilaiko anąkart limuzine pažertų pažadų. Tačiau patarėjai jam priminė, kad G.Bushas privalo nuraminti savo dešinįjį sparną, kad viceprezidentas privalo parodyti "turįs raumenų". Kai tik jis bus išrinktas, greičiausiai tęs R.Reagano pradėtą politiką.

1988 metų gruodį, po JAV prezidento rinkimų, R.Reaganas susitiko su M.Gorbačiovu paskutinį sykį kaip prezidentas. Dviejų valstybių lyderiai pietavo JAV pakrantės sargybos stotyje Valdytojų saloje, Niujorko uoste. G.Bushas taip pat sutiko dalyvauti, bet tik kaip antraeilis veikėjas.

Tą rytą M.Gorbačiovas pasakė kalbą Jungtinėse Tautose. Jis pareiškė, kad "grasinimas ar jėgos panaudojimas" daugiau nebegali būti "užsienio politikos instrumentas". Jis iškilmingai įsipareigojo SSRS karinę doktriną pakeisti į grynai gynybinę ir atšaukti daugybę pusės milijono sovietinės armijos divizijų, taip pat tankų, artilerijos pabūklų ir karo lėktuvų iš Rytų Europos.

Prieš pietus su Sovietų Sąjungos lyderiu, kai reporteriai paprašė R.Reagano pakomentuoti M.Gorbačiovo kalbą, šis atsakė: "Aš iš visos širdies pritariu." G.Bushas ir vėl laikėsi tos pačios linijos, kaip ir ištisus aštuonerius metus prieš tai, tik šį kartą atsakė su slaptos ironijos gaidele: "Aš palaikau prezidentą." Stengdamasis prisigerinti prie išrinktojo JAV prezidento, M.Gorbačiovas įsiterpė: "Tai vienas geriausių metų atsakymų!"

G.Busho patarėjai jį perspėjo su Sovietų Sąjungos lyderiu būti kietam ir skeptiškam, kad nepakenktų deryboms, kurios turi prasidėti, kai tik jis prisieks kaip JAV prezidentas. Kai tik durys užsidarė, R.Reagano atstovas ryšiams su visuomene Marlinas Fitzwateris buvo šokiruotas - M.Gorbačiovas su R.Reaganu ėmė elgtis it su kokiu baldu. Vienintelis amerikietis, kuriuo M.Gorbačiovas atrodė besidomįs, buvo G.Bushas, nors jis kaip įmanydamas stengėsi išvengti sovietų vado klausimų ir nukreipti jo dėmesį į savo viršininką.

R.Reaganui pastebėjus, kad pastarosios visuomenės apklausos parodė, jog 85 proc. amerikiečių remia naujuosius santykius su Maskva, M.Gorbačiovas atsakydamas kreipėsi į G.Bushą: "Man malonu tai girdėti. Mūsų žaidimo pavadinimas yra tęstinumas." Po kiek laiko viceprezidentas galiausiai pratrūko: "Kokias garantijas man galite suteikti, kad aš galėčiau pasakyti amerikiečiams verslininkams, kurie nori investuoti Sovietų Sąjungoje, kad "perestroika" ir "glastnost" pavyks?" M.Gorbačiovas dėbtelėjo į jį ir atšovė: "Net ir pats Jėzus Kristus nežino atsakymo į šį klausimą!"

Tęsinys kitą ketvirtadienį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"